Dai­ni­nin­ko Sta­sio Po­vi­lai­čio mo­ti­na pasakoja…

Tą at­min­ti­ną ru­dens vi­du­die­nį Pa­lan­go­je ei­da­mas pro ži­no­mo dai­ni­nin­ko Sta­sio Po­vi­lai­čio na­mus kie­mo gi­lu­mo­je pa­ma­čiau ski­nan­čią obuo­lius mo­te­rį. Įsi­kal­bė­jo­me. Pri­sis­ta­čiau, kad esu Sta­sys Po­vi­lai­tis, sū­nus Vla­do, kaip ir ži­no­mas dai­ni­nin­kas. Mo­te­ris, kaip pa­si­ro­dė, yra dai­ni­nin­ko mo­ti­na. Ji pri­si­mi­nė, kad Sta­sys apie ma­ne yra kal­bė­jęs. Ne kar­tą ir jau se­niai. Sa­kė, kad yra dar vie­nas Sta­sys Po­vi­lai­tis, ku­ris ra­šo ir kad juos abu dau­ge­lis daug kur pai­nio­ja.

Šau­ni se­nu­tė, ste­bė­jau­si. Už­si­li­pu­si ant ko­pė­tė­lių vir­šaus, ji sky­nė gra­žius, raus­va­šo­nius obuo­lius.

– Obuo­lių aš ne­la­bai ma­tau, – pa­si­skun­dė. – Ski­nu juos ap­čiuo­pom. Pras­tai ma­tau…

Tą­kart pa­ju­tau įdo­mų jaus­mą – lyg aš vėl tu­rė­čiau ma­mą. Ma­no­ji, į šią mo­te­rį pa­na­ši sen­gal­vė­lė, šį pa­sau­lį pa­li­ko 1993 me­tų pa­va­sa­rį.

– Gy­venk per vi­du­rį – ir taip ge­rai, ir taip ge­rai, – juok­da­ma­si, lyg man, lyg sau, Ma­ri­ja dės­tė gy­ve­ni­mo iš­min­tį. – Ai­ma­nuot ne­svei­ka…

Ji links­ma, su ja leng­va ben­drau­ti. Pa­šne­ko­vė pri­si­pa­žįs­ta, kad rug­sė­jo 30 die­ną jai su­ka­ko 85 me­tai. Jos ma­ma Ele­o­no­ra ir tė­vas Juo­zas, bro­liai Ze­no­nas ir Pet­ras – vi­si nu­ė­jo am­ži­ny­bėn 60 me­tų su­lau­kę. Jie su  Pet­ru bu­vo dvy­niai.

„Iš sa­vo šei­mos vie­na be­li­kau. Se­suo Sta­sė iš­gy­ve­no 83 me­tus, už ma­ne ma­žiau… Bro­lis Juo­zas, ku­rį aš au­gi­nau, bu­vo 10 me­tų už mane jau­nes­nis, din­go ka­ro me­tais. Re­gis, 1944 me­tais, kai trau­kė­si vo­kie­čiai, jis iš­ėjo iš mū­sų na­mų Ario­ga­lo­je ir ne­grį­žo. Jam ta­da bu­vo tik 17 me­tų. Sun­kūs, bai­sūs ta­da bu­vo lai­kai… Ne­ži­no­jom kur jis ir vė­liau, po ka­ro. Trauk­da­mie­si vo­kie­čiai vi­sur, kur ėjo, su deg­lu pa­de­gi­nė­jo pa­sta­tus. Dau­gu­ma na­mų ta­da bu­vo me­di­niai. Mū­sų na­mas bu­vo taip pat me­di­nis, bet su skar­diniu sto­gu. Pa­de­gė ir mū­sų na­mą. Te­li­ko tik ap­de­gus sto­go skar­da ir ce­men­ti­niai laip­tu­kai.

