Rugpjūčio 14-ąją iš įkalinimo vietos Kaune turėtų būti paleisti čečėnai Hadižat ir Malikas Gatajevai. Tikrosios jų sulaikymo bei įkalinimo priežastys vis dar apgaubtos paslapties šydu. Lietuvos visuomenė iki šiol nežino, kodėl į šioje šeimoje kilusį buitinį konfliktą įsipainiojo svarbiausia Lietuvos slaptoji tarnyba – Povilo Malakausko vadovaujama VSD. Lietuvos visuomenei taip ir nepaaiškinta, kodėl VSD pareigūnai reikalavo, jog Gatajevų augintinis Denis Volovskij teisme duotų savo tėvams nepalankius parodymus, kodėl mūsų saugumiečiai D.Volovskiui grasino deportacijomis bei teisminėmis sakcijomis, jei jaunuolis atsisakys liudyti prieš Gatajevus. Taigi esama įtarimų: sėkminga H. ir M.Gatajevų veikla buvo nepatenkinta Rusija. Dabartinę Kremliaus vadovybę erzino žinia, kad už Rusijos ribų dešimtys čečėnų vaikų auginami kaip laisvi, nepriklausomi, savo papročius ir tikėjimą gerbiantis žmonės. Taip pat neatmestina versija, jog Lietuvos slaptosios tarnybos iš Vakarų kovai su terorizmu gauna itin solidžias finansines įplaukas, todėl ir verčiasi per galvą, ieškodamos teroristų net ten, kur jų niekada nebuvo. Gali būti net taip, jog Malikas buvo verčiamas bendradarbiauti su kažkokia slaptąja tarnyba, bet atsisakė, ir štai agentai sumanė atkeršyti… Mes skelbiame išskirtinį Hadižat ir Maliko GATAJEVŲ interviu, duotą internetinei svetainei www.slaptai.lt ir laikraščiui „XXI amžius”. Šis interviu darytas 2009 metų liepos 30 dieną, kai H. ir M. Gatajevai dar buvo uždaryti vienoje iš Kauno įkalinimo įstaigų. Su Hadižat ir Maliku Gatajevais beveik keturias valandas pasimatymų kambaryje kalbėjosi žurnalistas Gintaras Visockas.
Gintaras VISOCKAS
Jūs įkalinti beveik dešimt mėnesių. Daug kas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje mano, kad Jūs nuteisti be jokio pagrindo. Bet pirmiausia norėčiau išgirsti, ar labai sunku sėdėti lietuviškame kalėjime? Gal galite pasakyti, ką buvo sunkiausia ištverti? Išsiskyrimą su vaikais? Nežinią, kokia ateitis laukia Jūsų augintinių? O gal buvo sunkiausios moralinės kančios, kurias pergyvena kiekvienas, manantis, jog yra nubaustas nepagrįstai, nepelnytai?
Hadižat Gatajeva.
Aš net ir nežinau, kaip keliais žodžiais apibūdinti savo nuotaiką. Kalėjime uždaryti jau beveik metus. Laikas čia slenka lėtai. Ypač paskutiniosios dienos. Mano savijauta nėra gera, nes turiu nuolat vartoti vaistus širdžiai stiprinti, nuolat kankina aukštas kraujospūdis. Iš pradžių būta konfliktų su viena moteriške, kuri nuolat žiūrėjo Rusijos sukurtus meninius filmus apie karą Čečėnijoje ir nuolat mane terorizavo, esą mes, čečėnai, visi esame banditai, todėl mus teisingai Rusija naikina. Aš prieštaravau. Aš negalėjau nesipiktinti. Bandžiau paaiškinti, jog kurdama tokius filmus Rusija meluoja, bandžiau tai moteriškei papasakoti, ką aš žinau apie karą, bet ji neklausė mano žodžių, jai buvo priimtina rusiškoji versija. Bet kalėjimo administracija netrukus ją perkėlė į kitą kamerą.
Tačiau atsakykit man, kodėl artimiesiems, vaikams draudžiama mus aplankyti? Sakykim, moterį, nuteistą pagal tą patį straipsnį, kaip ir aš, artimieji ar giminės lanko vos ne kasdien, o štai man pasimatyti su vaikais, su giminaičiais leido vos vieną kartą per dešimt mėnesių. Kodėl tokia neteisybė? Per dešimt mėnesių – tik vieną kartą leido pasimatyti su Zauru ir jo žmona bei vaikais. O ir laiškais pasikeisti mums beveik neleidžiama. Man labai sunku be vaikų. Esu tikra, kad ir vaikams be mūsų sunku. Aš pati užaugau vaikų namuose, todėl tas savijautas esu patyrusi pati.
