Šių metų vasario 2-ąją ir vėl dalyvavau Laisvojo universiteto LUNI viešojoje diskusijoje. Tai – ne pirmoji mano viešnagė į dažnai rengiamas LUNI paskaitas pačiais įvairiausiais klausimais. Dar praėjusiųjų metų pabaigoje teko klausytis pokalbių apie istoriko Mindaugo Pociaus parengtą knygą “Kita Mėnulio pusė”, kurioje į mūsų partizanus buvo žvelgiama nepelnytai kritiškai. Taip pat klausiausi ekonomisto Romo Lazutkos argumentuotų svarstymų, kokias klaidas daro dabartinė valdžia, smaugdama, pavyzdžiui, finansiškai pačius silpniausius ir tuo pačiu gausiausius visuomenės sluoksnius. Dabar štai – susitikimas su filosofe Nida Vasiliauskaite, kuri, kaip skelbime tvirtino iniciatyvinė LUNI grupė, svarstys, kas yra tolerancija.
Beje, į LUNI paskaitas vaikštau ne todėl, kad būčiau jų bendramintis. Svečiuojuosi todėl, kad visuomet įdomu įsiklausyti į argumentus tų, kurie yra greičiau mano politiniai, kultūriniai ar visuomeniniai oponentai nei prieteliai. Šiuo atveju vadovaujuosi principu, jog lietuviškumą, tautiškumą, krikščionybę puoselėjančios jėgos privalo žinoti, ką, kaip ir kodėl teigia jų kritikai. Tik šitaip elgiantis – einant į neprietelių susibūrimus – įmanoma kuo išmintingiau ir racionaliau apginti savąjį požiūrį į gyvenimą.
Vasario 2-ąją labiausiai knietėjo išgirsti platesnių paaiškinimą apie specialųjį “Kremliaus ideologų konstruktą, skirtą kompromituoti politiniam Europos Sąjungos projektui ir apskritai “supuvusiems Vakarams“. Bent jau taip buvo teigiama LUNI skelbime. Paklausykite kai kurių citatų: diskusijai vadovausianti filosofė N.Vasiliauskaitė įsitikinusi, jog “tolerasto“, kitaip tariant, netolerantiško arba pašaipiai į tolerantišką žmogų žiūrinčiojo, sąvoka – tai Kremliaus ideologų susigalvojimas, skirtas griauti Europos Sąjungą iš vidaus. Filosofės N.Vasiliauskaitės nuomone, šį antieuropietišką ir tuo pačiu prokremlišką modelį tarsi labiausiai pamėgo Lietuvos dešinieji. Jos žodžiais tariant, tas konstruktas Lietuvos viešoje erdvėje sėkmingai prigijo pirmiausiai dešiniųjų pastangomis.
Skelbime taip pat buvo tvirtinama, jog moderatorė N.Vasiliauskaitė brėžia ryškią skiriamąją liniją tarp dešiniųjų ir kairiųjų tolerancijos sampratos. Dešinieji vakarietišką toleranciją prilygina abejingumui, nusišalinimui, pozicijos neturėjimui ir iškelia “tikrąją“ toleranciją kaip drąsą būti savimi, ištikimybę protėvių tradicijai, normalumą ir autentiškumą. Tuo tarpu kairieji apskritai vengia šio žodžio dėl nesunkiai nuspėjamų neigiamų reakcijų viešoje erdvėje ir mano, kad jis nenaudotinas, nes užgimęs Vakarų šalių (pirmiausia – Amerikos) valdžios koridoriuose.
Tiesa, jau pačioje diskusijos pradžioje filosofė N.Vasiliauskaitė paaiškino, jog ji jokios griežtos linijos tarp kairiųjų ir dešiniųjų požiūrio į toleranciją nėra pastebėjusi, todėl skelbime esama kai kurių netikslumų. Bet štai posakio apie Kremliaus ideologų pastangas kompromituoti Europą, kritikuojant ES dėl jos palankaus požiūrio na kad ir į seksualines mažumas, – ji neatsisako.
