Turkija nuo seno stabdė Rusijos ekspansiją į Balkanus, Juodosios jūros baseiną, Kaukazą ir Artimuosius Rytus, dėl ko ne kartą buvo tapusi vienos arba kitos Europos valstybės sąjungininke karuose prieš Ivano Rūsčiojo palikuonis; tačiau pastebėtina, jog ji pati niekad nebuvo Maskvos sąjungininke kovoje prieš Europą. Turkijai teko kariauti ir su anglais, ir su prancūzais, ir su austrais, ir su mūsų Abiejų Tautų Respublika, bet privalome prisiminti, kad taip pat „sėkmingai” visos Europos valstybės ne kartą kariavo ir tarpusavyje. Todėl suprantama, kodėl ir XX amžiuje Turkija tapo pasaulinės civilizacijos iškovojimus ginančio NATO bloko viena svarbiausių grandžių, nusileidžiančia jame pagal puikiai ginkluotų ir apmokytų karių skaičių tik Jungtinėms Amerikos Valstijoms.
Imantas MELIANAS
Rusijos agresija prieš Gruziją verčia Lietuvą iš naujo peržiūrėti savo gynybinę doktriną ir dar kartą „inventorizuoti” mūsų pagrindinius esamus ir potencialius sąjungininkus – kaip NATO viduje, taip ir už šios organizacijos ribų. Keista, kad šiame kontekste beveik neminima (ir visai be reikalo) Turkija, kuri kai kam iki šiol atrodo kaip kažkas tolima ir svetima.
Maža to, kartais Lietuvos žiniasklaidos priemonėse galima perskaityti maždaug tokio pobūdžio „samprotavimus”: būtų negerai, jei išvykstančių uždarbiauti į airijas tautiečių vietas užimtų, pavyzdžiui, turkai. Nutaisę rimtus veidus, tokių bei panašių tekstų autoriai ir komentatoriai porina, kad turkai, būdami kito tikėjimo ir kitos kultūros atstovai, neišvengiamai įsivels čia į konfliktines situacijas ir taps mūsų identiteto (įdomu, kokio?) griovėjais. Nors civilizuotų tautų šeimoje patys kol kas esame daugiau mokiniai ir išlaikytiniai, kai kurie iš mūsų jau pasijuto „europinės civilizacijos garantais”, juolab kad tokių nesąmonių galima išgirsti ir iš tam tikrų Europos politikų lūpų. „Gąsdintojai” nesivargina, gilindamiesi į istorijos, kultūrologijos ir politologijos žinių lobynus, jiems ir taip „viskas aišku” – jiems užtenka prisiminti (ir kitiems priminti) sąvokas „Talibanas”, „al Qaeda” arba „riaušės Prancūzijoje”, nors ryšys tarp jų ir Turkijos – ne ką didesnis, nei tarp Lietuvos ir Filipinų. Apsiskaičiusiam lietuviui tokių dalykų aiškinti nereikia, lygiai kaip ir tam, kuris pats nors kartą pabuvojo Turkijoje.
Teigiami atsiliepimai apie nuostabų šios šalies gamtos grožį, žilą jos istoriją ir geranoriškai nusiteikusius žmones – beveik visuotini. Keliaudamas per Turkiją, negali atsistebėti tiesiog pulsuojančiu jos ūkio augimu – visur kyla gyvenamieji namai ir viešieji pastatai, tiesiami keliai ir statomi tiltai. Net ne itin derlingi kalnų tarpekliai nusėti sidabru žėrinčių šiltnamių, kuriuose auginama visa tai, be ko neįsivaizduojama nuostabi turkiška virtuvė. Tiems, kuriems dar sovietiniais laikais buvo įkalta į galvą, kad turkai – žiaurūs kraugeriai, šimtmečiais engę ir kankinę slavų ir kitas „broliškas” tautas (prie sovietų visos tautos buvo arba „broliškos”, kitaip sakant – valdomos Maskvos, arba ne), teks nusivilti – Turkijos miestuose ir keliuose nesusidursite su žmonių agresyvumu, taip būdingu postkomunistinės erdvės visuomenėms. Jo čia mažiau net lyginant su Vakarų Europos šalimis; nėra ir įkyrių vaikėzų, prašinėjančių iš užsieniečių smulkių pinigėlių, kas įprasta kitose Rytų šalyse. Apskritai Turkija priskiriama prie Rytų daugiau iš inercijos; nes akivaizdu, kad ji jau seniai tapo sudėtine Europos dalimi – bent jau tikrai ne mažiau, negu dauguma Balkanų ir Rytų Europos valstybių.
Turkija nuo seno stabdė Rusijos ekspansiją į Balkanus, Juodosios jūros baseiną, Kaukazą ir Artimuosius Rytus, dėl ko ne kartą buvo tapusi vienos arba kitos Europos valstybės sąjungininke karuose prieš Ivano Rūsčiojo palikuonis; tačiau pastebėtina, jog ji pati niekad nebuvo Maskvos sąjungininke kovoje prieš Europą. Turkijai teko kariauti ir su anglais, ir su prancūzais, ir su austrais, ir su mūsų Abiejų Tautų Respublika, bet privalome prisiminti, kad taip pat „sėkmingai” visos Europos valstybės ne kartą kariavo ir tarpusavyje. Todėl suprantama, kodėl ir XX amžiuje Turkija tapo pasaulinės civilizacijos iškovojimus ginančio NATO bloko viena svarbiausių grandžių, nusileidžiančia jame pagal puikiai ginkluotų ir apmokytų karių skaičių tik Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Gerai, kad Lietuva rūpinasi Gruzijos, Ukrainos, Moldovos ir Azerbaidžano euroatlantinės integracijos reikalais, tačiau ne ką mažiau mums turėtų rūpėti ir kitas – Turkijos priėmimo į Europos Sąjungą klausimas. Būtent tokia, galutinai ir negrįžtamai į Europą įcementuota Turkija gebės tinkamiausiai pasirūpinti ne tik savo, bet ir Balkanų, Kaukazo ir Ukrainos kariniu ir ekonominiu saugumu. Tam tikra prasme – mūsų taip pat.