Malikas Gatajevas.
Stengiuosi laikytis. Mano sveikata normali, nesiskundžiu. Bet tokioje vietoje savijauta negali būti labai puiki. Aš – kalėjime, žmona – kalėjime, vaikai išsibarstę kas kur. Nei kalėjimo medikams, nei kalėjimo prižiūrėtojams, nei kalėjimo administracijai neturime jokių priekaištų. Su vadovybe susiklostė labai normalūs, dalykiški, abipusiai pagarbūs santykiai. Tačiau meluočiau, jei sakyčiau, jog visiškai nepergyvenu dėl to, kas atsitiko. Nervinė įtampa atsiliepia. Pavyzdžiui, skauda skrandį. Ir vis dėlto mane labiausiai neramina žmonos sveikata. Dar iki suėmimo Hadižat negalėjo pasigirti stipria sveikata. Ruošiausi ją guldyti į ligoninę rimtam sveikatos patikrinimui. Nespėjau. O juk areštas ir įkalinimas dar labiau pakenkė jos ir taip nestipriai sveikatai.
Bet sveikatą galima sustiprinti. O štai ką daryti su moralinėmis žaidzomis? Moralinių žaizdų taip lengvai neišgydysi. Visų moralinių nuoskaudų mes tikriausiai niekad negalėsime užmiršti. Visąlaik manėme, kad už karą jau nėra nieko baisiau. Pasirodo, esama dalykų, kurie ne mažiau baisūs, nei karas. Tai – išdavystė, pažeminimas, apgavystė, melas, neteisybė… Tai, ką mes patyrėme, gelbėdami Čečėnijos vaikus nuo karo, žodžiais nenusakysi. Vaikai – mūsų ateitis. Mums labai svarbu kuo daugiau Čečėnijos vaikų išauginti padoriais, teisingais, tvarkingais žmonėmis. Mes siekėme bent dalį jų išgelbėti. Ir mums tai pavyko. O kaip bus toliau, nežinia. Labai neramu dėl ateities. Šeima juk išdraskyta. Kaip ją vėl reikės suburti? Ar pavyks suburti? Kai kurie mūsų augintiniai nebenori Lietuvoje gyventi. Jie nori išvykti į valstybes, kur nebūtų persekiojami.
Gintaras Visockas.
Norėčiau, kad smulkiau papasakotumėte, kaip auklėjote savo vaikus, savo augintinius? Lietuvoje sklando patys įvairiausi, neįtikėčiausi gandai
Malikas Gatajevas.
Mes savo vaikus auklėjome taip, kaip mus auklėjo mūsų tėvai, mūsų seneliai. Nemanau, kad mūsų auklėjimas ženkliai skirtųsi nuo lietuviškojo auklėjimo. Žinoma, šitaip sakydamas, aš omenyje turiu tik normalias šeimas, kur puoselėjama pagarba tėvams, kur alkoholio, narkotikų vartojimas laikomas blogu dalyku, kur vaikams skiepijamas noras siekti mokslų, kur dukroms neleidžiama paleistuvauti. Tuo tarpu iš mūsų sulaikymo padarė kažkokį šou, mus ėmė vaizduoti kaip monstrus, žiaurius laukinius. Tai – melas. Mes – normalūs tėvai. Todėl mes ir nesuprantame, ką kam blogo padarėme? Jei mes blogai elgėmės, drausdami savo augintiniams paleistuvauti, nežinia kur naktimis šlaistytis, – tada aš jau nieko nebesuvokiu šiame pasaulyje. Tada išėjęs į laisvę aš vėl netrukus sėsiu į kalėjimą, nes negaliu leisti savo vaikams girtuokliauti, niekur nedirbti, paleistuvauti. Apart laisvių vaikai turi ir pareigų. Laisvės be pareigos negali būti. Aš paaukojau 12-a metų, kurdamas savo šeimą iš savų ir iš našlaičių vaikų, ir štai civilizuotoje, demokratinėje, europietiškoje Lietuvoje staiga viskas buvo sugriauta. Kas čia per įstatymai, draudžiantys tėvams auklėti savo vaikus?
Hadižat Gatajeva.