Ginčytis ir polemizuoti su filosofe N.Vasiliauskaite nėra lengva. Apsiskaičiusi, išsilavinusi, valdanti oratorinį meną ji kalba teisingai, prasmingai, pažerdama dešimtis savų argumentų, su kuriais sunku nesutikti. Kas gali prieštarauti tiems, kurie reikalauja tolerancijos kitaip manantiems, kitokius įsitikinimus turintiems asmenims ar socialinėms grupėms? Tačiau klausantis absoliučiai teisingų ir gintinų N.Vasiliauskaitės pasisakymų apie tolerancijos svarbą nuolat kilo klausimų, kodėl ji, regis, visapusiškai demokratiška ir moderni, yra vis dėlto tokia netolerantiška, pavyzdžiui, monsinjorui Alfonsui Svarinskui ar internetinei svetainei patriotai.lt. Garbaus 85-erių metų jubiliejaus sulaukusio monsinjoro pavardė ir minėtos internetinės svetainės pavadinimas LUNI organizuotoje diskusijoje skambėjo ne vieną sykį. Tarp diskutavusiųjų tiek A.Svarinskas, tiek patriotai.lt buvo tapę vos ne ryškiausiais netolerancijos simboliais.
Niekaip negaliu suvokti, kodėl į LUNI paskaitą susirinkusiems vaikinams ir merginoms, kurių, mano nuomone, būta gal apie trisdešimt, daugiausiai – iki penkiasdešimties, užkliuvo monsinjoro A.Svarinsko nuostatos. Na, monsinjoras piktinasi, jog šiandieninis jaunimas neina į Bažnyčią ar nesidomi partizanų kovomis. Bet juk monsinjoras kasdien šių savo nuostatų neskelbia nei per Lietuvos televizijas, radiją, laikraščius, nei savo kalbomis neuzurpuoja Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros tribūnų. Svarbiausiose, įtakingiausiose visuomenės informavimo priemonėse monsinjoro A.Svarinsko iš viso negirdėti. Tad iš kur toks priešiškumas sovietinių lagerių, KGB persekiojimų ir finansinių nepriteklių iškamuotam senyvam žmogui? Jei jau esame tolerantiški, tolerantiški būkime visiems – ne tik gėjams, lesbietėms ar kosmopolitams, bet ir monsinjorui, kuris kritiškai žvelgia į lietuvį, nevaikštantį į Bažnyčią. Kodėl demokratinėje Lietuvoje monsinjoras A.Svarinskas negali tvirtinti, esą lietuvių atitrūkimas nuo krikščionybės, – smerktinas reiškinys?
Arba kodėl LUNI paskaitos klausytojai kaip velnias kryžiaus nemėgsta internetinės svetainės patriotai.lt, kurioje palankiai aprašomi mūsų miško brolių žygiai, nepalankiai žvelgiama į seksualinių mažumų ketinimus Vilniuje surengti savo viešą paradą, kritikuojami Lietuvos lenkų reikalavimai lietuviškuose pasuose jų pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis? Jei esame tikri tolerantai, tai būkime tolerantiški ne tik lenkų ar žydų poreikiams, bet ir žiniasklaidos priemonėms, kurios gina lietuviškąjį patriotizmą. Nepatinka patriotai.lt, skaitykite Naująją kairę ar anarchija.lt. Nuoširdžiai nesuvokiu, iš kur toks toleranciją ginančios N.Vasiliauskaitės ar jos gerbėjų susierzinimas, kai ištariamas žodis “patriotai”? Argi kas nors verčia filosofę N.Vasiliauskaitę nuo ryto iki vakaro skaityti patriotai.lt svetainę? Juk neverčia.
