Sugrįžimas į ten, kur negrįžtama

Alytaus gimnazijos 90-mečiui

Pateikiu antrą ištrauką iš savo rašinio „Sugrįžimas į ten, kur negrįžtama”, patalpinto moksleivių atsiminimų knygoje „Kelio pradžia” (sudarytojas, parengėjas Sigitas Jegelevičius. Išleista už Alytaus 1-osios vidurinės mokyklos 1957 m. abiturientės Aldonos Šukevičiūtės-Barbatavicius (Kanada) pinigus. 2009), skirtoje Alytaus gimnazijos 90-mečiui.

Su auklėtoja daug politikavome, vertinome žymių žmonių kalbas ir darbus, jų praeitį ir dabarties elgesį. Ne visada mūsų nuomomės sutapdavo, ypač kai reikėdavo „suprasti ir atleisti” už neabejotiną kolaboravimą, nesenos praeities nuodėmes Lietuvai. Aš būdavau kategoriškesnis. Nenoriu viešinti jos konfidencialios nuomonės apie du mums gerai pažįstamus žmones, nes auklėtoja, manau, tam nepritartų, būtų nepatenkinta. Kartą ji manęs netikėtai klausia: „Ar žinai, kodėl tada, kai miesto sode pasirodė antitarybiniai lapeliai, tave kvietė į saugumą?” O aš maniau, kad šito fakto niekas nežino, tik aš ir Alytaus KGB viršininkas!

Vytautas Visockas

 Pateikiu antrą ištrauką iš savo rašinio „Sugrįžimas į ten, kur negrįžtama”, patalpinto moksleivių atsiminimų knygoje „Kelio pradžia” (sudarytojas, parengėjas Sigitas Jegelevičius. Išleista už Alytaus 1-osios vidurinės mokyklos 1957 m. abiturientės Aldonos Šukevičiūtės-Barbatavicius (Kanada) pinigus. 2009), skirtoje Alytaus gimnazijos 90-mečiui. Nuotraukoje: 1957 metų laidos dešimtokai su mokytoja Irina Medvedeva.

Mokytojos ašaros

Rusų kalbos ir literatūros mokytoja Irina Medvedeva, eidama pro šalį, paprašo po pamokų užeiti į mokytojų kambarį. Ko jai iš manęs prireikė? Negaliu įsivaizduoti. Nesitikiu nieko blogo. Vieną mano namų rašinį ji net perskaitė klasėje. Tada aš jau skaičiau L.Tolstojų, I.Turgenevą, A.Gerceną, F.Dostojevskį, M.Gorkį… tiesa, lietuviškai. Po pamokų mokytojų kambaryje – tik I.Medvedeva. Susijaudinusi: „Vitas, sakyk, kodėl E.Žaliukas manęs taip nekenčia?” Klausimas man buvo labai netikėtas, tačiau iškart viską supratau, nes kai ką žinojau. Su Edvardu apie šią mokytoją buvome kalbėję. Kodėl ji dedasi ruse, jeigu yra žydė? Aš negaliu gerbti žmonių, kurie slepia savo tautybę arba jos išsižada, – maždaug taip tada piktinosi klasės draugas. Tą nepagarbą – demonstratyviai išeidamas iš klasės – jis ne vieną kartą buvo parodęs, kažką net nepagarbaus pasakęs. I.Medvedeva su manimi kalba kaip su žmogumi, kuris žino situaciją ir gali ją pakeisti arba bent sušvelninti.Aš nesu tikra žydė (dabar neprisimenu, kuris iš jos tėvų – rusas), Aš augau rusiškos kultūros įtakoje, rusiškoje aplinkoje, Maskvoje. Mano vyras rusas… Pakalbėk tu su Edvardu, paveik jį, – mokytojos akyse ašaros. Pakalbėjau neišsiduodamas, kad mokytoja šito prašė. Man atrodo, Edvardui, kaip ir kai kuriems kitiems vyresniems vaikinams, ji patiko kaip seksuali (dabar taip pasakytumėm) moteris. Apie fizinį jos grožį, subtilius bandymus koketuoti (vargu tai tiesa?) kalbėjo ne vienas mokyklos moterų širdžių ėdikas. Žinojome, kad ji išsiskyrė su karininku vyru. Vėliau, kai ji jau buvo išsikėlusi iš Lietuvos, Maskvoje su I.Medvedeva buvo susitikę kai kurie mokyklos vaikinai ir merginos. Man nepavyko. Per žiemos atostogas su Universiteto Teatrine studija visą savaitę Maskvoje lankėme muziejus, teatrus. Tada nusprendžiau ir aš ją susirasti. Adresų biure už 50 kapeikų gavau Irinos Medvedevos adresą ir leidausi į ilgą, su persėdimais kelionę į Maskvos pakraštį. Jaudindamasis paspaudžiau adresų biure nurodyto buto skambutį. Duris atidarė Irina Medvedeva… Deja, ne ta. Mat nežinojau žaviosios rusų kalbos mokytojos tėvavardžio. Nuotraukoje: Grįžtame iš turistinio žygio po Nemunaičio apylinkes. Kelto per Nemuną ties Sudvajais belaukiant. Žygiui vadovavo mokytoja Danutė Krištopaitė ( ketvirtoji iš kairės).

