Paradoksas: valstybė sukurta tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama


Print

Demokratijos garbintojas Ž. Ž. Ruso tikėjo žmogaus prigimties natūraliu gerumu, manė, kad jis atsiskleis visa esme, kai bus įgyvendinta liaudies valdžios forma. Kaip nugalėti blogį, kurti aukštesnį žmogaus tipą – tokio uždavinio Ž. Ž. Ruso nesprendė. Manyta, kad tereikia liaudžiai nuimti grandines, duoti valią, pagal ją sukurti visuomenę, o tada ir ateisianti tobula, gera natūrali būsena. Šį teiginį paneigė gyvenimas, istorinė patirtis ir gilesnė mintis. Pasirodė, kad liaudies valia nėra Dievo valia, kad ji gali būti ne tik gera, bet ir bloga, valios gali ir nebūti, kad, vadovaujantis demokratiniu daugumos principu, demokratinis valdymas gali nešti blogį, pati demokratija gali išsigimti, virsti visų visiems tironija. Taigi liaudis, demokratinėje valstybėje – pilietinė visuomenė, turi būti dora, turėti pareigos ir atsakomybės jausmus valstybei. Tautinei valstybei, kokia yra ir Lietuva, pasirodo, ir to neužtenka; pilietis privalo būti įsipareigojęs ir atsakingas tautai, savo tautos ideologijos šalininkas ir kūrėjas.

Tautinių valstybių kūrimasis nėra demokratijos nuopelnas, nes demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra; demokratijos mechanizmas pripažįsta tik valstybę ir pilietybę. Demokratinio valdymo mechanizmas vertina formaliai valstybei davusį pasižadėjimą pilietį, o jo tautybė mechanizmui nesvarbi. Paradoksas: valstybė sukurta tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama!

Deja, taip yra. Dėl pastarosios priežasties tautinės valstybės pilietis turi būti ne tik doras, ne tik valstybei pareigą ir atsakomybę turintis žmogus, bet ir tautiškai susipratęs, tikras savo tautos patriotas. Pilietybė yra formali kategorija, piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką. Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas. Čia gali kilti klausimas, kaip turime vertinti kitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva? Pagrindiniu tautos požymiu laikytini ne geografinė tautos padėtis, antropologiniai bruožai, išpažįstamas tikėjimas, kalba, bet istorinio likimo bendrystė. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais, savo likimą susieję su Lietuva, yra pilietinės lietuvių tautos nariai, nors jų kilmė kitokia. Teisus buvo popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. lankydamasis Lietuvoje, čionykščius lenkus vadino lenkiškos kilmės lietuviais. Imigrantus, okupantus bei jų palikuonis tautine priklausomybe dera vertinti išskirtinai.

Ar gali atstovauti lietuvių tautos idealams ir interesams buvę sovietiniai okupantai bei jų palikuonys, kurie Lietuvoje steigia kitos šalies vardu politines organizacijas? Antai Lietuvoje įregistruotos ir veikia politinės organizacijos Rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija, visuomeninė Lenkų Lietuvoje (Poliaki na Litve) organizacija; jei jie ne Lietuvos rusai, ne Lietuvos lenkai, o rusai ir lenkai Lietuvoje, aišku, nors jie yra Lietuvos piliečiai, Lietuvos tautiniams reikalams bus abejingi arba priešingi. O kaip tie piliečiai elgtųsi valstybei svarbiais tautiniais klausimais referendumuose, rinkimuose, iškilus grėsmei ar karinio konflikto atveju? Užtenka prisiminti, kaip balsavo 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariai lenkai dėl Lietuvos nepriklausomybės arba kaip kėsinosi kurpti Lietuvoje lenkų autonominį darinį.

