Medininkų žudynių byloje – subtilūs Apeliacinio teismo teisėjų tendencingumai


Print

Šių metų spalio 3-ioji buvo ne itin maloni valstybinį kaltinimą garsiojoje Medininkų žudynių byloje palaikantiems prokurorams Rolandui Stankevičiui ir Mindaugui Dūdai.

Metų metus narpliojama ir niekaip neišnarpliojama Medininkų skerdynių byla besidomintiems skaitytojams priminsime: Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija tądien pradėjo garsiąją bylą nagrinėti iš esmės – išklausė pirmųjų liudininkų.

Pirmasis parodymus davė Jevgenijus Rūkas, 1991-aisiais metais tarnavęs Lietuvos specialiosiose tarnybose. Parodymus teisėjų kolegijai tąsyk teikė ir buvęs Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius. Tiesa, spalio 3-osios posėdyje iki galo apklausti A.Butkevičiaus nespėta. Jo apklausa bus tęsiama gruodžio mėnesį.

Tačiau ir tai, kas buvo pasakyta spalio 3-iosios teismo posėdyje, prilygsta pačiai tikriausiai sensacijai. Ir tuo pačiu sustiprina buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino advokatų priekaištus dėl paviršutiniško bylos tyrimo pobūdžio Vilniaus apygardos teisme.

Kodėl 3-osios dienos posėdis Lietuvos apeliaciniame teisme laikytinas sensacingu? Jau vien tądien išklausytų dviejų liudininkų parodymai bylote byloja, kiek daug duomenų, versijų ir aplinkybių neištyrė ir net nebandė ištirti tiek Lietuvos generalinės prokuratūros atstovai, tiek Vilniaus apygardos teismas. Nors visos advokatų teiktos versijos turi rimtus faktinius pagrindus. Nepaisant šios akis badančios aplinkybės nė viena iš jų per dvidešimt metų nebuvo nei patikrinta, nei paneigta. O juk šie darbai privalėjo būti atlikti dar iki K.Michailovą – Nikuliną suimant.

Dabar visiškai akivaizdu, jog į 1991-ųjų liepos 31-osios žudynių aplinkybes gilinosi ne tik Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra specialistai. Šiuo nusikaltimu domėjosi visos be išimties tuo metu veikusios atkurtos Lietuvos slaptosios bei specialiosios tarnybos. Įskaitant ir Valstybės saugumo departamentą (VSD), ir KAM Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą (karinė žvalgyba ir kontržvalgyba), ir net Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrių, kuriam tais metais vadovavo Artūras Skučas. Nužudymo Medininkų poste tyrime aktyviai dalyvavo net ir sovietinio KGB agentai.

Kad Medininkų muitinės poste įvykdyto nusikaltimo aplinkybes tyrė visos nepriklausomos Lietuvos slaptosios bei specialiosios tarnybos – nieko nuostabaus. Natūralu, kad tokio pobūdžio žudynių užsakovų bei vykdytojų ieškojo ir mūsų saugumo darbuotojai, ir mūsų karinės žvalgybos bei kontržvalgybos specialistai. Kitaip besiklostančius įvykius būtų keblu įsivaizduoti. Juk brutalesnių žudynių po tragiškos 1991-ųjų sausio 13-osios Lietuvoje nėra.

Nuostabą šiandien kelia tik aplinkybė, jog Medininkų žudynių bylą narplioję Lietuvos prokurorai šią akivaizdžią tiesą ignoravo beveik du dešimtmečius. Prieš keletą metų Vilniaus apygardos teismui atiduotoje prokurorų medžiagoje nėra jokių duomenų, pavyzdžiui, apie VSD ar Antrojo departamento sukauptus duomenis. Kodėl?

Gūžčioti pečiais verčia ir aplinkybė, jog tokią prokurorų – valstybės kaltintojų – poziciją palaikė ir šią bylą prieš keletą metų nagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo kolegija (kolegijos pirmininkė – teisėja Sigita Bieliauskienė). Vilniaus apygardos teisėjai anuomet atmetė visus buvusio omonininko K.Michailovo – Nikulino advokatų Arūno Marcinkevičiaus, Ingridos Botyrienės ir Oskaro Ruodės prašymus išsiaiškinti, kokius duomenis apie galimus Medininkų skerdynių užsakovus bei vykdytojus turi sukaupusios be išimties visos Lietuvos slaptosios bei specialiosios tarnybos.