Atidžiau paanalizavus, kokios proporcijos vyrauja tarp leidinių, kuriems patriotizmas ir tautiškumas – šventa sąvoka, ir tų, kurie patriotizmą ir tautiškumą laiko praėjusiųjų dienų atgyvena? Kosmopolitinių, kairiųjų, seksualines mažumas liaupsinančių internetinių svetainių kur kas daugiau nei tų, kurios ragina mylėti lietuviškumą ir krikščionybę. Ir kiekybe, ir kokybe. Bet tolerantiškumą propaguojančiam LUNI universitetui norėtųsi, kad sužkugtų net ir tie negausūs internetiniai portalai, kurie rūpinasi, jog Lietuvoje būtų gera gyventi lietuviškumą, tautiškumą, krikščionybę vertinantiems lietuviams?
Galų gale prisiminkime jauno studento Edmundo Girskio bėdas. Šis vaikinas įkūrė dar vieną internetinę svetainę, tiksliau – puslapį, kuriame leido sau pareikšti kritinį požiūrį į Lietuvos sostinei peršamą svetimkūnį – seksualinių mažumų paradą. Na, dar leido visiems, kas tik netingi, rašyti komentarus į tą internetinį puslapį. Ir už tai atsidūrė teisiamųjų suole. Taip – teisiamųjų suole. Visų teisminių detalių čia nevardinsiu. Pastebėsiu tik tiek, kad pats E.Girskis apie seksualines mažumas neparašė nieko smerktino. Jis neragino su jomis susidoroti ar kitomis drastiškomis priemonėmis jas neutralizuoti. Jis tik pabrėžė, kad seksualinių mažumų paradai prieštarauja lietuviškoms tradicijoms. Bet vis tiek buvo tampomas po teismus. Taigi jis buvo pripažintas kaltu, susilaukė finansinės baudos, buvo konfiskuotas net jo kompiuteris. Jei gyventume diktatoriškoje valstybėje, kurioje pirmuoju smuiku groja seksualinės mažumos, toks šio ginčo dėl žodžio laisvės posūkis nieko nestebintų. Bet juk gyvename demokratinėje valstybėje. Ir vis dėlto E.Girskis buvo persekiojamas už, vaizdžiai tariant, savo kritišką požiūrį į homoseksualistus. Jei jau filosofė N.Vasiliauskaitė absoliučiai tolerantiška, kodėl ji neatėjo į teismo posėdį palaikyti E.Girskio teisės turėti savąjį požiūrį į homoseksualistus?
Atsakymas į tokio pobūdžio retorinius klausimus – akivaizdus: todėl, kad tie, kurie garsiausiai reikalauja tolerancijos, iš tiesų trokšta tik vienpusės tolerancijos. Jie nori, kad jų atžvilgiu būtų elgiamasi padoriai, mandagiai, nuolankiai. Tuo tarpu patys su savo oponentais bendrauti tolerantiškai nė neketina. Štai homoseksualai reikalauja, kad tokių lytinių santykių nepripažįstantys žmonės jų atžvilgiu būtų pakantūs. Toks reikalavimas – suprantamas. Homoseksualų negalima mušti ar žeminti. Bet kodėl jie nusispjauna į kritiškai jų atžvilgiu nusiteikusiųjų lietuvių poreikius? Juk jei homoseksualistai būtų tolerantiški, jie niekad nesumanytų rengti parado Vilniuje, kur, mano manymu, didžioji dalis miestiečių bei sostinės svečių yra visai kitokios seksualinės orientacijos. Tikri tolerantai savo seksualinių pomėgių viešai nedemonstruoja, idant puikiai suvokia, kad savo išskirtiniu elgesiu gali šokiruoti aplinkinius. Tikras tolerantas prieš žengdamas bet kokį žingsnį pirmiausiai susimąsto, ar savo elgesiu neįžeis savo kaimynų, bendradarbių ar tautiečių. Logiškai svarstant homoseksualai gali rengti savo paradus, eitynes. Bet ne sostinės centre, o sostinės pakraštyje, kur susirenka labai mažai žmonių. Sakykim, kur nors miškelyje prie ežerėlio. Bet ne – jiems reikia miesto centro. Jiems reikia, kad juos visi matytų. Taip elgdamiesi jie savo nuostatas primeta kitiems. Žodžiu, elgiasi netolerantiškai mūsų, kitaip manančiųjų, atžvilgiu.