Pastebėkime, kokios užplūdusių migrantų girnapusės kelyje į tautinio valstybingumo įtvirtinimą prikabintos prie latvių, ukrainiečių, moldavų, gudų kojų! Šie pavyzdžiai rodo, kokie pavojai tautai ir jos valstybei slypi pačiame demokratijos mechanizme. Čia verta minėti naują, kitataučio įsteigtą, deja, labai populiarią, Darbo, iškilaus publicisto pavadintą, Uspaskicho Archangelsko partiją. Joje slypi pavojus daugumos valia Lietuvai tapti NVS nare, Rusijos vasale.

Lietuvoje tautinis ugdymas kaip sudedamoji pilietinio ugdymo dalis valstybiniu lygmeniu apeinama arba apie jį kalbama vangiai. Iš praeities einančios “tautų draugystės“ ir iš dabarties kosmopolitinės nuostatos tautinės savimonės išlikusius pradus ne tik užgožia, bet kėsinasi juos visiškai ištrinti. Apstu ženklų, kad Lietuva, deramai nepuoselėdama savo kultūros bei tradicijų, labai lengvai susižavi primetamais užsienietiškais niekučiais (Valentino diena, helovynas, fejerverkai), pasiduoda globalizmo bei kosmopolitizmo kėslams.

Ne tik iš kitataučių tenka išgirsti: “Lietuvėlė, valstybėlė“. Panašiai pasakoma ir apie kitas mažas valstybes. Didžiosios valstybės priekaištauja, kad mažosios tautos su savo miniatiūriškomis valstybėlėmis kelia pavojų taikai, kad jų kapitalai menki tarptautinei pramonei ir prekybai, kad jos trukdančios didžiosioms valstybėms racionaliai tvarkyti pasaulį. Remdamiesi tokiais argumentais didieji stengiasi prisijungti mažuosius ir tokio savo elgesio nevadina kolonializmu ar imperializmu, o integracija, laisvanorišku prisijungimu ar kova su terorizmu. Ar pamatuotas toks didžiųjų sureikšminimas ir mažųjų menkinimas?

Šveicarijos sūnus, didis Lietuvos patriotas ir pilietis profesorius Juozas Eretas knygelėje “Išeivijos klausimu“ (Roma, LKMA, 1974) vaizdžiai parodė, kad tautų ir jų valstybių galia ir reikšmė žmonijos istorijoje nėra proporcinga jų dydžiui, kad didžiosios valstybės nėra tokios galingos ir reikšmingos kaip didelės, o mažosios nėra silpnos ir nereikšmingos kaip mažos. Visa Europa yra mažų erdvių žemynas ir jos yra pakankamai saugios, tikri kultūros ir civilizacijos židiniai. Po Pirmojo pasaulinio karo į vakarus nuo Maskvos Europoje buvo daugiau nei 35-ios valstybės, o į rytus iki Kinijos – tik viena, tačiau Europa iki šiol pasaulį veikia energingiau, negu visi kontinentai kartu, o kultūriniu atžvilgiu yra didinga, nors fiziškai nėra galinga. Ji yra mažųjų valstybių tėvynė. Europietis labiau rūpinasi kokybe, o ne kiekybe, individualumu. Jis, anot J. Ereto, mieliau nori būti liesu vienetu priekyje, negu storu nuliu po jo.

Pagrindinis didžiųjų valstybių silpnumo požymis yra jų trapumas. Šią silpnybę parodo jų vengimas geografiškai tiesiogiai suartėti su kitomis didžiosiomis, tarp savęs ir konkurentės nori turėti saugos zonas – buferines valstybes (todėl Rusija taip priešinosi Baltijos valstybių jungimuisi į euroatlantines struktūras, dabar siekia daryti įtaką per ekonomiką). Sienos kivirčų, valstybinių konfliktų, pažeidžiamumo baimė lydi visas didžiąsias valstybes. Didžiųjų pastangos tapti galingomis neatitinka milžiniškų aukų, kurias patiria konkurentės. Trumpalaikiai bismarkinės ir hitlerinės Vokietijos, Japonijos, carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos iškilimai tik patvirtina minimą didžiųjų trapumą, laikinumą, netikrą spindesį savo kultūros ir ekonominių galių menkinimo sąskaita. J. Ereto žodžiais tariant, turint galvoje, kad didieji anksčiau ar vėliau bus išstumti iš savo jėgos pozicijų, jie turėtų dar “geruose laikuose“ susilaikyti nuo skriaudimo ir apstumdymo tų, į kurių tarpą jie neišvengiamai patys pateks. Toks įspėjimas šiandien tinka ir Čečėnijoje vykdančiai genocidą Rusijai, kuri jau dabar turėtų apverkti ne tik beprasmiškai žuvusius dešimtis tūkstančių savo karių, bet ir pragaištingą savo valstybės ateitį.

