Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė

Aktualijos

Jogailos buvimas  Lenkijos soste iure uxoris teisėmis (žmonos teisių dėka)

Teisės požiūriu „Lenkijos karaliaus“ titulas reiškė, kad šitaip tituluojamas asmuo yra tikrasis Lenkijos valdovas pagal paveldėjimo teisę ir tituluojamas Rex (karalius) nepriklausomai nuo lyties. Tuo tarpu Lenkijos karalienės titulą (Regina Poloniae) galima buvo turėti tiktai  Lenkijos karaliaus žmonai pagal santuokos teisę.

Kitaip sakant, oficialusis Jadvygos titulas Rex Poloniae atspindėjo tikrąją krašto valdovo teisę į Lenkijos karalystę, bet jos vyras Jogaila turėjo tik nominalų Lenkijos karaliaus titulą, gautą po to, kai Lenkijos atstovai, net nedalyvaujant Jogailai, išrinko jį Lenkijos karaliumi ir paskyrė jam žmoną – tuometinį  „Lenkijos karalių“ Jadvygą. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Klastingas teisinis niuansas čia buvo toks, kad Jogaila nei po minėto išrinkimo Lenkijos karaliumi (1386 m. sausio 12 d.), nei po oficialių vedybų su  Jadvygą (vasario 18 d.) ir net po iškilmingo karūnavimo Lenkijos karaliumi (kovo 4 d.) neprilygo savo teisine padėtimi Jadvygai, kuri dabar tapo Lenkijos karaliene pagal vedybas (Regina Poloniae) ir kartu išsaugojo Lenkijos valdovo (Rex Poloniae) teises pagal paveldėjimą.

Tokiu būdu turime konstatuoti ir pripažinti, kad viduramžių teisės pagrindu Jogaila gavo Lenkijos karaliaus sostą pagal garsiąją Iure uxoris teisę (lot. – žmonos teisės dėka), tai yra – gavo sostą tik todėl, kad vedė Lenkijos sosto paveldėtoją. Iš čia neišvengiama teisinė pasekmė – vyras, tapęs monarchu pagal Iure uxoris, yra lygiateisis monarchas kartu su savo žmona ir užima lygiavertę poziciją valstybėje, tačiau… tik tol, kol gyva žmona.

Žmonai mirus, toks vyras praranda visas teises į sostą.

Žinoma, Jogailai nuo pat pradžių, atrodo, kėlė nerimą tokią nepatvari jo padėtis Lenkijoje. XIX a. dokumentų rinkinyje, kurį sudarė ir skelbė lenkų literatūrologas Wiszniewskis, radau įdomų jaunutės karalienės Jadvygos 1387 m laišką Krokuvos tarybos nariams, kuriuo ji ragina ir nurodo, kad jie pagal homagium (vasališkos ištikimybės) priesaiką pripažintų jos vyrą Kazimierą Jogailą savo Ponu ir dabar, ir po jos mirties.

Save Jadvyga tuo metu laiške jau titulavo „Dei gratia Regina Poloniae Princepsque Lithuaniae supma etc.“ (Iš Dievo malonės Lenkijos karalienė ir Lietuvos aukščiausioji valdytoja).

Tuo tarpu Jogaila kuo iškilmingiau vadinamas „Šviesiausiuoju valdytoju ir viešpačiu ponu Vladislavu ir tuo pačiu arba todėl (eadem gratia) Lenkijos karaliumi etc“ (Serrenissimo principi et domino domino Wladislao eadem gratia Regi Poloniae etc.)[1]. Pirmieji jo vardu skelbti raštai (pvz., 1386 m. vasario 18 d. privilegija krokuviečiams) teikė dar keistesnį Jogailos titulą Lenkijoje: „dominus et tutor regni“ (ponas ir karalystės globėjas).

Atrodo, kad tuo metu (1387 m.) Jogailos hierarchinė padėtis dar gana nestabili, ne visų rimtai pripažįstama, jei norima priesaikos iš Krokuvos Tarybos narių, o Lietuva Jogailos atžvilgiu net nutylima, paliekant Jadvygai Lietuvos aukščiausiosios valdytojos ar valdovės titulą.

Deja, netrukus susvyravo ir pačios Jadvygos karališkasis statusas…

Karalienės Jadvygos dvisantuokystės teisinis aspektas

Viduramžių Europos karališkų dinastijų šeimose buvo įprasta simboliškai sutuokti mažamečius princus ir princeses pagal sponsalia de futuro ceremoniją.

Taigi 1378 m. birželio 15 d. pagal tėvų – Vengrijos, Lenkijos bei Kroatijos karaliaus Liudviko I iš Anžu giminės ir Austrijos hercogo Leopoldo III iš Habsburgų giminės – susitarimą mažame miestelyje Hainburge ant Dunojaus kranto įvyko iškilminga sutuoktuvių sponsalia de futuro ceremonija. Vengrų arkivyskupas Dmitras iš Estergomo (vengr. Esztergom; lenk. Ostrzychom) sutuokė keturmetę (arba penkiametę[2]); tiksli gimimo data nežinoma:) Jadvygą su aštuonmečiu Vilhelmu Habsbugiečiu (Wilhelm; 1370 – 1406) ir palaimino judviejų santuoką.

Kaip ceremonija vyko, galima įsivaizduoti iš mūsų jau cituoto L.Rydelio veikalo. Santuokos ceremonija „įvyko tėvų, dvasininkų ir pasauliečių didikų akivaizdoje, dalyvaujant abiejų dvarų pompastiškai išsipuošusiems atstovams, o „jaunoji pora“ vaikiškais balseliais prisiekė vienas kitam meilę iki mirties, visai kaip suaugę. Ten pat viskas toliau vyko pagal visas apeigas ir papročius, būtinus anuometinėms santuokos ceremonijoms: po vestuvinės puotos buvo įvykdytos ritualinės „sugultuvės“, kitaip sakant, jaunavedžiai, iškilmingai nuvesti į miegamąjį, atsigulė vienas šalia kito“ (op. cit., 4 sk.).

Kaip rašo kitas, jau šiuolaikinis populiarus lenkų istorikas J.Besala (Jerzy Besala; g. 1951 m.), tuokart „negalėjo būti nė kalbos apie tikrąjį kūnišką santuokos įvykdymą, kadangi Jadvyga buvo keturmetė, o jos vyras aštuonmetis, tačiau abu vaikai, visiškai galimas daiktas, kartu miegojo ir dalyvavo vestuvinėse puotose porą savaičių ir tai, atrodo, juodu labai suartino“[3]. Atšventus vestuves, Jadvyga išvyko į Austriją, į savo vyro dvarą Vienoje susipažinti su aplinka bei pasirengti būsimoms savo pareigoms, o Vilhelmas – savo ruožtu iškeliavo į Vengriją, į savo nepilnametės žmonos dvarą Budapešte tais pačiais pažinties tikslais.

Reikia pasakyti, kad viduramžiais sponsalia de futuro ceremonija buvo katalikų Bažnyčios pripažįstama pilnateise, tačiau, kaip rašo L.Rydelis, nepilnamečių „santuoka (matrimonium de futuro) galėjo įgauti sakramentinės reikšmės, jeigu jaunoji pora, sulaukusi pilnametystės [mergaitėms – 12 metų, berniukams vėlyvaisiais viduramžiais – 14 metų] abipusiai išsaugos norą išlikti santuokoje ir patvirtins vaikystėje duotą priesaiką, savanoriškai pradėdami lytinį sutuoktinių gyvenimą. Tuokart jiems jau nebereikia iš naujo tuoktis: pats bendro sugyvenimo  faktas buvo pakankamas, kad vaikiška santuoka įgautų sakramentinės galios“ (ibidem). Taigi, šitaip galėjo atsitikti tuomet, kada Jadvyga būtų dvylikametė, o Vilhelmas perkoptų 14 metus.

Iki tol jaunoji pora, kiek galima spręsti iš atsitiktinių žinių, gyveno atskirai, retkarčiais susitikdavo ir laukė pilnametystės.

Tačiau visa virtinė svarbių istorinių įvykių, pradedant Jadvygos tėvo mirtimi ir įvairiais kitais, kurių čia nėra prasmės vardinti nei aprašinėti, baigėsi tuo, kad 1384 m. spalio 16 d. vienuolikmetė (dvylikametė?) Jadvyga buvo karūnuota Lenkijos karaliumi. Tą keistą Jadvygos titulą (rex Poloniae; Lenkijos karalius) sunku paaiškinti, tai unikalus atvejis Europoje. Galimas daiktas, kad lenkų didikai specialiai karūnavo Jadvygą pagal karaliaus karūnavimo Ponificale Romanum ceremonialą, kadangi naujoji Lenkijos karalienė automatiškai jau būtų turėjusį teisėtą vyrą po kūniškojo santuokos įkūnijimo, o Lenkija gautų karalių – teisėtą karalienės vyrą.

Juk būtent šita perspektyva įkvėpė bekylančią Habsburgų dinastiją bene garsiausiai viduramžiais detektyvinei sosto siekimo istorijai. Vos tik mūsų minėtas Austrijos hercogas Leopoldas III išgirdo, kad Jadvyga atsisėdo į Lenkijos sostą, jis tuojau pat atvyko į Vengriją pas Jadvygos motiną (tėvas jau miręs) Elžbietą Bosnietę, reikalaudamas, kad būtų įvykdyta jo sūnaus Vilhelmo ir Jadvygos santuokos galutinė stadija.

Leopoldas III, atrodo, gerai išmanė viduramžių teisę. Tuo metu Jadvygai dar nebuvo suėję dvylika metų, tačiau bažnytinė teisė, remdamasi Bažnyčios daktaro Tomo Akviniečio nuoroda, pripažino, jog teisiškai yra galima ir pripažintina šešiais mėnesiais (iki pilnametystės) paankstinta santuoka. Netenka stebėtis, kad Leopoldas III, pasak J.Besalos, „nusprendė kuo greičiau išsiųsti savo sūnų Vilhelmą į Krokuvą, kad likus šešiems mėnesiams iki Jadvygos pilnametystės būtų įkūnyta judviejų santuoka“. 

