Praėjo jau dvidešimt metų, kai buvo pradėta kurti Lietuvos kariuomenė. Dalyvavau ir prisidėjau ją kuriant ir puoselėjant, regėjau jos „aukso“ amžių, matau ir dabartinį nuopuolį. Dar prieš įstojant i NATO buvome ją sukūrę pakankamai galingą ir pagal tuometinius laikus gana gerai ginkluotą. Buvome numatę ir turėjome galimybes suduoti ypač skaudų smūgį galimam priešui, per kelių savaičių laikotarpį sunaikinti per 2000 tūkstančių priešo šarvuotos technikos vienetų, per 100 lėktuvų ir malūnsparnių bei išvesti iš rikiuotės per 100.000 priešo karių. Tai buvo 2002 – 2003-aisiais metai.
Stebina kai kurių piliečių norėjimas nuteikti Lietuvos visuomenę prieš savo kariuomenę, ją visaip menkinant ir rodant neįgalia pasipriešinti galimam okupantui. Tokie asmenys kai kuriose valstybėse yra vardinami kaip „įtakos agentai“, tarnaujantys galimiems okupantams ir siekiantys savo rašiniais, pasisakymais, kalbomis, abejonėmis pakirsti valstybės piliečių dvasią, paversti juos daug negalvojančiais galvijais, kuriuos po to, bus labai lengva suvaryti į aptvarus.
Nelaikykite Lietuvos kariuomenės kūrėjų idiotais, kurie susirinkę 1990 – 1991 metais norėjo pasipriešinti vienai iš 2-ojo pasaulinio karo laimėtojų – Sovietų Sąjungai. Mes puikiai žinojome Sovietų Sąjungos kariuomenės galimybes ir kovinę galią, tačiau puikiai žinojome ir jos silpnąsias puses bei visapusiškai jomis pasinaudojome ir, kaip ne keista, nugalėjome. Nugalėjome be kruvinų mūšių, be žymių savo ir priešo karių aukų, tuo nesukeldami neapykantos tūkstančiams savo ir buvusios Sovietų Sąjungos tautų žmonėms, kurie ją galėjo jausti, jei būtų čia, Lietuvoje, praradę savo sūnus ar dukras.
Turime savo nacionalinę kariuomenę, kuri yra sudėtinė NATO pajėgų dalis ir kuri turi vykdyti savo įsipareigojimus šiai organizacijai, t.y. prisidėti prie tarptautinių jos vykdomų operacijų, nes tai ne tik padeda stiprinti pasaulinę taiką, bet kartu ir yra nepamainoma mokymo bazė mūsų kariams.
Nepatinka ir man įvykdyta „transformacija“ Lietuvos kariuomenėje, nepatinka ir pastarųjų kelerių metų pirkiniai, trys transporto lėktuvai “Spartan”, keliasdešimt sunkvežimių “Isuzu”, pakrančių apsaugos laivai, vandens gėlinimo dykumose įranga ir kt. Visa tai mes (Lietuvos kariuomenės kūrėjai – savanoriai) vadiname nauju kariniu šlamštu, be kurio mūsų valstybė galėtų apsieiti dar kokį dešimtmetį. Tam buvo išleista apie vieną milijardą litų, įskaitant ir kelių pastarųjų metų kariniams įsigijimams skirtas lėšas. Manau, kad už šiuos įsigijimus turėtų atsakyti buvę KA ministrai socialdemokratai Gediminas Kirkilas ir Juozas Oleka, taip pat jų atsakomybė yra ir dabartinė Lietuvos kariuomenės būsena po „transformacijos“, kai didžiąją jos dalį sudaro karininkai ir puskarininkiai (85 procentai), katastrofiškai trūksta eilinių (nėra lėšų jiems samdyti), nesuformuoti batalionai (30-40 proc. karių), dalis kovinių batalionų išformuota (Klaipėdos Dragūnų batalionas). Jei nebūtume NATO nariais, tai šie metai būtų tie, kada agresoriui būtų labai patogu pulti Lietuvą. Na vien dėl to reikėtų teisti tokius „transformuotojus“.
Visuomenei ir politikams turėtų būti visiškai aišku, kad toliau eiti nėra kur. Kariuomenė pasiekė žemiausią savo vystymosi tašką, iki visiškos griūties labai netoli. Darosi keista ir kadrų politika KAM. Asmenys, padėję socialdemokratams griauti kariuomenę bei pirkti karinį šlamštą, vis dar užima atsakingus karinius postus ir toliau visokeriopai griauna Lietuvos karines pajėgas. Gerų vadų Lietuvos kariuomenėje reikia su žiburiu ieškoti, vidutiniokų – pilna. Gerą vadą paskyrus vadovauti prastam daliniui per tris tarnybos metus sunku pakeisti kovinę parengtį į teigiamą pusę, tačiau paskyrus vidutinioką į geros kovinės parengties dalinį per tris metus jį galima visiškai sugriauti.
Tai aktualu ne tik Krašto apsaugos ministerijai, bet ir kitoms ministerijoms, kur įvairūs specialistai pluša dešimtmečiais, o rezultatų tai nėra! Kalbant apie Lietuvos karines pajėgas, netekę kariuomenės politikai praranda vieną iš pagrindinių politinių reagavimo būdų, kai reikia parodyti galimam priešininkui, kad Valstybė yra pasirengusi gintis:
1. Įvedamos aukštesnės kovinės parengties pakopos, vykdomi intensyvūs kariniai mokymai (kartu su NATO šalimis);
2. Paskelbiama dalinė mobilizacija, konsultuojamasi su NATO partneriais, įvedami NATO kariniai elementai;
3. Paskelbiama visuotinė mobilizacija, įvedamos NATO pajėgos;
4. Įsiveržus priešui į valstybės teritoriją vykdomas visuotinis pasipriešinimas, tam telkiant ir NATO reikiamas pajėgas (5 NATO sutarties organizacijos straipsnis).
Nuspręskite patys, kokius aukštesnius lygius gali šiandien vykdyti Lietuvos valstybė ir kokioje padėtyje būtume, jei būtume vieni. Visuomenė turi žinoti, kad Lietuvoje nėra mobilizacinės parengties. Kaip pavyzdys esu aš, beveik keturiolika metų tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, nežinau kokiame dalinyje turėčiau tarnauti įvedus aukštesnes kovinės parengties pakopas, to nežino ir visi mobilizaciniam rezervui priklausantys atsargos kariai. Nenumatyti mobilizuojami daliniai, nesukauptas mobilizacinis rezervas. Jei šis darbas nepadarytas, tai kam reikalingas mobilizacijos departamentas, kam ten esantiems kariams ir civiliams mokami atlyginimai. 2003 metais buvę virš 60-ties prieštankinių būrių išformuoti ir nuginkluoti, virš 30-ties labai gerai parengtų žvalgybos būrių išformuoti. Kam nuo to geriau, gal „transformuotojai“ pasakytų, kiek lėšų sutaupė taip draskydami Lietuvos kariuomenę?
Kariuomenė Lietuvai yra būtina, o bagdonų geriau būtų daugiau Rusijoje, kurie ten keltų klausimus, kam Rusijai reikalinga kariuomenė ir kiek ji kainuoja Rusijai?
Gintaro Visocko nuotraukoje – straipsnio autorius Arūnas Stašaitis. A.Stašaitis yra Lietuvos kariuomenės kūrėjas – savanoris, atsargos majoras.
2010.03.21
