Istoriografija de traditione – Lietuvos „inkorporavimas“
Istorijos rašymas neatsiejamas nuo ankstesnių istorijos rašinių pažinimo, ir kiekvienas būsimasis istorikas jau savo Alma Mater rūmuose privalomai supažindinamas su ankstenių istorikų darbais, kuriuos privalo suminėti savo vėlesniuose rašiniuose vienu ar kitu istorijos klausimu. Istorikų rašiniuose tai vadinama problemos ar temos istoriografija, kurią privalu pateikti kiekvienos knygos ar tyrimo pabaigoje kaip “Literatūros sąrašą”.
Kiekvienos problemos ar temos ankstesnė istoriografinė literatūra atspindi tos temos ar problemos tyrimo tradiciją, tačiau kiekvieno naujos generacijos istoriko teisė, o gal ir pareiga atrasti ir išryškinti savo paties santykį su istoriografine tradicja. Čia žinomi iš praktikos tik du keliai: arba
1) istorikas priima tradiciją ir ją visaip kartoja bei plėtoja savo tekstuose, arba
2) istorikas atranda istorinių duomenų bei argumentų, griaunančių ar klibinančių senąją tradiciją, ir savarankiškai atsisako tradicijos teiginių ir dogmų, pasiūlydamas naujus problemos sprendimo ar novatoriškus temos aiškinimo variantus.
1385 m. Krėvos akto istoriografinė literatūra sudarytų didžiulį sąrašą, kurį galima rasti specialioje literatūroje, tad mums nėra reikalo jo čia perrašinėti, kaip tai privalo daryti istorijos mokslo studentai.
Žymiausias XX a. Krėvos akto interpretavimo novatorius lenkų istorikas Jan Adamus nusakė kelis svarbiausius akto interpretavimo etapus Lenkijos istorikų pastangose vienaip ar kitaip aiškinti Krėvos aktą.
Pasak jo, pirmasis, tradiciją pradėjęs etapas, arba, jo žodžiais tarus, „pirmoji fazė siekia nuo XIX a. pirmosios pusės iki to amžiaus pabaigos. Pagrindinis šio laikotarpio bruožas yra perdėm silpnas susidomėjimas klausimu dėl Lietuvos ir Lenkijos visuomeninių-teisinių santykių apskritai, o ypač unijos pradžioje. Vieni autoriai visiškai netyrinėjo šio klausimo, tuo tarpu kiti savo nuomones formuluoja lakoniškai, nepagrįsdami ir dažniausiai gana neaiškiai ir miglotai“[1].
J.Adamus teigimu, tiktai du istorikai sudarė tam tikro laipsnio išimtį: Lelevelis ir Danilovičius (paryškinta J.Adamus/o). „Tiedu parašė trumpai ir be įrodymų; „įjungimas“ (wcielienie). Šiame lakoniškame pasakyme sunku įžiūrėti ar įspėti (trudno się domyslac) personalinę uniją“.
Antrąją fazę, pasak J.Adamus, atvėrė Lewicki, bet ne Koneczny. Kadangi Koneczny rašo senoviškai ir lakoniškai „incorporata“ [lenkiškai vis tas pats „wcielienie“, tai yra „įjungimas“ Lietuvos į Lenkiją – A.B.] ir jo vėlesni darbai nepadarė didesnės įtakos kitiems. Lewicki pirmą kartą plačiau išrutulioja pradinės inkorporacijos teoriją ir pateikia jai sąlyginai gausius motyvavimus […] Lewickio motyvavimai, nors sąlyginai išsamūs, daro keistą įspūdį šiais laikais, kai pripratome dar tiksliau pagrįsti savo tezes; matosi kažkokie likučiai beletristiškai aiškinant istorines problemas. Tokia buvo Lewickio teorija ir kaip tokia, ji ryškiai atsiriboja nuo savo romantiškųjų pranašautojų. Ne iš karto prigijo jo teorija lenkų istorijos moksle; tik po keliolikos metų prisijungė prie jos Prochaska, o dar vėliau po kelių metų – du pirmaeiliai ir didelio pelnyto autoriteto istorikai Balzer ir Kutrzeba, dar vėliau Haleckis. Tokiu būdu po gerų 20 metų, kuomet Lewickio teorija buvo beveik vos žinoma, taigi po 20 metų „inkubacijos“ jinai iš karto pasikeitė beveik į mokslinę dogmą“ (ten pat, p. 274).