Kai fron­tas ėjo į Va­ka­rus, ties Ario­ga­la vy­ko di­de­li su­si­šau­dy­mai. Mes ta­da jau bu­vo­me pa­si­trau­kę pas to­li­mus gi­mi­nai­čius Ze­lin­kus į Juo­dai­čių vals­čių, o gal į Ve­liuo­nos vals­čių, į Spruk­tų kai­mą. Ten ap­link bu­vo di­de­lis Bur­bi­nės miš­kas. Die­ną at­ei­da­vo ža­liu­kai, o va­ka­re – stri­bai. Vis dre­bė­da­vom, kad vie­ni ki­tų ne­už­tik­tų. Jei vie­ni ki­tus bū­tų pa­ma­tę, tai bū­tų ki­lus di­de­lė su­maiš­tis. Kai­me ta­da bu­vo bai­siau, nei mies­te­ly­je ar mies­te…

Ma­no tė­vas Juo­zas Po­vi­lai­tis, 1905 me­tų gi­mi­mo, bu­vo sa­va­no­ris, Lie­tu­vą tvė­rė. Už tai pas­kui ga­vo že­mės Če­ku­vos kai­me, apie 10–12 ha, 2 km už Ario­ga­los mies­te­lio. Vė­liau lais­voj Lie­tu­voj gra­žiai ūki­nin­ka­vo, bu­vo šau­lys. Kai man bu­vo 16 me­tų, ūkį su že­me jis par­da­vė ir nu­si­pir­ko­me gra­žų na­me­lį, pus­an­tro aukš­to, prie ar­klių tur­gaus, Ario­ga­lo­je. Ten ir gy­ve­nom, kol per ka­rą, vo­kie­čiams ačiū, ta­pom pa­de­gė­liais.

Kai ka­ras bai­gė­si, mums jau ne­bu­vo kur grįžt. Ma­no se­suo Sta­sė, ačiū Die, tuo me­tu gy­ve­no Kau­ne, Ka­ro li­go­ni­nės gat­vė­je. Ji dir­bo tar­nai­te pas po­nus. Kai už­ėjo ru­sai, ji po­li­kli­ni­ko­je įsi­dar­bi­no sa­ni­ta­re. 1945 me­tais Sta­sė ga­vo val­diš­ką vie­no kam­ba­rio bu­tą. Vir­tu­vė bu­vo net trims šei­moms. Ir kam­ba­rys bu­vo ne tuš­čias. Ja­me jau gy­ve­no se­nu­tė pen­si­nin­kė. Ji dar spe­ku­liuo­da­vo mais­tu. Ei­lė­se prie mais­to sto­vė­da­vo nuo ry­to iki va­ka­ro, pas­kui tą val­gį perpar­duo­da­vo ir už­si­dirb­da­vo. Kar­tą ji pa­teko po ma­ši­na ir žu­vo. Ka­ro li­go­ni­nės gat­vės 3-ia­me na­me li­ko­me gy­ven­ti tik su se­se­ri­mi.

Iš­te­kė­jau jau­na, vo­kie­čių lai­kais, 1943 me­tais. Man ta­da ėjo 18-ti. Vy­ro var­das bu­vo Vla­das – trum­pai su juo gy­ve­no­me. Ta­da bu­vau la­bai ti­kin­ti. Už­si­spy­riau, kad pir­ma man bū­tų šliūbas – taip ir bu­vo. Šliū­bą ėmė­me Lau­ku­voj. Ma­no vy­ras Vla­das bu­vo že­mai­tis, kilęs pu­siau­ke­lėj tarp Lau­ku­vos ir Rie­ta­vo. Jo tė­viš­kėj pas mo­ti­ną pa­gy­ve­nom gal mė­ne­sį. Ji la­bai no­rė­jo, kad lik­čiau, kai susiruošiau išeiti, nors ži­no­jau, kad sū­nus vis tiek grįš pas mo­ti­ną. Ne­rim­tas bu­vo, ne­pa­rei­da­vo nak­ti­mis. Man tai la­bai ne­pa­ti­ko ir nu­ta­riau su juo ne­be­gy­ven­ti. Iš­ėjau iš any­tos na­mų, pa­li­kau vy­rą ir tar­na­vau pas Že­mai­ti­jos ūki­nin­kus. Dir­bau vi­so­kius ūkio dar­bus, nes ne­no­rė­jau grįž­ti į sa­vo kraš­tą. Bu­vo gė­da, nes per anks­ti iš­si­sky­riau.