Turkijos fenomeną, net viso pasaulio naujosios istorijos kontekste, galima paaiškinti tik atsigręžus į modernios Turkijos kūrėjo, talentingo karvedžio ir išmintingo valstybės vadovo Mustafos Kemalio Atatiurko (1881 – 1938) didingą figūrą. Ne kiekvienai tautai lemta turėti tokių milžinų. Neeiliniai Mustafos Kemalio, kaip karvedžio, sugebėjimai išryškėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Jau nuo 1914 metų jis vadovavo Istanbulo gynybai, tačiau labiausiai jo vardas išgarsėjo po to, kai jo vadovaujamos turkų pajėgos nugalėjo sunkiose kautynėse dėl Dardanelų sąsiaurio, kurios tęsėsi 300 dienų ir pareikalavo 185 tūkstančiai turkų, 120 tūkstančių britų ir apie 27 tūkstančius prancūzų karių gyvybių. Dėl šios pergalės santarvininkams taip ir nepavyko užimti turkų sostinės. Vėliau vadovavo turkų pajėgoms mūšiuose rytinėje Turkijos dalyje, kur sumušė rusų kariuomenę prie Mušo ir Bitliso. Profesionalus karys ir tikras savo tėvynės patriotas, generolas Mustafa Kemalpaša negalėjo susitaikyti su žeminančiomis Turkijos kapituliacijos sąlygomis, pagal kurias jos kariuomenė turėjo būti nuginkluota ir išformuota. Po to, kai Izmire išsilaipino okupacinė graikų kariuomenė, generolas organizavo Anatolijoje pasipriešinimo judėjimą – Ankaroje buvo sušauktas Didysis nacionalinis susirinkimas, kuris paskyrė Mustafa Kemalpašą parlamento ir vyriausybės vadovu. Prasidėjo sunkios kovos su graikų interventais. 1920 metais sultono vyriausybė pasirašė išdavikišką Sevro taikos sutartį, faktiškai reiškusią Turkijos valstybės likvidavimą. Tuo pačiu metu Mustafos Kemalpašos kūriama ir vadovaujama jauna, tautinė Turkijos valstybė kovėsi prieš įsibrovėlius kaip rytuose, taip ir vakaruose.
Po sunkių, bet pergalingų mūšių 1922 metais graikai buvo galutinai sumušti. Pasakojama, kad tuomet, kai Mustafos Kemalpašos (nuo 1921 metų – maršalo) automobilis įvažiavo į išvaduotą Izmirą, kur jį pasitiko džiūgaujančios minios, kažkas numetė po jo ratais graikų vėliavą. Maršalas išlipo iš automobilio, pakėlė ją ir tarė: „Vėliava yra tautos suvereniteto simbolis, todėl negalima jos įžeidinėti”, po ko visi nuščiuvo. Pasaulis buvo priverstas pripažinti atgimusios Turkijos pergalę. 1923 metais buvo pasirašyta nauja, kur kas palankesnė Turkijai Lozanos taikos sutartis. Prasidėjo sunkus valstybės kuriamasis darbas. Galima tik stebėtis Mustafos Kemalpašos ir jo bendražygių drąsa, įžvalgumu ir energija. XX amžiaus Europa nežino kito tokio masto reformatoriaus (komunistinių ir nacių vadeivų „eksperimentai” – šiuo atveju tikrai netinkamas palyginimas). Geriausiu atveju galima teigti, kad Mustafa Kemalis Atatiurkas buvo Turkijai tai, kas Lietuvai per daugiau kaip šimtmetį buvo dr. Jonas Basanavičius, generolas Silvestras Žukauskas ir prof. Vytautas Landsbergis kartu paėmus (atsiprašau tų, kuriems toks palyginimas pasirodys nekorektiškas).
Panaikinus sultanatą, 1923 metais buvo paskelbta Turkijos Respublika. Maršalas Mustafa Kemalpaša tapo pirmuoju jos prezidentu. Jo vadovaujama naujosios Turkijos valdžia atliko radikalias, bet pribrendusias reformas – panaikino chalifatą, suteikė lygias teises moterims, įvedė lotynų raidyną ir pavardes. Beje, 1934 metais Turkijos parlamentas suteikė pavardę ir valstybės vadovui – nuo šiol jis tapo Mustafa Kemaliu Atatiurku – Turkų Tėvu. Įdomus yra jo sukurtos politinės sistemos modelis, kurioje demokratijos garanto funkciją atlieka kariuomenė. Visoms Atatiurko inicijuotoms ir realizuotoms reformoms įvardyti neužtektų ir viso popieriaus lapo.
Bet ir taip suprantama, kodėl šis žmogus nusipelno tokios savo tautiečių ir užsieniečių amžininkų pagarbos. M. K. Atatiurkas nėra kurios nors vienos politinės srovės Turkijoje pradininkas, jis suvokiamas kaip bendranacionalinis simbolis, panašiai kaip valstybės herbas, vėliava arba himnas. Susipažinus su Atatiurko gyvenimu ir jo darbais, nelieka vietos banaliems stereotipams šios simpatiškos tautos atžvilgiu. Metas suvokti, kad Turkija reikalinga Europai ne ką mažiau, negu Europa reikalinga Turkijai.
„Balsas.lt”, 2008.09.10