Lietuvos karalių pilių maketų paroda Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Savo ruožtu Jadvygos motina Elžbieta Bosnietė 1385 m. liepos 29 d. pasirašė sutartį su Habsburgais, pritardama, kad jos dukters kūniškosios sugultuvės su Vilhelmu privalo būti įvykdytos infra hinc et festum Assumptionis beate Virginis, tai yra – vėliausiai iki tų pačių metų  Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų dienos (rugpjūčio 15 d.; Žolinės diena).

Akivaizdu, kad Jadvygos motina Elžbieta Bosnietė žaidė dvigubą žaidimą. Iš vienos pusės, ji jau buvo Vengrijoje 1384 m. davusi sutikimą lenkų ir lietuvių delegacijai dėl jos dukters Jadvygos vedybų su lietuvių kunigaikščiu Jogaila. Tačiau, antra vertus, ji, matyt, negalėjo atsakyti ir Leopoldui III, kadangi savo atsisakymu laikytis 1378 m. birželio 15 d. santuokos (sponsalia de futuro) reikalavimų ji pati būtų sulaužiusi papildomą santuokos sutartį ir privalėtų išmokėti Habsburgams pažadėtą dukters kraitį – 200 tūkstančių florinų. To daryti nenorėjo, o gal ir nepajėgė.

Dar dramatiškesnė buvo jaunutės Jadvygos situacija Krokuvoje. Iš vienos pusės, ji, matyt, svajojo apie greitą susitikimą su savo teisėtu vyru Vilhelmu ir bendrą judviejų gyvenimą Lenkijos karaliaus rūmuose. Antra vertus, jai buvo puikiai žinomos lenkų didikų pastangos surasti jai kitą vyrą, o būtent Mažosios Lenkijos didikų intensyvios derybos su Jogaila, kviečiant jį vesti Jadvygą ir tuo būdu užimti Lenkijos karaliaus sostą.

Štai čia pirmą kartą ir iškyla Gnievošo iš Delevicų vardas. Jaunoji karalienė, apimta nerimo, pati išsiunčia į Vieną Krokuvos pakamarį Gnievošą iš Delevicų ir per jį kviečia Vilhelmą skubiai atvykti į Krokuvą. Ir Vilhelmas atvyko kaip pilnateisis Jadvygos sutuoktinis, pasirengęs bendram gyvenimui su Jadvyga, kadangi, pasak Dlugošo, su „gana gausia raitelių palyda, su visais savo antspaudais, turtais ir visais savo daiktais“.

Kadangi Vilhelmui nebuvo leisa apsigyventi Vavelyje, Gnievošas atvykusiam Vilhelmui „užtikrino asmeninę neliečiamybę“, o Vilhelmas „patikėjo Gneivošui visus savo rūpesčius, sumanymus ir viltis, manydamas, jog tarpininkaujant Gnievošui pasiseks visi jo planai, ir pastarajam patikėjo visus savo turtus. Neįleistas į karaliaus rūmus, Vilhelmas ilgam užsilaikė Krokuvoje, bet niekas iš didikų neturėjo drąsos pasipriešinti karalienės valiai. O jinai, trokšdama išpildyti tėvo paliepimą, sužavėta kilnaus jaunikaičio privalumais, karštai troško susituokti su tuo, kurį gerai pažinojo, o ne su visai nepažįstamu ir niekados nematytu barbaru [Jogaila]“ (op. cit. kn.10, 1385 m.).

Dar daugiau, Vilhelmas apsistojo Krokuvoje ne kur kitur, o pakankamai prabangiame Gnievošo name. Iš čia Vilhelmas eidavo į gana dažnus susitikimus su Jadvyga, nors tie susitikimai vykdavo dėl supranamo lenkų didikų prieštaravimo ne Vavelio rūmuose pas karalienę, o pranciškonų vienuolyne. Kaip ašo L.Rydelis, Krokuvos kaštelionas Dobieslavas „galėjo užstoti Vilhelmui kelią į Vavelį, tačiau jis, be abejo, neturėjo teisės uždrausti karalienei laisvai išvažiuoti iš rūmų.

Taigi Jadvyga, atsiliepdama į sutuoktinio prašymus, be jokių dvejonių nuvyko pas jį iš rūmų į miestą. Paslaugūs dvariškiai – o gal patsai Gnievošas iš Dalevicų – pasistengė, kad Krokuvos pranciškonai jaunųjų porai svetingai atvertų savo galerijų, poilsio salių ir valgyklos duris. Čia sutuoktiniai galėdavo susitikinėti, nekantriai laukdami atvažiuojant [iš Vengrijos] Opolčiko, kuris, kaipo motinos raštiškai įgaliotas piršlys, pašalins visas kliūtis“.

Lenkų istorikai ir beletristai pradedant Šajnocha yra paskyrę dešimtis spalvingų puslapių Jadvygos ir Vilhelmo susitikimams pranciškonų vienuolyne, įkvėptai aprašinėjo linksmus, bet labai taurius ir nekaltus santuokinių pasilinksminimus vienuolyno galerijose ir salėse su šauniais muzikantais ir dvaro panelių šokiais bei žaidimais, kuriuose noriai dalyvavo jaunieji sutuoktiniai, laukdami lemiamos sugultuvių valandos. Visos tos linksmybės ir dažni pasimatymai dar labiau suartino dar vaikystėje sutuoktus Jadvygą ir Vilhelmą.

Tačiau tolimesnius įvykius lenkų istorikai ir beletristai aprašinėja ne itin noriai, bent jau ne taip aiškiai, kaip vokiečių bei austrų kronikų autoriai ir istorikai. Susidaro įspūdis, kad painius įvykius daugelis lenkų autorių stengiasi dar labiau supainioti ar užtemdyti.

O situacija iš tikro buvo paini, kadangi nekantriai laukiamas abiejų tėvų – Leopoldo III ir Elžbietos Bosnietės – įgaliotinis Opolčikas (mūsų jau minėtas Vengrijos valdžios atstovas Lenkijoje palatinas Vladislavas Opolietis), turėjęs oficialiai užtikrinti galutinį nepilnamečių santuokos užbaigimą per pilnamečių sugultuves, vis nesirodė Krokuvoje. Visi laukė išganingo Elžbietos pasirašyto rašto dėl oficialių sugultuvių ne vėliau kaip rugpjūčio 15 d. Iš kitos pusės, pasklido žinios apie galutines lenkų didikų piršlybines sutartis su Jogaila ir jo pasirengimą kelionei į Krokuvą tuoktis su Jadvyga.

Ilgiau laukti darėsi per daug rizikinga, ir jaunoji pora apsisprendė veikti savo pačių iniciatyva, remdamasi, be abejo, savo šalininkų pagalba ir skaitlingais Krokuvos gyventojais vokiečiais, kurie neabejotinai buvo Vilhelmo pusėje.

Žygio pradžią vaizdingai aprašė daugelis lenkų istorikų, bet pacituokime jau cituotą Rydelį: „Nežinia, kokiais būdas Gerasis Kunigaikštis [Vilhelmas] sugebėjo įvykdyti savo sumanymą atvykti į Vavelio rūmus: gal pasinaudojo laikinu [prižiūrėtojo] pono iš Kurozvenko išvykimu, o gal klasta ano budrumą užmigdė; galbūt auksas, dosniai pažertas sargybiniams tarpininkaujant Gnievošui iš Dalevicų, atvėrė priešais jį pilies vartus; vienok aišku, kad rugpjūčio 23 dieną, Šv. Bartolomiejaus dieną, įjojo kunigaikštis Vilhelmas į Krokuvos pilies kiemą ir visai ne vogčiomis ar patyliukais, o garsiai, šauniai, gražiai, kaip ir derėjo Habsburgų palikuoniui, teisėtam karalienės vyrui” (op. cit.,ibidem).

Kas po to dėjosi Lenkijos karalių pilyje, neįmanoma pasakyti dėl tos paprastos priežasties, kad per šitiek praėjusių amžių istorikai ir beletristai aiškiai pasidalino į dvi stovyklas ir iki šiolei įnirtingai ginčijasi dėl Vilhelmo apsilankymo rūmuose. Tiksliau – daugiaamžis ginčas tęsiasi dėl vieno vienintelio klausimo: sugulė ar nesugulė anuomet Jadvyga su Vilhelmu kaip teisėti sutuoktiniai?

Šį tą, matyt, šiuo kausimu žinojęs Gnievošas iš Delevicų minėtame teisme, kaip rašo Dlugošas, kantriai tylėjo ir prašė tik malonės. Tribunolo nuosprendis buvo nedviprasmis: „Karalienę Jadvygą [teismas] skelbia esant švaria ir nekalta dėl priekaištų ir įtarinėjimų, kuriuos sukėlė apgaulingi melagio Gnievošo pranešimai“. Kaltinamajam nurodoma „atšaukti ir kaip šuniui atloti tuojau pat tribunolo akivaizdoje savo šmeižtą, begėdiškai papasakotą tam, kad būtų nuplėšta karalienės nekaltybės garbė“. Taigi Gnievošas, „priverstas tučtuojau įvykdyti paskelbtą nuosprendį, palindo susilenkęs po suolu ir atšaukė savo žodžius, prisipažindamas, kad melagingai skleidė šmeižtus apie karalienę, ir net viešai sulojo“ ( op. cit. kn. 10, 1389 m.).

Tiesa, šiuolaikiniai Dlugošo kronikos lenkų kalba leidėjai, atkreidami dėmesį į tokį keistą teismą ir dar keistesnį nuosprendį, komentaruose meta šešėlį pačiam Dlugošui, esą jis išsigalvojo ir teismą, ir nuosprendį. Patys komentatoriai remiasi šiuolaikinio lenkų menotyrininko ir istorikos kunigo B.Przybyszewskio teiginiu jo straipsnyje „Jadvyga ir Vilhelmas“ (1975), esą „Gnievošo proceso nebuvo. Kadangi šaltiniuose nėra jokių pėdsakų apie tokį procesą. Taipogi negalėjo būti, kad procesas pasibaigtų Dlugošo aprašytu nuosprendžiu, kadangi lenkiškoji teisė nenumatė tokios bausmės, kad melas būtų atlotas šuns balsu po suolu“ (op. cit., koment., p. 231).

