gatajevai

Žurnalisto užrašai

Malik ir Chadžimat Gatajevai gyveno Čečėnijoje Grozno mieste per abu Čečėnijos karus. Jų pagrindinė ir svarbiausia misija buvo – gelbėti vaikus. Šią misiją jie ištikimai atlieka iki šiol savo iniciatyva, ir karui pasibaigus, ir emigravę iš Čečėnijos. Deja, jiems visokeriopai bando trukdyti – tik šį kartą ne karas, ne spec.tarnybos, o negailestinga postsovietinė biurokratija. 

Chadižat ir Malikas Gatajevai. Slaptai.lt nuotr.

Pirmojo karo metu

Gatajevams gresia išsiskyrimas su savo augintine, o jai – įkalinimas. Per pirmąjį Čečėnijos karą žuvo daug žmonių, dėlto Grozno, kuris JTO pripažintas labiausiai sugriautu miestu, gatvėse liko labai daug našlaičių. Gatajevai sukūrė šeimyninius vaikų namus ir pradėjo rūpintis vaikais, kurie liko be tėvų. Jie juos surasdavo, nuprausdavo, sušildydavo, maitino, gydė ir ramino – dešimtis vaikų. 1999 metais, kai jau vyko antrasis Čečėnijos karas, Lietuva pakvietė Gatajevus kartu su vaikais reabilitacijai ir gydymui. Lietuvoje jie ir liko gyventi.

Bet 2008 metais Gatajevus areštavo Lietuvos saugumo departamento prašymu. Sutuoktiniai praleido metus kalėjime pagal suklastotus kaltinimus. O 2015 metais visi kaltinimai buvo panaikinti, bet vaikų, kurie buvo atimti 2008 metais po arešto ir apgyvendinti SOS – kaime prie Vilniaus, Gatajevams taip ir negrąžino.

Vienai iš jų mergaitei – Chedai Činchojevai – neseniai suėjo 18 metų. Beveik 10 metų ji gyveno svajonėmis – pagaliau sugrįžti pas Malik ir Chadžimat Gatajevus, kuriuos laikė savo tėvais. Deja, Lietuvos globos tarnybos nesuteikė jai tokios galimybės. Lietuvoje Chedą, sulaukus 18 metų, faktiškai išmetė į gatvę: be pinigų ir be jokių savarankiško gyvenimo įgūdžių.

Mergina sugebėjo nuvykti pas Gatajevus į Suomiją ir pagaliau susijungti su savo šeima. Tuo metu Lietuvoje paskelbė tarptautinę Chedos paiešką. Pasirodo, kad jai buvo negalima išvykti iš Lietuvos dar 3 mėnesius, nežiūrint į tai, kad mergina neturėjo pinigų ir gyvenamosios vietos.

NAUJA KARTA

Su Gatajevais aš susipažinau Suomijoje prieš 8 metus. Neperdėdamas galiu pasakyti, kad tokio skausmo, tokio siaubo, užgriuvusio per vieną minutę ant žmonių, kurie pašventė savo gyvenimą karo vaikams, aš nemačiau niekur – netgi pačiame kare.

Visus tuos metus aš bandau skelbti žmonėmis tiesą apie Gatajevų šeimos tragediją: Lietuvoje suklastojo bylą, norėdami juos parodyti kaip teroristus. Visi absurdiški kaltinimai vėliau buvo paneigti aukščiausios instancijos. Tie, kas bylą suklastojo, buvo atleisti, pareikšti papeikimai ir pradetas ikiteisminis tyrimas…

Gatajevai toliau kovojo norėdami susijungti su savo auklėtiniais. Kai kurie iš jų augintų vaikų, prieštaraujant tarptautinėms normoms ir nepaisant vaikų valios ir sveiko proto, buvo prievarta laikomi lietuviškame SOS – vaikų kaime.

Nauja patyčių banga prieš čečėnų šeimą, daugelyje šalių žinomą kaip „Grozno angelai” (dėl tokio paties pavadinimo vokiečių dokumentalisto Ditmaro Šummano filmo, kuris buvo nufilmuotas 95 metais), prasidėjo, kai jų globotinei Chedai Činchojevai sukako 18 metų ir ją išvarė iš prieglaudos Lietuvoje, tuo pačiu faktiškai nesudarydami galimybės susijungti su šeima. Kaip tai įmanoma?

VAIKAI: EKSPLOATACIJOS INSTRUKCIJA

Chedą Činchojevą pirmą kartą pamačiau 2010 metais tame pačiame SOS – kaime prie Vilniaus. Aš buvau tarptautinės žurnalistų, besidominančių žmogaus teisių apsauga, grupėje. Mes atvykome turėdami vienintelį tikslą – pabandyt pakalbėti su vaikais ir sužinoti, kas su jais vyksta iš jų pačių lūpų.

Žiniasklaidos sukeltas triukšmas, lydėjęs mus Lietuvoje, mums labai padėjo. SOS kaimo vadovybė sutiko su mumis susitikti. Valandos susitikimas prie apvalaus stalo buvo panašus į pasiektą laikiną susitarimą tarp kariaujančių šalių.

SOS-kaimo darbuotojai ir prisišlieję prie jų „geranoriai” ilgai aiškinosi, kas mes tokie. Po to pradėjo instrukciją – ultimatumą: žaisti su vaikais galima, kalbėti tik ribotomis temomis. Negalima kalbėti apie Čečėniją, apie tėvus. Bendrauti tik lietuvių ir rusų kalbomis, (draudžiama kalbėti čečėniškai). Draudžiama kalbėti apie tai, kad jie turi vilties sugrįžti pas Gatajevus.

