Kas „išrado“ tabaką?


Print

Tabakas – viena svarbiausių dovanų, kurią Naujasis pasaulis padovanojo Senajam. Europiečiai gyveno tūkstančius metų nerūkydami. Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnai – pirmieji tabako augintojai.

Indėnai nuo seno į tabaką žiūrėjo kaip į dievų dovaną, leidžiančią nutiesti tiltą tarp „šio“, realaus pasaulio ir „kito“ – dievų buveinės.

Huronų indėnų mite pasakojama, kad kai žemė buvo bevaisė ir jos gyventojus užklupo badas, Didžioji Dvasia atsiuntė moterį, turėjusią išgelbėti žmoniją.

Ji keliavo per pasaulį, ir visur, kur tik prisiliesdavo kaire ranka, imdavo derėti bulvės, kur dešine ranka – imdavo augti kukurūzai. Kai žemė vėl tapo derlinga, moteris prisėdo pailsėti. Kai ji pakilo, toje vietoje ėmė augti tabakas…

Iš pradžių indėnai tabaką naudojo ritualiniams tikslams: žyniams jis praversdavo įvairiuose ceremonijose. Tabaką auginti galėjo tik specialūs žmonės, kurį saugojo žyniai. Išvykstant kariauti, buvo kreipiamasi į dievus, paberiant tabako į šventosios uolos plyšį, tokiais žodžiais: „O dvasia, kuri gyveni čia, priimk šį tabaką, kurį mes tau duodame. Padėk mums. Padėk mums sugrįžti“.

Spėjama, jog Amerikos žemyno gyventojai dar prieš mūsų erą tabaką naudojo įvairiems tikslams: kaip vaistinį augalą – kompresams, klizmoms, kramtė ir rūkė jo lapus. Indėnai iš pradžių rūkė, norėdami nubaidyti moskitus. Vėliau tabakas perėjo į religines apeigas. Aukodami didžiajai gyvybės dvasiai Manitai aukas, indėnai pirmuosius dūmų kamuolius leisdavo į saulės pusę. Jie tikėjo tabako kerų savybe.

Daugelis keliautojų yra matę, kaip indėnai melsdamiesi rūkydavę tabaką.

1492 m. lapkričio 15 d. Kristoforas Kolumbas savo dienoraštyje pirmą kartą aprašė indėnų naudojamą tabaką.

1496 m. ispanų vienuolis Romanas Pane iš Haičio Domingo provincijos, vadinamos Tabako, į Ispaniją atvežė tabako sėklų ir tikino, kad jis gali išgydyti 36 ligas. Manoma, kad nuo šios provincijos pavadinimo ir kilęs žodis tabakas.  

1559 m. Prancūzų karaliaus Francisko II pasiuntinys Lisabonoje Jeanas Nikot de Villemaino atvežė tabako lapų miltelių karalienei Kotrynai Mediči į Paryžių, kuri pati ir jos sūnus sirgo migrena. Ši dovana turėjusi stebuklingą savybę – „gydyti galvos ir smegenų ligas“. Prancūzų botanikai pagal minėtojo pasiuntinio pavardę tą „stebuklingą“ augalą vadino lotyniškai Nikotiana tabacum, o liaudis – „Kotrynos vaistais, arba „karalienės žole“. Kotryną ši „žolė“ sudomino, ir ji liepė savo gydytojams ją ištirti. Prancūzų botanikai pagal minėtojo pasiuntinio pavardę „stebuklingą“ augalą pavadino nikociana, o liaudis – „karalienės žole“. Karalienė juo gydė vieną iš savo sūnų, kentusį stiprius galvos skausmus.

Tabakas buvo uostomas visame Paryžiuje. Daugelis prancūzų tuomet nešiodavosi su savimi to „stebuklingo“ augalo lapų ir trintuvę jiems sutrinti. Sutikus pažįstamą buvo nemandagu nepasiūlyti pauostyti tabako. Po kelerių metų tabakas buvo pradėtas rūkyti. Kotryna Mediči naudojo tabaką ir pasipelnymo tikslams. XIX a. pradžioje iš jo išskirtas alkaloidas buvo pavadintas nikotinu.

Anglijoje tabakas pasirodęs 1565 m. Jos gydytojai rekomenduodavo tabaką gydyti dantų skausmą, nagų grybelį, naikinti žarnyno kirmėles. Nurodoma, kad tabakas jau XVI a. iš Portugalijos pateko į Indiją, Japoniją, Kiniją. Rumunijoje, Sučavės mieste, archeologinių kasinėjimų metu rasta pypkių, o ant vienos jų buvo įrašyti 1571 m. Taip tabakas greitai plito po pasaulį.

Tabakas buvo uostomas visame Paryžiuje. Buvo manoma, jog jis gelbsti nuo įvairių ligų. Todėl daugelis prancūzų tuomet nešiodavosi su savimi to „stebuklingo“ augalo lapų ir trintuvę jiems sutrinti. Sutikus pažįstamą buvo nemandagu nepasiūlyti pauostyti tabako. Po kelerių metų tabakas buvo pradėtas rūkyti. Kotryna Mediči naudojo tabaką ir pasipelnymo tikslams.

Ne visi pritarė tabako auginimui ir rūkymui. Antai, Turkijoje už rūkymą grėsė mirties bausmė, rusų caras įsakė rūkoriams suplėšyti nosies šnerves ir tremti į Sibirą…

1612 m. Džeimstaune, Vašingtono valstijoje /JAV/, Džonas Rolfas nuėmė pirmąjį komercinio tabako derlių.