Nesirengiu stoti Dlugošo ar jo komentatorių pusėn, lygiai kaip nesiruošiu ginti ir Gnievošo, kuris kantriai tylėjo dvylikos karingų riterių akivaizdoje. Mums kur kas svarbiau bent trumpai aptarti skandalingos polemikos metodologiją. Kitaip mes negalėsime suvokti, kodėl atsiranda du ar trys istorinio fakto interpretacijos ar net paneigimo variantai, kuomet rašoma viena ar kita skandalinga istorija, o ypač tokia lemtinga, kaip Jadvygos ir Vilhelmo sugultuvių istorija.

Karalienės Jadvygos neištikimybės byla garbės teisme

Pradėkim nuo stulbinančių Jano Dlugošo pranešimų, kurie, be abejo, buvo žinomi Romoje nuo XV a. pabaigos iki XX a. antrosios pusės. Įdomu, kad lenkų istorikai, šiaip jau, kaip matėme, mėgstantys remtis Dlugošu, šiuo klausimu linkę nutylėti arba per daug nesigilinti į Dlugošo pateikiamas skandalingas žinias. O skandalas tikrai turėjo būti nemenkas, jeigu jo 1389 m. ėmėsi, kaip praneša Dlugošas, Lenkijos ponų taryba, tiksliau – „geriausieji tarybos nariai“.

Viskas prasidėjo nuo vis pasikartojančių ir jau nebeįmanomų nuslėpti vaidų tarp tarp karaliaus ir karalienės. „Kai kiekvieną kartą, – rašo Dlugošas, – iškildavo vis nauji nesusipratimai ir vis naujos pavydo scenos tarp lenkų karaliaus Jogailos Vladislavo ir karalienės Jadvygos dėl tam tikrų įtarinėjimų, kuriuos sėjo niekšingi pataikūnai, kurių nedorybė naikino gudrias patarėjų pastangas prislopinti karts po karto atgimstančias sutuoktinių antipatijas, geriausieji tarybos nariai pasiūlė abiejų pusių priimtą ir patvirtintą šitokį susitaikymo būdą: abi pusės turi išviešinti klaidingų žinių skleidėją“.

Prie Valdovų rūmų Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Įsidėmėkim, kad 1389 m. žinia apie šeimyninius Jogailos ir Jadvygos vaidus ne vienintelė. Mes jau aptarėme Dlugošo aprašytą lietuvių krikštą 1387 m. ir Jadvygos išsiuntimą atgal į Krokuvą iš Lietuvos, kur ji niekados nebuvo. Tačiau baigęs aprašinėti paties Jogailos pobūvį Lietuvoje 1387 m., Dlugošas mums praneša, kad karalius Jogaila, tvarkęs beveik visus metus įvairius valstybinius reikalus Lietuvoje bei Rusioje, grįžo 1388 m. į Krokuvą ir baisiai perpyko, išgirdęs bjaurias naujienas. Kokias? Ogi jam buvo pranešta, kad jam nesant, buvęs Jadvygos sužadėtinis „austrų kunigaikštis Vilhelmas paslapčiomis buvo atvykęs į Krokuvą ir kelias dienas čia būdamas turėjo su karaliene Jadvyga slaptus susitikimus“.

Pasak Dlugošo, „šie nesusipratimai vienok buvo apslopinti sumaniai ir uoliai įsikišus ponams, kurie labai nenoriai žiūrėjo į tokius kivirčus tarp sutuoktinių“ (op. cit., kn. 10,  1388 m.). Apslopinimas buvo, matyt, laikinas, nes 1389 m. kivirčai pavirto minėtu skandalu.

Noriu čia pastebėti, kad perpykusio Jogailos rūstybė, nepaisant nuolatos lenkų autorių kartojamų frazių apie lietuvio karaliaus romų ir lėtą būdą, vis dėlto būdavo pakankamai įspūdinga ir stipri, kad sužlugdytų nusikaltusius asmenis, kas jie bebūtų.

Mažas pavyzdėlis: 1388 m. mirė garsusis Gniezno arkivyskupas Bodzenta (lenk. Bodzanta arba Bodzęta; 1320-1388) ir jo vietą, neatsiklausęs karaliaus Jogailos, bet gavęs popiežiaus paskyrimą, norėjo užimti Vloclavio (lenk.Włocławek, lot. Vladislavia, vok. Leslau) vyskupas Janas Kropidlo Opolietis (Jan Kropidło, 1360/1364 – 1421). Pastarasis buvo didžiai įtakingas žmogus iš gausios didikų giminės. Padaręs greitą ir puikią bažnytinę karjerą dėka savo galingo giminaičio Vladislavo Opoliečio (Władysław Opolczyk, 1326/1332 – 1401), vykdžiusio vengriškąją Jadvygos tėvo Liudviko Anžujiečio politiką Lenkijoje, Kropidlo keitė pelningas vyskupystes į vis pelningesnes ir tikėjosi, gavęs popiežiaus paskyrimą, lengvai gauti Gniezno arkivyskupo sostą. Bet Jogaila nesutiko. Tuomet Janas Kropidlo, remiamas savo skaitlingų brolių, pamėgino sutelkti ginkluotą kariauną ir jėga užimti Gniezno arkivyskupiją.

Štai kaip konstatuoja Dlugošas Jogailos reakciją: „Įsiaudrinęs kaip ledo krušos debesys ir įsiutęs ant jo [Kropidlos] lenkų karalius Vladislovas Jogaila pašalino jį iš Gniezno katedros. Prarado [Kropidlo] ir Vloclavo katedrą”. Tuomet išsirūpino iš popiežiaus Poznanės vyskupiją, bet ir čia Jogaila pasipriešino popiežiaus valiai ir Kropidlos norams. Pagaliau popiežius paskyrė Kropidlą vyskupauti Kryžiuočių ordino valstybėje.

Tačiau, kaip rašė Dlugošas, Kropidlo nepasidavė, „tas ginčas [dėl arkivyskupijos] tęsėsi septyneris metus, ir todėl Janas Kropidlo, įsileidęs į milžiškas skolas, pakliuvo į didį vargą. Vienok jį rėmė kryžiuočiai iš Prūsijos, pas kuriuos jis tuo metu rasdavo saugią prieglaudą” (op. Cit., kn. 10, 1390 m.). Tik po kelerių metų, kai persirengęs Kropidlo atvyko į Lenkiją ir sučiuptas karaliaus tarnybos pagaliau priesiekė Jogailai ištikimybę, Jogaila atlyžo, grąžino vyskupui Vloclavio vyskupiją ir užtikrino jam sėkmingą tolimesnę dvasinininko ir diplomato karjerą.

Taigi, lenkų ponų taryba, nenorėdama didinti šeimyninių kivirčų ir Jogailos rūstybės, pasiūlė surengti šiuo klausimu specialų teismą. Kaip vyko viduramžių Lenkijoje teismas šiuo ypatingu atveju, – sunku pasakyti, bet lenkų teisės istorikai yra nužymėję pagrindinius eigos štrichus. Pirmiausiai buvo pateikti kaltinimai karalienės ir karaliaus nurodytam vienam ir tam pačiam gandų „šaltiniui“, o būtent  – lenkų didikui ir Krokuvos pakamariui Gnievošui iš Dalevicų, kuris buvo apkaltintas už skleidimą „nedorų gandų“ apie karalienės šeiminynę neištikimybę. Gnievošas buvo iškviestas į teismą, tačiau, pasak teisės istorikų, anuomet moteris, o juo labiau karalienė negalėjo dalyvauti teismo procesuose. Taigi viskas vyko daugmaž panašiai, kaip mūsų jau aprašyta ryšium su Jogailos ketvirtosios žmonos Sofijos apšmeižimo byla. Jadvygai teko atlikti apvalančiosios priesaikos ceremoniją, tai yra, padėjus ranką ant Evangelijos priešais altorių Krokuvos katedroje prisiekti, kad ji nekalta.

Tuomet, pasak Dlugošo, oficialus karalienės gynėjas teisme kaštelionas[4] Jaskas iš Tenčibo (Jasek z Tęczyna), „įtikintas karalienės priesaikos ir užtikrinimo, jog jinai niekados nėra sugulusi lovoje su niekuo, išskyrus savo vyrą, karalių Vladislovą Jogailą, ėmėsi karalienės gynybos [teisme]. Gausiai susirinkusių į šios bylos nagrinėjimą ponų akivaizdoje [Jaskas] pateikia skundą, kad dėl bjaurių ir melagingų Gnievošo paskundimų jos [karalienės] skaistumas ir nekaltybė susilaukė įtarimo ir niekšiško suteršimo jos vyro, karaliaus Vladislovo, atžvilgiu. Siūlo, kad atsižvelgiant į teismo sprendimą, karalienė apsivalys nuo gėdos, kuri mesta jos nekaltybei. Reikalauja, kad niekšingasis skundikas būtų priverstas atšaukti savo šmeižikiškus skundimus“.

Neužmirškime, kad šis teismo procesas buvo savotiškai papildytas viduramžiško „Dievo teismo“ procedūromis, kadangi teisme, pasak Dlugošo, „stojo dvylika riterių, kurie buvo pasirengę dvikovoje [su Gnievošu] ginti karalienės nekaltybę“. Kitaip sakant, jei Gnievošas dvylikoje dvikovų nugalėtų visus savo priešininkus, tuomet būtų išteisintas „Dievo valia“…

Kas beliko Gnievošui?

Dlugošas paaiškina: „kiekvieną kartą, kai kaltinamasis būdavo šaukiamas atsakyti [į klausimus], jis tylėjo ir tiktai prašė, kad jis būtų teisiamas ne pagal teisės reikalavimus, o pagal malonę“ (op. cit., kn. 10, 1389 m.).

Dabar pasižūrėkime, kas gi buvo tas Gnievošas iš Dalevicų.

