Kaip sušaudomi mirties bausme nuteisti kaliniai? Ką jaučia kalinys, kuriam pranešama, kad jis netrukus bus sušaudytas? Galų gale kokie jausmai kamuoja pareigūną, kuriam privalu įvykdyti mirties nuosprendį tegul ir užkietėjusiam nusikaltėliui? Tai – ir susidomėjimą, ir baimę keliančios istorijos, kurias analizuoti derėtų itin subtiliai. Tačiau nenorėčiau sutikti su oponentais, kurie tvirtina, esą į tokias temas padoriems leidiniams iš viso nederėtų lįsti.
Draudžiamų sričių demokratinėje visuomenėje negali egzistuoti. Demokratiniais principais besivadovaujanti valstybė negali turėti tabu. Čia svarbi tik viena aplinkybė: kaip ir kokiais tikslais skandalingoji tema gvildenama? Jei žmoguje trokštama pažadinti negatyvius jausmus, agresiją, žiaurumą, – tokį tekstą derėtų smerkti. Bet jei straipsnio ar knygos autorius siekia kilnių tikslų, pavyzdžiui, demaskuoja nusikalstamą politikų, pareigūnų veiklą, skatina šlykštėtis net ir žmogžudžiui įvykdoma mirties bausme, ragina bet kokiu atveju nenusižengti sąžinei, garbei ir padorumui, – tokius tekstus privalu ne tik skaityti, bet ir viešai analizuoti.
Olego Alkajevo knyga “Rastrelnaja komanda” priskirtina būtent rašiniams, kurių nepavadinsi nei amoraliais, nei antidemokratiškais. Olegas Alkajevas keletą dešimtmečių dirbo Baltarusijos vidaus reikalų ministerijoje. Beje, jis buvo ne eilinis milicininkas. Du dešimtmečius jis priklausė itin slaptam Baltarusijos VRM padaliniui, kuris sušaudydavo oficialiai mirties nusteistus Baltarusijos kalinius (Baltarusijoje iki šiol nepanaikinta mirties bausmė už itin sunkius nusikaltimus). O paskutiniuosius penkerius metus O.Alkajevas net vadovavo grupei VRM pareigūnų, kurie Baltarusijoje sušaudydavo myriop pasmerktus žmogžudžius, prievartautojus, recidyvistus.
Buvęs aukšto rango Baltarusijos VRM karininkas prisipažįsta, jog per laikotarpį, kai jis vadovavo specialiai mirties bausmę vykdančiai komandai, buvo sušaudyti 134 kaliniai. Tik keturi iš jų suvokdami, jog netrukus mirs, sugebėjo neprarasti savitvardos. Visi kiti – suglebdavo, pasimesdavo. Nesipriešindavo, nebandydavo pabėgti, neklykdavo. Tiesiog suglebdavo “kaip drebučiai”. Atrodydavo, jog jie netekę sveiko proto ir nesuvokdavo, kur juos veda. O.Alkajevas taip pat pastebi, jog būtent tie keturi vyrai, kurie nepasimetė mirties akivaizdoje, jo žiniomis, buvo giliai tikintys Dievą. Todėl jis manąs, jog religija žmogui suteikia galių, kurios net ekstremaliomis sąlygomis padeda neprarasti savigarbos.
O. Alkajevo knygoje “Rastrelnaja komanda” esama itin daug dėmesio patraukusios informacijos. Pavyzdžiui, O.Alkajevo knygoje “Rastrelnaja komanda” pažymima, jog Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka niekad nemėgo dalinti malonių. Pasirodo, Baltarusijos vadovas vos keliems mirties bausme nuteistiems kaliniams yra suteikęs prezidentinę malonę – išgelbėjęs nuo sušaudymo. Visiems kitiems malonės prašymas nebuvo patenkintas. Įdomu ir tai, kad komandoje, kuri šaudė mirties bausme nuteistus kalinius, nebuvo nė vieno pareigūno, kuris mėgavosi savo darbu ir į mirties bausmės vykdymo procedūrą eidavo tarsi į šventę.
O.Alkajevas prisipažįsta, jog didžioji dauguma Baltarusijos VRM pareigūnų, kuriems tekdavo dalyvauti sušaudymo procedūrose, niekad nesididžiavo šia pareiga. Atvirkščiai: likus kelioms dienoms iki mirties nuosprendžio įvykdymo ir kurį laiką po sušaudymo jie jausdavo didelį diskomfortą. Visi, kurie jausdavo keistą malonumą sušaudydami tegul ir žiauriausius nusikaltėlius, iš šios tarnybos buvo atleisti. Nedelsiant, be jokių paaiškinimų. “Tiesiog mes nekentėme sadistų ir jais iš karto atsikratydavome, – knygoje “Rastrelnaja komanda” rašo O.Alkajevas.