Todėl netikiu tų, kurie labai garsiai reikalauja tolerancijos, nuoširdumu. Ypač abejoju sąžiningumu tų, kurie bando įpiršti nuomonę, esą labiausiai netolerantiški yra dešinieji, reikalaujantys laikytis tautiškumo, lietuviškumo ar krikščioniškų tradicijų. Vasario 2-ąją ypač suneramino filosofės N.Vasiliauskaitės bandymas ieškoti kai kurių paralelių tarp neva netolerantiškų lietuvių ir antidemokratiško Vladimiro Putino režimo Rusijoje. Maskvos meras Jurijus Lužkovas uždraudė Rusijos sostinėje gėjams ir lesbietėms rengti viešas akcijas, tad ir visi lietuviai, kurie, nemėgsta homoseksualistų, – yra antidemokratiškai, fašistiškai ar net prokremliškai nusiteikę? Žinoma, paskaitos moderatorė N.Vasiliauskaitė tokių žodžių neištarė. Bet ji taip meistriškai dėliojo visuotinai pripažįstamus faktus ir asmeninę nuomonę, jog, klausantis jos pastebėjimų, tokių paralelių kilo, tikiuosi, daugeliui paskaitos dalyvių. Bet juk šis palyginimas – absurdiškas. Nejaugi monsinjorą A.Svarinską galima įtarti esant slaptu antidemokratinio Rusijos režimo gerbėjumi?
Ir vis tik ši paralelė, man regis, ateityje bus eskaluojama kaip itin rimtas kontrargumentas prieš griežtų, principingų, tautiškų nuostatų besilaikančius Lietuvos piliečius. Jei iki šiol buvo bandoma įpiršti paniekinančią nuomonę, esą lietuviškumą ginantys asmenys dažniausiai yra neišsilavinę, atsilikę, primityvūs, nesuvokiantys šiandieninio Pasaulio pokyčių, tai nuo šiol bus išmetama dar ir papildoma korta. Suprask, tokie lietuviai koja kojon žengia su antidemokratišku Kremliumi. Suprask, lietuviškumą įsimylėję lietuviai elgiasi labai panašiai, kaip ir apie valdomą ar specifinio modelio rusiškąją demokratiją kalbantis diktatorius Vladimiras Putinas.
Paskaitoje kalbėjusi filosofė N.Vasiliauskaitė ne sykį pavartojo sąvoką “supuvę Vakarai”. Girdi, Vakarų Europa nėra supuvusi, tik mums tokią nuomonę bet kokia kaina siekia įpiršti Kremlius, į šią propagandinę akciją įpainiodamas ir kai kuriuos lietuviškumo propaguotojus Lietuvoje. Bet juk Vakarų Europoje tikrai esama ne vien gražių, bet ir smerktinų, netoleruotinų, abejotinos vertės reiškinių. Ar filosofė N.Vasiliauskaitė mano, kad Europos Sąjunga – be nuodėmės?
Žinoma, džiugu, kad LUNI organizuoja viešas diskusijas ginčytinais klausimais. Laikausi nuostatos, jog nėra neįdomių temų, tiesiog kartais pasitaiko nevykusių, paviršutiniškų, tiesmukiškų įdomios temos gvildenimų. Tad tie klausimai, kurie buvo keliami vasario 2-ąją, verti dėmesio. Iš tikro, kas yra tolerancija? Švietimo amžiaus filosofas Voltaire‘as sakė: “Tolerancija – tai – žmoniškumo išdava”. Tarptautinis Kembridžo žodynas aiškina: “Tolerancija – tai nuostata priimti elgseną ir įsitikinimus, kurie skiriasi nuo jūsiškių, nors galite su jais nesutikti ar jų nepateisinti”. „Wikipedia“ persako savaip: “Tolerancija – priešingos nuomonės, pažiūrų, tikėjimo, įsitikinimų gerbimas, pakanta.“ Tuo tarpu “Jaunimo žodynui“ tolerancija tarsi ir neįdomi, jis pateikia tokią savo “tolerastijos“ versiją: “Tolerastas – tai žmogus, kuris sakosi esąs tolerantiškas, tačiau iš tikrųjų tas žmogus tiesiog perdėtai išaukština dalykus, kuriuos yra madinga toleruoti, tuo pačiu žemindamas tai, kas priimtina. Dažniausiai jie taip gina homoseksualus, o visus, kurie nesigėdija savo heteroseksualumo, apšaukia homofobais.“ Pritariu LUNI ideologų klausimui: “argi tokioje sąvokų maišalynėje visada žinome, apie ką kalbame, ginčijamės ir komentuojame?”