Palikę nuošalyje Gnievošo kilmės, giminės ir karjeros reikalus, turėtume konstatuoti, kad jis buvo pakankamai ilgą laiką tiesioginis ir ištikimas karalienės Jadvygos ir jos „teisėto sutuoktinio“ Vilhelmo Habsburgiečio ryšininkas.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

2017.05.18; 05:20

(Bus daugiau)

[1] Codex diplomaticus Lithuaniæ (1253-1433), ed. E. Raczynski. – 1845.

[2] Jadvygos Anžujietės gimimo data nėra tiksliai nustatyta; manoma, jog ji gimė ne anksčiau 1373 m. spalio 13 d. ir ne vėliau 1374 m. vasario 18 d.

[3] Jerzy Besala . Najsłynniejsze miłości krolów polskich, Warszawa, 2009, p. 12

[4] Kaštelionas (pranc. châtelains, lenk. kasztelan) – pilies ir aplinkinės teritorijos valdytojas arba valdovas, kuriam pavaldus būdavo,   be kitų pareigūnų,  ir miesto teisėjas.

AktualijosSkaitomiausios

Gedimino dinastijos žemaitiškos atšakos žudymas

Dera prisiminti, kad Jogailos laiškas buvo rašomas jau po visos eilės žudynių, kurias abu Algirdaičiai – Jogaila su Skirgaila –  buvo palaiminę ir įvykdę po tėvo Algirdo mirties.

Štai Kęstučio dinastijos žudynių chronologija.

1382 m. išdavikiškai suimamas (melagingai Jogailos vardu užtikrinus saugumą) Kęstutis ir netrukus nužudomas Jogailai priklausančioje Krėvos pilyje.

Dažnai mėginta mažinti Jogailos kaltę dėl savo dėdės nužudymo, tačiau pirminiai šaltiniai nenuneigiami. 

Karalius Kęstutis

Pirmiausia turime paties Vytauto ataskaitą apie įvykius, vokiečių kalba surašytą po pabėgimo į Prūsiją pas kryžiuočius:

„Hercogas Skirgaila davė žodį mano tėvui hercogo Jogailos vardu ir [davė] jam  savo ranką. Ir man pačiam jis taip pat davė žodį hercogo Jogailos vardu ir savo vardu, ir [davė] savo ranką. Ir mūsų tėvas patikėjo jais, ir aš, ir nujojome sykiu su hercogu Jogaila, pasitikėdami jo duotu žodžiu ir ranka. Ir po duoto žodžio suėmė jie mūsų tėvą ir jį pasmaugė virve (vinculatur)“.

Vokiečių ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis, baigdamas savo „Naująją Prūsijos kroniką“, patvirtina Vytauto žodžius:

„Kęstutis su savo sūnumi buvo suimtas ir nugabentas į Vilnių. Ten jis buvo sukaustytas geležinėmis grandinėmis ir iš čia perkeltas į Krėvą ir įkalintas tamsiame, dvokiančiame bokšto [rūsyje]. Po keleto dienų Kęstutis buvo pasmaugtas (in captitivitate strangulatur)“.

Dauguma kronikų patvirtina Vytauto žodžius, kai kurie autoriai (vokietis Grunau, lenkas Dlugošas) net nurodo žudikus, kuriuos išvardina Bychovco kronika (surašyta XVI a. pirmoje pusėje):

„Kęstutį pasmaugė didžiojo kniaziaus Jogailos kambariniai tarnai: Prokša, kuris jam vandenį paduodavo, ir kiti: Masčio [origin. Mostev brat] brolis [Bilgenis, Gedka Kreviškis], ir Kučiukas [original. Kučik], ir Lisica žibintojas“[1] .

Dalis istorikų laikosi Skirgailos pagarsintos versijos, esą jis po kelių dienų aplankė Krėvoje įkalintą Kęstutį ir atrado jį nebegyvą, matyt, pasismaugusį. Turime ir specialų istoriografinį Ingos Baranauskienės tyrimą, kurio duomenys ir išvados „leidžia pagrindine Kęstučio nužudymo organizatore laikyti būtent Julijoną Algirdienę [2]. 

Karalius Algirdas

Tais pačiais 1382 m. nužudoma Kęstučio žmona Birutė. Minėtoje ataskaitoje Vytautas liudija: „taip pat mano motiną paskandino (matrem autem submergen)“.

Stengiantis vėliau išteisinti Jogailą, Vytauto motinos nužudymas dažniausiai būdavo nutylimas.

Tačiau iškilus aštriam Vokiečių ordino kivirčui su Lenkijos delegatais Konstancos Bažnytiniame susirinkime 1415 m., ordino atstovai be ceremonijų ištraukė archyvinius dokumentus  ir pareiškė, atsakydami į priekaištus:

„Jogaila, dabartinis lenkų karalius… net Kęstutį kalėjime pasmaugė ir jo žmoną, Vytauto motiną, paskandino“.

A.Šapokos žodžiais tariant, „ilgai galima būtų interpretuoti tas šaltinių vietas, aiškintis jų smulkmenas ir ginčytis dėl jų žodžių prasmės apie Kęstučio mirtį, bet suglaudžiant reikia pasakyti, kad yra pagrindo mesti Jogailai dėl Kęstučio mirties kaltės šešėlį. Kiek Jogaila buvo prie jos prisidėjęs, sunku nustatyti, bet jo kaltė dar padidėja akivaizdoje to fakto, kad ir Kęstučio žmona Birutė tuo pačiu laiku buvo jo šalininkų paskandinta Trakų ežere“ (op cit., p. 16).

Susidorojus su Kęstutaičio dinastijos abiems pradininkais, imtasi žudyti jų giminės atstovus.

Tais pačiais 1382 m., pasak Bychovco kronikos, Jogaila įsako nubausti mirties bausme Vytauto motinos Birutės dėdę, jos tikro tėvo brolį senuką Vidmantą.

Mirties bausmė įvykdyta anuomet Vokietijoje naudota bausme ant rato: nuogas žmogus paguldomas ant didelio rato, galūnės pritvirtinamos prie metalinių žiedų rate, po to jam pakišami medgaliai po dubeniu, keliais, kulkšnimis, alkūnėmis ir riešais, ir tada budelis ima daužyti kūną sunkiu vėzdu, apkaustytu geležimi. Sutraiškius galūnes ratas su auka būdavo pastatomas vertikaliai, arba paliekamas horizontaliai, kad minia galėtų  tyčiotis iš aukos, pavyzdžiui, išlupant akis. Jeigu aukai būdavo suteikiama malonė, kaulų traiškymas būdavo pradedamas ne nuo apačios (kojų), o nuo viršaus – pirmiausia sudaužomi krūtinkauliai ir stuburas, tad kraujo apykaita nutrūksta ir žmogus nebegali jausti viso skausmo tęsiant kaulų laužimą iki pėdų.

Nežinia, ar Birutės dėdei Vidmantui buvo parodyta malonė, bet žinome, kad lygiai taip ant rato buvo nužudytas dar vienas Birutės giminaitis, tikras Vytauto motinos vaikaitis Butrimas[3].

Tais pačiais 1382 m., kaip praneša Lietuvos metraštis, Jogailos įsakymu buvo nukirstos galvos „daugeliui kitų bajorų“[4]. Jų vardu nežinome, tačiau iš pastabos, esą jie visi buvo nužudyti Jogailai keršijant už savo sesers Marijos vyrą bajorą Vaidilą [Waidelen baioren], kurį Kęstutis įsakė pakarti už išdavystę ir slaptus ryšius su kryžiuočiais, galime spėti, jog nužudytieji taipogi buvo Kęstučio dinastijos giminės arba šalininkai.

Tais pačiais 1382 m. nužudyto Kęstučio titulo ir teisių tikrasis paveldėtojas Vytautas vis dar buvo įkalintas Krėvos pilyje ir laukė Jogailos malonės arba nuosprendžio. Greičiausiai nuosprendžio, kadangi cituotame pasakojime kryžiuočiams Vytautas aiškiai sako, kad jau seniai jam ir jo tėvui Kęstučiui buvo aiškūs Jogailos kėslai:

„…mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo draugų, kad hercogas Jogaila be mūsų tėvo žinios, nuslėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir pažadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui padėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mūsų žemę pasiglemžti“ (Lietuvos metraštis, p. 180).

Tame pačiame rašte, kur Vytautas nusakė savo tėvo ir motinos nužudymus, Vytautas pareiškė, kad iš Jogailos nelaisvės Krėvos pilyje jį patį išgelbėjęs Dievas, pavykus pabėgti su savo žmonos Onos pagalba. Tačiau Kęstutaičių dinastijos žudymai tuo nesibaigė, nors likimas ją naikino ne tik Algirdaičių rankomis.

Pabėgęs iš Krėvos nelaisvės Vytautas ieškojo Vokiečių ordino valstybėje paramos kovoje su Jogaila dėl savo dinastinių teisių ir paveldėtų žemių Lietuvoje. Ir paramą gavo, beje, ne vieną kartą, tačiau kaip užstatą turėjo kryžiuočiams palikti, anot jo paties, „savo brolį, savo seserį, savo žmoną ir savo vaikus. Visus juos palikau jo [Prūsų ordino] nelaisvėje“[5] (Lietuvos metraštis, p. 181).

Deja, ir čia Kęstutaičių dinastija patyrė dar vieną siaubingą smūgį.

1384 metais, Vytautas, rengdamasis žygiui į Lietuvą savo teisėms ir žemėms atgauti, pasižadėjo raštiška sutartimi, kad „Magistras ir ordinas paveldės vasalo priesaiką davusio Vytauto paveldą Lietuvoje, jeigu Vytautas ir jo sūnūs  išmirs bevaikiai. Jeigu išliktų viena duktė, Magistras ir ordinas privalėtų ją ginti, palikti jai leno [tarsi nuomos – A.B.] teisę į paveldą ir parinkti jos vertą ir savo statusu jai prilygstantį vyrą“.

