Vilniaus knygynuose jau galima įsigyti užsienio žurnalisto Mišos Glenio (Misha Glenny) į lietuvių kalbą išvestą storoką knygą “Mc Mafia”. Šis ne vienerius metus “The Guardian” ir BBC korespondentu Centrinėje Europoje dirbusio žurnalisto veikalas svarbus įvairiais aspektais. Mat M.Glenis profesionaliai gilinasi į komunizmo žlugimo bei karų buvusioje Jugoslavijoje priežastis. Tačiau šiame straipsnyje atkreipsiu dėmesį tik į vieną, bet, mano supratimu, labai svarbią, aktualią, šokiruojančią išvadą. Paklauskite šios knygos autoriaus, kas sukūrė mafiją, ne vieną dešimtmetį šiurpinusią Vidurio ir Rytų Europą, įskaitant, žinoma, ir buvusios Jugoslavijos valstybes? Atsakymas bus netikėtas. Vidurio ir Rytų Europos nusikaltėliai, susikrovę milijardinius turtus iš kontrobandos, prostitučių ar narkotikų verslo, pirmiausiai už savo sėkmę turi būti dėkingi Jungtinių Tautų organizacijai, Europos Sąjungos vadovybei bei Baltiesiems rūmams Vašingtone.
Žinoma, šio teiginio nederėtų suvokti tiesmukiškai. Nei JT, nei ES, nei oficialusis Vašingtonas specialiai nekūrė įstatymų, skatinančių mafijos klanų atsiradimą. Tačiau žurnalistas M.Gelnis pastebi, jog daugelis neapgalvotų, tiesmukiškų, nepasvertų JT ar ES vadovybės sprendimų, pavyzdžiui, ekonominių sankcijų taikymas, ne tik kad nenuslopindavo karingojo nacionalizmo, bet dar ir sukeldavo atvirkštinę reakciją: šovinistiškai nusiteikusios grupuotės sustiprėdavo, nes ekonominių sankcijų taikymas paskatindavo nelegaliąją prekybą. Taigi daugelis taiką, sąžiningą konkurenciją ir pagarbą žmogaus teisėms turėjusių skatinti įstatymų sukeldavo dar didesnę sumaištį bei praliedavo dar daugiau nekalto kraujo.
Be kita ko, žurnalistas M.Glenis pateikia ir konkrečių nesąžiningos politikos faktų iš oficialiojo Vašingtono gyvenimo. Pavyzdžiui, kol tuometinei Bilo Klintono administracijai reikėjo Juodkalnijos vadovo politinės paramos, tol Vašingtonas visomis priemonėmis, net konfliktuodamas su ES, toleravo per šią šalį einančius kontrobandininkų kelius, įskaitant narkotikus, prostituciją, nelegalią prekybą ginklais ar naftos produktais. Kai Vašingtonui tapo nereikalinga Juodkalnijos politinė parama, tuometinis Baltųjų rūmų vadovas B.Klintonas šios šalies prezidentui liepė pažaboti mafiją. Bet juk per kelerius metus milžiniškus turtus susikrovusias struktūras ne taip paprasta sutramdyti. Tarp valdžios ir kriminalinių struktūrų Juodkalnijoje prasidėjo nuožmus karas, kurio metu, vaizdžiai tariant, labiausiai kentėjo paprasti žmonės, o nusikaltėliai – pralobo.
Šį pavyzdį pateikiu ne todėl, kad siekčiau pažerti kritikos galingiausiam Lietuvos užtarėjui – Jungtinėms Valstijoms. Šią M.Glenio knygoje aptiktą istoriją pateikiu norėdamas parodyti, kokie vis dėlto sudėtingi ir painūs slaptųjų tarnybų veiklos metodai. Abejoti savo teisumu privalai net tuomet, kai atrodo, jog byla išnarpliota iki pačių mažiausių kaulelių. Tuo pačiu toji knyga tarsi byloja: mažai kas pasaulyje ieško tiesos, nes dauguma siekia vien maksimalios naudos.
