Istorinio teisingumo paieškas krečia primityvaus „patriotizmo“ drugys


Print

“Gerb. Gintarai Visockai, įsikandote tą savo K.Michailovą – Nikuliną ir valkiojate kaip katė pūslę. Nejau nesuprantate, kad taip save kompromituojate ir kuriate savo kaip priešiškoms Lietuvai jėgoms tarnaujančio žurnalisto įvaizdį”.

Šį komentarą aptikau Fecebook puslapyje. Jis buvo paskelbtas po manąja publikacija “Ko siekia atsarginio advokato institucijos šalininkai”. Komentaro autorius – Gediminas Kontrimas.

Nesiruošiu polemizuoti su šiuo Facebook erdvėje savo nuomonę dažnai reiškiančiu komentatoriumi. Beprasmiška. Tuščia laiko gaišatis. Lietuvoje itin daug primityviojo patriotizmo apraiškų. Lietuvoje gausu triukšmautojų, šūkautojų, mitinguotojų, kuriems visuomet viskas aišku. Su jais keblu ginčytis būtent dėl to, kad jiems “visada viskas suprantama, akivaizdu”.

Jei išdrįsi nepritari bent vienai jų nuostatai, tave nedelsiant apšauks niekadėju. Net nesvarbu, kokią etiketę mėgins priklijuoti. Juk tik jie, primityvieji patriotai, supranta, suvokia, žino, išmano, kas iš tiesų dedasi tiek Lietuvoje, tiek ir už Lietuvos sienų.

Atvirai kalbant, nesuprantu, kuo gi užsitraukiau minėto komentatoriaus nemalonę. Kuo čia dėtos priešiškos Lietuvai jėgos, jei beveik trejetą metų iš eilės kantriai vaikščiojau į Vilniaus apygardos teismo posėdžius, kur buvo analizuojama buvusio Rygos OMON milicininko kaltė, o dabar kantriai vaikštau į visus Lietuvos apeliacinio teismo posėdžius, kuriuose svarstoma, ar buvusiam Latvijos omonininkui galima pritaikyti baudžiamąją atsakomybę už karo nusikaltimus.

Nuo kada akylas domėjimąsis Medininkų žudynių byla traktuotinas kaip tarnystė “priešiškoms Lietuvai jėgoms?” Man regis, jog būtent aš elgiuosi valstybiškai, stebėdamas teisminius niuansus atžagariomis rankomis tiriamoje byloje, o ne tie, kurie turi kategorišką nuomonę apie teismo posėdžius, kurių nei matę, nei regėję.

Taip, man rūpi, kas gi yra tikrieji Medininkų skerdynių užsakovai ir vykdytojai. O komentatoriui iš Facebook – nerūpi? Komentatoriui užtenka deklaratyvių lietuviškosios teisėsaugos pareiškimų, esą K.Michailovo – Nikulino kaltę patvirtina kažkoks neapibrėžtas “įrodymų visetas”, kuriame vieni nuliai? Man regis, teismo posėdžių salėje savo akimis stebėdamas teisėjų, prokurorų, advokatų bei kaltinamojo veksmus elgiuosi ne įtartinai, o valstybiškai. Taip ir turi dirbti nešališkas žurnalistas. Juk objektyvų rašinį skaitytojams pateikti įmanoma tik tuomet, kai pats autorius atidžiai išklausęs visus kaltintojų ir gynybos argumentus. Tik tokiu keliu einant įmanoma susidaryti realų, neiškreiptą vaizdą, kokias povandenines uolas galimai slepia rezonansinė Medininkų žudynių byla.