Ir ką gi? Netrukus po sutarties pasirašymo abu Vytauto sūnūs – mažyliai Jonas ir Jurgis – buvo nunuodyti Karaliaučiuje, kur tas pats Vokiečių ordinas laikė juos užstatais…

Paveldo teisę Vokiečių ordinas … iš anksto užsitikrino nežmoniška klasta… 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Maždaug 1385 m. pabaigoje jau buvo likę tik trys vieninteliai gyvi Kęstutaičiai su paveldėta teise į Lietuvos karaliaus titulą bei statusą – Vytautas (gimęs apie 1350 m.), Tautvilas (gimęs apie 1352-1355 m.) ir jauniausias Kęstučio sūnus Žygimantas (gimęs apie 1365 m.), kuriam taip pat pavyko pabėgti 1384 m. iš Jogailos nelaisvės (nuo 1382 m.).

Jei prisiminsime, jog 1390 m. Tautvilas žuvo rudenį (tarp rugsėjo 6 ir spalio 6 d.) kovoje prieš Jogailą dėl Lietuvos sosto prie Vilniaus Kreivosios pilies, matysime, kaip siaubingai išretėjo Gediminaičių dinastijos Kęstutaičių atšaka.

Ir vis dėlto, kaip žinome iš Lietuvos istorijos vadovėlių, būtent šiedu Kęstučio sūnūs iki pat savo mirties (Vytautas mirė 1430 m.; Žygimantas buvo Algirdaičių šalininkų nužudytas 1440 m.) siekė ir pasiekė Lietuvos nepriklausomybę de facto, nors Lietuvos karalystės statuso nebepavyko atkurti nei Vytautui, nei Žygimantui Kęstutaičiams.

Mano skaitytoją gal būt nustebino aukščiau cituotuose dokumentuose titulas hercogas, kurį Vytautas be jokių paaiškinimų taiko Algirdaičiams Jogailai ir Skirgailai.

Čia mes kaip tik ir susiduriame su chaotišku titulų vartojimu interregnum laikais.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.05.04; 05:28

[1] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88

[2] Baranauskienė, Inga. Kas buvo Kęstučio nužudymo organizatorius? – Naujasis židinys–Aidai, 2005 m. gegužė, nr. 5 (173), p. 180–186.; taip pat: http://viduramziu.istorija.net/jogaila.htm

[3] Pasak J.Jaso, „Birutės giminaitis Butrimas – istorinis asmuo, nors to meto žinomuose dokumentuose nepaliudytas. Manoma, kad šio Butrimo sūnus buvo labiau žinomas Jonas Butrimas ( pirmą kartą minimas 1407 m), Vytauto diplomatas (1410 m.), jo rūmų maršalas ir vietininkas Smolenske(1422 m.), valdęs Žirmūnus ( prie Lydos) – Lietuvos metraštis, p. 238.

[4] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88.

[5] Beje, užstatų išlaikymas Vokiečių ordino nelaisvėje buvo pedantiškai skaičiuojamas pinigine išraiška ir visas išlaidas pagal sutartis turėjo ateityje padengti pats Vytautas.

Aktualijos

A. Istorinių šaltinių duomenys

Aiškesnis datavimo požiūriu paskutinis, lemtingas Lietuvos istorijoje interregnum, prasidėjęs 1377 m., kai mirė Lietuvos valdovas Algirdas ir Lietuva vėl atsidūrė interregnum situacijoje, kuri šį kartą užsitęsė ilgam ir, kaip matysime, baigėsi Lietuvai gana liūdnai – regnum (karalystės) titulo praradimu.

Pretendentai į Didžiojo karaliaus sostą ir titulą

Mirdamas Algirdas paliko, kaip sakoma, visą pulką sūnų. Čia reikia turėti omenyje Algirdo vaikus nuo dviejų  žmonų.

Pasak itin kruopštaus dokumentų tyrėjo lietuvių istoriko Jono Matuso, „su pirmąja žmona, Vitebsko kunigaikštyte, Algirdas turėjo 5 sūnus: Andrių, Dimitrą, Kastantiną, Vladimirą ir Teodorą. Iš antrųjų gi jungtuvių [su Julijona, Tvėrės kunigaikštyte, kniaziaus Aleksandro dukra – A.B.] gimė dar 7 vaikai: Jogaila Vladislovas, Skirgaila Ivanas, Kaributas Dimitras, Lengvenis Simanas, Karigaila Kazimieras, Vyguntas Aleksandras ir Švitrigaila Boleslovas. Be sūnų būta keletas ir dukterų“[1].

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Viduramžių teisės požiūriu visi jie buvo teisėti Algirdo sūnūs (apie neteisėtus, kurių ganėtinai turėdavo viduramžių Europos valdovai,  mes nieko nežinome ir, ačiū Dievui, nesame įpareigoti per daug žinoti)[2].

Kaip jie būdavo tituluojami XIV a.?

Atsakymas aiškus: jie būdavo tituluojami taip, kaip juos privalu buvo tituluoti tėvo jiems paskirtose valdose.

Visi pirmosios žmonos Marijos Jaroslavnos, Vitebsko kniaziaus dukters, sūnūs gavo iš Algirdo valdas Rusioje, taigi visi buvo oficialiai tituluojami kniaziais.

To negana – gavę iš Algirdo valdas kuriame nors tėvo valdytame krikščionių krašte Algirdaičiai turėdavo priimti krikštą pagal to krašto bažnytines apeigas. Kitaip jie būtų nepriimtini vietiniams krašto gyventojams, kurie nepakęstų pagonių valdovų savo žemėje. Visi pirmosios žmonos pagimdyti sūnūs gavo valdas Rusioje, kur priėmė krikštą pagal Bizantijos ortodoksų Bažnyčios apeigas, paprasčiau anuomet vadintas „graikų apeigomis“ (po grečeskomu obriadu) ir tuo pačiu metu  gavo, kaip minėta, vietoje savo pagoniškų vardų naujus, dažniausiai slaviškus vardus.

Pagoniškųjų pirmosios žmonos sūnų vardų mes neretai net nežinome, visi jie įėjo į istoriją slaviškais vardais.

Andrius valdė kniaziaus titulu Polocką (1342 – 1387) ir per savo vietininką Pskovą (1342 – 1348);

Dimitras ar Dimitrijus tapo kniaziumi Briansko žemėse;

Konstantinas tapo Čartorisko kniaziumi, Vladimiras – Kijevo, Fiodoras – Rantos kniaziais.

Liūdna, bet akivaizdu, kad nežinioje išnyko ne tik jų pagoniški vardai, bet ir jų dvasinės bei genetinės sąsajos su Tėvyne.

Panašus likimas laukė ir antrosios santuokos vaikų.

Ne vienas antrosios žmonos Julijonos iš Tverės (rus. Ульяна Александровна Тверская, apie 1325 – 1392) sūnus taipogi priėmė krikštą graikų ortodoksų apeigomis ir gavo slaviškus krikšto vardus bei kniazių titulus.

Skirgaila tapo kniaziumi Ivanu Polocke, Karutas – kniaziumi Dmitrijum Severų Naugarduke ir pan.

Taigi didesnė Algirdo palikuonių dalis pakeitė tikybą, tapo krikščionių pravoslavų kniaziais ir daugmaž ramiai gyveno Rusioje, palaipsniui slavėdami ir ištirpdami su savo palikuonimis slavų čiabuvių masėje.

Dinastijos retėjimas ir nutautėjimas (karalaičiai virsta kniaziais)

Dera įsidėmėti, kad kartu su stiprėjančia Gediminaičių tarpusavio kova už Algirdo sostą, toliau vyko savaiminis pagoniškos atšakos nykimas, lietuvių elito slavėjimas, o kas blogiausia – grėsmingas valdančios Lietuvą dinastijos retėjimas, išskydimas ir išsekimas.

Davę pradžią, kaip matėme, gausingoms kilmingųjų aristokratų Gediminaičių palikuonių giminėms Rusioje, patys Gediminaičiai ilgainiui nutautėjo ir išnyko iš Lietuvos.

Be  abejo, naivu ir neteisinga būtų manyti, kad palikę Lietuvą pirmosios kartos Gediminaičiai liko nežinomi ar nepaliko pėdsako istorijoje. Priešingai – ne vienas jų vertas monografijų ir kultūrinės istorijos tyrėjų dėmesio.

Prisiminkim, pavyzdžiui, ketvirtąjį Algirdo sūnų iš pirmosios santuokos su Marija Jaroslavna († 1346) krikščionišku vardu Vladimiras, kuriam Algirdas 1362 m. atidavė valdyti Kijevą. Lietuviams Vladimiro Algirdaičio vardas beveik nieko nesako, tačiau pažvelkime, ką jis nuveikė Padnieprėje valdydamas Kijevą. Politiškai Kijevas pradžioje dar buvo pavaldus totorių Aukso Ordai ir p.277 (in : Velikije kniazja Olgerd i keistyt).

Ne ką pasako šiuolaikiniams lietuviams ir Andriaus Algirdaičio (1325 – 1399) bei Dmitrijaus Algirdaičio (? – 1399) vardai, nors turbūt daugelis yra girdėję apie Dmitrijų Donskojų, Maskvos kniazių (1350 – 1389) – totorių nugalėtoją garsiajame Kulikovo lauko už Dono mūšyje prieš karvedį Mamajų. O juk abu Algirdaičiai ir buvo vieni svarbiausių mūšio herojų,  atsivedę savo „lietuviškus pulkus“ (į pirmąjį pergalingą mūšį prieš totorių Aukso Ordą).

Neatsitiktinai abu Algirdaičiai pašlovinti rusų poetinėje sakmėje „Zadonščina“ (Uždonė), sukurtoje, kaip teigia rusų literatūros istorikai, netrukus po Kulikovo mūšio (1380 m.).

Nežinomas autorius trumpai, bet vaizdingai apibūdina Algirdaičius:

O lakštingala, vasaros paukšte, tau derėtų čiulbėti šlovę dviems Lietuviškos žemės broliams Algirdaičiams, Andriui ir jo broliui Dmitrijui, ir dar Dmitrijui Voluiniečiui! Juk tai sūnūs drąsūs, sakalai medžiokliniai karo dienomis ir karvedžiai garsūs, trimitams gaudžiant jie buvo lopšyje vyturiuojami, šalmais pridengiami, nuo ieties galo kepsniu maitinami, aštraus kardo išauginti Lietuvos žemėje.