Įsigilinę į J. Ereto pastebėjimus, matysime, kad mažųjų tautų buvimas įvairove ir grožiu praturtina pasaulį, todėl skriauda mažoms tautoms tampa skriauda visiems.

Mažos valstybės siela yra laisvė. Laisvės meilė tautą paskatina sukurti savo valstybę, idant turėtų saugią vietą, leidžiančią netrukdomai vystytis pagal savo prigimtį. Laisvės troškimo pagimdyta toji valstybė ir tarnauja laisvei, užtikrina jos kūrėjų saugumą. Mažoji valstybė tik laisve ir gali kompensuoti didžiųjų pranašumą ir galią, todėl ją taip vertina, ją puoselėja, dėl jos gyvybę aukoja. Dėl laisvės į neišvengiamą žūtį ėjo tūkstančiai lietuvių, suomių, kitų nedidelių tautų, į tokią žūtį šiandien eina čečėnai. Kadangi fizinis tautos naikinimas jos dvasios, taigi ir laisvės troškimo, sunaikinti nepajėgus, tokia didžiųjų kova yra beprasmė, pelno visuotinį pasmerkimą.

Mažos valstybės pagrindas – teisė. Teisė yra esminė Kūrėjo suteikta dovana žmogui, todėl jos negali paneigti joks žemiškas valdovas. Ji negali būti siejama su tautos ir teritorijos didumu ar kitokiu didžiūno svoriu. Jei teisė nepripažįstama, žmogus ar tauta dėl jos kovoja, nes ji tvirtesnė ir už tvirčiausius teisės neigėjus. Jei kovojama atkakliai, teisė visuomet laimi, nes teisę žlugdanti jėga, kad ir kokia didelė būtų, yra trapi, o teisė – amžina. Jėgos prieš teisę pralaimėjimų istorija tai nuolat patvirtina.

Brangiausias mažos valstybės turtas yra kultūra. Kultūros plėtotei palankesnes sąlygas turi mažosios valstybės, nes didžiųjų siekiai užimti didesnes teritorijas, organizuoti ir išlaikyti stipresnę gynybai ar puolimui kariuomenę, sudaryti sudėtingą administracinį aparatą ir valdymą jiems nepalieka vietos rūpesčiui kultūra; besiplėsdamos plokštumoje, jos negali pakilti. Kas sukaupta Ermitaže, Britų muziejuje ar Luvre, labiau atspindi ne rusų, anglų ar prancūzų kultūrą, o mažųjų, iš kurių tie kūriniai buvo gauti, nupirkti ar pagrobti. Ne didieji, o mažieji pasižymi moksle, garsėja reikšmingais atradimais ir išradimais.

Mažosios tautos savita kultūra įdomios pasauliui, todėl bergždi mūsų veikėjų kėslai sudominti pasaulį kokiais gugenheimais, nykštukiniais “dangoraižiais“, grandioziniais fejerverkais ar kerėpliškomis skulptūromis. Pasaulyje būdamas lygiaverčiu žmogumi, lietuvis kitataučiui įdomus lietuviškumo išskirtinumu, tautinio charakterio savybėmis, savitos kultūros raiška.

Tautybė – vertybė. Ji turi būti puoselėjama, tausojama, gerbiama. “Tą garbę gavome užgimę, jai ir neturim leist pražūt!“

Nuotraukoje: straipsnio autorius Algimantas Zolubas.

2010.02.16


Prisijunkite prie diskusijos