Beje, J.Adamus ir Lowmianskio nuomone, dar Lewickio teorijos „inkubaciniu“ periodu buvo jai iškelti kontrargumentai nelenkiškoje literatūroje. Tačiau J.Adamus įsitikinimu, prieš Lewickio teoriją „nevykusiu būdu pasisakė Hruszewskis, o jau po karo [Pirmojo pasaulinio karo – A.B.] Czubatyj ir Pfitzner, nemažiau nevykusiu būdu. Kaip man atrodo, jų pasisakymai neturėtų susilaukti jokio atbalsio ir tolimesnė problemos tyrimo istoriografinė linija niekaip nesietina su tais pasisakymais (mano paties pozicija turi su jais tik tam tikrą išorinį panašumą)“.
Trečioji fazė, J.Adamus teigimu, prasidėjo su Kolankowskio veikalu „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorija Jogailaičių laikais‘ (Dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego za Jagielonow, t. 1, 1930). Nors Kolankowskis, pasak J.Adamus, „neabejotinai stovi ant inkorporacijos teorijos pamato ir net stengiasi praplėsti inkorporaciją tolimesniems 1401-1446 metams, vis dėlto jis iškėlė esminį klausimą ir tuo šį tą pajudino senoje Lewickio teorijoje, tuo pačiu aktualizavo visos teorijos daug esmingenės revizijos iš pamatų reikalą“ (uczynil aktualną spragę gruntownieszej rewiziji calej teorini“ (ten pat).
Taigi, J.Adamus, apžvelgęs anuomet naujausią Krėvos akto literatūrą, atrodo, su nemaža viltimi 1930 m. tikėjo, kad prasidėjo nauja problemos tyrimo era:
„Atsirado būdinga situacija: mūsų problemos [Krėvos akto – A.B.] tyrime jau nebėra dogmų, problema keliauja iš rankų į rankas, nuo vieno varstoto ant kito ir susilaukia palaipsniui vis giliau siekiančio išaiškinimo. Palyginus smulki ir ištisai tęsianti inkorporacijos liniją Kolankowskio revizija suteikia stimulą mano moksliniam straipsniui [Panstwo litewskie w latach 1386-1398; 1932 m.]. Tiesą sakant, bendrais bruožais jis buvo jau užbaigtas prieš pasirodant Kolankowskio veikalui, bet Kolankowskio tyrime mano koncepcija rado rimtą impulsą ir užsikabinimo tašką (punk zaczepienia)“ (ten pat, p. 275).
Deja, kaip pastebėjo pats J.Adamus, šiek tiek nustebęs, o gal įskaudintas ir nusivylęs, po jo mokslinio straipsnio publikacijos „pradžioje nebuvo jokių ženklų, kad jis gali sukelti didesnį susidomėjimą.“ Kelių atsiliepimų autoriai (Zajączkowski, Dąbkowski) pritarė kai kuriems teiginiams, bet esminiais klausimais be jokių argumentų nepritarė, o Vilniuje įvykusiame VI Visuotiniame lenkų istorikų suvažiavime (1935) problemos žinovai (Kutrzeba ir kt.) vengė rimčiau atsiliepti, o minėtas Kolankowskis tiek suvažiavimo pranešime, tiek vėlesnėje jo publikacijoje (Jagielonowie i unia; 1936) iš viso pasistengė… nutylėti J.Adamus publikacijas ir išvadas“ (ten pat, p. 275 ir toliau).
Gal tuo per daug ir nederėtų stebėtis, jei prisiminsime, kad 1935 m. į Vilnių suvažiavo iš Lenkijos bene visos pirmojo ryškumo lenkų istoriografijos žvaigždės, o kas gi tuo metu buvo Adamus?
Ogi mažai kam žinomas Vilniaus miesto archyvo vedėjas ir dėstytojas ką tik atkurtame lenkiškame Vilniaus unversite, kuris turėjo imti skleisti mokslo šviesą šioje naujoje, ką tik inkorporuotoje į Lenkijos valstybę „paribio žemėje“.
Tiesa, pats J.Adamus, manau, solidžiai rengėsi suvažiavimui, kuriame, beje, padarė net du pranešimus, ir, atrodo, net nemanė pasiduoti nei Lenkijos istorikų autoritetams, nei jų panaudotai „nutylėjimo taktikai“.