Šiuo poetiniu epu remdamasis, lenkų istorikas J.Ochmianskis išvedė anksčiau Lietuvos istorikams nežinomą seniausią Gediminaičių dinastijos grandį[3], kadangi sakmėje prabyla ir abu Algirdaičiai:

Ištaria Andrius Algirdaitis savo broliui: „Brolau Dimitrijau, abu esam tikri broliai, Algirdo sūnūs, Gedimino anūkai esame, o Skalmanto proanūkiai. Surinksim, brolau, mylimus šaunios Lietuvos ponaičius, o patys sėsim ant savo eiklių žirgų ir pažvelgsim į sraunųjį Doną, šalmais pasemsim vandens, atsigersim ir išbandysim savo lietuviškais kardais totoriškų šalmų tvirtybę, o vokiečių skrajomis ietimis išmėginsime musulmoniškų šarvų nėrinius“.

Ir taria jam Dmitrijus: „Brolau Andriau, nepagailėsim savo gyvybės už žemę, už rusišką, ir už tikybą krikščionišką ir už nuoskaudas didžiojo [Maskvos] kunigaikščio Dmitrijaus Ivanovičiaus.[…] Balnok, brolau Andriau, savo eiklius žirgus, mano jau parengti – pirmiau tavų pabalnoti. Išjosim, brolau, į lygų lauką, apžiūrėsim savo pulkus, kiek, brolau, su mumis narsios lietuvijos. O su mumis narsios lietuvijos septynios dešimtys tūkstančių šarvuotų kariūnų“[4].

Svetimšalių sakmėse bei metraščiuose liko išgarsinti šie ir kiti Algirdaičiai, kurių rusiški vardai sutinkami visose Rusijos istorijose, tačiau tie rusiški vardai ir tėvavardžiai mums jau nebeleidžia net nuspėti lietuviškos jų kilmės ir priklausomybės Gediminaičių dinastijai[5].

Deja, beveik visi šie ir kiti toli nuo Lietuvos atsidūrę Gediminaičiai ir jų palikuonių atšakos Rusioje ilgainiui išnyko iš Lietuvos istorijos ir dar greičiau – iš lietuvių tautos atminties.

Panašus likimas vėliau ištiko ir Gediminaičių dinastijos tęsėjus Lenkijoje – Jogailaičių dinastiją, kuri Lenkijoje ir visoje Europoje paliko nemaža kilmingos aristokratijos palikuonių karališkuose dvaruose, kur net nebuvo numanoma lietuviška jų kilmė.  

Tuo tarpu pačioje Lenkijoje Gedimnaičių dinastija sulenkėjo ir atsidūrė politinėje nebūtyje kartu su paskutinio Jogailaičio bevaikio Zygmunto II Augusto mirtimi 1572 m. Paskutinį Gediminaičių dinastijos atstovą vargu kas šiandien Lietuvoje beprisimintų, jeigu ne jo legendinė didžioji meilė Lietuvos didiko Jurgio Radvilos dukrai Barborai Radvilaitei, kuri vis dėlto per aibę prieš ją nukreiptų intrigų sugebėjo tapti Lenkijos karaliene 1550 m. gruodžio 7 d., gali sakyti, prieš pat savo mirtį 1551 m. gegužės 8 d.

Netrukus nebegyva sugrįžo karste į Lietuvą – palaidota Vilniaus katedroje.

Lietuvoje likę Gediminaičių dinastijos Algirdaičiai

Lietuvai priklausiusiose Rusios žemėse atsidūrusių Algirdo sūnų likimai, be abejo, skyrėsi nuo pasilikusiųjų etninėje Lietuvoje.

Čia likę Julijonos sūnūs Algirdaičiai turėjo kartu su savo energingąja motina nemaža priežasčių nerimauti iš karto po Algirdo mirties.

Gedimino pilies statyba. Dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis, raižė Boleslawas Pucas. 1882 m. Medžio raižinys. LNM

Pasak lietuvių istoriko A.Kučinsko, parašiusio bene geriausią studiją apie Kęstutį ir apskritai apie pagonišką etninę Lietuvos valstybę, Algirdo našlė Julijona, pravoslavų tikybos uoli išpažinėja, troško „aprūpinti savo vaikų ateitį (Jogailos, Skirgailos, Kaributo, Lengvenio, Karigailos, Vyganto (ar Vygunto) ir Švitrigailos).

Juk ji buvo septynių sūnų motina, kurių nė vienas dar nebuvo gavęs jokios dalies ir sėdėjo namie, nors jau keletas jų buvo suaugę vyrai. Reikėjo tad jiems surasti vietas. Rusų žemėse seniai įsigyvenusius Algirdaičius buvo pavojinga užkabyti, todėl Julijonos žvilgsnis nukrypo į vakarus. Kadangi jos sūnūs buvo pagonys, tai, gal būt, ji, tuo pasinaudodama, tikėjosi jiems surasti vietos tikrojoje Lietuvoje ar Kęstučio žemėse, kurios dar buvo mažiau paskirstytos valdyti atskiriems asmenims“[6].

Mums nėra reikalo leistis į didžiulės istoriografijos ir net grožinių kūrinių susilaukusios[7] paskutiniojo bekaralmečio politinių intrigų nagrinėjimą,  taigi liekame titulatūros problemų ribose.

Kokį titulą galėjo paveldėti iš Algirdo titulatūros tas laimingasis iš visų sūnų, kuriam pavyktų atsisėsti į Algirdo sostą?

Visa tai buvo gana neaišku ir painu, kol tęsėsi Lietuvos bekaralmetis neišrinkus naujojo karaliaus.

Tiksliau – ne tik naujojo karaliaus, bet galbūt ir naujo imperatoriaus, kadangi Lietuva tuo metu, pagal lietuvių istoriko bei sociologo Zenono Norkaus naujausius tyrimus ir išvadas jo studijoje „Nepasiskelbusi imperija“, jau buvo įgavusi visus imperijai būtinus teritorinius ir struktūrinius matmenis.

Kitaip sakant, XIV a. pabaigos interregnum Lietuvai iškėlė ne tik naujo valdovo, bet ir jo titulo problemą būsimam teisėtam Algirdo įpėdiniui tuometinės Lietuvos valstybės soste. 

Rimčiausiu ir teisėtu pretendentu į „Didžiojo karaliaus, visos karalystės valdovo“ (magnus rex tocius regni dominus) titulą paveldėjimo teisėmis turėjo tapti vyriausias Algirdo sūnus.

Tačiau katras?

Iš dviejų Algirdo vedybų buvo du sūnūs, kurie galėjo pretenduoti į sostą, o pagal amžių vienas iš vyriausių ir aktyviausių buvo sūnus iš pirmosios santuokos būtent mūsų jau minėtas Andrius Algirdaitis (lietuviškas vardas Vingaudas, 1325 – 1399), taigi jam ir priklausė pagal tradiciją visos juridinės teisės į Lietuvos valstybės sostą.

Vyriausias sūnus iš antrosios santuokos buvo Jogaila, bet jis buvo gerokai jaunesnis (gimęs po 1351 metų), tad kitų brolių akyse negalėjo sėsti į Lietuvos valstybės sostą.

Gediminaičių dinastijoje kilo rimtas pretendentų į sostą konfliktas.

Prasideda ilgos ir Lietuvą alinančios karalaičių tarpusavio kovos už Lietuvos sostą Vilniuje.

Teisinė šio antrojo bekaralmečio situacija ypač sudėtinga buvo dar ir todėl, kad tebegyveno Algirdo brolis Kęstutis ir jo sūnūs.

Gedimino dinastijos žemaitiška atšaka

Istorinių šaltinių analizė privertė atkreipti dėmesį į svarbų XIV a. interregnum aspektą, kurį iki šiolei slegia tradicinis tabu, nepatariantis  gilintis į etninius konfliktus Lietuvos istorijoje.

Pradėdami faktiškai nuo tuščio lapo, pirmiausia turime paaiškinti, kaip etninis aspektas gali pasireikšti karališkų dinastijų istorijoje.

Daug nešnekėdamas, noriu prisipažinti, kad laikausi archajiško etninės priklausomybės principo, kuris daugelyje pasaulio tautų paprotinėje ir net juridinėje teisėje etninės priklausomybės pagrindiniu kriterijumi laiko ne tėvo, bet motinos etninį identitetą. Tarkim, archaiškoje judaizmo sistemoje, išlaikančioje savo reikšmę ir naujaisiais laikais, žydu galima laikyti tiktai žydės motinos pagimdytąjį žmogų. Tėvo vaidmuo ir juridinis statusas čia neprilygsta motinos lemiamam ženklui.

Gedimino dinastijos žemaitiškąją atšaką išskiriu pagal tą pačią archajišką tradiciją. Tai reiškia, kad karaliaus Kęstučio žmonos Birutės jam pagimdyti trys sūnūs – Vytautas, Žygimantas ir Tautvilas – tikrai  priklauso pirmajai žemaitiškajai Gediminaičių dinastijos atšakai.

Nežinome, kas buvo pirmoji Kęstučio žmona, pagimdžiusi jam tris sūnus – Patriką, Vaidota ir Butautą. Visi trys neišliko Lietuvos istorijoje ryškesniais dalyviais.

Patrikas, pagal A.Šapoką, Patirgas, „vyriausiais Kęstučio sūnus, 1348-1365 metų laikotarpiu buvo nuolatinis Algirdo ir Kęstučio žygių palydovas ir, palyginti, anksti mirė“[8].