Prisiminkime nelemtąjį slaptųjų CŽV kalėjimų buvimo – nebuvimo Lietuvoje tyrimą. Buvęs ilgametis VSD vadovas Mečys Laurinkus pateikė vertingos informacijos pamąstymui, ar tikrai teisingai pasielgėme, pradėję viešai tirti neteisėto CŽV kalėjimų egzistavimo Lietuvoje versiją. Buvęs VSD generalinis direktorius teisus, sakydamas, jog tokios temos viešas tyrimas pasitarnavo ne Lietuvos interesams. Sumanios žvalgybinės bendruomenės tokias intrigas narplioja tik už uždarų durų, visuomenei nė nenutuokiant apie tokių tyrimų egzistavimą. Mes gi pasielgėme kaip didžiausi atlapaširdžiai ir naivuoliai. Net jei Lietuvą šios temos imtis ir skatino keli amerikiečių žurnalistai, oficialusis Vilnius pirmiausiai privalėjo nepasiduoti primetamoms žaidimo taisyklėms. Privalėjome būti apdairesni ir atsargesni net jei tokį tyrimą nedelsiant pradėti ragino didele balsų persvara išrinkta Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Juolab kad nuoširdžiai, išsamiai atliktas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimas vis tiek nesugebėjo atsakyti į svarbiausius klausimus, juolab – įrodyti, esą Antaviliuose kadaise egzistavo neteisėtas slaptasis CŽV kalėjimas.
Tad ko vertas tyrimas, kurio metu taip ir nepavyksta nei paneigti, nei patvirtinti galimos nusikalstamos veikos? Duodamas interviu ekssaugumietis M.Laurinkus teigė, esą ši istorija nenaudinga nei JAV, nei JAV paramos siekiančiai Lietuvai. Tiesa, kitas buvęs aukšto rango VSD pareigūnas Danas Arlauskas šių eilučių autoriui yra tvirtinęs, girdi, nesuprantąs, kuo skandalas dėl galimo CŽV kalėjimų buvimo Lietuvoje gali būti naudingas Rusijai. Tačiau M.Laurinkaus pozicija atrodo įtikinamesnė. Pirma, Lietuvai mestas šešėlis, esą ji, kaip ir Rusija, ne visuomet elgiasi demokratiškai bei padoriai. Antra – į mus pakrypo teroristinių musulmoniškų organizacijų žvilgsniai. O trečia, ir tai – labai svarbu, Kremlius, atidžiai įsiklausydamas į CŽV kalėjimų skandalo sukeltą triukšmą, sukaupė vertingų žinių, kokie iš tikrųjų tarp Vašingtono ir Vilniaus šiandien klostosi santykiai.
Taigi buvęs VSD vadovas M.Laurinkus atskleidė dar vieną neigiamą šio skandalo aplinkybę. Kol mes Antaviliuose suplukę ir nuoširdžiai ieškojome slaptųjų CŽV kalėjimų, Rusijos slaptosios tarnybos išsiaiškino, koks realusis, o ne deklaratyvusis, Vašingtono nusiteikimas remti Lietuvą. Analitikai iš FSB ir GRU jau mato, kad Vašingtono ryžtas ginti Lietuvos interesus nėra begalinis.
Žodžiu, beieškodama tiesos dėl CŽV kalėjimų Lietuva Kremliui suteikė itin vertingų žinių: Baltijos kraštams galima smogti skaudų diplomatinį ar ekonominį antausį, nes Vašingtonas nenusiteikęs visur ir visada ginti Baltijos valstybių. Beje, patyrusiems Rusijos žvalgybininkams nereikėjo nieko nei papirkinėti, nei žudyti, nei šantažuoti. Šią informaciją jie gavo iš mūsų pačių. Šią informaciją mes jiems pateikėme “ant lėkštutės”, kaip barmenas prabangiame restorane garbingam klientui.
Tad nenustebkime, jei artimiausiu metu sulauksime kiaulystės iš Rytų. Kremlius jau žino, ko iš tikrųjų vertos garsiai deklaruojamos Vašingtono ir Vilniaus draugystės. Žodžiu, antausio neišvengsime ir jis bus ne tik kad skaudus, bet ir netikėtas. Mat oficialusis Vilnius, skirtingai nei oficialusis Kremlius, nemoka numatyti bent kelių ėjimų į priekį.
Gintaro Visocko nuotraukoje: buvęs ilgametis Lietuvos VSD direktorius Mečys Laurinkus.
Visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt informacija.
Vasario 17-ąją laikraštis “XXI amžius” išleidžia šiais metais jau antrąjį “Slaptųjų takų” numerį. Norintieji įsigyti šį specializuotą priedą gali kreiptis adresu gilanis.gintaras@gmail.com. O vilniečiams ieškoti “XXI amžiaus” derėtų “Katalikų pasaulio leidinių” leidyklos knygyne (Pranciškonų g. 3), Arkikatedros kioske (Katedros a. 1) ir Arkikatedros knygyne (Šventaragio g. 4).
2010.02.16