Kiek galiu spręsti iš mūsų apžvelgiamo straipsnio, kuris, berods, buvo paskutinis Lietuvos istoriografijos klausimais paskelbtas (1938 m.) J.Adamus straipsnis, keturiasdešimt trečius brandos metus pradėjęs autorius buvo kupinas sumanymų plėtoti savo novatoriškas idėjas, tačiau netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ne tik išbloškė istoriką iš Vilnius, bet ir įvėlė į karo suirutę[2].
Kaip ten bebūtų, paties J.Adamus novatoriškas įnašas į Krėvos akto tyrimus šiandien jau visų pripažintas.
Pirmiausia pripažinimas liečia vadinamąją „inkorporavimo teoriją“, kurią J.Adamus bene pirmasis taip ryžtingai iškėlė už mokslinio tytimo ribų.
Tačiau tai ne vienintelis J.Adamus pasiekimas Krėvės akto moksliniame tyrime.
Lietuvos „vasaliteto“ Lenkijai hipotezė
Daug mažiau žinoma, kad J.Adamus, argumentuotai atmetęs gana beprasmiškus begalinius vieno žodžio Krėvos akte, o būtent lotyniško žodžio „applicare“ aiškinimus bei vertimus lenkų istorikų darbuose, vienas pirmųjų nuvainikavo ir kitą Krėvės akto interpretacinę teoriją, kurią prieš karą suformulavo Oskaras Haleckis.
O.Haleckis iškėlė dienos švieson Vengrijos karaliaus Liudviko I laišką, tikslau jo pastraipą, kurioje pranešama, kad … Podolės kunigaikštystės“ (Dukatus Podolie) valdovai Aleksandras ir Borisas prijungia (aplicuerunt) savo kunigaikštystę su vienuolika pilių prie Vengrijos karalystės karūnos ir gauna ją iš minėtos karalystės valdyti feodo teise (aplicuerunt Coronam Regni Ungarie et receperunt in feodum a Corona dicti Regni).
Pats O.Haleckis savo atrastą šaltinį pirmiausia interpretavo kaip galimą analogiją Krėvos aktui, kadangi ir vienu (vengrišku), ir kitu ( lenkišku) atveju „sąvoka applicare coronae buvo tiek apibendrinta , kad joje galėjo tilpti paprasta leno priklausomybė“.
Šiaip ar taip, atradimas, O.Haleckio nuomone, paneigė Lietuvos tiesioginio inkorporavimo į Lenkiją teoriją.
Savo ruožtu tas pats atradimas leido O.Haleckiui padaryti principinę išvadą:
„…tai nepaneigiamai išaiškina, kad applicare coronae regni nereiškia nieko kito, kaip tik atiduoti įvardintą žemę nurodytai karūnai leno teise. Taigi pasirodo, kad nuo pat pradžios, užuot primesti lietuviškoms ir rusiškoms žemėms visišką, betarpišką įjungimą į lenkų valstybę, kas būtų – reikia atvirai pasakyti – ir neteisinga, ir neįmanoma įvykdyti, buvo nuspręsta paremti uniją leno santykiais“[3]
Pačiam J.Adamus naujoji O.Haleckio teorija atrodo neįtikinama, kadangi remiama vien tik Krėvos akto tekstu. Jo nuomone, toks pamatas
„… yra gana nepatikimas, ir tai parodo geriausiai tas faktas, kad Haleckis ir Lowmianskis, panašiai suvokdami „applicare“ reikšmę, priėjo visiškai priešingų išvadų. Pirmasis čia mato įrodymą, kad inkorporacija (aišku, tiesioginė) nebuvo akte numatyta, o antrasis daro priešingą išvadą, kad būtent tokia inkorporacija buvo numatyta.“
Mums šiuo atveju įdomiausias J.Adamus priekaištas O.Haleckiui:
„Haleckio samprotavimui tenka iš esmės priešpastatyti tokį argumentą: iš tikrųjų „applicare“ galėjo reikšti taip pat ir Lietuvos leno priklausomybę Lenkijai, tačiau kaipgi mes galėtume įsivaizduoti tą leno pavaldumą (ową lenną zawislosc)? Reikėtų įrodyti, kad Jogaila 1386-1401 m. nebuvo tikrasis Lietuvos valdovas, kadangi negalėjo būti vienu metu senjoras ir vasalas (pabrėžta J.Adamus). Tam tikras šios neišbaigtos Haleskio koncepcijos liekanas rasime ir pas Lowmianski, o būtent ten, kur jis šneka apie „feodum oblatum“ (p. 56, 141). Iš tikrųjų ryškėja tam tikros analogijos tarp Lietuvos ir Lenkijos santykių pirmaisiais metais ir „feodum oblatum“, tačiau tie analogiški panašumai nėra pilni, kadangi nebuvo „feodum oblatum“ atveju tokio santykio, kad vienas asmuo būtų ir senjoras, ir vasalas“ ( ten pat, p. 300).