Aš teiravausi prokurorės Nomedos Oškutytės, ar ji sutiktų, kad jos vos pilnametystės sulaukusi dukra, neturėdama nei darbo, nei pinigų, nei teisėto vyro, išeitų iš namų ir gyventų nežinia kur, nežinia su kuo, nežinia už kokius pinigus. O štai lietuvė prokurorė man bando įrodyti, jog aš privalau leisti savo dukrai išeiti iš namų kada tik panorėjus. Taip, aš sudaviau savo dukrai, bet sudaviau kaip motina. Aš jos nežalojau, aš jos neterorizavau, aš jos nekankinau, nežeminau. Aš jos nesuluošinau, aš nepakenkiau jos sveikatai. Aš jai norėjau tik gero. Visi kiti žodiniai argumentai jau buvo išsemti. Juolab kad tas trinktelėjimas buvo vienintelis. Apie pastovų mušimą negali būti nė kalbos. Galų gale aš sudaviau todėl, kad Seda atsikvošėtų, liautųsi mus provokavusi, erzinusi ir žeminusi. Jūs tik įsivaizduokite: duktė slapta įsirašinėja į diktofoną barnius su savo tėvais. Ji pati taip sumanė ar ją kas nors įkalbėjo šitaip elgtis? Tegul prokurorė N.Oškutytė paaiškina, kokiems tikslams mūsų barnius Seda fiksavo diktofono kasetėje?
Malikas Gatajevas.
Mums nuolat kartojo: “gyvenate Lietuvoje, todėl privalote laikytis lietuviškų, o ne čečėniškų įstatymų”. Bet kodėl aš savo šeimoje negaliu laikytis savo papročių? Galų gale kuo skiriasi lietuviški įstatymai nuo čečėniškų? Lietuviai leidžia savo vaikams paleistuvauti, girtuokliauti, šlaistytis naktimis? Lietuviai tėvai neturi teisės barti savo vaikų net tais atvejais, kai vaikai akivaizdžiausiai pasukę šunkeliais? Mus kaltino, kad mes žiauriai elgėmės su savo augintiniais. Bet kol mes vadovavome, šeimoje nebuvo nei paleistuvysčių, nei pinigų dingimo, nei girtuokliavimo. O štai dabar vaikai išsilakstę kas kur: vieni pametė savo dokumentus, kažkas pavogė iš Vakarų atkeliavusius pinigus už komunalines paslaugas, vienas sulaikytas vairavęs automobilį be teisių ir apsvaigęs nuo alkoholio. Mums priekaištavo, esą mes laikome visų vaikų dokumentus savo žinioje. Taip, laikėme savo žinioje. O kas čia blogo? Dabar mūsų augintiniai dokumentus saugoja kiekvienas kaip išmano, ir maždaug pusė iš jų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų neberanda arba neprisimena, kur paliko.
Priežastis, kodėl mes uždaryti į kalėjimą, – visai kita, nei kalba oficialios valdžios struktūros. O kokia – mes nežinome. Alachas mato: mes auklėjome savo vaikus lygiai taip pat, kaip savo vaikus auklėja kiekviena normali lietuviška šeima. Mes nepažeidėme jokių – nei lietuviškų, nei čečėniškų, nei tarptautinių – įstatymų. Mūsų suėmimo priežastis slypi kažkur kitur.
Kad žmona sudavė Sedai – blogai. Bet kokiu atveju reikėjo susilaikyti. Bet už antausį tikrai niekas nesodina į kalėjimą. Nei dešimčiai mėnesių, nei keleriems metams, kaip pageidavo prokurorė. Be kita ko, vaikui antausį sudavusios motinos neareštuoja saugumo agentai. Aš nesigailiu, kad bariau Sedą, aš elgiausi teisingai, bandydamas ją atvesti į doros kelią. Ir mano žmona Sedai norėjo gero. Sakykim šitaip: norėjo ją apsaugoti na kad ir nuo nėštumo. Juk ir Lietuvoje tikriausiai geriau, kai mergina pirmiausiai išteka, o tik paskui pagimdo vaiką?
Gintaras Visockas.