Taigi nemanau darąs ką nors blogo, stebėdamas, kaip Medininkų žudynių byloje pluša lietuviškoji teisėsauga. Lietuva privalo žinoti, kas ciniškai iššaudė mūsų pareigūnus 1991-ųjų liepos 31-ąją. O kad mūsų prokuratūra per pastaruosius dvidešimt metų nesurinkusi buvusio Rygos omonininko kaltės įrodymų, – ne žurnalisto bėda. Ne leidinio, ne redaktoriaus, ne politikos apžvalgininko galvos skausmas. Būtent čia ir įžvelgiu didžiausią intrigą. Kodėl per du dešimtmečius mūsų prokurorai nesurado nė vieno rimtesnio įkalčio, o šitokius siaubingus kaltinimus sugeba pagrįsti vien tik spėlionėmis, nuojautomis ir prielaidomis? Nesurado dėl aplaidumo, nekompetencijos ar dėl kokių nors kitų priežasčių ir motyvų? Bet gal primityvieji patriotai mano, jog šias tikrai nemalonias aplinkybes privalau nutylėti?

Tad kas gi čia kietesnis patriotas – tas, kuris stebi teismo posėdžius, ar tas, kuris turi kategorišką nuomonę apie dalykus, su kuriais nesusipažinęs ir todėl jų neišmanąs? 

Šį priekaištą, beje, adresuoju ne vien viską išmanantiems, viską suprantantiems komentatoriams iš Facebook ir kitokių internetinių puslapių. Adresuoju visoms patriotinėmis, visuomeninėmis organizacijoms – savanoriams, buvusiems tremtiniams, partizanams, tautininkams, atsargos karininkams. Taip pat ir naujai susikūrusiam judėjimui “Už teisingumą”. Nejaugi mūsų prokurorai prastai darbuojasi tik čečėnų Gatajevų, Eglės Kusaitės, Vytauto Pociūno, Garliavos bylose, o štai Medininkų žudynių byloje pluša nuoširdžiai, principingai, pasiraitoję rankoves? O gal, sakau, Lietuvos visuomenė vengia domėtis Medininkų žudynių detalėmis vien dėl to, kad bijo pati įsitikinti, jog K.Michailovui – Nikulinui pažerti kaltinimai – nepagrįsti nei tiesioginiais, nei šalutiniais įrodymais?

Būsiu atviras – man labai neramu. Net baugu. Sprendžiant iš informacijos, kurią sukaupiau per pastaruosius trejetą metų, mes greičiausiai jau niekad nesužinosime, kas gi iš tiesų ciniškai iššaudė 1991-aisiais metais Medininkų poste budėjusius mūsų pareigūnus. Mat įrodymų, kad tai padarė būtent buvęs Rygos omonininkas K.Michailovas – Nikulinas, – nebuvo nei tada, kai jį atsigabenome į Lietuvą, nei tada, kai skelbėme patį griežčiausią nuosprendį – bausmę kalėti iki gyvos galvos. Nėra ir dabar, kai prokurorai, baimindamiesi senaties terminų, dirbtinai bando prikergti kaltinimus, paremtus praėjusiais metais Lietuvoje įsigalėjusiu įstatymu, apibrėžiančiu atsakomybę už karo nusikaltimus.

Neturiu priekaištų Lietuvai, 2011-aisiais priėmusiai šį įstatymą. Džiaugiuosi, jog dabar galioja būtent tokio pobūdžio atsakomybė. Nors, žinoma, labai norėčiau, kad mums, lietuviams, jo niekad netektų pritaikyti. Užtenka mums tų karų, žudynių, neramumų. Tačiau primityviųjų komentatorių pykčiui privalau ir vėl pareikšti keletą esminių pastebėjimų. Leiskite paklausti, kodėl šis įstatymas priimtas tik 2011-aisiais? Kodėl jis nebuvo priimtas, pavyzdžiui, tuoj po tragiškų Sausio 13-osios įvykių? Įspūdis toks, kad minėtąjį įstatymą skubėta priimti turint omenyje būtent stringančią Medinininkų žudynių bylą.

