Sprendžiant iš vasario 3 d. lrytas.lt pasirodžiusio Emilio Ruželės, Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesniojo eksperto, straipsnio, – taip. Gana čia mums visiems spyriotis. Ant laužo urėdijas! Pirmyn valstybinių miškų prichvatizavimui!
Straipsnio esmė aiški ir konkreti. Eilinis pasispardymas prieš bet kokią logiką, nekalbant apie sąžinę ar Lietuvos valstybės ir visuomenės interesų pamynimą. Autorius siūlo privatizuoti miškus ir išvaikyti urėdus ir girininkus. Ta pačia schema, kaip įvairiose valdžios institucijose pastaruoju metu atsikratoma patyrusių specialistų, juos keičiant švogeriais ir kito plauko giminaičiais, dar vadinamais “politinio pasitikėjimo” asmenimis.
Tai, kad šie garbūs asmenys turi, švelniai tariant, menką supratimą apie jiems patikėtą (ir svarbią valstybei bei visuomenei) veiklos sritį, atrodo, mažai ką jaudina. Vaizduotei pagyvinti čia visai tinka posakis “įleisk ožį į daržą”.
Gerb.p. Ruželę tas jaudina dar mažiau. Pirma mintis, perskaičius šias tezes – straipsnis užsakytas. Tiesiog instinktyviai tą pajutau, nors tos užsakymų virtuvės nelabai težinau. Tvirčiau pasijutau skaitydamas daugybę komentarų, kur broliai ir seserys lietuviai teigė tą patį – užsakytas. Pasijautau vėl stovįs ant žemės. Kas užsakė? Šitai palikime skaitytojų fantazijai, nors kaip ir obuolys nuo obels, ji neturėtų per daug bėginėti. Ieškok, kam naudinga. Ir pataikysi pirštu į akį.
Kas neskaitė šio opuso, perbėkime per pagrindines p.Ruželės straipsnio mintis. “Kodėl neigiamai žiūrima į miškų privatizavimą?” – retoriškai klausia jis. Tikrai, kodėl? Štai mažytis pavyzdys – vienas daugelio straipsnio komentarų: „Straipsnio autorius tiesiog trykšta privatininkų interesais, tuo pačiu niekindamas valstybinį sektorių. Privatizuoti, t.y. prichvatizuoti liko nebedaug, tik “Lietuvos geležinkeliai” ir valstybiniai miškai. Kritikuodamas valstybinį sektorių autorius pats sau prieštarauja teigdamas, kad per 20 nepriklausomybės metų ir valstybinių miškų plotai tik didėjo” . Negi tai vienas iš urėdijų blogai dirbamų darbų? Grynai oligarchinis užsakytas straipsnis.” Matote, kaip. Tiesiog negaliu nesutikti su komentaro autoriumi.
“Argumentai, kad miškai (privatizavus – mano) būtų staigiai iškirsti, yra nelogiški”, rašo p.Ruželė. “Nes tai turėtų galioti kitoms nuosavybės formoms (??? – įdėta mano), kad ir sodams. Sodai turėtų būti iškirsti malkoms. Šį teiginį ar frazę perskaitęs mąstantis žmogus galėtų pagalvoti tik viena: “bėk ir rėk”. Pirmyn, tautiečiai, į savo sodus kirsti obelų ir slyvų malkoms… Ar kam gali ateiti į galvą panašus absurdas?
Juokas pro ašaras, kai p. Ruželė nuo sodų, kuriuos mes tuojau visi kirsime, pereina prie dvarų. Kam iš skaitančių dvaras ir miškas tapatinasi? Na nebent su viduramžiais grįžtančiais namo į dvarą medžiokliais. O ką turi bendro dvaras – žmogaus buveinė – ir miškas – kompleksinė gamtinė ekosistema? Pasirodo, turi. Privatininkai dvarus prižiūri geriau, tad ir miškų laukia toks pat šviesus rytojus. Čia jau kokia Šiaurės Korėja kvepia. Kinija savo žaviųjų pandų privatizuoti kol kas neleidžia. Bet jos, ko gero, būtų geriau prižiūrimos privatininkų globoje? Viagros joms nebereikėtų? Turguje ratelį šoktų?