Vaikų labui mes sutikome su jų sąlygomis. Pamatėme liūdną vaizdą: vaikai laikomi lux klasės kalėjimo sąlygomis.

Buvo 2010 metai. Tuomet mes tikėjomės, kad pergalė arti (Gatajevams panaikino visus kaltinimus, kuriuos buvo iškėlęs saugumas). Mes galvojome, kad štai dabar tai liko palaukti keletą dienų arba mėnesį, ir šeima susijungs. Kaltieji bus nubausti. Daugiau nemalonių Gatajevai neturės. Klydome.

PRIEVARTA „GINAMI”

Lietuvos valdžia, nežiūrint to, kad Gatajevai buvo visiškai išteisinti, o iš nusikaltimų registro direktyva apie juos buvo išimta, buvo delsiama priimti sprendimą apie vaikų grąžinimą į šeimą. Po to prasidėjo naujos patyčios. Buvo sumanyta suteikti prieglobstį čečėnų vaikams Lietuvoje, nors jo niekas neprašė. Neaišku, kokiu pagrindu ir kokia teise remiantis?

Gatajevų vaikai Lietuvoje – Rusijos piliečiai. Jų tėvai gavo prieglobstį bėgdami iš Lietuvos, o ne iš Rusijos. Kažkokiu būdu Lietuvos valdžia įsigudrino suteikti prieglobstį vaikams, sukurdami sistemą, kad jie negalėtų išvykti iš Lietuvos. Lietuva pažeidžia teises vaikų, kurie yra Rusijos piliečiai. Spjauna į Suomijos užklausimą. Gatajevai tęsė kovą už vaikus. Įvairiose pasaulio šalyse buvo piketuojama palaikant Gatajevų šeimą ir reikalaujant grąžinti vaikus, laikomus prievarta Lietuvoje. Skirtingu metu į kovą dėl Gatajevų vaikų prisijungdavo ir įvairios Suomijos organizacijos, čečėnų valdžia ir Rusijos URM.

Laiškas su prašymu grąžint vaikus Gatajevams, laikytis žmogaus teisių ir įstatymų, buvo perduotas asmeniškai Lietuvos prezidentui.

Patys Gatajevai, pradedant 2015 metais, kai jiems buvo panaikinti kaltinimai, pradėjo pastoviai važinėti ir lankyti vaikus į SOS kaimą. Vaikų čečėnams taip ir negrąžino, bet suteikė galimybę pasimatyti ir pabendrauti nors trumpam, nors keletą valandų. Taip Gatajevai neoficialiai atliko globėjų funkciją, nepaisant išlaidų kelionėms ir kiekvieną mėnesį vežė maisto, drabužių, žaislų ir visus vaikams būtinus daiktus.

Malik ir Chadžimat kiekvieną kartą su ašaromis akyse atsisveikindavo su vaikais.

Kodėl šią šeimą šitiek metų darė nelaiminga? Kodėl tiek metų tyčiojosi ir tyčiojasi iki šiol iš vaikų, kurie ir taip jau išgyveno Čečėnijos karo siaubą ir tragediją? Šio sielvarto užtektų ne vienam suaugusiam žmogui. Vaikai ir tėvai nori būti kartu. Bet būti kartu jiems neleidžia Lietuvos valdžia. Apie tai, kad Gatajevų vaikus laiko prievarta Lietuvos globos namuose, rašė daugelio šalių žiniasklaida.

Ir už tai Gatajevų priešai nekentė jų dar labiau. Ir keršija. Paskutinė jų auka – Cheda Činchojeva.

CHEDA

2010 metų video įrašuose Cheda maža mergaitė iš susijaudinimo trypčioja nuo vienos kojos ant kitos. Dabar tai jau beveik suaugusi mergina. Dabar su ja kartais labai sunku kalbėtis. Ji prastai kalba rusiškai ir nelabai gerai kalba lietuviškai, ji nemoka kitų kalbų, ir baisiausia, kad ji visiškai pamiršo savo protėvių kalbą, savo šeimos kalbą, ji jau nesupranta čečėniškai.

Nors tada, prieš 9-erius metus, kai vaikai buvo paimti, jie kalbėjo čečėniškai. SOS – kaime jiems buvo draudžiama kalbėti čečėniškai, už tai buvo vaikai baudžiami. Jie negalėjo laikytis savo tradicijų, jie nežino Čečėnijos istorijos ir papročių, kalbos ir kultūros. Tai Lietuvos globos namų „dėka” buvo išvalyta visa, kas čečėniška.

TU LIETUVOJE NIEKAM NEREIKALINGA

Malik Gatajev buvo sutaręs su Lietuvos valdžia, kad kai Chedai sueis 18 metų, kad ji dar galėtų pabūti SOS kaime, kol bus sutvarkyti jos dokumentai išvykimui į Suomiją pas tėvus.

Beveik prieš mėnesį Cheda tapo pilnamete. Ji buvo išvaryta į gatvę.

„Man pasakė, kad tu dabar pilnametė, gali daryti ką nori, tu čia dabar niekam nereikalinga „, – pasakoja Cheda Činchojeva.

Tada mergina kreipėsi į krizių centrą Vilniuje. Ji turėjo tik lagaminą su savo daiktais. Be pinigų, be darbo, be draugų, be kokių nors pažinčių ar ryšių ir be supratimo apie realų gyvenimą.