Sutikite, toks gynybos prašymas buvo logiškas, pagrįstas. Jeigu norime žinoti visą tiesą apie kraupų 1991-ųjų liepos 31-osios nusikaltimą, būtina patikrinti ir visas įmanomas versijas. Net ir mažiausiai tikėtinas. Bet teisėjos S.Bieliauskienės vadovaujamai kolegijai nepasirodė keista, jog prokurorų teismui atiduotoje medžiagoje nieko nekalbama apie Lietuvos žvalgų ir kontržvalgų surinktus duomenis.

Dar keisčiau, jog ir Lietuvos apeliaciniam teismui šios aplinkybės neatrodo itin svarbios ir aktualios. Tiesa, Lietuvos apeliacinio teismo kolegija, skirtingai nei Vilniaus apygardos teismas, patenkino kai kuriuos gynėjų prašymus. Pavyzdžiui, nutarė apklausti jau minėtus 1991-aisiais Lietuvos specialiosiose tarnybose dirbusį J.Rūką ir tuometinį KAM vadovą A.Butkevičių.

Tačiau daug advokatų prašymų vis tik liko atmesta. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai kažkodėl nepanoro išklausyti net tuometinio Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko prof. Vytauto Landsbergio. Nors visa informacija apie Medininkų žudynių bylos tyrimą, remiantis A.Butkevičiaus žodžiais, keliavo pirmiausia būtent prof. V.Landsbergiui. Tad taip ir neaišku, kodėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai nusprendė į apklausą nekviesti prof. V.Landsbergio, kuriam visa informacija apie kruvinąjį incidentą buvo teikiama pirmiausiai.

Šių eilučių autoriui taip pat kilo įtarimų, jog Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai demonstruoja akivaizdų palankumą valstybės kaltintojams, o advokatus – ignoruoja. Suskaičiuokime, kiek kartų Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai atmetė advokatų klausimus ir kiek kartų – prokurorų? Akivaizdu, jog advokatams kamantinėti liudytojus spalio 3-iąją ir vėl buvo sunkiau nei prokurorams.

Štai vienas iš labiausiai dėmesį patraukusių atvejų. Prokuroras M.Dūda pasiteiravo liudininko J.Rūko, kas galėtų patvirtinti jo pasakojimą, kaip sovietiniame kariniame Šiaurės miestelyje Vilniuje jis matęs du automobilius, atvežtus ryte tuoj po žudynių Medininkų muitinės poste. Pasirodo, mūsų slaptosios tarnybos specialiai buvo infiltravusios J.Rūką, kad šis stebėtų, kas gi iš tiesų dedasi šiame kariniame rusų dalinyje.

J.Rūko parodymai – labai svarbūs. Šio liudininko žodžiais remiantis, tuoj po žudynių Medininkuose į Šiaurės miestelio teritoriją buvo atgabenti du tuometiniam Lietuvos KP CK priklausę automobiliai. Automobiliai buvo akylai saugomi, juos plovė žibalu. O žibalas – tai toks skystis, kuris naikina ir kraujo pėdsakus, ir DNR pėdsakus. Todėl neatmestina versija, jog automobiliai buvo sutepti krauju. Galbūt – Medininkų poste budėjusių mūsų pareigūnų krauju. O galbūt – užpuoliko, kurį besigindami sužeidė mūsų Medininkų posto budėtojai.

Bet ir vienu, ir kitu atveju tie automobiliai bent jau tiesiogiai nesusiję su OMON. Atkreipkite dėmesį: automobiliai priklausė ne Rygos, ne Vilniaus OMON, o Lietuvos KP CK struktūroms. Galų gale jie atgabenti būtent į karinį Šiaurės miestelį, o ne į Vilniaus OMON būstinę Valakupiuose ar Komunistų partijos Centro Komiteto garažus.

Taigi būtent po šio J.Rūko pasakojimo prokuroras M.Dūda, beje, kurio specializacija – baudžiamosios bylos, susijusios su slaptosiomis tarnybomis, pateikė klausimą, o kas gi galėtų patvirtinti tokius teiginius. Tiksliau tariant, prokuroras paprašė J.Rūko atskleisti operatyvinės informacijos šaltinius, nors tokių žinių pagarsinti viešuosiuose teismo posėdžiuose – nevalia. Dar griežčiau tariant, prokuroras paprašė atskleisti tai, ko liudininkas J.Rūkas pateikti viešame teismo posėdyje neturėjo nė menkiausios teisės. Taigi prokuroras prašė pateikti valstybės paslaptį sudarančius duomenis, nors iš anksto žinojo neigiamą liudininko atsakymą: “negaliu pasakyti”.