Gal galite pasidalinti savo įžvalgomis, kam galėjo nepatikti Jūsų veikla? Lietuvoje gyvenančiai Čečėnijos atstovei Aminat Saijevai, kuri, jei tikėsime Suomijoje gyvenančios rusų žurnalistės Osanos Čelyševos žodžiais, apie Jus laukiančius nemalonumus žinojo dar iki arešto? O gal Jūsų veikla nepatiko Rusijai, kurią erzino, kad štai Lietuvoje dešimtys čečėnų jaunuolių ir merginų auginami laisvę mylinčiais žmonėmis?
Malikas Gatajevas.
Kažkam mes tikrai trukdėme. Mes kilome ant kojų. Mes stiprėjome. Mes sulaukėme tarptautinio pripažinimo. Apie mus jau rašė knygas, straipsnius, žymūs režisieriai apie mus kūrė dokumentinius ir meninius filmus. Mus rėmė įtakingos tarptautinės organizacijos. Prieš pat suėmimą aš jau buvau įtrauktas į veiklą, kurią turėjo vainikuoti rimtos tarptautinės organizacijos sukūrimas. Į tą organizaciją būtų įėję atstovai iš Švedijos, Norvegijos, Suomijos… Vaikų auklėjimo, globojimo veikla užsiimančioje tarptautinėje organizacijoje būčiau užėmęs vieną iš vadovaujančių postų. Taigi neatmetu galimybės, jog mums kažkas labai pavydėjo. Jei Aminat Saijeva žinojo, kad mūsų laukia dideli nemalonumai, ir mūsų vis tiek neperspėjo, tada man trūksta žodžių, tada aš jos nelaikau Čečėnijos atstove Lietuvoje. Čečėnijos atstovė Lietuvoje privalo rūpintis visais čečėnais. Įtartina ir tai, kad per dešimt mėnesių, kol mes uždaryti kalėjime, ji mūsų nė karto neaplankė, neparašė nė vieno laiško.
Visiškai atvirai kalbant, tarp mūsų ir Aminat Saijevos būta konflikto. Jei 1997 – 1999-aisiais metais ji su Algirdu Endriukaičiu mums padėjo kurti vaikų globos namus, tai 2000-aisiais mūsų keliai išsiskyrė. Na kad ir dėl požiūrio į vaikų auginimą ir kai kuriuos kitus dalykus. Negaliu sakyti, jog mes labai susipykome, bet konflikto būta. Šito negaliu neigti.
Gintaras Visockas.
Visi teismo posėdžiai buvo uždari. Įtariu, kad tas uždarumas sugalvotas specialiai. Matyt, kai kurios Lietuvos teisėsaugos institucijos siekė, kad apie Jums inkriminuojamus kaltinimus plačioji visuomenė kuo mažiau žinotų, nes tie kaltinimai – neįtikinami.
Malikas Gatajevas.
Teisme mums neleido iki galo išdėstyti savo argumentų. Mus vis tildė žodžiais “užteks”, “gana”, “viskas aišku”. Tuo tarpu mūsų oponentams leido šnekėti į valias. Teisme neleido kalbėti ir mus palaikantiems vaikams. Vos tik jie pasakydavo kelis sakinius, teisėjas čia pat nutraukdavo, tvirtindamas, jog kalbama arba “ne į temą”, arba “užteks”. Pone Gintarai, Jus taip pat išvijo iš salės, nes posėdžiai, matot, negali būti atviri. O vienam mūsų augintiniui – omenyje turiu Denį Volovskį – net darė moralinį spaudimą, kad šis teisme apie mus duotų tik neigiamus parodymus. Priešingu atveju grasino deportuosią į Čečėniją.
Gintaras Visockas.
Teko girdėti, jog mūsų prokuratūra, rengdama kaltinimus Jums, rėmėsi būtent vadinamųjų problemiškų, konfliktuoti linkusių vaikų parodymais.
Malikas Gatajevas.