Mergina susirgo. Jai teko gyventi kartu su benamiais. Kitos išeities nebuvo, bet tuo pačiu Lietuvos valdžios sprendimu ji neturėjo teisės 3 mėnesius išvykti iš šalies.

Cheda apėjo visą Vilnių ieškodama darbo. Be patirties ir specialybės, be kokių nors žinių rasti darbo buvo nerealu. Beieškodama darbo Cheda pavėlavo į krizių centrą iki uždarymo. Dėl to ją išvarė į gatvę. Tokiu atveju Chedai liko arba eiti vogti, kad išgyventų, arba mirti. Mergina, vaikystėje išgyvenusi karo siaubą, daug metų laukusi dienos, kada galės susijungti su savo šeima, pasirinko gyvenimą.

Su atsitiktinais pakeleiviais ji pasiekė Suomiją, pranešė apie save Gatajevams. Pagaliau Cheda peršalusi ir sunkios psichologinės būklės, bebeik ant nervinio išsekimo ribos, stebuklingai sugebėjo grįžti į šeimą pas Gatajevus. Ji apie tai svajojo ilgus išsiskyrimo metus. Atrodė, kad Chedos kankynė pasibaigė. Ji grįžo pas mamą ir tėtį, kurie gyvena su kitais vaikais Chelsinkyje.

Malik Gatajev paskambino Lietuvos tarnyboms ir pranešė, kad mergina atvyko pas jį į Suomiją. Cheda, norėdama išgyventi, buvo priversta išvykti į Suomiją – pas vienintelius jai artimus žmones.

Lietuvos „gelbėtojai” atsidūrė budelių – provokatorių vaidmenyje. Jų veiksmams galima pritaikyti baudžiamojo kodekso straipsnį: asmens palikimas bejėgiskos būklės ir nesuteikiant pagalbos. Palikta likimo valiai mergina jau svarstė apie savižudybę. Ji buvo ant ribos.

Lietuvos tarnybos pranešė, kad paskelbs Chedos tarptautinę paiešką vien dėlto, kad ji paliko šalį, o už tai jai gresia įkalinimas (po primesto jai prieglobsčio Lietuvoje).

Išvakarėse Malik Gatajev nuvežė Chedą į policiją Helsinkyje. Yra gautas dokumentas apie kreipimąsi ir užfiksuotas pareiškimas. Dar Chedai ir jos tėvams teks atlikti keletą būtinų veiksmų pagal Suomijos įstatymus.

Gatajevai tiki Suomija, kuri išgelbėjo juos nuo Lietuvos 2009 metais, tiki Europos Sąjunga, kuri deklaruoja žmogaus teises aukščiau kitų įstatymų. Tiki civilizuotais viso pasaulio žmonėmis.

Atėjo laikas gelbėti naująją „Grozno angelų” kartą. 

SOS – pagalbos šauksmas

INTERKAVKAZ seka Gatajevų šeimos situaciją. Šiuo metu ruošiami oficialūs užklausimai Lietuvos valstybės institucijoms prašant pakomentuoti situaciją. Gauti atsakymai (arba jų nebuvimas) po publikacijos leidinyje bus perduoti teisininkams, kurie šiuo metu yra pradėję duomenų surinkimo procesą dėl kreipimosi į Europos žmogaus teisių teismą. 

Vertimas iš Interkavkaz medžiagos: Vita Čepulytė

Informacijos šaltinis – Interkavkaz.eu

2017.07.19; 21:52

Politinės intrigos

Lietuvos generalinė prokuratūra

Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė R. Tunkevičienė priėmė nutarimą skirti švelnesnes kardomąsias priemones Gruzijos piliečiui Z. M., kurios užtikrins šio asmens buvimą Lietuvoje tol, kol bus išsiaiškintos visos su paskelbta paieška susijusios aplinkybės bei gauta papildoma medžiaga iš paiešką paskelbusios valstybės.

Gruzijos pilietis Z. M buvo sulaikytas kaip tarptautinėje paieškoje esantis asmuo.

Prokurorės teigimu, toks sprendimas priimtas po to, kai per keletą pastarųjų dienų buvo gauta nemažai reikšmingų duomenų bei pasikeitus paties įtariamojo situacijai – šiuo metu jis jau turi kur gyventi Vilniuje, jo buvimas Lietuvoje taip pat užtikrintas įmokėtu piniginiu užstatu, asmens dokumentų paėmimu bei įpareigojimu registruotis policijos įstaigoje.

Pažymėtina, kad Lietuvos prokuratūra, kai tik buvo informuota apie sulaikytą užsienio valstybės pilietį, iš karto kreipėsi į kompetentingas institucijas siekiant kuo greičiau surinkti detalesnę informaciją ir duomenis, kurie leistų išsamiai bei objektyviai įvertinti situaciją. Šiuo metu dalis tokių duomenų jau pateikti prokuratūrai.

Oficialus prašymas perduoti sulaikytą asmenį Rusijos Federacijai iš šios valstybės dar nėra gautas – vadovaujantis tarptautine konvencija, tokį prašymą pateikti privaloma per 40 dienų nuo asmens sulaikymo.

Lėktuvu iš Kijevo į Vilnių atvykęs Gruzijos pilietis Z. M. Vilniaus oro uoste buvo sulaikytas naktį iš penktadienio į šeštadienį. Atliekant įprastą į mūsų valstybę atvykstančių ne Europos Sąjungos piliečių dokumentų patikrą, buvo nustatyta, kad šis asmuo yra ieškomas tarptautiniu mastu dėl terorizmo, todėl Valstybės sienos apsaugos pareigūnai jį sulaikė.