Reikia pasakyti, kad J.Adamus, kritiškai vertindamas ir neretai atmesdamas kitų istorikų teorijas bei hipotezes, pats vis dėlto nesiryžo duoti galutinio atsakymo į Krėvos akto teisinę ir politinę mįslę.
Paskutinės klausimo publikacijos žodžiai baigiasi savo teisumo įsitikinimu ir istoriko viltimi:
„Mielai norėtume pripažinti kieno nors atliktą problemos pagilinimą, ir net patys svajojame apie atnaujintą darbą ties šiomis problemomis. Kol kas vis dėlto darome išvadą, kad visos mūsų tezės atlaikė kritikos išbandymus iš skaitlingų ir ne bet kokių mokslininkų pusės, išlaikė egzaminą, ir susilaukė tik pagilnimo ir iš dalies papildymo“ (ten pat, p. 314).
Paradoksalu, bet po keletos dešimtmečių užmaršties ir sugrįžimo prie Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę teorijos lenkų ir Tarybų Sąjungos istorikų oficialiose veikaluose, Krėvos akto problema vėl atgijo Lietuvoje nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir jau nepriklausomoje Lietuvoje.
Bandymai reanimuoti atmestas koncepcijas
Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse žinomas lietuvių istorikas Edvardas Gudavičius populiariame savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ paskelbė du susietus straipsnius „Krėvos sutarties teisinė esmė“ (1989, Nr. 2 ) ir „Krėvos sutarties faktinė esmė „ (Nr 9), kurie gana greitai susilaukė Lietuvos teisės istoriko A. Andriulio poleminio straipsnio „Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas – antimonarchas? (žurn. Socialistinė teisė, 1989, Nr. 4, p. 36-42).
Manau, kad mums ne tik verta, bet ir būtina sugrįžti prieš šios retos ir ypatingos diskusinės polemikos, kurioje susikirto Lietuvos teisės specialistas ir būsimasis naujos „Lietuvos istorijos nuo seniausių laikų iki 1569 metų“ (I t., 1999) autorius.
Būtina sugrįžti, mano galva, pirmiausia dėl mums rūpimo Lietuvos karalystės klausimo, o ne tam, kad dar kartą imtume gilintis į tai, kaip pačioje Lietuvoje tuo metu buvo suvokiamas ir interpretuojamas 1385 m. Krėvos aktas.
Akivaizdu, kad tiesioginio Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę teorija jau buvo atmesta ir Lietuvoje.
Tačiau E.Gudavičius minėtuose „Gimtojo krašto“ straipsniuose, ir daug ankstenėje mokslinėje publikacijoje „Krėvos sutarties (1385 m.) tikslai ir jų įgyvendinimo galimybės“ (Lietuvos Mokslų Akademijos darbai. A serija. – 1977, t.1(580, p. 67-74) iškėlė vadinamąją „Lietuvos valstybės išlikimo po Krėvos sutarties ir užsimezgusį jos vasalinį ryšį su Lenkija“ koncepciją.
Tiesa, po kelių metų (1993 m.) polemizuodamas su A.Andrulio 1989 m. straipsniu, istorikas iš pat pradžių pareiškė:
„Visų pirma aš nesu koncepcijos apie Lietuvos valstybės išlikimo po Krėvos sutarties ir užsimezgusį jos vasalinį ryšį su Lenkija autorius. Jos autorius – J.Adamus, ką, beje, aš esu nurodęs [minėta 1977 m. publikacija – A.B.]. Aš tik toliau plėtoju J.Adamaus požiūrį, kuriam pritariu bei ieškau naujų argumentų jam paremti.
Antra, J.Adamaus (ir mano) pagrindinė tema: ar Krėvos sutartis pripažino Lietuvos valstybę“[4]
Šiame patikslinime keistas tik vienas dalykas, kurį gal būt ir kiti mano skaitytojai pastebės, prisiminę ką tik mūsų aptartą teoriją apie Lietuvos vasalinį ryšį su Lenkija pagal leno teisę. Matėme, kad šios teorijos ar koncepcijos autorius buvo anaiptol ne J.Adamus, o, kaip matėme, O.Haleckis. Savo ruožtu J.Adamus tikrai atkakliai ir įtikinamai apgynė koncepciją, kad Krėvos aktas nepanaikino Lietuvos valstybingumo, kaip teigė ne vienas lenkų istorikas.