Jūs teisingai pastebėjote. Prokurorė N.Oškutytė rėmėsi parodymais būtent tų vaikų, kurie, kol mes sėdime kalėjime, jau ne sykį pažeidė Lietuvos įstatymus. Aš nesakau, kad tie vaikai – blogi. Aš tik tvirtinu, jog tuos vaikus pažįstu geriau, nei prokurorė, todėl atvirai teigiu: tie vaikai – probleminiai, konfliktiški, aikštingi. Jie vis dar vaikai, nors ir suaugę. Ko tik teisme apie mane neprišnekėjo, pavyzdžiui, vienas jaunuolis. Nenoriu minėti jo vardo. Nenoriu pasakoti visų smulkmenų apie šeimos vidaus reikalus. Bet jei tas vaikas – toks angelas, tai kodėl jis, negavęs mano leidimo, sėdo už automobilio vairo, vairavo ne savo automobilį, buvo išgėręs, kodėl viršijo leistiną greitį? Prokurorė N.Oškutytė remiasi būtent tokių vaikų pasakojimais. Tai dabar tegul už tą vaiką ir moka baudą. Aš nemokėsiu. Kai tas vaikas nusikalto, aš sėdėjau kalėjime, todėl niekaip negalėjau būti atsakingas už jo veiksmus bei auklėjimą. Aš savo šeimoje įvedžiau tvarką, kad visi vaikai namo grįžtų iki 22 valandos vakaro ir bardavau tuos, kurie pavėluodavo grįžti. Ir nesigailiu, kad buvau įvedęs tokią tvarką. Galų gale aš taip auklėjau ne svetimus, o nuosavus vaikus, už kuriuos buvau tiek moraliai, tiek finansiškai atsakingas.
Bet kažkam Lietuvoje tokia drausmė, matyt, nepatiko. Lietuvoje sugriauta mano šeima. Bet ant Lietuvos aš nepykstu, nepykstu ir ant lietuvių. Man Lietuvoje patinka gyventi. Jei nepatiktų, manęs Lietuvoje nebūtų ir kojos. Nuoskaudos Lietuvai užantyje tikrai nelaikau, nes N.Oškutytė – tai dar ne visa Lietuva.
Gintaras Visockas.
Gal galite konkrečiau papasakoti apie konfliktus su Seda? Ko ji iš tiesų siekė, kuo iš tiesų ji buvo nepatenkinta?
Malikas Gatajevas.
Ji labai sunkaus, konfliktiško būdo. Aš irgi nesu idealus tėvas. Bet aš ją bandžiau apsaugoti nuo gyvenimiškų bėdų, kurias prišaukia, pavyzdžiui, narkotinių medžiagų ar alkoholio vartojimas. Ji tai bėgdavo iš mūsų šeimos, tai ją kamuodavo meilės romanai, tai ji skirdavosi, tai atsirasdavo kažkoks meilužis, tai ji užsimanydavo tekėti. Aš žvakės nelaikiau. Tačiau aplinkiniai man pasakojo matę daug negražių dalykų. Neslėpsiu, aš domėjausi, kuo užsiima Seda, kur praleidžia laisvalaikį. Aš rūpinausi ja, nes ją laikiau savo dukra. Kas čia smerktino? Beje, teisme ji pati prisipažino dėl kai kurių dalykų, kurie nedaro garbės nei jai, nei mums – jos tėvams. Bet prokurorė kažkodėl tiki būtent tais, kurie, vadovaujantis sveiku protu, elgiasi nepadoriai, linkę nusižengti, nusikalsti.
Gintaras Visockas.
Jus tikrai areštavo Lietuvos VSD? Vidury baltos dienos, Kauno centre? Kaip su Jumis elgėsi lietuviškųjų slaptųjų tarnybų agentai?
Malikas Gatajevas.
Suėmimo detales puikiai prisimenu. Iki smulkmenų. Mane suėmė tada, kai Seda jau buvo pabėgusi iš namų, o aš jau buvau padavęs pareiškimą policijai dėl jos dingimo. Iš pradžių dar policija nenorėjo priimti pareiškimo, įkalbinėjo palaukti, kol dukra neva pati atsiras.