1946 me­tais su Vla­du su­si­ti­ko­me Kau­ne. „La­bas, la­bas, – sa­ko. – Žiū­riu, žiū­riu, kad ko­jos pa­žįs­ta­mos…“ „Gai­la, kad tik ko­jos“, – pa­sa­kiau. Vėl bu­vom tru­pu­tį su­ėję… Ko­lū­ky, Rie­ta­vo mies­te­ly, jis bu­vo ma­žas vir­ši­nin­kė­lis. At­va­žiuo­da­vo pas ma­ne į Kau­ną su ma­ši­nė­le, bre­zen­ti­niu sto­gu. Vai­ruo­ti jis ne­mo­kė­jo, tai at­va­žiuo­da­vo su jau­nes­niu už sa­ve vai­ruo­to­ju. Su Vla­du su­si­tik­da­vau, ap­nak­vy­din­da­vau mūs bu­te­ly, kai se­suo Sta­sė bu­dė­da­vo nak­ti­mis. Kai ji dir­bo sa­vai­ti­niam vai­kų dar­že­ly, mu­du kar­tais lik­da­vom tik vie­nu du. Kai ta­pau nėš­čia, jis nu­sto­jo va­ži­nė­ti. Kai jis ne­be­at­va­žia­vo, aš jo ne­ieš­ko­jau… Vai­ką iš­ne­šio­jau vie­na ir pa­gim­džiau vie­na. Li­go­ni­nė bu­vo čia pat, Miš­ko gat­vė­je. Pa­ti nu­ė­jau į li­go­ni­nę. Dak­ta­rė ap­žiū­rė­jo ma­ne ir pa­sa­kė, kad tuoj gim­dy­siu. Dir­bau ta­da iki pas­ku­ti­nės die­nos. Kai at­ėjau, bu­vo šeš­ta va­ka­ro, tai tuoj pat ir pa­gim­džiau. Vė­liau dak­ta­rė sa­kė, kad aš bu­vau pir­ma ir vie­nin­te­lė jos gim­dy­vė, ku­ri gims­tant vai­kui ne­šau­kė… Toj pa­čioj Miš­ko gat­vė­je bu­vo po­gim­dy­mi­niai na­mai. Juo­se pa­bu­vau jau su Sta­siu­ku gal mė­ne­sį lai­ko.

Vi­są gy­ve­ni­mą tu­rė­jau ge­rą at­min­tį. Per­skai­tau, bū­da­vo, ro­ma­ną ir ga­liu pa­pa­sa­ko­ti. Anais lai­kais vel­tui ne­pa­sa­ko­da­vau. Tam reik­da­vo šne­kė­ti vi­są die­ną. Iš klau­sy­to­jų rei­ka­lau­da­vau, kad nu­pirk­tų li­mo­na­do. Anais lai­kais ir tas bu­vo bran­gus. Kai sū­nus bu­vo pa­aug­lys, su juo ir­gi bu­vo sun­ku. Rei­kėjo kan­try­bės. Kai ant­rą­kart iš­te­kė­jau, su sū­num su­si­tvar­ky­ti bu­vo jau leng­viau.

„Ma­ma, per ma­žai ma­ne lu­pai, kad mu­zi­kos mo­kyk­los ne­bai­giau“, – ­sa­kydavo Sta­sys. Pa­lan­kė mu­zi­ką tre­jus me­tus, obo­jaus spe­cia­ly­bę… la­bai no­rė­jo sak­so­fo­nu gro­ti, bet mo­ky­to­jui trū­ko obo­jaus mo­ki­nių, tai jį ir pa­si­ė­mė. Bet Sta­siui in­stru­men­tas ne­pa­ti­ko ir me­tė moks­lą. O gai­la. Vė­liau ne sy­kį gai­lė­jos.“

Ma­ri­ja Po­vi­lai­ty­tė pa­sa­ko­ja, kad vis tik­rin­da­vo, ko­kius pa­žy­mius sū­nus par­neš­da­vo iš mo­kyk­los. Kai bū­da­vo la­bai ge­ras įver­ti­ni­mas, tai sū­nų ves­da­vo­si į ki­ną. Kar­tą jis pa­sa­kė, kad ga­vo pen­kis, o ji ne­pa­tik­ri­nu­si nu­si­ve­dė jį į ki­ną. Vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad bu­vo ga­vęs dve­je­tą. Ma­tyt, la­bai no­rė­jo ki­ną pa­ma­tyt…

„Nu, ma­ma, mu­ši tai mu­ši, o ki­no tai jau ne­at­im­si“, – pasa­kė jis. Ta­da aš pa­sa­kiau, kad gaus lupt… du kar­tus. Vie­ną kar­tą už tai, kad ga­vo dve­je­tą, o an­trą, kad ma­ne ap­ga­vo. Dir­bau val­gyk­lo­je kas an­trą die­ną po 18 va­lan­dų… Su Sta­siu ei­da­vom į „Ro­mu­vą“ ar „Lais­vę“ – mums bu­vo ar­čiau­sia.