Pasak buvusio Baltarusijos VRM karininko, ypač būdavo sunku pirmaisiais kartais paslėpti savo jausmus nuo šeimos, artimųjų. Po tokių procedūrų jis stengdavosi bent kelioms dienoms išvykti į tarnybinę komandiruotę, kad artimieji nepradėtų klausinėti, kodėl jis toks surūgęs ar susikrimtęs. Juk prisipažinti, esą O.Alkajevas priklauso vadinamąjai “šaudymo komandai”, jis negalėjo niekam – nei žmonai, nei artimiausiems draugams. Apie šią papildomą jo pareigą žinojo net labai mažai aukšto rango Baltarusijos VRM pareigūnų. Kad O.Alkajevas dvidešimt metų priklausė mirties bausmę vykdančiai komandai, jo artimieji sužinojo tik po to, kai buvo publikuota išpažintis “Rastrelnaja komanda”. Tai atsitiko 2001-aisiais metais, kai O.Alkajevas atvyko į Vokietiją nuolatiniam gyvenimui. O juk pirmasis mirties nuosprendis, kuriam vadovavo pats O.Alkajevas, buvo įvykdytas 1996-ųjų gruodį.
Beje, O.Alkajevo nepavadinsi politiniu disidentu, kentėjusiu nuo A.Lukašenkos represijų. Savo išpažintyje O.Alkajevas tvirtina, esą visą savo sąmoningą gyvenimą jis niekad nesistengė kištis į sferą, kuri įvardinama kaip politika. Jis visur ir visada stengėsi būti apolitiškas – nerodyti nei savo politinių simpatijų, nei antipatijų.. Be abejo, jis niekad nebūtų viešai prisipažinęs ir apie tai, jog atlieka, vaizdžiai tariant, vyriausiojo Baltarusijos budelio pareigas. Jis taip pat niekad neketino prašyti politinio prieglobsčio Vokietijoje. Ir vis dėlto viena aplinkybė apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis. Toji mįslinga, iki šiol iki galo neišnarpliota istorija prasidėjo 1999-aisiais metais.
O.Alkajevas puikiai prismena, kaip tų metų balandžio 30-ąją jam buvo liepta priimti Baltarusijos VRM ministro pavaduotoją. Ministro pavaduotojo prašymas buvo netikėtas, keistas. Oficialiame laiške buvo prašoma, kad O.Alkajevas kelioms dienoms VRM vadovybei “paskolintų” specialųjį pistoletą, kuriuo Baltarusijoje atliekamos oficialios mirties bausmės myriop pasmerktiems kaliniams. O.Alkajevui nebuvo paaiškinta, kam iš tikrųjų Baltarusijos VRM vadovams prireikė būtent tokio pistoleto, taip pat nebuvo paaiškinta, kokiam laikui tas ginklas “pasiskolinamas”.
O.Alkajevui nieko kito nebeliko, kaip paklusti vadovybės įsakymui. Ginklas iš seifo paimtas prisilaikant visų tuomet galiojusių taisyklių bei formalumų. Nebuvo aiški tik priežastis: o kam aukšto rango VRM pareigūnams prireikė būtent pistoleto, kuriuo vykdomos mirties bausmės, kai VRM sandėliuose – tikstančiai dar niekur nenaudotų tokio pat kalibro ir markės pistoletų. Oficialusis ginklininkas pistoletą iš Baltarusijos VRM vadovo atgavo tik po dviejų savaičių ir, beje, labai nešvarų. Apžiūrėjęs ginklą O.Alkajevas pamanė, jog kažkas iš Baltarusijos valdžios viršūnėlių greičiausiai linksimosi miške. Ir, valgydami šalykus bei gerdami degtinę, šaudė į medžių viršūnes, o paskui pistoletą netyčia išmetė į miško keliuko purvą. Tačiau ši versija neatrodė itin įtikinama ir logiška. Klausimas, kodėl VRM ministrui prireikė būtent specialiojo pistoleto, – O.Alkajevui nedavė ramybės nei dieną, nei naktį. Milicijos karininkas puikiai suprato, kad ministrui kažkodėl prireikė būtent specialiojo ginklo, kurio pagalba buvo oficialiai įvykdyta dešimtys mirties nuosprendžių. Tačiau O.Alkajevas niekaip negalėjo suprasti, kodėl.
Po to karto O.Alkajevas buvo dar ilgai įsitempęs, nes už specialiojo pistoleto panaudojimą ir saugojimą jis buvo asmeniškai atsakingas. Tad jei kas nors ne taip, visa atsakomybė būtų suversta jam, mirties bausmę vykdančios grupės vadovui. Nerimavo O.Alkajevas dar ir dėl to, kad netrukus toji istorija ir vėl pasikartojo. Kažkam iš aukšto rango VRM vadovų prireikė būtent specialiojo pistoleto. Ir vėl – keliolikai dienų. Skirtumas tik toks, kad specialusis pistoletas kitais sykiais O.Alkajevui buvo grąžintas ideliai švarus, suteptas, ir ginklininkas pistoletą galėdavo iš karto uždaryti seife.