Antrasis sūnus iš pirmosios santuokos Vaidotas buvo Kauno pilies įgulos vadas ir gynė 1362 m. pilį, kurioje, kaip manė vokiečių ordino magistras, turėjo, pasak kronikos, būti ir pats karalius Kęstutis (Rex Kynstud), pabėgęs iš kryžiuočių nelaisvės. Kauno pilį, „iš akmenų mūrytą ir aukšta mūrine siena sutvirtintą, sunku buvo užimti, ypač abiems karaliams [Algirdui ir Kęstučiui] pasirodžius su savo pajėgomis (…ambobus eciam regibus …apparentibus). Vis dėlto pilis buvo užimta, „į nelaisvę paimtas vienas Kęstučio sūnus, pilies viršininkas su sūnumi ir 37 kiti; likusieji, apie 2000 rinktinių ir stiprių vyrų, žuvo nuo kalavijų arba nuo ugnies“.[9] Manoma, kad Vaidotas buvo vėliau tėvo išpirktas iš kryžiuočių ir veikiausiai su broliu Tautvilu valdė Naugarduko žemes.

Beje, Kęstučio sūnus Vaidotas istoriografijoje neretai būdavo sutapatinamas su Kęstučio anūku Vaidotu, kuris buvo Kęstučio kito sūnaus iš pirmosios santuokos Butauto sūnus.

Butautas įėjo istorijon savo bandymu 1365 m. užgrobti valdžią Lietuvoje, kol Algirdas ir Kęstutis buvo išvykę į Voluinę padėti broliui Liubartui-Dimitrui, kuris vienintelis iš Gedimino sūnų nebuvo gavęs savo dalies etnografinėje Lietuvoje, buvo vedęs Vladimiro kunigaikštytę ir nuolat kovojo su lenkais dėl jam priklausančių Haličo-Voluinės žemių. Žlugus sąmokslui, Butautas, A.Šapokos žodžiais tariant, „išbėgo Karaliaučiun ir apsikrikštijo Henriko vardu. Nuvykęs Vakarų Europon buvo Romos ciesoriaus [vok. Kaiser des Heiligen Römischen Reiches; Šventosios Romos imperatorius] Karolio IV pakeltas kunigaikščiu (Henricus dux Lithuaniae) ir gyveno jo dvare ( 1369 – 1381†), paprastai vadinamas „lietuvių karaliumi Henriku“.

Butauto sūnus Vaidotas, turėdamas vos šešiolika metų, taip pat pabėgo nuo savo dėdės Kęstučio globos į Prūsus (1381 m.), iš kur nuvyko pas ciesorių (Karolį IV), norėdamas priimti krikštą“ (A.Šapoka, ten pat). Pasak Z.Ivinskio, šis Kęstučio anūkas, „iš ordino žemių patekęs į Vakarus, po studijų Prahos universitete, nuo 1401 m. tapo antruoju Krokuvos universiteto rektoriumi“[10]

Tuo tarpu paties Kęstučio ir jo dinastinių palikuonių likimas Lietuvoje ėmė klostytis tragiškai.

Lietuvos istoriografijoje turime itin gausią literatūrą, skirtą aptarti Jogailos konfliktinius santykius su Kęstučiu po Algirdo mirties 1377 m. Nesikartodamas politinių įvykių atpasakojimais, pamėginsiu sutelkti dėmesį ties dinastiniu konfliktu tarp Algirdaičių ir Kęstutaičių.

Algirdaičių ir Kęstutaičių dinastinės kovos etninė ir religinė esmė

Pradėčiau nuo retai, o gal ir visai mus dominančiame kontekste neminėto Jogailos laiško ( 1383 m. sausio 6 d.) Vokiečių ordino magistrui Konradui Ciolneriui (Konard Zolner von Rottenstein), kuriame Jogaila, įsitvirtinęs Vilniuje, gana piktai atsako į tarpininkaujančio magistro siūlymą leisti pabėgusiems pas magistrą Kęstutaičiams – Vytautui ir jo broliui Tautvilui – sugrįžti į Lietuvą ir gauti kurią nors jiems priklausančių tėvonijų dalį. Jogailos atsakymas kategoriškas:

„Mes patenkintume prašymą dėl Vytauto ir Tautvilo, jeigu būtų padoru ir mūsų garbei derėtų savo užantyje gyvates slaugyti (quod deberemus serpentem in sinu ponere)“.

Literatūroje mėgstama pacituoti pastarąją vaizdingą metaforą, nors retai mėginta iššifruoti jos potekstės visumą dinastiniame kontekste.

Tuo tarpu tame pačiame Jogailos laiške magistrui slypi raktas į vieną, mano nuomone, esmingiausių XIV a. interregnum Lietuvoje paslapčių.

Mėgindamas aiškintis kryžiuočių įvairias teritorines pretenzijas, Jogaila kviečia magistrą derinti savo interesus su Jogailos interesais bei rūpesčiais. Štai čia ir atsiranda mįslinga Jogailos frazė:

„Dėl jūsų mėginimų prikalbinti Žemaičius pereiti į jūsų pusę, prašome jūsų palankumo, idant nustotumėt kokiais bebūtų būdais traukti juos į savo pusę, kadangi Žemaičiai pasidavė mums ir mūsų mylimam broliui Skirgailai, ir dar dėl to, kad mes ir be šito reikalo patiriame daug  priešiškumų iš mūsų gentainių ir iš lietuvių (a nostris hominibus et Litvanis)“.

Keista atskirtis: Jogaila tarsi sąmoningai atskiria „savo gentainius“ nuo „lietuvių (Litvanis)“.

Viduramžių neolotynų kalba buvo gerokai nutolusi nuo klasikinės pagoniškos Romos lotynų kalbos, tad šiandien nelengva tiksliai išversti, kas turėta Jogailos galvoje, rašant apie „multas adversitates“ (lot. adversitates – priešiškumai, nemalonumai, negandos), kurias jis patiriąs ir nuo savo genties, ir nuo lietuvių.

Pateikdamas Jogailos laiško referatą savo „Diplomatikos lobyne“ lenkų istorikas I.Danilowicz išvertė mus dominantį laiško fragmentą į lenkų kalbą, nevengdamas tautinio atspalvio: „poniewaž i tak doznajemy wiele przykrosci od naszego i litewskiego ludu“.

Lenkiško vertimo prasmė leidžia suprasti, kad lenkų istorikas Jogailos laiške įžiūri nusiskundimą dėl nemalonumų, kuriuos jam kelia du veikėjai: „mūsų liaudis“ ir „lietuvių liaudis“.

Bet ir šiuo atveju, neaišku, ką gi Jogaila pavadino „mūsų liaudimi“ ar „mūsų gentainiais“ (nostra hominibus).

Gal tai Rusioje gyvenantys Jogailos broliai su savo giminaičiais ir pavaldiniais?

Tuokart tektų prisiminti būtent vyriausiąjį Algirdo sūnų Andrių, kuris tuo metu tikrai sukilo prieš Jogailos pripažinimą Algirdo sosto paveldėtoju ir ėmė telkti karines pajėgas, ieškojo sąjungininkų Livonijoje ir Maskvoje karo žygiams prieš Jogailą. Pirmosios žmonos sūnūs  vasalų teisėmis valdė Rusioje jiems tėvo didžiojo karaliaus Algirdo paskirtus miestus, turėdami vietinių kniazių titulus, – Andrius valdė Polocką, jo brolis Dmitrijus – Brianską, Trubčevską, Starodubą. Prieš juos nusiteikė, iš kitos pusės, Lietuvoje gyvenę minėti antrosios žmonos Julijonos sūnūs[11].

Pastarieji nenorėjo pripažinti nei vyresniųjų brolių Rusios kniazių, nei Algirdo brolio Kęstučio teisių į Didžiojo karaliaus sostą.

Savo ruožtu nelabai aišku, ką Jogaila vadina „lietuviais“ (Litvanis), kurie jam kelia daug nemalonumų.

Iš laiško matome, jog egzistuoja ir trečiasis veikėjas: „Žemaičiai“ (Žemayti, omnes Žemayti), kurie tuo metu pakluso Jogailai ir jo mylimam broliui Skirgailai…

Kaip ten bebūtų, palikime šiuos klausimus politinės istorijos specialistams, mėgstantiems narstyti panašius siužetus, juo labiau kad šioje jogailiškoje trijų „liaudžių“ dėlionėje įdomiausiai atrodo ne pati istorinių veikėjų trijulė, kuri tikrai atspindėjo tris politines interregnum laikotarpio stovyklas: „Algirdaičiai“, „Žemaičiai“ ir „Lietuviai“.

Man įdomiausia, kad Jogaila „savo liaudį“ atskiria nuo „lietuvių“.

Ką tai galėtų reikšti?

Lietuvos istoriografija, kuri iki šiolei tik retkarčiais bandė išsivaduoti nuo politinės istoriografijos pančių ir žengti vieną kitą žingsnį į šiuolaikinės kultūrinės antropologinės istorijos žvalgomas teritorijas, šiam klausimui neskiria dėmesio, tarsi nemato reikalo svarstyti šį klausimą.

Informacijos šaltinis – Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2017.04.30; 12:18

[1] Matusas Jonas. Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis. Pirmas leidimas 1938 m. Kaune; cit. pagal antrą leidimą – Vilnius, Mintis, 1991, p.17.

[2] Algirdo vedybų ir vaikų istoriografija prieštaringa. Žr. svarbiausius tyrimus : Wolff J. Ród Gedimina. Dodatki i poprawki do dzieł K. Stadnickiego: «Synowie Gedymina», «Olgierd i Kiejstut» i «Bracia Władysława Jagiełły». — Kraków, 1886; Wasilewski T. Synowie Giedymina W. ks. Litwy a następstwo tronu po nim // Annales Universi-tatis Marie Curie-Sklodowska. — Sectio F. Historia. — 45, 1990, p. 124—137; Wasilewski T. Trzy małżeństwa wielkiego księcia Litwy Olgierda. Przyczynek do Genealogii Giedyminowiczow // Kultura średniowieczna i staropolska. -Warszawa. 1991, p. 673—682; Wasilewski T. Daty urodzin Jagiełły i Witolda. Przyczynek do Genealogii Giedyminowiczow // Przegląd Wschodni — T. l.,  Z. l.,  1991, p. 15—34; Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów — Poznań-Wrocław, 1999; Nikodem J. Synowie Giedymina. Próba ustalenia kolejności urodzeń // Genealogia. Studia i Materiały Historyczne. 13. — 2001, p.7—30;

[3] Ochmanski, Jerzy. Giedyminowicze – „Prawnuki Skolomendowy“ . In: Dawna Litwa. Studia historyczne. – Olsztyn, 1986, p.19-24.