Klasės auklėtoja

Kai tau beveik septyniasdešimt, apie vaikystę ir jaunystę galėtum kalbėti ir kalbėti, pasakoti ir pasakoti. Tik mažai kam tavo pasakojimai įdomūs ir reikalingi. Kiekvienas turime savo praeitį, kuri ir yra pati įdomiausia. Tad laikas atsisveikinti su mokykla. O kas gi paskutinis uždarė 11-osios „b” klasės duris, jeigu ne auklėtoja! Atsitiko taip, kad Veronika Rėklaitienė mane auklėjo dešimtoje ir vienuoliktoje klasėje plius visą gyvenimą beveik iki pat jos mirties. Tas trumpasis etapas niekuo ypatingu nepasižymėjo. Prisimenu šimtadienį. Mokyklos salėje dešimtokai, vienuoliktokai ir svečiai – pernykščiai abiturientai, dabar jau studentai. Koks įdomus jų gyvenimas Kaune arba Vilniuje be mamos, be tėvo – ką nori, tą veiki, kur nori, ten eini! Niekas nedraudžia rūkyti. Restoranai, šokių salės, naujos pažintys. Ar pavyks ir tau dar šiais metais ištrūkti į laisvę, studentišką gyvenimą, kupiną nuotykių, pažįstamą tik iš knygų ir vyresniųjų draugų pasakojimų. Šimtadienio vakarui įpusėjus nutarėme trumpam užsukti pas šalia mokyklos gyvenusį Juozą Kelmelį. Mokyklos vaikinų „galą kelio” gerai žinojo ir mokytojai. Po pusvalandžio grįžtame į salę, o prie durų auklėtoja jau mūsų laukia: „Tai kur vaikštinėjot? Pas J.Kelmelį? Papūskit!” Ir pūtėme: Jonas, Algis, Mindaugas ir aš. Tiesi, net šiek tiek stačiokiška ji buvo. „Nemanykit, kad jūs labai šaunūs vyrai. Pasisekimą turit tik dėl to, kad jūsų mažai ir merginos beveik neturi pasirinkimo”. „A” klasėje vaikinų buvo daugiau, bet ir ten – mažuma. Didžiausią pasisekimą, be abejo, turėjo Jončius, Algis, Mindaugas, Algimas… Turbūt visi prisimename auklėjimo valandėlę, kai auklėtoja kalbėjo, kad penkiasdešimties metų vyras – dar jaunas, pačiame jėgų žydėjime, kad fizinis grožis – ne didžiausia vertybė gyvenime. Beviltiškos kalbos, kai tau dar tik aštuoniolika. Maždaug tiek galėčiau papasakoti apie auklėtoją V.Rėklaitienę, jeigu ne antroji pažintis, atvedusi iki pat jos amžinojo poilsio vietos. Daug kartų įvairiom progom esame susitikę: ir mano darbovietėje – „Minties” leidykloje, ir pas jos dukrą Vilniuje viename bute, paskui kitame; su žmona esu svečiavęsis pas auklėtoją, berods, tada, kai šventėme Alytaus mokyklos aštuoniasdešimtmetį. Buvau nusivežęs ją į Punios šilą aviečiauti, į mano sodą – obuoliauti, į Rumbonis, kur ilsisi ir jos, ir mano artimieji. Nuotraukoje: Alytaus literatai: Iš kairės į dešinę: N., Jonas Visockas, A.Krygerytė, Algimantas Krygeris, P.Bujanauskas, Vytautas Visockas, Danutė Chorūnaitė, mokytoja Danutė Krištopaitė, Kęstutis Greblikas, Antanina Adomavičiūtė, N., 1955-1956 m.