Tačiau keisčiausia, kad Lietuvoje naujasis įstatymas, rengėjų parėdymu, galioja ne nuo priėmimo momento. Tiksliau tariant, – ne nuo 2011-ųjų. Jis, mūsų valdžių įsitikinimu, turi grįžtamąją galią. Šis precedentas – sveiku protu nesuvokiamas. Demokratinėse, žmogaus ir piliečių teises gerbiančiose valstybėse jokie įstatymai neturi grįžtamosios galios. Niekad niekada. Jokiomis aplinkybėmis. Naujai parengtus ir priimtus įstatymus galima taikyti tik tiems nusikaltimams, kurie buvo padaryti jau po to, vėliau. Grįžtančią galią turi nebent tik kaltę lengvinantys, švelninantys įstatymai. Deja, Lietuva elgiasi priešingai. Tarsi orientuotųsi į diktatoriškas, tiesą ir teisingumą paminančias valstybes.

O juk bet kokia kaina bandydami išspręsti Medininkų žudynių bylos dilemą, stumiame save į dar keblesnę, į dar pavojingesnę padėtį. Būtų tik pusė bėdos, jei žiaurų elgesį su žmonėmis apibrėžiantis lietuviškasis potvarkis galiotų atgal nuo konkrečiai apibrėžto momento. Mūsų įstatymo rengėjai kažkodėl pamiršo tiksliau apibūdinti, kokio ilgio tas “galiojimas atgal”. Tad akivaizdu, kad čia labai plati erdvė įvairiausioms politinėms spekuliacijoms.

Štai tik vienas akis badantis pavyzdys. Primityvieji patriotai džiūgauja, esą priimtas 100-asis straipsnis neleis atsakomybės išvengti buvusiam Rygos omonininkui K.Michailovui. Tačiau kodėl primityvieji patriotai tuomet nereikalauja, jog iš naujo būtų peržiūrėta ir Sausio 13-osios įvykių baudžiamoji byla. Jei 2011-aisiais įteisinta atsakomybė už karo nusikaltimus galioja atgal iki pat 1991-ųjų liepos mėnesio, kai Medininkuose nuaidėjo šūviai, šis įstatymas turėtų galioti ir Sausio 13-osios kaltininkams, kai Vilniaus gatvėse žlegėjo sovietiniai tankai.

Bet primityvieji Lietuvos patriotai dėl neva netinkamai išnagrinėtos Sausio 13-osios bylos kol kas nereiškia jokių pretenzijų. Tyli ir Lietuvos generalinis prokuroras Darius Valys. Gal dar prabils? Vargu. Viena iš galimų tylėjimo versijų tokia: jei būsime visiems vienodai teisingi ir 100-ąjį straipsnį mėginsime pritaikyti ne tik eiliniam Rygos OMON milicininkui, bet ir Sausio 13-osios agresoriams, galime sulaukti didelės teisinės painiavos. Juk Sausio 13-osios byla jau seniai išnagrinėta. Kai kurie Sausio 13-osios kaltininkai jau ne tik bausmę atlikę, bet ir parašę savo prisiminimų knygas. Tad kaip elgsimės su tais, kurie bausmę jau atliko? Iš naujo teisime ir iš naujo sodinsime į kalėjimus? Ar bent įsivaizduojame, koks triukšmas kils tarptautinėse organizacijose, jei į kalėjimus vėl mėginsime susodinti tuos, kurie jau bausmę atliko? 

100-asis straipsnis išties labiau tinka sausio 13-osios kaltininkams nei Medininkų žudikams. Karo nusikaltimų bet kam neprimesi. Tame įstatyme esama griežtų nuorodų, apibrėžiančių, kas yra karo nusikaltėlis. Karo nusikaltėliais įvardinami pirmiausiai tie, kurie žiauriai elgiasi ne su kariškiais, ne su pareigūnais, ne su policininkais. Karo nusikaltėliais pirmiausiai traktuojami būtent tie, kurie kankino, terorizavo, žudė civilius asmenis.

Kad ir kaip besiverstume per galvas, o Medininkų muitinės poste 1991-ųjų liepos 31-ąją nebuvo nė vieno civilio asmens. O štai sovietiniai desantininkai, tankistai, šarvuočių vairuotojai, 1991-ųjų sausio mėnesį siautėję Lietuvos sostinėje, išties kėlė rimtą grėsmę šimtams tūkstančių civilių gyventojų. Toji grėsmė buvo tokia didelė, tokia akivaizdi, kad sausio 13-ąją žuvo trylika mūsų tautiečių. Apie sužeistuosius, sveikatą praradusius net nekalbu.