Jūs paklausite, kam prokurorui buvo reikalingas toks klastingas klausimas? Galime svarstyti. Gal tam, kad vėliau, rašant baigiamąsias kalbas, būtų galima mesti nepasitikėjimo šešėlį viskam, ką pateikė liudytojas J.Rūkas, 1991-aisiais tarnavęs Lietuvos specialiosiose tarnybose? Esą liudininko pateiktos versijos galbūt nepatikimos, nes liudytojas neatskleidė savo informacijos šaltinių. O aplinkybę, jog mūsų specialiosiose tarnybose 1991-aisiais dirbęs J.Rūkas ir neturėjo teisės viešame teismo posėdyje pateikti tokių duomenų, – galima juk nutylėti.

Tokia portalo Slaptai.lt versija. Ir ji – ne iš piršto laužta. Tiek prokurorai, tiek teisėjai spalio 3-osios dienos posėdyje priekabiai kamantinėjo poną J.Rūką. Pavyzdžiui, buvo pažerta tokių klausimų: kokio atstumo būta tarp J.Rūko ir įtartinųjų automobilių, ar jis tikrai galėjo iš arti stebėti įtartinuosius automobilius, ar jis asmeniškai matęs kraujo dėmes, kodėl jis sprendžia, jog automobiliai buvo plaunami būtent benzinu, iš kur jam žinoma, jog smėlio spalvos “Latvija” ir juodos spalvos “Volga” buvo išardytos, kodėl jis padarė išvadą, jog minėtais automobiliais buvo važiuota į Medininkų užpuolimą …

Tuo tarpu šių eilučių autoriui J.Rūko pasakojimas atrodė ir įtikinamas, ir logiškas. O pagrindo nepasitikėjimui – jokio. Mat kiekvieno operatyvinės veiklos epizodo neįmanoma pagrįsti konkrečiais dokumentais, parašais ar ekspertizėmis. Prokurorai tarsi pamiršo aplinkybę, jog operatyvininkui J.Rūkui teko dirbti ginkluoto, neprognozuojamo priešo teritorijoje. Ir J.Rūkas, kaip bežiūrėsi, rizikavo ne vien savo laisve, bet dar ir gyvybe. Būtų užtekę vieno neatsargaus krustelėjimo, ir ši istorija greičiausiai turėtų visai kitokią pabaigą.

Ypač iškalbingas buvo advokato Arūno Marcinkevičiaus klausimas dėl aplinkybių, kada galima atskleisti informacijos šaltinius? Po to, kai prokurorai keletą sykių viešai pasiteiravo liudytojo, kas yra jo informacijos šaltiniai, o J.Rūkas visuomet atsakydavo, jog negali viešame teismo posėdyje atskleisti savo informatorių, buvusio Rygos omonininko gynėjas A.Marcinkevičius pasiteiravo, ar “liudytojas J.Rūkas kaip operatyvinis darbuotojas gali atskleisti informacijos šaltinius viešame teismo posėdyje”.

Klausimas – logiškas, suprantamas. Juk šis klausimas neatsirado “šiaip sau”. Jį išprovokavo prokurorų elgesys. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjas Aloyzas Kruopis kažkodėl šį gynybos klausimą pašalino: “Nereikia atsakyti į šitą klausimą”. Kodėl nereikia? Nereikia atsakyti todėl, jog sulaukus sąžiningo atsakymo keistai atrodys visi prokurorų M.Dūdos ir R.Stankevičiaus primygtiniai reikalavimai, jog liudytojas vis tik pagarsintų savo informacijos šaltinius?

Taigi labai įdomi Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų reakcija. Teisėjai nepašalino ir neatmetė tendencingų prokuroro M.Dūdos klausimų, nors, be abejo, puikiai žinojo, jog operatyvinė informacija viešuosiuose teismo posėdžiuose neatskleidžiama. Kodėl neatmetė – lieka neaišku. O štai analogišką advokato A.Marcinkevičiaus klausimą liudytojui A.Butkevičiui, kas gi gali patvirtinti jo pateiktus duomenis, – nedelsiant blokavo. Ir net pabrėžė, jog buvęs KAM vadovas galįs drąsiai neatsakinėti į klausimus, kurie sudaro valstybės paslaptį.

Beje, A.Butkevičius teismo posėdyje pabrėžė, jog būtent taip ir elgiasi – jokių valstybės paslapčių neatskleidžia. O jei jo bus prašoma atskleisti valstybės paslaptį sudarančius duomenis, jis tikrai neištars nė vieno žodžio.

Atidžiai klausantis A.Butkevičiaus apklausos kildavo net įtarimų, jog Apeliacinio teismo teisėjų kolegija norėtų, jog šio liudytojo apklausa būtų kuo trumpesnė. Taigi ar sunku čia įžvelgti dvigubus standartus: kas leidžiama prokurorams, to nevalia – advokatams?