Ilgainiui O.Alkajevas ėmė manyti, jog Baltarusijos specialiosios pajėgos karts nuo karto atlieka kažkokias itin slaptas pratybas, todėl ir naudojasi specialiuoju ginklu. Nors ši versija irgi buvo su “dideliais trūkumais”, O.Alkajevas save ramino, esą specialiojo ginklo ministrams jis vis tiek negali neduoti. Tad kam pergyventi dėl to, ko negali pakeisti ar įtakoti? Juk jei jis atsisakytų “paskolinti” ginklą, greičiausiai čia pat būtų pažemintas pareigose ar anksčiau laiko išleistas į pensiją. Ir vis dėlto vieną kartą O.Alkajevas ne juokais išsigando. Oficialiuose laikraščiuose jis aptiko informacijos apie Baltarusijoje be žinios dingusius kai kuriuos opozicionierius, aršiai kritikavusius prezidentą A.Lukašenką. Dar sykį derėtų pabrėžti: pasak paties O.Alkajevo, jis niekad nesidomėjo politika, todėl nesigilino ir į tarp Baltarusijos valdžios ir opozicijos kylančius konfliktus. Todėl jis ne tin domėjosi ir paslaptingomis kai kurių opozicijos veikėjų dingimo priežastimis. Omenyje turimos J.Zavadskio, V.Gončaro, A.Krasovskio, D.Zavadskis ir kai kurių kitų A.Lukašenką kritikavusių veikėjų istorijos. Štai tada Baltarusijos VRM pareigūnas O.Alkajevas įžvelgė keistų, įtartinų sutapimų.
Specialusis pistoletas būdavo “pasiskolinamas” ne bet kada, o būtent tomis dienomis, kai pradingdavo vienas ar kitas A.Lukašenkos politinis priešininkas. Štai tada O.Alkajevui ir kilo pirmasis įtarimas, esą jo žinioje buvęs specialusis mirties įrankis naudojamas ne miške rengiamuose pobūviuose, o būtent šalinant prezidento oponentus. Atsakinėdamas į žurnalisto Jano Stefančiuko klausimus, O.Alkajevas pastebi, jog Baltarusijoje esama jėgų, kurios sąmoningai ar nesąmoningai pasiduoda A.Lukašenkos įtaigai bei mokėjimui “gražiai kalbėti”. Tokių nusiteikimų baltarusiai nuoširdžiai tiki, esą pats prezidentas dėl neišaiškintų dingimų ir mirčių visiškai nekaltas. “Kalta A.Lukašenkos aplinka, kalti tie šunsnukiai, kurie daro nusikaltimus, prisidengdami doro, bet ne viską sužiūrėti spėjančio rūpestingo prezidento vardu”, – savo knygoje pasakoja O.Alkajevas.
Jis prisipažįsta, jog pirmosiomis akimirkomis ir jis taip manė (knygoje panaudota frazė: “ir aš buvau hipnotizuodas A.Lukašenkos gražbylysčių”). Bent jau neatmetė tokios versijos. “Prezidento demagogija, sumaniai platinama visomis masinės informacijos priemonėmis ir visų lygių pataikūnų lūpomis, atliko juodą darbą. Turėdamas aktoriaus gabumų ir panaudodamas ciniškumą, A.Lukašenka per užtektinai trumpą laiko atkarpą sugebėjo palaužti gana didelę nepalankiai nusiteikusių politikų armiją. Vienus privertė emigruoti, kitus pinigais prisiviliojo į savo pusę, o labiausiai nesukalbamus, tokius kaip J.Zacharenko ir V.Gončaras, tiesiog sunaikino”. Toks O.Alkajevo įsitikinimas.
Knygoje “Rastrelnaja komanda” pasakojama, kaip mirties nuosprendį vykdžiusios komandos vadovas atsargiai bandė išsiaiškinti, kas, kodėl ir kam iš seifo buvo paėmęs specialųjį ginklą. Knygoje minima daug pavardžių, datų, pareigų. Visa ši informacija Lietuvos skaitytojui vargu ar būtų įdomi. Čia derėtų pateikti tik išvadas: kuo atidžiau O.Alkajevas domėjosi specialiojo ginklo panaudojimo “ne pagal paskirtį” aplinkybėmis, tuo labiau jis buvo įsitikinęs, jog tas nelemtas pistoletas naudojamas ne tik oficialiai mirties bausme nuteistų galvažudžių sušaudymui, bet ir asmeniškai A.Lukašenkai neįtinkančių politikų, verslininkų fiziniam likvidavimui. Taigi ilgainiui O.Alkajevas įsitikino, į kokius nešvarius politinius žaidimus jis buvo įveltas.