Gruodžio 4 d. Vilniaus apylinkės teismas patenkino prokuroro prašymą leisti suimti šį asmenį dešimčiai dienų. Priimdamas sprendimą teismas pripažino, kad užsienio piliečiui, kuris įtariamas itin sunkiu nusikaltimu, neturi Lietuvoje gyvenamosios vietos, šeimos narių ar kitų su Lietuva jį siejančių ryšių, švelnesnė kardomoji priemonė gali būti nepakankama, siekiant užtikrinti jo dalyvavimą tolesniame jo ekstradicijos klausimo nagrinėjime.

Atsižvelgdama į rezonansinį šio asmens sulaikymo bei suėmimo vertinimą viešojoje erdvėje, Lietuvos prokuratūra pabrėžia suprantanti, kad mūsų valstybės institucijų reakcija į tarptautinėje paieškoje esančio asmens, įtariamo terorizmu, atvykimą bei po jo sulaikymo priimami sprendimai yra atidžiai stebimi bei vertinami ne tik Lietuvoje ir tas vertinimas yra daug sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Todėl visos atsakingos institucijos privalo veikti tik taip, kad visais priimtais sprendimais ir veiksmais užtikrintų žmogaus teises ir aukščiausių teisinės valstybės standartų laikymąsi.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Generalinė prokuratūra.

XXX

Saulius Kizelavičius

Leiskite paklausti: ar teisinga ir moralu rūpintis užgaidomis šalies, kuri ignoravo ir tebeignoruoja visus mūsų oficialius teisinius prašymus, pavyzdžiui, dėl Sausio 13-osios ar Medininkų žudynių bylų tyrimo? Ar tomis akimirkomis, kai lietuviškoji Temidė klusniai šoka pagal Rusijos dūdelę, nesijaučiame pažeminti?

Omenyje turiu ne tik Zurabo Maisuradzės atvejį. Pirmiausia atmintyje iškyla Eglės Kusaitės, kurią Rusija kaltino terorizmu, bei čečėnų Gatajevų, kuriuos Rusija persekiojo dėl žymiai painesnių nei terorizmas reikalų, bylas? Juk abi bylos subliuško.

Kada gi lietuviškoji Temidė pradės vadovautis ne tik sausa įstatymo raide, bet ir gyvenimiška patirtimi: jei Rusija kaltina žmogų, vadinasi, kaltinamasis tikriausiai – padorus ir sąžiningas, neturintis jokių sąsajų su terorizmu.

Beje, dėl Zurabo Maisuradzės sulaikymo aplinkybių puikų straipsnį („Neįtikėtina: Vilniuje Rusijos prašymu suimtas buvęs aukštas Gruzijos pareigūnas vyko į policijos šventę“) portale delfi.lt paskelbė žurnalistas Dainius Sinkevičius.

Pasirodo, praėjusį savaitgalį į Vilnių atvykęs, bet oro uosto pasienio poste sulaikytas, o po to teismo sprendimu suimtas buvęs Gruzijos antiteroristinio centro vadovas Zurabas Maisuradzė į Lietuvą vyko ne asmeniniais tikslais, o Tarptautinės policijos asociacijos Lietuvos skyriaus kvietimu. Paaiškėjo ir tai, kad buvęs aukštas Gruzijos vidaus reikalų ministerijos pareigūnas Z. Maisuradzė ne kartą lankėsi Lietuvoje. Anksčiau nebuvo kilę jokių nesusipratimų.

Tad kodėl dabar atsirado įtarimų? Lietuvos pasieniečiai duomenų bazėse aptiko įrašą, kad šio žmogaus ieško Interpolas? Bet juk paiešką paskelbė būtent Interpolo Rusijos skyrius. Rusai šaukia, kad Z. Maisuradzė įtariamas teroristiniais nusikaltimais. Mūsų pasieniečiai tuo iš karto patikėjo? Didžiausias paradoksas: Rusija pati elgiasi kaip nuožmi teroristė, tačiau terorizmu kaltina visus kitus, o Lietuvos teisėsauga aklai tiki rusiškomis pasakomis. Taip elgtis – nesolidu. Taip elgdamiesi tarsi prisipažįstame, jog nematome tarptautinio politinio konteksto.

Beje, Delfi.lt žurnalistas D.Sinkevičius pateikė dar vieną dėmesio vertą detalę: „Sekmadienį budėjusi ir pirmą kartą gyvenime klausimą dėl kardomosios priemonės skyrimo nagrinėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Stanislovaitienė suėmė Z. Maisuradzę 10 parų, tačiau savo argumentų nepanoro komentuoti“.

Bet juk tai – ne vaikų darželis, kad būtų galima vadovautis principu „noriu – nenoriu“. Reikalas per daug rimtas, todėl, mano supratimu, teisėja privalėjo paaiškinti savo poziciją. Statistiniam skaitytojui dabar gi atrodo, kad, atsisakydama paaiškinti, ji tik išsiduoda, jog nežino, kaip paaiškinti. Grubi klaida – akivaizdi.

Vėliau, kilus skandalui, Lietuvos teismai, pasak žurnalisto D.Sinkevičiaus, nurodė, kad „teismo sprendimas priimtas išnagrinėjus prokuroro prašymą ir pateiktus duomenis, siekiant užtikrinti asmens buvimą Lietuvoje tol, kol bus išsiaiškintos visos su paskelbta paieška susijusios aplinkybės bei gauta papildoma medžiaga iš paiešką paskelbusios valstybės“.