O suėmimas įvyko tikrai vidudienyje. Kaip ir detektyviniuose filmuose, automobilis netikėtai pastojo kelią ir aš buvau priverstas sustabdyti savąjį. Išlipę iš automobilio vyrai dėvėjo kostiumus. Ir pradžių maniau, kad jie nori kažko paklausti. Paskiau pamaniau, kad tai – banditai. Ruošiausi net gintis. Bet paskutiniu momentu pastebėjau, kad jie ginkluoti pistoletais. Pistoletai aiškiai pūpsojo po jų švarkais. Išvydęs ginklus banditišką versiją atmečiau. Nusikaltėliai ginklus slepia, jų nedemonstruoja. Suimamas nesipriešinau. Įtariau, kad tai – valdiškų struktūrų atstovai. Bet aš nežinojau, kas konkrečiai iš spec. tarnybų mane areštuoja ir būtent už ką areštuoja. Jaučiausi gana ramiai. Man buvo aišku, kad čia įvyko kažkoks nesusipratimas ir mane greitai paleis. Tačiau mane vežė surakintą antrankiais, su ant galvos užmaukšlintu apdangalu. Mane nuvežė į VSD būstinę Kaune Šilainiuose. VSD atstovai man negrasino, nedarė spaudimo. Tik prokurorė N.Oškutytė pareikalavo, kad aš jai papasakočiau visą tiesą, taip pat – ir apie konfliktus su Seda. Aš jai ir papasakojau, ką žinojau, dėl ko nerimavau. Tada ji man pareiškė, kad “pasakas pasakoju”. Aš jai atkirtau, kad ji nėra maža mergaitė, jog jai pasakas sekčiau. Jaučiausi visiškai nekaltas dėl man metamų kaltinimų. Štai kad ir dėl reketo. Neva aš Sedą reketavau. Pinigų iš savo dukros tikrai neatiminėjau. Negalėjau atiminėti, nes ji jų paprasčiausiai neturėjo. Ir negalėjo turėti. Iš kur? Gal manote, kad ji – verslininkė?
Hadižat Gatajeva.
Tą dieną laukiau vyro gatvėje. Kaune sutvarkėme neatidėliotinus reikalus, ir aš jo laukiau miesto centre, kada privažiuos. Bet jis ilgai neatvažiavo, o lauke buvo šalta. Aš ėmiau skambinti. Bet niekas neatsiliepė. Štai tada ir išsigandau. Pajutau, jog atsitiko kažkas negero. Mane suėmė vyras ir moteris, dėvį civilius drabužius. Sunkiausia buvo tai, kad jie nepaaiškino, kodėl suima ir neleido perspėti nei vyro, nei vaikų. O paskui areštinėje man sakė, kad jei pasirašysiu man inkriminuojamus kaltinimus, mane greit paleis, galbūt jau kitos dienos rytą. Taip sakė ir prokurorė N.Oškutytė. Kai ji pradėjo vardinti, kuo esu kaltinama, aš apstulbau. Man pasidarė bloga. Mane išvežė pas medikus. Įsivaizduojate, man buvo mesti kaltinimai ir dėl žmonių grobimo, ir dėl prekybos žmonėmis, ir dėl reketo, ir dėl mušimo. Paskui ir vėl tas pats: pasirašyk po kaltinimais, nebijok, pats sunkiausias kaltinimas dėl “torgovlia liudmi” jau išbrauktas…
Prokurorė N.Oškutytė bendravo taip, tarsi asmeniškai mūsų nekęstų. Bent jau tokį įspūdį susidariau. Aš jos teiraujuosi, negi ji skatintų savo dukrą naktimis negrįžti namo, nesusituokus gyventi pas kažkokį vyriškį? O ji man žiūri į akis ir sako, kad aš greitai savo vaikų tikrai nepamatysiu. Šitaip sakydama ji ilgai juokiasi. Juokiasi ir kai kurie VSD pareigūnai. Tas tyčiojimąsis iš motiniškų jausmų man buvo skaudžiausias. Nejaugi taip galima elgtis civilizuotoje, demokratinėje, europietiškoje valstybėje?
Esu pamačiusi ir vieną labai keistą nufilmuotą epizodą, kai prokurorė N.Oškutytė labai jau meiliai apsikabina su “poterpevšaja” Seda. Galima sakyti, beveik bučiuojasi. Kaip mes tai sužinojome? Mums vieną sykį rodė nufilmuotus vadinamųjų nukentėjusiųjų vaikų parodymus ir reikalavo, kad mes tuos parodymus komentuotumėte. Vienos pertraukos metu pamiršo ar nespėjo išjungti aparatūros, ir mes pamatėme, kaip N.Oškutytė su mūsų dukra Seda glebesčiuojasi, susitikusios kabinete. Niekas iš aplinkinių, matyt, nesitikėjo, jog aparatūra neišjungta ir mes pamatysime būtent šią sceną. Atbėgę pareigūnai čia pat išjungė. Bet aš aiškiai mačiau tą sceną.
Malikas Gatajevas.
Aš irgi mačiau tą vaizdą. Toji scena man buvo labai nemaloni, tada apėmė įvairiausi įtarimai.
Gintaras Visockas.
Jūsų naujoji tarptautinė organizacija “Pomošč detiam” būtų užsiėmusi politika?
Malikas Gatajevas.