Bandydamas iki galo išsiaiškinti, kas ne pagal paskirtį naudojo specialųjį pistoletą, aukšto rango Baltarusijos VRM karininkas tuo pačiu sukaupė neįkainuojamos informacijos, kaip šalyje veikia specialusis mirties eskadronas, pavaldus tik pačiam A.Lukašenkai. Tas eskadronas pasiruošęs bet kada įvykdyti bet kokį prezidento įsakymą. Be kita ko, toji “mirties grupė” – pasiekusi labai aukštą profesionalumo lygį. “Tik A.Lukašenkai pavaldi “gauja” treniravosi likviduodama kriminalinius Baltarusijos “autoritetus”, kai įgijo užtektinai patirties, ėmėsi šantažuoti bei reketuoti Baltarusijos verslininkus. Ir tik po to, įgijusi užtektinai žinių bei praktikos, pradėjo naikinti A.Lukašenkos politinius oponetus. “ Ši ištrauka – iš O.Alkajevo knygos “Rastrelnaja komanda”.
Taigi sočiai Baltarusijoje gyvenusiam O.Alkajevui ilgainiui nieko kito nebeliko, kaip tyliai pritarti oficialiojo Minsko nusikaltimams arba bėgti iš šalies, pasirenkant politinio emigranto dalią. O.Alkajevas pasirinko antrąjį variantą. Beje, kai kurie į Vakarus pabėgę Baltarusijos disidentai nepasitiki O.Alkajevo nuoširdumu, smerkia jį “taip ilgai tarnavus A.Lukašenkos valdžiai”. Esą tik tada, kai audros debesys ėmė tvenktis ir virš paties O.Alkajevo galvos, tik tada jis sumanė emigruoti į Berlyną. Taigi kai kurie Baltarusijos opozicionieriai įtaria, kad, jei niekas nebūtų žlugdęs O.Alkajevo karjeros, jis iki šiol dirbtų išvien su A.Lukašenka.
Nepaisant šių įtarimų O.Alkajevo knyga “Rastrelnaja komanda” – tikras bestseleris. Pasak buvusio milicijos pareigūno, “Rastrelnaja komanda” buvo parašyta dar ir dėl to, kad po jo pabėgimo į Vakarus viešojoje erdvėje atsirado itin daug neteisingai, netiksliai, neišsamiai traktuojamų citatų. Vieni politikai ar žurnalistai jo žodžius iškraipydavo netyčia, o kai kas, matyt, ir sąmoningai. Todėl O.Alkajevas nusprendė, į pagalbą pasitelkdamas žurnalistą J.Stefunčiką, parašyti atsiminimus, kuriuose viskas būtų išsamiai išguldyta. Kad visi, norintys kuo daugiau sužinoti apie Baltarusijos “mirties eskadrono” susikūrimo aplinkybes bei veiklos metodus, turėtų oficialiąją paties autoriaus versiją.
Į klausimą, kodėl iki šiol niekas iš Baltarusijos veikėjų, išskyrus jį patį, viešai neprasitaria apie užsakytas politines žmogžudystes, O.Alkajevas atsako iš karto, nedvejodamas: “žmonės bijo”. “Didelė baimė sukuria dar didesnę baimę, nes “visaliaudinių rinkimų” būdu vos ne iki gyvos galvos išrinktas A.Lukašenka pats labai bijo. Bijo pelnytos bausmės už padarytus nusikaltimus. Būtent bausmės baimė A.Lukašenką ir skatina siekti nuolatinio perrinkimo. Būtent baimė už nusikaltimus jį verčia daryti nepopuliarius, žeminančius reveransus Rusijos premjerui Vladimirui Putinui. Būtent baimė jį verčia mylėti baltarusiškus generolus. Jis tų savo generolų nekenčia, seniai jiems nukirstų galvas, bet tuo pačiu velniškai bijo, kad šie pirma jam neįvykdytų mirties nuosprendžio. Taigi Baltarusijos generolai, valdininkai ir prezidentas vieni kitų bijo ir vieni prieš kitus kaupia kompromituojančias žinias, bijo šantažo, bijo paties savo šešėlio”. Tokiais epitetais nuotaikas Baltarusijoje apibūdina šiandien saugiai Berlyne gyvenantis O.Alkajevas.
Šiandien jo knyga jau išversta į lenkų kalbą, taigi su O.Alkajevo versija nūnai gali susipažinti visa Lenkija. O Lietuvoje kažkodėl O.Alkajevo knygos vertimo nėra. Nejaugi lietuviams neįdomu, kas gi dedasi kaimyninėje šalyje?
Nuotraukoje: knygos “Rastrelnaja komanda” viršelis.
2010.03.02
