Krepšinio specialistai džiaugiasi, kad Lietuvos rinktinei leista dalyvauti Pasaulio čempionate. Suprantu, būsiu nušvilptas, bet manau, kad džiaugtis nėra ko. Teisė dalyvauti Pasaulio čempionate ne iškovota krepšinio aikštelėje, o nusipirkta. Dabar viskas perkama ir parduodama, neišskiriant nė sportininkų pergalių.
Nereikėjo krepšinio biznieriams brukti tų pusės milijono eurų. Gėdingai pasielgta iš abiejų pusių: iš kyšius imančiųjų ir kyšius duodančiųjų. Reikėjo prašyti teisės žaisti, bet be pinigų. Reikėjo sakyti: jeigu pripažįstate Lietuvos krepšinio nuopelnus Europos krepšiniui (jie neabejotini), suteikite galimybę reabilituotis, nuplauti gėdą, patirtą Europos čempionate Lenkijoje. Jokių pinigų neduosime iš principo! Toks mūsų elgesys būtų garbingas.
Suprasčiau ir kitą variantą. Visi Lenkijoje žaidę krepšininkai, plius treneris Butautas, plius Jasikevičius, Ilgauskas, Kaukėnas, Šiškauskas ir keli kiti sumeta tuos reikalaujamus eurus, taip pripažindami savo kaltę dėl nesėkmės Europos čempionate.
Tautinių ambicijų “vėžys” jau palietė ir krepšininkus – labiausiai mylimus Lietuvos sportininkus. Lietuvos garbė jiems jau antroje vietoje, pirmoje – pinigai, kai kuriais atvejais – labai dideli pinigai. Lengva ranka kartais atsisakoma žaisti Lietuvos rinktinėje, vos ne atsiklaupus reikia “žvaigždžių” prašyti padaryti malonę Tėvynei, kuri jau beveik pamiršta.
Dabar, kai teisė dalyvauti Pasaulio čempionate nusipirkta, treneriams ir kitiems krepšinio specialistams teks tos malonės prašyti ir prašyti, o “žvaigždės” išsisukinės, muistysis, pagalvos, žadės nežadės, o žiniasklaida pranešinės apie sunkių derybų eigą tarsi kokį pasaulinės reikšmės įvykį. Gali atsitikti taip, kad ir Pasaulio čempionate gėdingai pralaimėsime, nes nusipirktos “teisės” neretai baigiasi avarijomis.
Viskas perkama ir parduodama, bet patriotizmo nenusipirksi: jį galima tik išsiugdyti. Lietuvos krepšinio vadovai, specialistai, jaunųjų krepšininkų ugdytojai šito neturėtų pamiršti.
2009.12.13