Vie­nu me­tu dir­bau „Met­ro­po­ly­je“ vi­rė­ja. Res­to­ra­nas bu­vo Lais­vės alė­joj. At­ei­da­vo vai­kas pas ma­ne į dar­bą ir, bū­da­vo, sė­di prie mu­zi­kan­tų. Sė­dė­da­vo ir klau­sy­da­vos. Mu­zi­kan­tai jį pri­im­da­vo. Jiems kar­tais val­gy­ti įdė­da­vau ką ge­riau… Se­na­sis Kup­re­vi­čius „Met­ro­po­ly“ pia­ni­nu gro­da­vo, links­mas bu­vo. Gro­jo tam or­kest­re akor­de­o­nu ir toks Pau­la­vi­čius. Bu­vo dar smui­ki­nin­kas, ku­ris pir­šos vi­soms pa­da­vė­joms, o ir man. Su ben­dra­dar­biais nef­lir­ta­vau.

„Jau­nys­tėj, ne­ga­liu sa­kyt, kad bu­vau šven­to­ji… Jau­nys­tė yra jau­nys­tė.“

Pa­klaus­ta apie pir­mą­jį vy­rą, Sta­sio tė­vą, pasakė:

– Bu­vęs vy­ras Vla­das su ki­ta vė­liau gy­ve­no ir, re­gis, du vai­kus su­gy­ve­no. Gal dar ir tą mo­te­rį pa­li­ko. Laks­tyt anas, ma­tyt, la­bai mė­go…

Kai Sta­sys dar ma­žas bu­vo, ga­vau iš kaž­ko­kios mo­ters laiš­ką, kad ji su bu­vu­siu ma­no vy­ru Vla­du pa­ė­mė šliū­bą. Jai at­sa­kiau, kad aš jau anks­čiau su juo pri­sie­kiau prie al­to­riaus. Pa­si­ro­dė, kad anas ir ku­ni­gus ap­ga­vo. Gal jiems pi­ni­gų daug da­vė. Pi­ni­gams ir ku­ni­gai la­bai smi­lūs… Sta­sį au­gi­nau vie­na,  pa­dė­jo se­suo Sta­sė ir ma­ma Ele­o­no­ra.

Pas­ta­rą­ją at­si­ė­mėm iš bro­lio Ze­no­no. Nors vie­nam kam­ba­ry ke­tu­riems bu­vo ankš­ta, bet su­tar­da­vom. Ma­mą (pas duk­te­ris) ir anū­ką tu­rė­jo pri­re­gist­ruo­ti, kad ir iš to­li­mo kai­mo ji bu­vo į Kau­ną at­va­žia­vus.

Kai Sta­siui bu­vo 14 me­tų, pir­mą kar­tą su juo at­va­žia­vom atos­to­gau­ti į Pa­lan­gą. Pa­žįs­ta­mas An­ta­nas pri­ro­dė pas sa­vo dė­dę kam­ba­rį. Ap­si­gy­ve­nau pas to­kį Ar­tū­rą Me­dic­ką Mai­ro­nio gat­vė­je, ne­to­li nuo jū­ros. Bu­to šei­mi­nin­kas bu­vo sen­ber­nis, ėjo 50-tus me­tus. Pa­lan­ga, pas­kui skam­bė­jo, kai mu­du že­ni­jo­mės. Met­ri­ka­vo­mės Kre­tin­goj, o ves­tu­vės bu­vo jo na­muos. Ar­tū­ras Me­dic­kas, to­kia bu­vo ma­no an­tro vy­ro pa­var­dė, dir­bo Pa­lan­gos lent­pjūvėje dar­bi­nin­ku. Iki pen­si­jos ten ir iš­dir­bo. Pa­lan­goj dir­bau res­to­ra­nuo­se ir val­gyk­lo­se vi­rė­ja. Žie­mą, kai ku­ror­tą už­da­ry­da­vo, mus vis kil­no­da­vo iš vie­nos vie­tos į ki­tą.