Akivaizdu, kad aiškinantis visas su paskelbta paieška susijusias aplinkybes kartais būtinas ne tik įstatymų išmanymas, bet ir sveika nuovoka.

XXX

Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininko Andriaus Tučkaus pareiškimas

Visuomenei sužinojus apie Z. Maisuradzės suėmimą, savo poziciją apie šį įvykį išplatino Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Andrius Tučkus ir jo pavaduotojas Donatas Valančiauskas. „Šis įvykis sukėlė teisėtą pilietiškai ir patriotiškai nusiteikusios visuomenės dalies pasipiktinimą, – rašoma pranešime spaudai. – Mūsų valstybėje jau susiklostė ydinga tradicija nedelsiant vykdyti bet kokius Rusijos teisinės pagalbos reikalavimus, – prieš kurį laiką buvo besąlygiškai išduotas baltarusių kovotojas už pilietines teises A. Beliackis bei atskleista konfidenciali informacija apie baltarusių opozicijos veikėjų sąskaitas Lietuvos bankuose, šiandien atėjo Z. Maisuradzės eilė. Esame įsitikinę, kad toks Lietuvos pareigūnų elgesys žemina mūsų valstybės tarptautinį prestižą, menkina tą pasitikėjimą, kurį Lietuva užsitarnavo remdama demokratinius pokyčius Baltarusijoje, Gruzijoje, Ukrainoje.

Pataikavimas Rusijos užgaidoms smukdo Lietuvos autoritetą ES ir NATO sąjungininkų akyse, – nesugebėdami išsireikalauti Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių kaltininkų, mes vos „paprašyti“ atiduodam į Kremliaus rankas mums draugiškų valstybių piliečius.“

Šį kreipimąsi Lietuvos Sąjūdžio tarybos vadovai išsiuntė prezidentei, Seimui ir Vyriausybei. Šiam laiškui belieka pritarti.

2016.12.08; 06:32

Aktualijos

Kokius pastarųjų dienų renginius norėtųsi išskirti kaip prasmingus? Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius prieš keletą dienų Vilniaus Žurnalistų namuose vadovavo diskusijai, narpliojusiai priežastis, kurios mums trukdo išgirsti oponentų ir net bendraminčių argumentus. Kalbant paprasčiau, – tądien bandyta suvokti, kodėl mes, lietuviai, negirdime savo artimo, kodėl pasišovę vertinti tik tai, ką patys sakome arba darome. Žodžiu, kodėl nelinkę bent simboliškai pasidžiaugti savo bendraminčių ar konkurentų darbais?

Po kelių dienų Seime buvo surengta konferencija „Informacinis karas prieš Lietuvą“. Konferencijos metu savo nuomonę apie prieš Lietuvą vykdomus slaptuosius karus dėstė žymūs žurnalistai, politologai, universitetų dėstytojai. Pranešėjai sutartinai teigė, jog prieš Lietuvą nukreipta Rusijos žvalgybinė bei propagandinė veikla kelia rimtą susirūpinimą. 

Continue reading „Pereinamojo Rusijos šnipų kiemo titulas” →

Politinės intrigos

Lietuvoje aprimo aistros dėl viešai paskelbtos VSD ataskaitos. Nuslūgo tiek kritiškai, tiek palankiai nusiteikusių vertintojų azartas įrodyti būtent savąją tiesą. Žodžiu, atėjo palankus metas dar sykį atidžiai peržiūrėti visuomenei skirtus viešus svarbiausios mūsų slaptosios tarnybos tekstus. Taip pat puiki proga dar kartą prisiminti tiek VSD kritikų, tiek VSD simpatikų publikacijas.

Kai analizuojamos viešos slaptųjų tarnybų atsakaitos, skubėt užimti kategorišką poziciją, – ne visuomet dėkinga taktika. Pirmieji įspūdžiai – ne visuomet tikslūs ir teisingi. Ypač kai kalbama apie Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitą, kurioje, be jokios abejonės, nežinomųjų elementų žymiai daugiau nei žinomųjų. Ne veltui iki šiol gyva patarlė apie karštakošius, "kurie labai skubėjo ir todėl prajuokino pasaulį".

Žinoma, visus labiausiai domina toji lietuviškosios ataskaitos dalis, kurioje pirmą kartą viešai ir atvirai kalbama apie Rusijos ir Baltarusijos žvalgybas, agresyviai kenkiančias mūsų interesams tiek pačioje Lietuvoje, tiek užsienyje. 

Continue reading „Bičiuliavimosi su Rusijos FSB atvejai” →

Aktualijos

Lietuva gali didžiuotis

Lietuvoje šalia Energetinio saugumo centro prie Krašto apsaugos ministerijos bus kuriamas dar vienas NATO centras – NATO antiterorizmo centras Europoje prie Valstybės saugumo departamento (VSD). Apie tai praneša portalas SLAPTAI.LT.

Centro tikslas – suvienyti NATO valstybių Europoje pastangas kovoje su tarptautiniu terorizmu panaudojant neabejotinai pažangiausius Lietuvos pasiekimus šioje srityje. Būtent jų dėka Lietuva yra vienintelė NATO šalis, kurioje tarptautinis terorizmas neturi jokių šansų. Visi teroristų bandymai įbauginti Lietuvos darbo žmones VSD dėka baigdavosi dar neprasidėję.

Tokio dėmesio Lietuva Vilniuje susilaukė nugalėdama savo istorinę varžovę Rusiją, kuri pretendavo tapti NATO antiterorizmo centru ne tik Europoje, bet ir Eurazijoje.