Tiek to…
Dviejų puikių lietuvių intelektualų polemiką verta ir būtina prisiminti, kadangi joje labai ryškiai buvo iškelta ir diskutuojamas Krėvos aktą sudariusių atstovų, taigi ir Lietuvos bei Lenkijos valstybinio lygiateisiškumo klausimas.
Istorijos teisės specialisto nuostabą, atrodo, sukėlė būtent ta pati skeptiška nuostaba, kurią buvo jau išsakęs, kaip matėmė, ir J. Adamus, neigdamas O.Haleckio teoriją apie Lietuvos leno priklausomybę Lenkijai net keliais argumentais, tarp jų – teisiniu bei loginiu argumentu, kad Jogaila „negalėjo būti vienu metu senjoras ir vasalas“.
Lietuvis teisininkas tik žymiai skeptiškiau teigia tą patį su nemaža doze ironijos:
„Taigi kurie Lietuvos ir Lenkjos,Vytauto ir Jogailos santykių momentai patvirtina E.Gudavičiaus skelbiamą Lietuvos vasalitetą Lenkijai? Vienu ir pagrindiniu argumentu yra tas, kad po Krėvos sutarties „didysis Lietuvos kungaikštis Jogaila tapo Lenkios karaliaus Jogailos nominaliniu vasalu“. Išties, labai painūs turėjo būti LDK ir Lenkijos santykiai, kad būtų galima taip neįprastai juos paaiškinti. Tačiau įdomu, kad tokia išvada pateikiama remiantis ne Krėvos akto nuostatomis, o po jo atsiradusiais teiniais dokumentais. Tokiu būdu sugestiuonuojama mintis, kad ne pats aktas tiesiogiai sukūrė siuzereno ir vasalo valstybių tarpusavio santykius, o tik sudarė prielaidas jiems atsirasti. Todėl čia ir esanti pati bendriausia Krėvos akto teisinė esmė. Manytume, kad tokia Krėvos akto traktuotė labai vienareikšmiai apibūdina tarpvalstybinius santykius ir suteikia šiam dokumentui fatališkos klaidos žymę, po kurios Lietuvai belieka tik apgautos ir pažemintos valstybės vaidmuo. Žinoma, teoriškai galima prielaida, kad Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, galėjo susidvejinti, nors tokių dokumentų istoriniai šaltiniai nepateikia. Tačiau, kad toji valdovo savybė taptų tarpvalstybinių santykių pagrindu, kyla rimtų abejonių“[5].
Mums nėra reikalo gilntis į polemikos detales, juolab kad E.Gudavičius savo atsakyme A.Andriuliui nuginčija bene kiekvieną jo teiginį paeiliui, kiekvieną kartą teigdamas, jog oponentas neteisingai suprato ir net iškraipė jo, E.Gudavičiaus, teiginius.
Savo ruožtu ir A.Andriulis papunkčiui sukritikuoja dalinius istoriko teiginius, tarp jų ir atskirų Jogailos brolių bei giminaičių, valdžiusių savo žemes Lietuvoje bei Rusioje, mūsų jau minėtas vėlesnes vasališkos ištikimybės Jogailai, Jadvygai ir/ar Lenkijos karūnai priesaikas, kurių nemaža buvo surašyta jau po Krėvos akto.
Tiesa, E.Gudavičius ir pats pripažįsta, kad „vis dėlto vad. homogaliniai aktai iš tikrųjų yra pati silpniausia J.Adamaus (ir, žinoma, mano) požiūrio vieta“, tačiau… vėl grįžta prie savo bet kokias kritines pastabas atmetančios retorinės metodologijos ir ima įtikinėti, kad silpniausioji „požiūrio vieta“ kaip tik ir yra stipriausia.
Mat, „vad. homogaliniai aktai ryškiai parodo tai, ko negalima pasakyti apie patį Krėvos aktą. Jeigu bus įrodyta, kad valstybė, kurios sudedamosios dalys yra susietos su kita valstybe vasaliniais ryšiais, nėra pastarajai vasalinė, sutiksiu, kad klydau. Tokių įrodymų A.Andriulis nepateikė ir, manau, negalės pateikti“ (ten pat, p. 142).
