Algimantas Bučys. Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė (2)


Print

Interregnum atvejai Lietuvos istorijoje

Pirmą kartą Lietuvos karalystei teko, mano manymu, dramatiškai gyventi be karaliaus, kai 1263 m. buvo nužudytas karalius Mindaugas kartu su dviem savo sūnumis.

Pagal kraujo ir paveldėjimo teisę Lietuvos sostas turėjo atitekti vieninteliam likusiam gyvam Mindaugo sūnui Vaišvilkui, bet kol pirmasis mums žinomas lietuvių vienuolis Vaišvilkas sugrįžo į etninę Lietuvą ir atsikovojo tėvo sostą, praėjo nemaža laiko. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Čia dar nelaimė – kaimynas ir net giminaitis rusinų kniazius Levas, Haličo ir Voluinės karaliaus Danilo sūnus, klastingai nužudo 1268 m. Vaišvilką.

Paslaptingai pradingsta ir Vaišvilko vietininkas Lietuvos karalystei rusinas Švarnas, Vaišvilko sesers vyras ir karaliaus Mindaugo žentas, kuriam Vaišvilkas, nusprendęs grįžti į vienuolyną, pavedė valdyti Lietuvos karalystę vasalo teisėmis.

Lietuva vėl liko be karališkos valdžios.

Tad pirmasis šaltinių daugmaž paliudytas bekaralmetis Lietuvoje aprėptų neilgus tarpsnius:

1) uzurpatoriaus Treniotos valdymas nuo 1263 m. rudens iki karalaičio Vaišvilko grįžimo į Lietuvos karaliaus sostą 1264 m., ir

2) nuo karaliaus Vaišvilko grįžimo į vienuolyną 1267 m. vasarą iki Traidenio „valdymo Lietuvoje pradžios“  1268 m. (pagal A.Dubonį[1]) arba iki 1269 m., kai Traidenis (pagal E. Gudavičių) „paveržia valdžią iš Švarno“[2] .

Visos datos čia, be abejo, apytikslės ir ligi  šiolei skirtingai nurodomos įvairių istorikų knygose.

Taigi, po Mindaugo žūties stojo pirmasis mums žinomas interregnum periodas, kuris lieka gana nenuosekliai kol kas išaiškintas, nors ir čia pabaigoje iškyla energinga karaliaus Traidenio figūra, su kuria siejamas galingos Lietuvos monarchijos atstatymas[3].

Toliau matėme (žr. II ir V knygos dalis) Gediminaičių karališkos dinastijos iškilimą ir klestėjimą iki antrojo ilgojo interregnum periodo.

Dinastijų kova XIV a. pabaigoje, beje, jau turėjo precedentų ir pirmosios kartos Gediminaičių dinastijoje. Geriausias Gedimino epochos žinovas S.C.Rowellas yra atkreipęs dėmesį į keistą paties Gedimino pasirinkimą skiriant savo įpėdiniu anaiptol ne vyriausią sūnų, o  Jaunutį:

“Pasirikimas atrodo keistas, nes paskutiniais valdymo metais Gediminas artimiausiai bendravo su Rusioje įsikūrusiais sūnumis – Polocką valdžiausiu Narimantu Glebu ir Vitebsko Algirdu. Todėl ir stebina, kad jis nepasirinko šių sūnų savo įpėdiniais“[4].

Keistą Gedimino pasirinkimą istorikas paaiškina valstybiniais pasitraukiančio valdovo sumetimais:

„Labai tikėtina, kad šiedu kunigaikščiai įnirtingai varžėsi ir tai įtikino Gediminą nerizikuoti patikėjus jiems imperiją“ (ten pat).

Taigi galima spėti, kad dinastinės valdžios perėmimo teisėje Jogaila ir jo motina, „didžioji karalienė“ Julijona galėjo, kaip matysime, remtis Gedimino laikų precedentu, kai aukščiausią valdžią gauna anaiptol ne vyriausiasis valdovo sūnus.

Kitas dalykas, kad vyresni už Jogailą didžiojo karaliaus Algirdo sūnūs nenorėjo taikstytis su jaunylio atėjimu į Gedimino ir Algirdo sukurtos imperijos sostą.

Sudėtingoms Gedimino dinastijos trečiosios kartos kovoms dėl aukščiausios valdžios po Algirdo mirties nemažos įtakos turėjo ir ankstesnė sudėtinga aukščiausios valdžios struktūra, kurioje greta Algirdo visados stovėjo įspūdinga jo brolio Kęstučio figūra.

Gediminaičių dinastijos ištakose nusistovėjusi sosto paveldėjimo pagal testamentą tvarka susilaukė rimto išbandymo…

Po Algirdo mirties Lietuvoje prasidėjęs aukščiausios valdžios krizės periodas vertinamas ir įvardinamas įvairiai.

Tradicinėje Lietuvos istoriografijoje (A.Šapokos redakcija) įvardinamas kaip „politinė krizė Lietuvoje 1377 – 1384 metais“[5], o tarybiniais laikais – „LDK politinė krizė“ ir dar aptakiau – E.Gudavičiaus veikale ( I t., 1999), kaip „XIV a. devintojo dešimtmečio krizė“[6].

Kaip ten bebūtų, Lietuvoje tuo laikotarpiu vyko tipiškos Vakarų Europai karališkų dinastijų tarpusavio varžytinės dėl karaliaus sosto, ir visiškai teisus, mano galva, Mečislavas Jučas,  kuris naujausiame savo istorinės sintezės veikale visą tą laikotarpį įvardino „Dinastijų kovos (1379 – 1384)“[7]. Tiesa, M.Jučas ir čia tebesilako tradicinės istoriografijos įtvirtinto slaviško Lietuvos valstybės titulo „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“, kuris, kaip žinome, atsirado tik XV a. pradžioje.

Taigi – dinastijų kovos, pasak istoriko, vyko „dėl didžiojo kunigaikščio valdžios“, tarsi Gediminas ir jo sūnus Algirdas iki tol nebuvo turėję „karaliaus“ ir „didžiojo karaliaus“ titulų.

Informacijos šaltinis Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.27; 06:50

[1]

[2]

[3] Žr.: Dubonis A. Traidenis. Monarcho valdžios atkūrimas Lietuvoje 1268-1282. – Lietuvos istorijos institutas, LII leidykla, Vilnius, 2009.

[4] Rowell, p. 300

[5] Lietuvos istorija, p.95

[6] Gudavičius E.I t., p. 146

[7] Jučas M. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė( Istorijos bruožai), – Vilnius, 2010, p.65