Continue reading „Lietuva taps NATO antiterorizmo centru Europoje” →

Politinės intrigos

Pats metas prisiminti, ko buvome mokomi Vilniaus Universitete. Ogi svarbiausių dalykų – studijuoti pirminius šaltinius ir nesusipainioti šalutiniuose, išvestiniuose reiškiniuose. Taigi prieš du gerus dešimtmečius Vilniaus universitete studijuojant žurnalistiką teko laimė sutikti gausų būrį dėstytojų, kurie pasižymėjo protingu reiklumu – liepdavo nagrinėti būtent pirminius šaltinius.

Reiklieji dėstytojai taip pat siekdavo, jog mes, studentai, kūrinius skaitytume atidžiai, nepraleisdami nė vieno puslapio, nė vieno skyriaus. Principingieji dėstytojai skubėjo mums įkalti į galvas svarbiausią taisyklę – vertinant kūrinius ar reiškinius neužtenka vien anotacijų ar recenzijų skaitymo.

Šiandien ši gyvenimiška išmintis Lietuvoje dažnokai pamirštama arba net ignoruojama. Ją pamiršta arba sąmoningai ignoruoja net tie, kurie mums kadaise draudė vertinti kūrinius ar reiškinius nesusipažinus su visa būtina literatūra.

Continue reading „Lietuviškųjų viešųjų diskusijų keistenybės” →

rubavicius
Aktualijos

Kitokios baigties ir negalėjo būti. Tarpinė atomazga logiška. Scenaristų ir atlikėjų triumfas, audringi gerbėjų plojimai, peraugantys į žiniasklaidines ovacijas. Pedofilijos nebuvo ir negalėjo būti. Ar galima įsivaizduoti kitokią baigtį?

Tiek lavonų, tokia įspūdinga pasaulį nustebinusi karinė mergaitės „ėmimo“ operacija, tiek prokurorų ir teismų, aukščiausių valstybės pareigūnų ir jų patarėjų darbo – ir viskas perniek? Ir viską pradėti iš naujo, kurpti naują scenarijų? Tik ne Lietuvoje. Įgyvendintas vienas esminių tikslų – viešai rodant lavonais paženklintus „žygdarbius“, valstybine prievartos mašina „patvarkyti“ visus drįstančius tokiu vaizdu vienaip ar kitaip piktintis.

Continue reading „Pedofilijos įteisintojų triumfas” →

visockas-gintaras-portretas
Aktualijos

Lietuvoje įsitvirtina pati tikriausia vasara. Nors vasara – atostogų metas, tačiau politinio pobūdžio įvykių mūsų šalyje tiek gausu, jog, regis, apie atostogas niekas net nesusimąsto. Nėra kada atostogauti. Rudenį – rinkimai į Lietuvos parlamentą. Tad apie Seimo nario mandatą svajojantys vyrai ir moterys verčiasi per galvas, bet kokia kaina trokšdami patraukti potencialių rinkėjų dėmesį. Vieni rengia spaudos konferencijas, kiti – protesto mitingus. Treti bando patekti į banalias pramogines televizijų laidas.

Ir vis tik akivaizdu, kad toli gražu ne visi renginiai, spaudos konferencijos bei teismo posėdžiai sulaukia vienodo visuomenės dėmesio. Kai kada lietuviai pražiopso tikrai svarbius įvykius. Dėl išsiblaškymo, nesupratimo ar laiko stokos. Visaip atsitinka. Visko aprėpti neįmanoma. Bet kai kuriuos dalykus mums derėtų žinoti. Savo pačių labui.

Continue reading „Rusijos valstybės dienos minėjimo atgarsiai Vingio parke” →

visockas-gintaras-portretas
Politinės intrigos

Gegužės mėnesį Lietuva turės galimybę susipažinti su Valstybės saugumo departamento ataskaita, bylojančia apie 2011-aisiais metais nuveiktus mūsų saugumiečių darbus. Bent jau taip viešojoje erdvėje pareiškė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas. Vadinasi, laukti liko visai mažai.

Bet ar nenusivilsime, išvydę ataskaitą? Juk greičiausiai perskaitysime tik keletą nieko nepaaiškinančių bendrųjų frazių apie nuolat stiprinamą nacionalinį saugumą. Ir – nieko daugiau. Vis dėlto perskaityti baigiamą rengti saugumietišką ataskaitą verta bus bet kokiu atveju. Kas ką besakytų, tai – neabejotinas žingsnis į priekį. Mat iki šiol dar niekas iš oficialių Lietuvos pareigūnų nėra garsiau užsiminęs, jog ir visuomenė turi teisę bent šį tą žinoti apie saugumietiškus reikalus. Bent mažą kruopelytę. Bent jau turėti viltį, jog mūsų “džeimsai bondai’ išties gina Lietuvos valstybės interesus.

Continue reading „Krokodilo ašaros” →

simasius_m
Aktualijos

Lietuvos Seimas nepajėgė atstatydinti Teisingumo ministro. Kad interpeliacija būtų pavykusi, pritrūko vos dešimties balsų. Norint pašalinti iš posto bet kokį Lietuvos ministrą, reikia, kad tokią idėją palaikytų daugiau nei pusė parlamentarų. Gegužės 8-ąją taip neatsitiko. Tądien interpeliacijos šalininkų buvo šiek tiek mažiau nei pusė. Žodžiu, pritrūko labai nedaug – vos keliolikos balsų. Ir ponas Remigijus Šimašius būtų netekęs posto.