Įrodinėjimo eiga tiesiog puikiausias kazuistikos pavyzdys: pirmiausia pripažįstama, jog homogalinės priesaikos yra silpniausia požiūrio vieta, po to pareiškiama, kad tie priesaikų aktai ryškiai parodo, ko negalima atrasti Krėvos akte, o tada pergalingai reziumuojama, kad oponentas niekados negalės pateikti įrodymų, „kad aš klydau. Nebent jais jis laiko paskutinį aptariamos jo citatos sakinį“.
Koks tas sakinys, mums nesiteikiama priminti.
O tas A.Andriulio sakinys logiškas ir aiškus: „…būtent šie dokumentai yra silpniausias vasaliteto ryšius teigiantis įrodymas. Jie tėra asmeninės ištikimybės aktai, nesurišti jokiomis garantijomis, kurios liestų tų kunigaikščių valdas […] Niekas tokių priesaikų nevykdydavo, kai tik pasijusdavo galį jų nesilaikyti.“ ( p.37).
Skamba gana ciniškai, kaip kiekvienas realios istorijos faktas, bet ir čia lietuvių teisės specialisto nuomonė susišaukia su teisės istorijos specialisto nuomone, ir ne bet kokio, o to paties J.Adamus. Beje, šį kartą lenkų istorikas pasisako kiečiau už A.Andriulį.
Pasak J.Adamus, „homogalinio akto egzistavimas (panašiai, kaip vėlesni kryžiuočių homogaliniai aktai, arba prūsų ir, pavyzdžiui, mozoviečių, moldavų ir kt. kunigaikščių aktai) turėjo iš esmės tikktai tesinę vertę ir jeigu faktinių santykių situacija (uklad stosunkow faktycznych) leisdavo, ta vertė galėjo būti grynai popierinė (wartosc ta mogla byc czysto papierowa“ (J.Adamus, Najnowsza literatūra., p. 304).
Jeigu jau pykstama ant Andriulio, būtų logiška supykti ir ant gerbiamo Adamus…
Bet ne!
E.Gudavičiaus poleminiame straipsnyje ir toliau visais punktais „malamas į miltus“ tik A.Andriulis ir su tokiu azartu „malamas“, kad prieinama iki akivaizdžios demagogijos, be kita ko absurdiškai pareškiant, kad „V.Andriulis [gal A.Andriulis? – A.B.] nesugeba savo teiginių išsakyti, neprieštaraudamas sau pačiam, nėra pakankamai susipažinęs su klausimo šaltiniais, istoriografija, viduramžių diplomatika ir leno teise, aktus bando analizuoti iš jų vertimo, nemokėdamas originalo kalbos…“
Čia nutrauksiu „nuosprendžių oponentui“ sąrašą, kadangi pastarasis kaltinimas tiesiogiai liečia mums pirmiausiai rūpimą Krėvos akte įvardintą Lietuvos karalystės titulą.
Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.06.18; 09:00
[1] Adamus, J. Najnowsza literatura o Akcie Krewskim. – In: p.273
[2] Palikus Vilnių, Janui Jozefui Adamus teko tvarkyti įvarius archyvus čia Jeruzalėje, čia Škotijoje, vėliau dėstyti valstybės teoriją bei istoriją Oksfordo universiteto lenkiškame Teisės fakulteto skyriuje. Tiktai 1947 m. grįžo į Lenkiją ir ėmė dirbti Lenkų teisės istorijos katedroje ką tik įkurtame (1945 m.) Lodzės universitete docentu, vėliau (nuo 1954 m.) ypatinguoju profesoriumi (profesor nadzwyczajny). Be kita ko dėstė lenkų – lietuvių santykių istoriją, ir, manau, būtų labai įdomu, jei kada atsirastų galimybė kokiu nors būdu susipažinti su šių J.Adamus paskaitų tekstais ar tik planais, konspektais ir panašiais šaltiniais, jeigu jie išliko kokia nors forma.
[3] Halecki O. Idea jagielonska, p. 490.
[4] Gudavičius, E. Kai kurie Krėvos sutarties klausimai. – Mūsų praeitis. – Lietuvos istorijos institutas, Vilnius, Academia, 1993, Nr. 3, P.139
[5] A. Andriulis.Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas – antimonarchas? – Socialistinė teisė, 1989, Nr. 4, p. 36-37.