Tabako lapai buvo pardavinėjami susukti į tūteles, prieš vartojimą juos reikėdavo sutrinti. Tam pradėtos gaminti dėžutės su pritvirtinta trintuve. XVII a. imta pardavinėti jau sutrintą tabaką. Trintuvės jau nereikėjo, tačiau svarbiu daiktu pasidarė tabakinė – sandariai dangteliu uždaroma dėžutė tabakui laikyti.

Tabakinės greitai paplito visoje Europoje, jos buvo gaminamos iš įvairiausių medžiagų: aukso, popieriaus, vėžlio kiauto, beržo tošies, ryklio odos ir metalo. Tabakinė buvo derinama prie drabužių ir kišenių formos bei dydžių. XVIII a. antroje pusėje Europoje ėmė plisti emaliuotos tabakinės. Kai kurie didikai turėdavo gausius puošnių tabakinių rinkinius.

Pavyzdžiui, Prūsijos karalius Fridrichas Didysis 1740 m. paveldėjo 600 tabakinių , o mirdamas jų paliko 1,5 tūkstančio. Tabakinėse būdavo įtaisytos įvairios „paslaptys“ – slaptam laiškeliui, žiūronėliai, mechaninės lakštingalos, veidrodėlis ir pan. XVIII-XIX a. sandūroje tabakinės tapo nereikalingos: atsisakyta tabaką uostyti ir apdarai imta siūti be kišenių.

Kada į Lietuvą pirmą kartą buvo atvežtas tabakas, nėra žinoma. Taipogi nežinoma, ar mūsų krašte buvo imtasi administracinių priemonių uždrausti tabako vartojimą. Aišku tik tai, kad Lietuvos-Lenkijos valstybėje tabaku jau domėtasi XVI a., nors tuo metu jis dar buvo egzotiškas augalas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro žmona Ona /1522-1596/ savam darže tarp įvairių užjūrio augalų augino ir tabaką, kurio sėklų jai atvežė pasiuntinys Turkijoje Uchanskis. Apie tabako rūkymą XVI a. istoriniai duomenys yra labai negausūs. Atrodo, kad minėto amžiaus pabaigoje bei XVI a. pradžioje tabakas Lietuvoje vis labiau vartojamas.

Nemažai žinių apie jo paplitimą ir rūkymą aptinkama XVI a. prekybą bei prekybininkus liečiančiuose archyviniuose šaltiniuose.

Antai 1658 m. kovo 18 d. Vilniaus magistrate buvo skundžiamas druskininkas Jonas Plinevičius ir kaltinamas sugedusio tabako pardavimu. Tais pačiais metais mirusio Vilniaus pirklio Kochanskio krautuvėje būta 63,5 svaro tabako. Kiti Vilniaus pirkliai prekiavo ir daug didesniais jo kiekiais. Aišku, jeigu nebūtų buvę paklausos, tabako prekybininkai nebūtų laikę.

Vilniaus krautuvėse tabakas buvo pardavinėjimas lapais ir pjaustytas. Be to, XVI a. archyviniai šaltiniai byloja, kad jau tada jo būta kelių rūšių ir skirtingų kainų. Tai matyti iš pirklio Liagansko 1663 m. rugpjūčio 1 d. sudaryto turto inventoriaus. Jame nurodyta, be įvairių kitų prekių, ir 108 svarai angliško tabako po 10 grašių svaras, 83 svarai braziliško po 17 grašių svaras ir dar vienos rūšies po 12 grašių svaras.

Rūkomasis popierius buvo importuojamas ir gaminamas vietoje. Tai liudija popieriaus gamintojo Jono Tochtermano, turėjusio popieriaus dirbtuvėlę Rokantiškėse, pomirtinio turto surašymas. Tarp kitų popieriaus rūšių, buvo įrašytos 5 rėzos tabokinio popieriaus. Taigi, tuo metu vilniečiai rūkydavo ir suktines. Kam nepatikdavo suktinės, tas galėdavo įsigyti pypkę, kurių Vilniaus krautuvėse nestigdavo. Itin iškilmingais atvejais didikai rūkydavo pypkes su labai įmantriomis galvutėmis, kurios buvo vadinamos paradinėmis. Buvęs Lietuvos-Lenkijos valdovas Stanislovas Leščinskis, gyvendamas Prancūzijoje, mėgo rūkyti „turkiško fasono“ šešių pėdų /apie vieno metro ir 80 cm./ ilgio pypkę.

Tabako vartojimas itin plačiai plito XVIII a. Lietuvos gyventojai ne tik jį rūkydavo, bet pradėjo ir uostyti. Iš XVII a. paskutiniojo dešimtmečio šaltinių matyti, nurodo istorikas S.Samalavičius, kad LDK buvo prekiaujama 11 rūšių uostomuoju ir 8 rūšių rūkomuoju tabaku.

1776 m. buvo įvestas tabako monopolis. 1791 m. sausio 8 d. LDK iždo komisija sudarė trejiems metams sutartį su Andrium Rofalovičium, Jonu Dekertu, Petru Blanku ir Fridriku Kabritu dėl tabako tiekimo visam kraštui. Šie pasižadėjo savo lėšomis pastatyti tabako apdirbimo įmones ir sandėlius bei aprūpinti visą šalį nustatytų rūšių tabaku, kurį pardavinėsią nustatytomis kainomis, o iždo komisija įsipareigojo prižiūrėti, kad niekas kitas tabako neįvežtu bei vietoje auginamo tabako neperdirbtų ir nepardavinėtų.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.05.04


Prisijunkite prie diskusijos