Beje, Teisingumo ministras turėjo itin daug rimtų progų tiek garbingai pasitraukti pats, tiek būti atstatydintas. Štai tik keletas akis draskančių pavyzdžių. Lietuviškoji Temidė keletą metų nuožmiai persekiojo buvusį Viktoro Uspaskicho apsaugininką Šarūną Paberalių. Traktavo vaikiną kaip itin pavojingą kriminalinį nusikaltėlį.

Continue reading „Kiek sykių privalėjo atsistatydinti Teisingumo ministras” →

g.visockas-portretas
Aktualijos

“Gerb. Gintarai Visockai, įsikandote tą savo K.Michailovą – Nikuliną ir valkiojate kaip katė pūslę. Nejau nesuprantate, kad taip save kompromituojate ir kuriate savo kaip priešiškoms Lietuvai jėgoms tarnaujančio žurnalisto įvaizdį”.

Šį komentarą aptikau Fecebook puslapyje. Jis buvo paskelbtas po manąja publikacija “Ko siekia atsarginio advokato institucijos šalininkai”. Komentaro autorius – Gediminas Kontrimas.

Nesiruošiu polemizuoti su šiuo Facebook erdvėje savo nuomonę dažnai reiškiančiu komentatoriumi. Beprasmiška. Tuščia laiko gaišatis. Lietuvoje itin daug primityviojo patriotizmo apraiškų. Lietuvoje gausu triukšmautojų, šūkautojų, mitinguotojų, kuriems visuomet viskas aišku. Su jais keblu ginčytis būtent dėl to, kad jiems “visada viskas suprantama, akivaizdu”.

Continue reading „Istorinio teisingumo paieškas krečia primityvaus „patriotizmo“ drugys” →

g.visockas-portretas
Politinės intrigos

Štai ir atėjo metas, kai tapo beprasmiška vaikščioti į spaudos konferencijas ir protesto mitingus. Ne už kalnų – rinkimai į Lietuvos parlamentą. Lietuva akivaizdžiai susirgusi priešrinkimine karštlige.

Todėl dažnusyk keblu atskirti, kada spaudos konferencijos ar protesto akcijos organizatoriai nuoširdžiai ieško tiesos, o kada vien reklamuoja savo politines grupuotes. Įtartiniausi, žinoma, tie, kurie dabar garsiausiai šaukia “pergyvenantys dėl valstybės reikalų”.

Prisiminkime terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylą. Esu iš tų, kuriems lietuviškosios Temidės pozicija šioje byloje atrodo neįtikinama, o mūsų VSD bendradarbiavimas su Rusijos FSB – tiesiog įtartinas. Sveiku protu sunku suvokti: pas merginą nerasta jokių konkrečių įkalčių – sprogstamųjų įtaisų, bombų, šaudmenų, galų gale mergina nesučiupta konkrečioje nusikaltimo vietoje.

Continue reading „Dabar beprasmiška vaikščioti į protesto mitingus” →

stt
Atsargiai

Oficialus Lietuvos statusas – demokratinė valstybė. Tačiau kai kurie pastarojo meto lietuviškosios Temidės žingsniai tarsi byloja, jog Lietuva tampa labiau panaši į represinę valstybę. Tokią nuomonę susidaryti leidžia garsiausios, daugiausiai triukšmo sukėlusios paskutiniųjų metų baudžiamosios bylos. Kad lietuviškoji Temidė persekioja, baudžia, – nieko nuostabaus. Tokia jos paskirtis. Tokia jos prievolė. Tam jai ir skiriamos lėšos iš valstybės biudžeto.

Ir vis dėlto kai kurios rezonansinės bylos, kuriomis šiuo metu domiuosi, paženklintos keistu bruožu. Tą bruožą pavadinčiau noru kuo greičiau teisti, smerkti, bausti. Beje, persekiojama, baudžiama beveik neatsižvelgiant į gynybos argumentus. Įrodymai, kurių pagrindu persekiojami įtariamieji arba kaltinamieji, vis rečiau atrodo įtikinami. Kartais neginčijamais įrodymais pavadinami vien žodiniai įslaptintų liudininkų pareiškimai. O juk bausmės, baudos – realios, milžiniškos.

Continue reading „Savo garbę pradeda ginti net specialiosios tarnybos” →

veselka_julius
Aktualijos

Oficialus Lietuvos statusas – demokratinė valstybė. Tačiau kai kurie pastarojo meto lietuviškosios Temidės žingsniai tarsi byloja, jog Lietuva tampa labiau panaši į represinę valstybę.

Tokią nuomonę susidaryti leidžia garsiausios, daugiausiai triukšmo sukėlusios paskutiniųjų metų baudžiamosios bylos. Kad lietuviškoji Temidė persekioja, baudžia, – nieko nuostabaus. Tokia jos paskirtis. Tokia jos prievolė. Tam jai ir skiriamos lėšos iš valstybės biudžeto. Tačiau kai kurios rezonansinės bylos, kuriomis šiuo metu domisi visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt, paženklintos keistu bruožu.

Continue reading „Lietuviškosios Temidės klaidžiojimai” →

golovatov
Žvalgyba

Pirmiausiai norėčiau prisiminti keletą esminių teiginių iš Lietuvos Generalinės prokuratūros Viešųjų ryšių skyriaus vyriausiosios specialistės Ritos Stundienės liepos 16-ąją po pietų atsiųsto pranešimo.