[4] Mano versta iš senosios rusų kalbos pagal: Задо́нщина; «Слово о великом князе Дмитрии Ивановиче и о брате его, князе Владимире Андреевиче, как победили супостата своего царя Мамая» – http://lib.pushkinskijdom.ru/Default.aspx?tabid=4980#_edn24

[5] Zadonščina įvardina greta abiejų brolių Algirdaičių ir Dmitrijų Voluinietį (Дмитрий Волынский; Дмитрий Боброк-Волынский), dar vieną Kulikovo mūšio herojų, kuris daugelio šiuolaikinių istorikų teigimu, buvo Gedimino šeštojo sūnaus Karijoto ( mirė apie 1362 m.) jaunesnysis sūnus, taipogi Gedimino anūkas, talentingas karvedys, vadovavęs rusų pasalos pulkui tame pačiame mūšyje, dalyvavęs nuo 1371 m. daugelyje Dmitrijaus Donskojaus karo žygių. Dmitrijus Karijotaitis laikomas Rusijos kunigaikščių Volynskių ( Волынскиe) dinastijos pradininku.

[6] Dr.A.Kučinskas. Kęstutis. Lietuvių tautos gynėjas. – Leidykla Sakalas, Marijonų spaustuvė Marijampolėje, 1938, p.157

[7]  Naujausiais gausioje bibliografijoje kol  kas tebėra lietuvių rašytojo  Vydo Asto romanas „Amžinoji kryžkelė“, Vilnius, 2013.

[8] Šapoka, A. Lietuva iki Vytauto. – in: Vytautas Didysis. 1350-1430/ Parašė A.Šapoka, Z.Ivinskis, V.Dėdinas ir kt.; Red. P.Šležas. – „Sakalas“, Kaunas, 1930, p. 2.

[9] Henrikas Latvis. Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos. Iš lotynų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė akademikas Juozas Jurginis. Recenzavo istorijos mokslų daktaras Edvardas Gudavičius. – Mokslas, Vilnius, 1991, p. 186.

[10] Ten pat, p. 275

[11] Rowellas savo kapitaliniame „Lithuanian ascending. A pagan empire within east-central Europe“ (1994), lietuviškai: Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje , 1295 – 1345“ paskelbė bene pilniausias ir rimčiausiai pagrįstas Gediminaičių (lent. 2), Algirdaičių (lent. 2a) ir Kęstutaičių (lent. 2b) genealogines lenteles. Iš Algirdo pirmos santuokos įvardinti penki sūnus Andrejus (valdęs Polocką; žuvo 1399 m.), Dmitrijus (vald. Brianską; žuvo 1399), Konstantinas (vald. Čartoriską; m.1390), Vladimiras (vald. Kijevą; m. 1398) ir Fiodoras (vald Ratną; m.1400), dukterys – trys. Iš Algirdo antros santuokos įvardinti: Jogaila (1386 – 1434), Skirgaila Ivanas (m.1397), Lengvenis-Semionas ( m.1431), Karigaila Kazimieras (m. 1390), Vygandas Aleksandras (m. 1392), Kaributas Dmitrijus (žuvo 1399) ir Švitrigaila Boleslovas (m.1452), dukterys – penkios. Istoriografijoje bei populiarioje istorinėje literatūroje gali rasti ir kitokių genealoginių variantų.

Aktualijos

Interregnum atvejai Lietuvos istorijoje

Pirmą kartą Lietuvos karalystei teko, mano manymu, dramatiškai gyventi be karaliaus, kai 1263 m. buvo nužudytas karalius Mindaugas kartu su dviem savo sūnumis.

Pagal kraujo ir paveldėjimo teisę Lietuvos sostas turėjo atitekti vieninteliam likusiam gyvam Mindaugo sūnui Vaišvilkui, bet kol pirmasis mums žinomas lietuvių vienuolis Vaišvilkas sugrįžo į etninę Lietuvą ir atsikovojo tėvo sostą, praėjo nemaža laiko. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Čia dar nelaimė – kaimynas ir net giminaitis rusinų kniazius Levas, Haličo ir Voluinės karaliaus Danilo sūnus, klastingai nužudo 1268 m. Vaišvilką.

Paslaptingai pradingsta ir Vaišvilko vietininkas Lietuvos karalystei rusinas Švarnas, Vaišvilko sesers vyras ir karaliaus Mindaugo žentas, kuriam Vaišvilkas, nusprendęs grįžti į vienuolyną, pavedė valdyti Lietuvos karalystę vasalo teisėmis.

Lietuva vėl liko be karališkos valdžios.

Tad pirmasis šaltinių daugmaž paliudytas bekaralmetis Lietuvoje aprėptų neilgus tarpsnius:

1) uzurpatoriaus Treniotos valdymas nuo 1263 m. rudens iki karalaičio Vaišvilko grįžimo į Lietuvos karaliaus sostą 1264 m., ir

2) nuo karaliaus Vaišvilko grįžimo į vienuolyną 1267 m. vasarą iki Traidenio „valdymo Lietuvoje pradžios“  1268 m. (pagal A.Dubonį[1]) arba iki 1269 m., kai Traidenis (pagal E. Gudavičių) „paveržia valdžią iš Švarno“[2] .

Visos datos čia, be abejo, apytikslės ir ligi  šiolei skirtingai nurodomos įvairių istorikų knygose.

Taigi, po Mindaugo žūties stojo pirmasis mums žinomas interregnum periodas, kuris lieka gana nenuosekliai kol kas išaiškintas, nors ir čia pabaigoje iškyla energinga karaliaus Traidenio figūra, su kuria siejamas galingos Lietuvos monarchijos atstatymas[3].

Toliau matėme (žr. II ir V knygos dalis) Gediminaičių karališkos dinastijos iškilimą ir klestėjimą iki antrojo ilgojo interregnum periodo.

Dinastijų kova XIV a. pabaigoje, beje, jau turėjo precedentų ir pirmosios kartos Gediminaičių dinastijoje. Geriausias Gedimino epochos žinovas S.C.Rowellas yra atkreipęs dėmesį į keistą paties Gedimino pasirinkimą skiriant savo įpėdiniu anaiptol ne vyriausią sūnų, o  Jaunutį:

“Pasirikimas atrodo keistas, nes paskutiniais valdymo metais Gediminas artimiausiai bendravo su Rusioje įsikūrusiais sūnumis – Polocką valdžiausiu Narimantu Glebu ir Vitebsko Algirdu. Todėl ir stebina, kad jis nepasirinko šių sūnų savo įpėdiniais“[4].

Keistą Gedimino pasirinkimą istorikas paaiškina valstybiniais pasitraukiančio valdovo sumetimais:

„Labai tikėtina, kad šiedu kunigaikščiai įnirtingai varžėsi ir tai įtikino Gediminą nerizikuoti patikėjus jiems imperiją“ (ten pat).

Taigi galima spėti, kad dinastinės valdžios perėmimo teisėje Jogaila ir jo motina, „didžioji karalienė“ Julijona galėjo, kaip matysime, remtis Gedimino laikų precedentu, kai aukščiausią valdžią gauna anaiptol ne vyriausiasis valdovo sūnus.

Kitas dalykas, kad vyresni už Jogailą didžiojo karaliaus Algirdo sūnūs nenorėjo taikstytis su jaunylio atėjimu į Gedimino ir Algirdo sukurtos imperijos sostą.

Sudėtingoms Gedimino dinastijos trečiosios kartos kovoms dėl aukščiausios valdžios po Algirdo mirties nemažos įtakos turėjo ir ankstesnė sudėtinga aukščiausios valdžios struktūra, kurioje greta Algirdo visados stovėjo įspūdinga jo brolio Kęstučio figūra.

Gediminaičių dinastijos ištakose nusistovėjusi sosto paveldėjimo pagal testamentą tvarka susilaukė rimto išbandymo…

Po Algirdo mirties Lietuvoje prasidėjęs aukščiausios valdžios krizės periodas vertinamas ir įvardinamas įvairiai.

Tradicinėje Lietuvos istoriografijoje (A.Šapokos redakcija) įvardinamas kaip „politinė krizė Lietuvoje 1377 – 1384 metais“[5], o tarybiniais laikais – „LDK politinė krizė“ ir dar aptakiau – E.Gudavičiaus veikale ( I t., 1999), kaip „XIV a. devintojo dešimtmečio krizė“[6].

Kaip ten bebūtų, Lietuvoje tuo laikotarpiu vyko tipiškos Vakarų Europai karališkų dinastijų tarpusavio varžytinės dėl karaliaus sosto, ir visiškai teisus, mano galva, Mečislavas Jučas,  kuris naujausiame savo istorinės sintezės veikale visą tą laikotarpį įvardino „Dinastijų kovos (1379 – 1384)“[7]. Tiesa, M.Jučas ir čia tebesilako tradicinės istoriografijos įtvirtinto slaviško Lietuvos valstybės titulo „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“, kuris, kaip žinome, atsirado tik XV a. pradžioje.

Taigi – dinastijų kovos, pasak istoriko, vyko „dėl didžiojo kunigaikščio valdžios“, tarsi Gediminas ir jo sūnus Algirdas iki tol nebuvo turėję „karaliaus“ ir „didžiojo karaliaus“ titulų.

Informacijos šaltinis – Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.27; 06:50

[1]

[2]

[3] Žr.: Dubonis A. Traidenis. Monarcho valdžios atkūrimas Lietuvoje 1268-1282. – Lietuvos istorijos institutas, LII leidykla, Vilnius, 2009.

[4] Rowell, p. 300

[5] Lietuvos istorija, p.95

[6] Gudavičius E.I t., p. 146

[7] Jučas M. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė( Istorijos bruožai), – Vilnius, 2010, p.65