Už an­trą vy­rą bu­vau jau­nes­nė 14 me­tų. Jis pa­mi­rė 83 me­tų. Rū­kė la­bai, plau­čiai at­si­sa­kė. Su juo vai­kų ne­tu­rė­jom. Ar­tū­rė­lis bu­vo ge­ro cha­rak­te­rio – nie­ka­da ne­pa­sa­kė blo­go žo­džio, ne­pa­gra­sin­da­vo. Sta­sys jam bu­vo kaip tik­ras sū­nus. My­lė­jo jis vai­ką. Anū­kė Ag­nė ma­ne my­li. Su mar­čia Bi­ru­te ne­si­pyks­tu. Ji man nie­ko ne­sa­ko, aš nie­ko ne­sa­kau jai, tai gal dėl to, kad at­ski­rai gy­ve­nu. Val­gy­ti pa­si­da­rau, ma­nęs žiū­rė­ti ne­rei­kia. Ag­nė bai­gė kaž­ko­kius moks­lus ir dir­ba kaž­kur kon­to­ro­je Vil­niuj. Ji ten tu­ri vie­no kam­ba­rio bu­tą, Sta­sys Vil­niaus se­na­mies­ty­je tu­ri dvie­jų kam­ba­rių bu­tą.

Blo­giau­sia da­bar, kad pras­tai jau ma­tau. Bet vis tiek kas­dien ei­nu pa­si­vaikš­čiot Nag­lio gat­ve, į pu­šy­ną. Vaikš­tau su laz­de­le, kol su­tems­ta. Kai at­va­žiuo­ja iš Vil­niaus Sta­sys, man pri­per­ka tiek mais­to, kad pas­kui il­gai į par­duo­tu­vę ei­ti ne­rei­kia. Mar­ti at­va­žiuo­ja be­veik kas mė­ne­sį, ma­ne ap­skal­bia ir iš­va­žiuo­ja. Sta­sys, kai bū­na Pa­lan­go­je, nuo anks­taus pa­va­sa­rio iki vė­ly­vo ru­dens mau­do­si jū­ro­je. Sa­ko, kad tai jam la­bai į svei­ka­tą.

Su pir­mu vy­ru gy­ve­nau be met­ri­ka­ci­jos, o tik su šliū­bu. Pa­var­dės to­dėl ne­kei­čiau. Kaip bu­vau Po­vi­lai­ty­tė, taip ir li­kau. Su an­tru vy­ru – su met­ri­kacija, bet be šliū­bo. Ta­pau Me­dic­kie­ne. Aš – Me­dic­kie­nė, o sū­nus Sta­sys Po­vi­lai­tis tu­ri ma­no ir ma­no tė­vo pa­var­dę.

Kai Sta­sys pa­ren­gia nau­ją pro­gra­mą, vi­sa­da nu­ei­nu pa­si­klau­sy­ti.

„XXI amžius“

Foto:

Bū­si­ma­sis dai­ni­nin­kas Sta­sys pra­džios mo­kyk­lo­je

Dai­ni­nin­kas Sta­sys Po­vi­lai­tis pa­aug­lys­tė­je

Ben­dra­var­džiai, ben­dra­pa­var­džiai, ben­dra­tė­va­var­džiai Sta­siai Po­vi­lai­čiai, sū­nūs Vla­dų.

Kai­rė­je po­pu­lia­rus est­ra­dos so­lis­tas. De­ši­nė­je – au­to­rius, už­ra­šęs M. Po­vi­lai­ty­tės pa­sa­ko­ji­mą. Pa­lan­ga, 2002 me­tai

Dai­ni­nin­kas Sta­sys su duk­ra Ag­ne

Dai­ni­nin­kas Sta­sys su žmo­na Bi­ru­te

Iš kai­rės: Ma­ri­jos se­suo Sta­sė, mo­ti­na Ele­o­no­ra, Sta­sys ir Ma­ri­ja

Dai­ni­nin­ko Sta­sio Po­vi­lai­čio mo­ti­na Ma­ri­ja

Autoriaus ir asmeninio archyvo nuotraukos

2009.12.26