Lietuvos Generalinėje prokuratūroje gauta informacija, kad liepos 14 d. Austrijoje, Vienos oro uoste, pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išduotą Europos arešto orderį buvo sulaikytas Rusijos Federacijos pilietis Michail Golovatov. Jis įtariamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100 straipsnyje (Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis), padarymu 1991 metų sausio įvykių byloje. Apie minėto asmens sulaikymą ir prašymą Austrijos Respublikos kompetentingai institucijai buvo skubiai pateikti Europos arešto orderio vertimas ir informacija apie tai, koks buvo M.Golovatov vaidmuo jam inkriminuojamoje veikoje.

Continue reading „Kodėl Austrija neatidavė Lietuvai KGB pulkininko Michailo Golovatovo” →

uspaskich
Žvalgyba

Tikriausiai nieko nuostabaus nepasakysiu pabrėždamas, jog žurnalistą, prieš pradedant rašyti analitinį straipsnį apie sudėtingas, painias, su slaptosiomis tarnybomis susijusias bylas, visuomet apninka abejonės. Abejonės – neišvengiamos.

Pavyzdžiui, nuolat savęs klausdavau, ar nedarau grubios klaidos, prieštaraudamas oficialiai Lietuvos teisėsaugos versijai. Nuolat kirbėdavo mintis: o jei po kelių ar keliolikos metų paaiškės, jog klydau, jog buvau mulkinamas, jog gyniau visai ne tuos, kuriuos derėtų ginti? Kaip tada reikės pažvelgti į akis tiems, kuriuos nepelnytai kritikavau?  Be kita ko, narpliodamas kai kurias rezonansines bylas dažnusyk sulaukdavau ne itin draugiškų replikų, net pašaipų. Girdi, prokurorai klysta, teisėjai klysta, saugumo pareigūnai klysta, tik štai Slaptai.lt žurnalistai viską išmano ir viską žino.

Continue reading „Dėl Šarūno Paberaliaus neprašauta” →

teroristas
Atsargiai

Visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt pažįstamas tautiškų, patriotinių nusiteikimų jaunuolis papasakojo, kas, kaip ir kodėl artimiausiu metu, jo manymu, gali norėt Lietuvoje surengti kruviną teroro aktą – susprogdinti bombą. Pasakota naudojant tariamąją nuosaką – ne kaip bus, o kaip galėtų būti. Nepaisant tariamos nuosakos pasakojimas atrodė labai įtikinamas.

Tautiškų aspiracijų turintis jaunuolis mano, kad visa Europa šiandien vaduojasi iš liberalų ir kosmopolitų primestų propagandinių žabangų. Jei dar prieš keletą metų asmenys, vertinatys ir gerbiantys savo tautinius papročius ir tradicijas buvo laikomi atsilikėliais, nesusipratėliais, nevykėliais, tai tautiškumo ir nacionalumo demonstravimas nūnai tampa natūraliu, suprantamu dalyku. Išties, kas gi čia blogo, jei lietuvis didžiuojasi lietuviška istorija, lietuviškomis dainomis, lietuviškais valgiais ir, beje, siekia, kad jo pase būtų užrašyta ne “Lietuvos pilietis” bet konkrečiai – “lietuvis”. Nieko keisto ir tuomet, jei lietuvis didžiuojasi savo nacionalinėmis išsivadavimo kovomis, kurios nepatinka kaimyninėms rusų ar lenkų tautoms.

Continue reading „Galimi galimo teroro akto Lietuvoje scenarijai” →

bomba_atomine
Žvalgyba

Didžiausias pasaulio valstybes šiandien itin domina Rusijos atmoninis ginklas, kuris, pasak vakariečių, Rusijoje vis dar prastai saugomas. Taigi Vakarai labai noriai rusams iki šiol padeda saugoti atomines bombas – skiria lėšų apsaugai, moko naudotis melo detektoriais, veltui dovanoja kompiuterius.

Ekspertų nuomone, Vakarai nebe pagrindo baiminasi, kad atominis ginklas Rusijoje prastai saugomas. Statistika byloja, jog dėl menkų atlyginimų, nesutvarkytos buities daugelis rusų karininkų, kuriems patikėta saugoti atominį ginklą, vartoja narkotikus, girtuokliauja, užsiima papildomais darbais (dirba taksistais, sargais privačiose firmose, jų žmonos verčiasi net prostitucija ir t.t.).

Continue reading „Karinį vagoną, gabenantį atominę bombą, ir traukinį, vežantį turistus, – sunku atskirti” →

henrikas_zmogaus_teises
Aktualijos

Vietoje rūpesčio žmogaus teisėmis įsivyravo prastai slepiamas ar net išdidžiai demonstruojamas priešiškumas žmogaus teisėms. Žmogaus teisių būklė Lietuvoje toliau blogėjo, o populiarus pokštas apie masinę evakuaciją ėmė atrodyti pernelyg panašus į faktinės padėties konstatavimą. Nepagarba žmogaus teisėms, nepakantumo kultūra tapo atvirai naudojamu politinės kovos įrankiu, teigiama kasmet skelbiamoje apžvalgoje.

Ketvirtadienį Žmogaus teisių stebėjimo institutas pristatė tradicinį nepriklausomą žmogaus teisių situacijos Lietuvoje vertinimą „Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje: 2009-2010“, parengtą remiantis tyrimais, valstybės institucijų, tarptautinių tarpvalstybinių bei nevyriausybinių organizacijų išvadomis, ekspertų konsultacijomis bei žiniasklaidos monitoringo duomenimis.

Continue reading „Žmogaus teisių padėtis Lietuvoje nuo įstojimo į ES tik blogėja” →