Praėjusią savaitę buvo įdomu stebėti, kaip Amerikoje kilusį rusų šnipų skandalą komentavo į RTVi televiziją kviečiami žymūs rusų žurnalistai ar politikos komentatoriai. Štai Aleksėjus Venediktovas, analizuodamas šią temą, pateikė įdomių pastabų. Žodžio kišenėje neieškantis komentatorius pastebėjo, jog tiek rusiškoji, tiek amerikietiškoji spauda kol kas gilinasi tik į Anos Čapman ir Igorio Sutiagino mainus. Kiti šio skandalo dalyviai tarsi nepastebimi arba pastebimi ženkliai mažiau.
Todėl jis susidaręs įspūdį, jog A.Čapman ir I.Sutiagino pavardėmis norima pridengti tikruosius mainus. Suprask, keičiamasi A.Čapman ir I.Sutiaginu tik tam, kad Amerikos ir Rusijos visuomenės dėmesį būtų galima atitraukti nuo tikrųjų derybų. Pasak A.Venediktovo, viso pasaulio žvalgybos elgiasi panašiai: į viešumą stengiasi paleisti tik nereikšmingus faktus, kad šie tarsi dūmų uždanga pridengtų tikruosius sandorius.
Beje, jei žvelgtume į Amerikos žvalgybos istoriją, nesunkiai pastebėsime akivaizdų paradoksą. JAV slaptosios tarnybos CŽV ir FTB yra patyrusios didelių sukrėtimų. Pats didžiausias sukrėtimas amerikiečių žvalgus bei kontržvalgus ištiko netrukus po to, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Regis, po SSRS subyrėjimo CŽV ir FTB turėjo švęsti neabejotiną pergalę – juk nebeliko pačio didžiausio Vašingtono priešo. Tačiau nesėkmės Jungtinių Valstijų slaptąsias tarnybas pradėjo persekioti būtent tada, kai jos nebeteko konkretaus, pajėgaus priešo. Pasibaigus šaltojo karo sezonui Amerikos žvalgai pasimetė, atsipalaidavo, nebežinojo, ko griebtis, su kuo kovoti. Kai kurie JAV slaptųjų tarnybų veteranai tvirtino, jog tomis dienomis juos buvo apėmęs ne tiek džiaugsmas pasiekta pergale, kiek nerimas dėl ateities: ką reikės veikti po Blogio imperijos žlugimo? Tais metais Amerikoje buvo skleidžiamos net versijos, jog slaptosios tarnybos tampa nebereikalingos ir jas galbūt netrukus išformuos…
Šių dienų akimis žvelgiant, toks nerimas atrodo keistas, perdėtas. Juk sovietų imperija niekur nedingo. Ji tik transformavosi į kitokį pavidalą. Tačiau priešų identifikavimo tema – pamokanti. Ji byloja, kaip svarbu žinoti, kas yra tavo tikrieji priešai. Jei neteisingai nustatysi prioritetus, žlugimas – čia pat, ne už kalnų.
O ar Lietuvos slaptosios tarnybos žino, kas yra tikrieji jų priešai? Ar mūsų šalies vadovybė savai žvalgybai nurodo teisingas kryptis? Štai tik vienas mažytis pavyzdys. Lietuvoje jau intensyviai dirba viešoji įstaiga “Karių teisių gynimo centras”. Jos direktorius – Laimonas Jakas. L.Jako pavaduotojas – Alvydas Jokšas. Abu – Lietuvos atsargos kariškiai. Pagrindinis šios viešosios įstaigos uždavinys – teisinėmis (būtent teisinėmis) priemonėmis ginti teisybės beieškančių Lietuvos karininkų ir Lietuvos eilinių karių interesus. Tikslas – gražus, prasmingas. Galų gale: absoliučiai teisėtas, demokratinėje visuomenėje ne tik suprantamas, bet dar ir sveikintinas bei toleruotinas. Juk reikia tik džiaugtis, kad Krašto apsaugos ministerijos Generalinė inspekcija šiandien turi rimtą konkurentą. Akivaizdu, kad L.Jako ir A.Jokšo vadovaujama institucija nuo šiol neleis GI snausti, trukdys jai elgtis tendencingai, neprofesionaliai. Tokiose rungtynėse neįžvelgiu nieko blogo. Tokio pobūdžio konkurencija valstybei verkiant reikalinga.
Juolab kad minima viešoji įstaiga jau bendradarbiauja su giminingomis Europos organizacijomis. Štai šių metų balandžio 15-ąją Belgijos sostinėje Briuselyje buvo surengtas generalinio direktoriaus L.Jako susitikimas su EUROMIL Prezidentu Emanueliu Džeikobu (Emmanuel Jacob). Susitikimo metu Europos kariškių interesus ginančios organizacijos EUROMIL lyderis E.Džeikobas pasidalino sukaupta patirtimi su kolegomis iš Lietuvos.