Ne, aš sąmoningai visur ir visada kuo toliau laikiausi nuo politikos, nenorėdamas įkliūti į dviprasmiškas situacijas. Aš nebendravau su įtartinais žmonėmis, vengiau keistų kompanijų, aš nepalaikiau ryšių su jokiomis slaptosiomis tarnybomis. Nei su rusiškomis, nei su lietuviškomis, nei su jokiomis kitomis. Man rūpėjo tik vienas dalykas: kuo daugiau Čečėnijos našlaičių tvirtai pastatyti ant kojų, kad jie vėliau galėtų savarankiškai gyventi. Čečėnijos našlaičių aš neskirsčiau į tautybes. Pas mus gyveno ir čečėnų, ir rusų, ir dagestaniečių vaikų. Tas pats D.Volovskij, kurį lydėjote į Suomiją duoti interviu žmogaus teisių gynimo organizacijoms Suomijoje, yra ne čečėnas, o totorius, turintis rusiško kraujo. Tačiau neatmetu versijos, kad mūsų veikla galėjo nepatikti toms jėgoms, kurie nori valdyti čečėnus sau naudinga kryptimi.
Dar viena įdomi detalė. Kai kurie vakariečiai, beje, mus gyrė, kad mes mokame auklėti sao vaikus, kad mūsų šeimoje – tvarka, pagarba, susiklausymas. Pavyzdžiui, suomiai savo vaikus pietauti kviečia dešimt kartų ir tai dar ne visada prisišaukia, o mes – tik vieną kartą. Bet ar nustatę tokį reglamentą mes pažeidžiame vaikų teises?
Hadižat Gatajeva.
Prokurorė N.Oškutytė teisme nuolat domėjosi, kas Sedai plauna drabužius, ar jai buvo paduota valgyti. Bet kitoje vietoje N.Oškutytė jau tvirtina, esą Seda – pilnametė, ir mes neturime jokios teisės jai nurodinėti, su kuo jai draugauti, kada jai grįžti namo. Bet jei Seda – pilnametė, savarankiška moteris, tai kodėl mes turime skalbti jos drabužius ir ją maitinti? Tokių nelogiškumų prokurorės kalbose buvo daug.
Malikas Gatajevas.
Man didžiausia gėda, kai mano vaikus viešai vadina paleistuviais, narkomanais. Aš tokios gėdos negaliu iškęsti. Aš Sedai sakiau, išvertus į lietuvių kalbą, maždaug taip: už tokius dalykus tau maža galvą nurauti. Bet juk tai – ne grasinimas. Čečėnų kalboje egzistuoja toks posakis, ir jis reiškia ne kas kitą, o didelį pasipiktinimą, apmaudą. Bet tik ne rimtus grasinimus nužudyti. Kas nori nužudyti, tas šitaip nekalba. Kas nori nužudyti, apie savo ketinimus iš viso garsiai nekalba.
Gintaras Visockas.
Ir vis dėlto kodėl Jus sulaikė būtent Lietuvos VSD pareigūnai? Gal Jus pastebėjo turint atsitiktinius ryšius su įtartinais žmonėmis? Pavyzdžiui, Baltarusijoje, kur važiavote verslo reikalais?
Malikas Gatajevas.
Lietuvos slaptąsias tarnybas dėl mūsų kažkas suklaidino. Ir tebeklaidina. Jūsų teisėsaugą kažkas sumaniai vedžioja už nosies. Aš nepadariau nieko tokio, kad lietuviškoji VSD turėtų bent mažiausią pretekstą manimi susidomėti. Matyt, jūsiškiams buvo pamėtėta dezinformacija, ir jūsų slaptieji agentai puolė operatyviai reaguoti. Kas suklaidino jūsiškius – nežinau. Čia jau Lietuvos slaptųjų tarnybų garbės reikalas atitaisyti grubią klaidą. Aš įtariu, kad įvykiai būtent taip ir klostėsi: pirma buvo pakišta dezinformacija, o jūs ją priėmėte už tikrą pinigą. Aš nepykstu ant VSD. Nuo klaidų niekas neapsaugotas. Tačiau dar kartą kartoju: Gatajevai nėra nei teroristai, nei priešiškų valstybių agentai, nei kriminaliniai nusikaltėliai. Mūsų sąžinė švari.
Gintaro Visocko nuotraukose:
Khadizhat ir Malikas GATAJEVAI įkalinimo metu. 2009 metų liepos 30 diena.