Autorius rypauja, kad valstybiniame miškų sektoriuje švaistomos lėšos. Urėdijos tesugebejo į tolydžiai senkančią valstybinio biudžeto arteriją įšvirkšti menkus 15 milijonų litų. Toliau – daugiau, toliau į mišką – riebesni partizanai. Šit mūsų kaimynė Latvija tvarkosi puikiai, teigia p. Ruželė. Urėdijose – daug mažesnis dirbančiųjų skaičius. Efektyvumas – ženkliai aukštesnis. Kaipgi kitaip. Ligoninėse, atleidus gydytojus, pacientų skaičius ženkliai sumažėtų. O lavonų ženkliai padaugėtų. Tai, kad Latvijos urėdijos davė merdinčiai valstybės ekonomikai didesnį pelną, iškirsdamos daug daugiau miškų ir nustumdamos Latviją į antrą vietą pagal miškingumą Baltijos šalyje, – autoriui nė motais.
Urėdijas mes, Lietuvos žmonės, išlaikome iš savo kišenės, teigia p. Ruželė. Jokios naudos jos mums neduoda. Tik kodėl tada 81 proc. Lietuvos gyventojų – kategoriškai prieš miškų privatizavimą ir urėdijų naikinimą? Čia drįsiu kiek pafilosofuoti. Tikiu tautos išlikimo instinktu. Juo ir remiasi tautiečiai, instinktyviai priešindamiesi liūdną garsą užsitraukusiems “prichvatizatoriams”.
O istoriją žinantys piliečiai puikiai prisimena, jog tarpukario Lietuvoje urėdas ir girininkas buvo universaliai gerbiami žmonės, vos ne visuomenės šviesuliai. Ir privatizuoti miškų tarpukaryje niekas net neplanavo. Godumas nebuvo pasiekęs laukinio kapitalizmo lygio.
Autorius, žino (kaip greitai!) privačios nuosavybės pranašumą siaubiant gamtos resursus. Bet nesuvokia, jog gali atsirasti žmonių, kurie per Jonines nešoka aplink laužus sužinoję, kad pagaliau miškai bus privatizuoti. O jų, vargšelių, – absoliuti dauguma. Taip kad panašūs visiškai neargumentuoti straipsniai ne ką tepadės privatizavimo šviesuliams. Nenori lietuviai prarasti savo gamtos – ir viskas. Nenori jie užtvertos Lietuvos.
Čia pat, naudodamasis proga, turiu atsiprašyti privačių miškų savininkų, kurių asmeniškai pažįstu ne vieną ir ne du – tikrai nepilu jūsų į bendrą vienadienio pelno besivaikančių asmenų katilą. Ir tautiškumas, ir kova už gamtinį paveldą savo privačioje teritorijoje jums daro didelę garbę.
Toliau net nepatogu cituoti šį autorių, bet teks. Nežiūrint, kaip rašoma, privatizavimo “priešininkų riksmo”, Čepkelių rezervatas nebus aptvertas tvora. O gaila. Negi ir jį jau susiruošė privatizuoti lietuvių liaudies draugai? Kaip ten su Stelmužės ąžuolu reikaliukai? Ne, ramina autorius, jų neprivatizuos… Kol kas.
Tenka lenkti galvą prieš milijonierius privatizatorius, jų nuoseklumą ir išradingumą. Jų instinktai – kiti, nei tautos. Akivaizdžiai jaučiama, kad beveik nieko neliko privatizuoti, o apetitai vis auga. Liko tik gamta.
Nelyrinis nukrypimas nuo miškų. Kultūros paveldo objektai, kaip kad Gedimino pilis. Man teko pasidomėti ir telefonu pabendrauti su Kultūrinio paveldo departamento direktorės pavaduotoju p. A.Degučiu. Dėl mano šviesios atminties senelio, Lietuvos liaudies rašytojo, nacionalinės premijos laureato Juozo Paukštelio memorialinio namo – muziejaus Kėdainiuose privatizavimo. Ponas A.Degutis pareiškė, kad tai visiškai atitinka įstatymo raidę ir dvąsią.
Tą patį norėjo organizuoti ir p. V.Uspaskicho vadovaujama komanda jau seniau, bet ankstenės kadencijos Seimas tam nepritarė. Dabar – kita kalba. Ponas Degutis tiek tikras savo teisumu, kad nepabijojo man pasakyti, kad ir Gedimino pilį galima privatizuoti. Štai taip, mielieji. Šie žmonės “saugo” mūsų kultūrą, gamtą, ateitį.
Nuoširdžiai manau, kad vadinamoji tautos “kritinė masė” veiksmingai pasipriešinti panašiems dalykams mūsų Lietuvoje užtektinai gausi. Ir mes tą įrodysime. Mūsų miškai liks tautos dvasia, mūsų “žemės gyvosiomis mintimis”.
Vytauto Visocko nuotr.
Algirdas Knystautas yra Judėjimo “Už gamtą” vadovas.
2010.02.05