Šiandien jau žinoma, kad šių metų spalio 28 – 30 dienomis EUROMIL organizuoja kasmetinį prezidiumą, kuriame apie Lietuvos kariuomenėje egzistuojančias problemas bus leista papasakoti ir mūsų viešosios įstaigos vadovui L.Jakui. EUROMIL prezidiumo diskusijose dalyvauti žada Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Slovėnijos, Slovakijos, Italijos, Airijos, Danijos, Ispanijos ir kai kurių kitų Europos šalių kariškių teises ginančių institucijų, asociacijų, profesinių sąjungų atstovai. Taigi L.Jako vadovaujamas “Karių teisių gynimo centras” – legali, teisėta, padori organizacija, bendradarbiaujanti su NATO ir ES šalimis ir tuo pačiu neturinti nieko bendro su Rusijos, Šiaurės Korėjos ar Irano karinėmis struktūromis.
Regis, mūsų karinė žvalgyba ir kontržvalgyba, oficialiai dar vadinama Antruoju operatyvinių tarnybų departamentu (AOTD), turėtų būti absoliučiai rami. Kur tau?! Šių metų vasario mėnesį “Karių teisių gynimo centro” vadovas L.Jakas sulaukė mįslingo skambučio. AOTD darbuotoju prisistatęs asmuo kvietė susitikti konfidencialiam pokalbiui. Tačiau nei prisistatė, nei paaiškino tokio susitikimo priežasčių. Tad belieka viešai spėlioti, ko iš tikrųjų norėjo AOTD darbuotojas. Greičiausiai dabartinei KAM vadovybei nepatinka, kad vis daugiau karininkų, puskarininkių bei eilinių pagalbos ieško ne KAM Generalinėje inspekcijoje, o “Karių teisių gynimo centre”, kuris per savo egzistavimo metus teismuose sugebėjo laimėti ne vieną bylą. Greičiausiai KAM vadovei Rasai Juknevičienei (karinė žvalgyba ir kontržvalgyba tiesiogiai pavaldi ministrei) labai neparanku ir tai, kad šių metų pabaigoje EUROMIL posėdyje apie padėtį Lietuvos ginkluotosiose pajėgose pasakos ne jos kontroliuojami pareigūnai, o nepriklausomas L.Jakas. Tad mūsų versija štai kokia: KAM vadovybė karinės žvalgybos ir kontržvalgybos pagalba bando rasti kontaktų su nepriklausoma institucija, kad ilgainiui galėtų ją valdyti.
Tačiau “Karių teisių gynimo centras” spaudimui nepasidavė. Savo oficialiame internetiniame puslapyje viešoji įstaiga drąsiai įvardina svarbiausias KAM bėdas. Pasirodo, Krašto apsaugos ministrė (toliau – KAM ministrė) kartais atlieka, remiantis jos pačios raštais, generalinio inspektoriaus (GI) funkcijas, nes pasirašo dokumentus už generalinį inspektorių. Generalinė inspekcija pavaldi KAM vadovybei. Jeigu KAM ministrė vykdo GI funkcijas, o GI sprendimas skundžiamas KAM ministrei, tada kaip kariškis, esant tokioms sąlygoms, KAM ministrui galėtų apskųsti neteisėtą GI sprendimą? L.e.p. ministrui? “Karių teisių gynimo centro” įsitikinimu, “KAM ne Generalinę inspekciją kontroliuoja, o atlieka glaudų bendradarbiavimą su generaline inspekcija, siekiant bet kokia kaina užglaistyti nepatogius ir nepalankius klausimus, gaunamus iš mūsų ir mūsų atstovaujamų karių”. Tokiu atveju generalinės inspekcijos sprendimą skųsti KAM vadovybei yra beviltiška, nes KAM vadovybė ir Generalinė inspekcija dirba išvien. Tokia vadovo L.Jako nuomonė.
Oficialiame “Karių teisių gynimo centro” tinklalapyje esama ir tokios pastabos: “Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu panaikinta nuobauda mūsų atstovaujamam atsargos jūrų kapitonui Olegui Mariničiui”. Pats viešosios įstaigos vadovas L.Jakas tvirtina, jog per mėnesį jie vidutiniškai sulaukia apie dešimt kariškių prašymų ginti jų interesus.
Nieko nuostabaus. Jei nepasitikima Generaline inspekcija, karininkai ir puskarininkiai priversti pagalbos ieškoti kitose institucijose. Keista tik tai, kad mūsų karinė žvalgyba ir kontržvalgyba, užuot pradėjusi ieškoti nesusipratimo priežasčių pačioje Generalinėje inspekcijoje, ėmė atakuoti instituciją, kuri, sprendžiant iš populiarumo, dirba vis puikiau ir geriau.
Tad ir sakau: kiekvienai slaptąjai tarnybai itin svarbu suvokti, kas yra tikrieji, o kas – menami priešai. Tokius dalykus turėtų suvokti ne tik slaptųjų tarnybų vadovai, bet ir valstybės vadovai, kontroliuojantys jiems pavaldžias slaptąsias tarnybas.
Šiandien laikraštis “XXI amžius” išleido dar vieną specializuoto priedo “SLAPTIEJI TAKAI” numerį. Šis straipsnis – iš “Slaptųjų takų” priedo. Norintieji įsigyti popierinį priedo apie slaptąsias tarnybas numerį turėtų kreiptis: gilanis.gintaras@gmail.com.
Nuotraukoje: Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos (AOTD) ženklas.
2010.07.21