Šių eilučių autoriui pasirodė keistas ir dar vienas Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas. Omenyje turiu bandytą nušalinti advokato A.Marcinkevičiaus klausimą, skirtą liudytojui A.Butkevičiui, koks gi garantinis terminas taikomas koviniams šoviniams. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas šį klausimą atmetė sakydamas, jog tai – nesusiję su byla. Leiskite suabejoti, kodėl gi šis klausimas – nesusijęs su byla? Laimė, liudytojas patvirtino, jog koviniai šoviniai nėra amžini. Kovinių šovinių galiojimo terminai – riboti. Tikrai – ne dvidešimt keleri metai.

O juk po žudynių Medininkų muitinės poste mūsų tyrėjai aptiko būtent daugiau nei dvidešimties metų senumo šovinių tūteles. Ši aplinkybė – daugiau nei keista. Nejaugi žudikai atvyko apginkluoti kelis kartus senesniais nei leidžia instrukcijos šoviniais? Užpuolikai, turintys senesnius nei penkeri metai šovinius, rizikuoja sužlugdyti bet kokią kovinę operaciją. Dvidešimt kelerių metų senumo šoviniai dėl pasikeitusių parako savybių – niekam tikę šoviniai. Jie gali arba neiššauti, arba įstrigti vamzdyje dėl per menkos šaunamosios galios. Arba atvirkščiai – susprogdinti ginklo vamzdį. Bet šios dilemos mūsų prokuratūra kažkodėl nenagrinėjo.

Tad buvusio KAM vadovo liudijimas buvo tarsi priekaištas mūsų prokurorams, per dvidešimt metų netyrusiems daugelio Medininkų žudynių bylos versijų ir aplinkybių. Čia derėtų išskirti keletą itin svarbių momentų.

Pirma, buvęs krašto apsaugos ministras tvirtino, jog žudynių išvakarėse Medininkų muitinės postą atidžiai stebėjo sovietų kariškiai. Tas stebėjimas truko ne vieną dieną. Buvo akivaizdu, jog Lietuvos nepriklausomybei priešiškos jėgos renka informaciją apie Medininkų muitinės postą. Liudininkas A.Butkevičius taip pat tvirtino, jog netrukus po žudynių atvykęs į Medininkų postą jis aptiko daug pėdsakų, kuriuos paliko automobiliai ir net vikšrinis transportas. Ši aplinkybė greičiausiai bylojo, kad lemtingąją naktį prie muitinės posto buvo suvažiavusių įvairių transporto priemonių, kurias greičiausiai naudojo tie, kurie atvyko žudyti. Ypač įsidėmėtini vikšrinio transporto pėdsakai, palikti tikrai ne traktoriaus. Manote, kad mūsų prokuratūra tyrė tokias “smulkmenas”?

Antra, liudytojas A.Butkevičius patvirtino, jog tuometinės Lietuvos slaptosios tarnybos rinko informaciją apie sovietų kariškių judėjimą po Lietuvą ir net už Lietuvos ribų. Taigi jis turėjo duomenų, kas ir kada išvyksta arba atvyksta į Vilniaus OMON bazę ar sovietinį karinį Šiaurės miestelį. Jam taip pat buvo žinoma, jog į Lietuvą 1991-aisiais metais buvo permesti specialiosios paskirties būriai “Alfa” bei “Vympel”. Jei “Alfa” smogikus Kremlius dažniausiai naudodavo savojoje teritorijoje, tai “Vympel” kariai dažniau būdavo permetami žudyti užsienyje.

Liudytojas A.Butkevičius prisiminė, jog tuo metu net juokauta, esą tokiu būdu Kremlius Lietuvą traktuoja jau kaip užsienio valstybę. Taip pat turėta informacijos, jog Baltarusijos teritorijoje netoli Lietuvos – Baltarusijos valstybinės sienos buvo dislokuotas Pskovo desantininkų dalinys.

Taigi akivaizdu, jog pačioje Lietuvoje ir greta Lietuvos 1991-aisiais būta kur kas geriau tokioms žudynėms paruoštų smogikų nei Vilniaus ar Rygos OMON milicininkai. Tik Lietuvos prokuratūra šių versijų nepuolė tikrinti, o Vilniaus apygardos teismui tokio pobūdžio klausimai taip pat nekilo.

Trečia, liudytojas A.Butkevičius patvirtino, jog žinių, esą į Šiaurės miestelį 1991-ųjų liepos 31-osios rytą buvo atgabenti du kruvini automobiliai, jis turėjęs iš mažiausiai trijų šaltinių. Apie tai patvirtina KAM operatyvinė informacija, kuri tuo metu buvo nedelsiant perduota prof. Vytautui Landsbergiui ir prokuratūrai.