Tad čia išties galime pamojuoti 100-uoju straipsniu. Todėl bus labai įdomu stebėti, kaip dėl Sausio 13-osios įvykių bylos elgsis Lietuvos prokuratūra, Apeliacinio teismo teisėjų paprašiusi perkvalifikuoti kaltinimus K.Michailovui būtent kaip karo nusikaltėliui. Žinoma, bus įdomu patirti, kaip elgsis ir primityvieji patriotai. Nejaugi nereikalaus, kad Sausio 13-sosios kaltininkai būtų persekiojami būtent kaip karo nusikaltėliai?

Bet tai – ne paskutinis dviprasmiškas atvejis. Šių eilučių autoriui belieka svarstyti, ar tokio įstatymo nebūtų galima pritaikyti ir kitais panašiais atvejais. Juk Lietuvos istorijoje – itin daug tragiškų momentų. Prisiminkime, pavyzdžiui, Rainių miškelio žudynes, žiaurių susidorjimą su Panevėžio medikais, Pirčiupių kaimo gyventojų tragediją, Tuskulėnuose nužudytus kunigus. Juk ten pasidarbavusių budelių veiksmai tiesiog prašyte prašosi 100-ojo straipsnio. Tad turiu vilties, jog Lietuvos generalinė prokuratūra bus vienodai griežta ne tik Medininkų žudikams, bet ir visiems kitiems lietuvius terorizavusiems budeliams, kankintojams, prievartautojams. Tokią teisę jai suteikia naujoji kai kurių įstatymų redakcija.

100-ąjį straipsnį taip “išmintingai sukalėme”, kad dabar galėtume taikyti jį net tiems, kurie sovietmečiu išžudė Kaniūkų kaimo gyventojus lietuvius. Bet tada būsime priversti aštrinti santykius su Izraeliu. Nes Kaniūkų kaime ir jo apylinkėse siautėjo raudonieji žydų tautybės partizanai. O neaštrindami santykių su oficialiuoju Tel Avivu tik išsiduosime, jog įstatymas, baudžiantis už karo nusikaltimus, parengtas vienam vieninteliam atvejui – Medininkų žudynėms.

Pagal 100-ąjį straipsnį galėtume gilintis ir į Armijos Krajovos nusikaltimus lietuviškose žemėse. AK smogikai išžudė, nukankino ne vieną civilį Lietuvos gyventoją. Žudė lietuvius kryptingai, sistemingai. Pavyzdžiui, Dubingiuose. Tačiau abejoju, jog 100-ąjį straipsnį išdrįsime pritakyti šiai lenkiškai organizacijai, nes bijosime aštrinti ir taip jau ne itin paprastus santykius su “strateginiu partneriu”. Bet tokiu atveju ir vėl prisipažinsime, jog atsakomybę už karo nusikaltimus sugalvojome vien tam, kad netektų paleisti eilinio Rygos omonininko.

Įteisindama atsakomybę už karo nusikaltimus ir numatydama “atsakomybės galiojimą atgalios”, Lietuva pati save įstūmė į dviprasmišką padėtį. Klaipėdos krašto okupacija, mažlietuvių žudynės Mažojoje Lietuvoje, represijos po 1831-ųjų ir 1863-iųjų metų sukilimų, Kražių skerdynės, popiežių palaiminti kruvini Kryžių žygiai į baltų žemes…

Vadovaujantis sveiku protu, šiandieninė Lietuvos prokuratūra neturėtų imtis tirti šių bylų. Tačiau mūsų įstatymai surėdyti būtent taip, jog po 2011 m. kovo 30 d. netirti šių bylų – negalima. Beje, Lietuvos visuomenei iki šiol nepranešta, ar Lietuvos prokurorai bent jau pradėjo visų šių nusikaltimų ikiteisminį tyrimą ir ką išsiaiškino daugiau nei per metus laiko?

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2012.05.04


Prisijunkite prie diskusijos