Naudodamasis proga aš vis klausinėdavau apie Alytų, mokyklą, mokytojus: rūpėdavo į žinomus, matytus ir girdėtus įvykius, žmones pažvelgti suaugusio žmogaus, mokytojo akimis. Labai gailiuosi, kad netyčia ištryniau ar šiaip kur nukišau (gal dar atsiras, kaip neretai pasitaiko) magnetofoninis įrašas, kuriame auklėtoja pasakoja apie savo mokyklą, savo artimuosius, pedagoginio darbo pradžią vokiečių okupacijos metais. Apie pirmuosius pokario metus, kai dar buvo šaudoma, apie kai kuriuos mokytojus. Draugavo ji su mokytoja Bajerčiene ir apgailestavo, kad Mindaugo Bajerčiaus motina mirties patale ją kvietusi ateiti, nes norėjusi kažką pasakyti, bet tas paskutinis jų susitikimas neįvykęs. Beje, su Mindaugo motina esu kelis kartus trumpai kalbėjęsis jų namuose. Buvome jau studentai, žiemos atostogų metu pakeliui į šokius užėjau pas Mindaugą. Kol jis rengėsi, Bajerčienė mane įspėjo: „Ar jau turi kokią nusižiūrėjęs? Neskubėk, būk atsargus – moterys labai klastingos!” Kas to nežino! Nuotraukoje:  Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos literatai su poetu Justinu Marcinkevičiumi. Pirmoji iš kairės – mokytoja Danutė Krištopaitė

„Mirtis okupantams!”

Su auklėtoja daug politikavome, vertinome žymių žmonių kalbas ir darbus, jų praeitį ir dabarties elgesį. Ne visada mūsų nuomomės sutapdavo, ypač kai reikėdavo „suprasti ir atleisti” už neabejotiną kolaboravimą, nesenos praeities nuodėmes Lietuvai. Aš būdavau kategoriškesnis. Nenoriu viešinti jos konfidencialios nuomonės apie du mums gerai pažįstamus žmones, nes auklėtoja, manau, tam nepritartų, būtų nepatenkinta. Kartą ji manęs netikėtai klausia: „Ar žinai, kodėl tada, kai miesto sode pasirodė antitarybiniai lapeliai, tave kvietė į saugumą?” O aš maniau, kad šito fakto niekas nežino, tik aš ir Alytaus KGB viršininkas! Vieną dieną, po kažkokio antifašistinio filmo apie karą, demonstruoto Alytaus kine, miesto parke ant pušų, gal dar kur buvo prismaigstyta ar priklijuota antitarybinių lapelių. Bulvinėmis didžiosiomis raidėmis cheminiu rašalu buvo skelbiami mirties nuosprendžiai okupantams. Mokykloje ir visame Alytuje nuvilnijo nusistebėjimo ir susidomėjimo banga. Kas tą padarė? Kai jau buvo aišku, kad tai jaunesniųjų klasių „laisvės kovotojų” darbas (vienas iš jų, kiek prisimenu, buvo A.Marcinonio jaunesnysis brolis Gintas), mane kviečia pats Alytaus rajono saugumo viršininkas ir klausinėja apie Algį Marcinonį, su kuriuo tada artimiau draugavau. Ar žinai, kur jo tėvas? Ką jis kalba prieš tarybų valdžią? O kur Mindaugo Bajerčiaus tėvas? Jeigu ką negero apie juos išgirsi, iškvosi, tiesiai man pranešk. Apie mūsų susitikimą niekam nepasakok. Tada aš nieko nežinojau nei apie Algio, nei apie Mindaugo tėvus. Apie Algio tėvą aš ir dabar nieko nežinau. Tada žinojau tik tiek, kad jis gauna iš Amerikos siuntinių, užtat madingai rengiasi, ypač gražūs jo kaklaraiščiai, vieną man buvo padovanojęs. O saugumo šefas ( į jo dukrą Jonas kurį laiką šaudė Amūro strėlėmis), supratęs, kad grėsmė okupantams nereali, paliko mane ramybėje ir daugiau niekada neklausė, kur M.Bajerčiaus tėvas. „Tai va, kai KGB pareikalavo mokinio, su kuriuo jie galėtų pasikalbėti, mes pasitarėme ir nurodėme tave, neabejojome, kad žinosi ką pasakyti ir niekam nepakenksi”, – po daugelio metų prisipažino auklėtoja.

Nuotraukoje: Keturi draugai: 2-osios vidurinės mokyklos devintokai Algirdas Marcinonis, Vytautas Visockas, Edvardas Žaliukas, Jonas Jakučionis 1955 m.

 

  .

 

 

 

Nuotraukoje: Alytaus 2-osios vidurinės 1957-ųjų laidos abiturientai (su „žentais” ir „marčiomis”) po trisdešimties metų vėl sugrįžo į mokyklą. Centre – abiejų klasių auklėtojos Marytė Viselgaitė ir Veronika Rėklaitienė.

Nuotraukos iš Vytauto Visocko asmeninio archyvo