O štai ketvirtoji ir, matyt, viena iš svarbiausių aplinkybių: pasirodo, kad Lietuva turėjo informacijos, esą tuoj po žudynių sąsajomis su Medininkų posto užpuolimu, jo parengimu bei organizavimu gyrėsi vienas sovietinis draugovininkas. Viešame teismo posėdyje liudytojas A.Butkevičius nurodė to sovietinių draugovininkų kovinio penketuko vado pavardę ir vardą – Pavelas Vasilenka.

Tačiau oficiali Lietuvos pozicija tokia: dėl tragiškų Sausio 13-osios įvykių byla šiam buvusiam draugovininkui nutraukta dėl įsiteisėjusių senaties terminų, o Medininkų žudynių byloje jis Vilniaus apygardos teismo teisėjų apklaustas tik kaip liudytojas. Lietuvos prokuratūra netyrė šios versijos, o Vilniaus apygardos teismas neklausinėjo prokurorų, kodėl jie netyrė.

Šiandien akivaizdu, jog nėra absoliučiai tikslus net posakis, esą Rusijos valdžia ir Rusijos slaptosios tarnybos šioje sudėtingoje žudynių byloje niekad Lietuvai nepadėjo. Esama išlikusių konkrečių tuometinio Nusikaltimų tyrimo departamento vyriausiojo tardytojo Algimanto Astaškos pavedimų, 1991 – 1992-aisiais adresuotų, sakykim, Lietuvos KGB padalinio vadovybei. Ir, kas svarbiausia, išlikę kai kurie tuometinės Rusijos valdžios atsakymai, bylojantys, ką ji konkrečiai nuveikė, tirdama Medininkų žudynių bylą.

Skaitant atsakymus akivaizdu, jog Rusijos tyrėjai kai kuriuos duomenis tikrai mums padėjo išsiaiškinti. Sakykim, nustatė šovinių, kurių tūtelės rastos muitininkų vagonėlyje, gamyklą. Taip pat patvirtino versiją, jog Medininkų posto pareigūnus išžudę užpuolikai naudojo specialius šovinius, skirtus šaudymui su garso slopintuvais.

Beje, spalio 3 dieną liudijęs tuometinis KAM vadovas A.Butkevičius pasakojo, jog 1991-aisiais metais Rusijoje ir Lietuvoje būta ne tik politinių grupuočių, kurios bet kokia kaina siekė Lietuvą sugrąžinti į SSRS glėbį, bet ir tokių, kurioms šios skerdynės buvo itin nenaudingos. Pralieti Lietuvoje kraują ypač stengėsi kairieji radikalai, susibūrę į platforminę prokremlišką komunistų partiją.

Todėl neatmestina versija, jog kai kurie tuometinės Rusijos pareigūnai labai nuoširdžiai ieškojo Medininkų žudikų. Bent jau 1991 – 1993-aisiais metais.

Apibendrinant buvusio KAM vadovo A.Butkevičiaus parodymus, negalima užmiršti ir kai kurių kitų Lietuvos prokuratūros versijas griaunančių tvirtinimų. Pavyzdžiui, apie nelaimę Medininkų muitinės poste A.Butkevičius sužinojo būtent apie 5 valandą ryto. O Vilniaus OMON milicininkai 7,62 mm kalibro automatais “Kalašnikov” buvo apginkluoti dar 1991-ųjų metų kovo mėnesį. Ir jis šio kalibro automatinių ginklų tikrai nesupainiojo su kitokių modifikacijų “Kalašnikovais”, nes “pats yra stovėjęs priešais šių automatų vamzdžius”.

Buvęs krašto apsaugos ministras taip pat tvirtino, jog kaip liudytojas jis buvo apklaustas bei davė išsamius parodymus tuoj po žudynių tuometiniam Generalinės prokuratūros tardytojui Algimantui Astaškai 1991-aisiais metais. Beje, ši aplinkybė leidžia kelti pagrįstą klausimą: kodėl Vilniaus apygardos teismui perduotoje baudžiamojoje byloje nėra A.Butkevičiaus apklausos protokolo? Deja, tai jau nebe pirmas kartas, kai liudytojas – apklaustas, o apklausos protokolo byloje – nė kvapo.

Kitas Medininkų žudynių bylos posėdis Lietuvos apeliaciniame teisme numatytas lapkričio  21-ąją.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2012.11.20


Prisijunkite prie diskusijos