Bet juk tikroji šiandieninės Lietuvos bėda – tai ne tolerantiškumo stygius, o akivaizdus tolerancijos perteklius. Šiandien mes toleruojame viską, kas tik antilietuviška, antitautiška, nepadoru, negražu, beprasmiška. Štai iki šiol Vilniuje ant Žaliojo tilto tebestovi sovietinių karių, inžinierių, kolūkiečių ir statybininkų skulptūros. Per dvidešimt nepriklausomybės metų mes nesugebėjome to svetimkūnio išvežti į šiukšlyną. Ir tikriausiai jau niekad nebeišvešime. Mat Rusijos propagandistai nusprendė skirti lėšų jų restauravimui. Ir skirs greičiausiai tiek daug lėšų, jog Vilniaus savivaldybė didžiausio entuziazmo genama čia pat leis jas restauruoti ir vėl užkelti ant Žaliojo tilto. Juk kam Rusijai skirti lėšų surūdijusių skulptūrų remontui, jei tų skulptūrų nežadama ateityje eksponuoti? O va paminklo Vytautui Didžiąjam Vilniuje iki šiol nėra.
Tiesa, šiandien jau kyla vajus kuo greičiau pastatyti paminklą vienam iš didžiausių mūsų kunigaikščių. Bet kažkodėl šios akcijos iniciatoriai mano, jog Vytauto Didžiojo paminklą galima statyti ir ne pagrindinėse sostinės aikštėse, sakykim, šalia Rotušės ar Lukiškių aikštėje. Jau tenkinamasi tuo, kad Vytauto Didžiojo paminklas stovės “kažkur kamputyje, sunkiai pastebimoje nišoje”. Beje, ir numatytas paminklas šiam karvedžiui – keistas, dezinformuojantis. Vytauto Didžiojo rankoje – ne kalavijas, nors jis ir sukūrė vieną didžiausių imperijų viduramžių Europoje. Jo rankose bus kažkokia taikos šakelė. Taigi būsimasis paminklas klaidins visus, kurie tik žvelgs į Vytauto Didžiojo skulptūrą. Užkampyje aptikę Vytauto Didžiojo paminklą tiek vilniečiai, tiek sostinės svečiai manys, jog ši istorinė asmenybė nėra labai reikšminga Lietuvos istorijoje, nes visos pagrindinės asmenybės paprastai pagerbiamos centrinėse sostinių aikštėse. Be to, žvelgiantys į tą paminklą Vilniuje susidarys klaidingą įspūdį, jog Vytautas Didysis, matyt, buvo kažkoks taikdarys ar filosofas. Nes be kalavijo, o su šakele rankose.
Skulptūras ant Žaliojo tilto ir būsimą Vytauto Didžiojo paminklą Vilniaus užkampyje pasirinkau kaip labiausiai į akis krentančius pavyzdžius, bylojančius apie nebesusivokiančios, kur eina ir ką daro, tautos būseną. Sveika, save praeitimi besididžiuojanti, savigarbos jausmo nepraradusi tauta tokių nesąmonių netoleruotų.
Tad ar nevertėtų mums pirmiausiai surengti diskusiją, kokių reiškinių Lietuva neturėtų toleruoti? Niekad niekada. Net ir už didžiausius pinigus.
Nuotraukoje: filosofė Nida Vasiliauskaitė.
2010.02.04
