Dėl Šarūno Paberaliaus neprašauta


Print

Tikriausiai nieko nuostabaus nepasakysiu pabrėždamas, jog žurnalistą, prieš pradedant rašyti analitinį straipsnį apie sudėtingas, painias, su slaptosiomis tarnybomis susijusias bylas, visuomet apninka abejonės. Abejonės – neišvengiamos.

Pavyzdžiui, nuolat savęs klausdavau, ar nedarau grubios klaidos, prieštaraudamas oficialiai Lietuvos teisėsaugos versijai. Nuolat kirbėdavo mintis: o jei po kelių ar keliolikos metų paaiškės, jog klydau, jog buvau mulkinamas, jog gyniau visai ne tuos, kuriuos derėtų ginti? Kaip tada reikės pažvelgti į akis tiems, kuriuos nepelnytai kritikavau?  Be kita ko, narpliodamas kai kurias rezonansines bylas dažnusyk sulaukdavau ne itin draugiškų replikų, net pašaipų. Girdi, prokurorai klysta, teisėjai klysta, saugumo pareigūnai klysta, tik štai Slaptai.lt žurnalistai viską išmano ir viską žino.

Į tokius priekaištus būdavo sunku įtikinamai atsakyti. Žinoma, teisėsaugos institucijų galimybės išsiaiškinti tikrąsias vieno ar kito nusikaltimo priežastis, užsakovus, vykdytojus, – nepalyginamai didesnės, platesnės. Tačiau per dvidešimt metų sukaupta žurnalistinė patirtis byloja, jog Lietuvos jėgoms struktūroms tiesa ir objektyvumas ne visuomet rūpi. 

Kiek daug priekaištų esu sulaukęs, kad ėmiausi domėtis čečėnų Gatajevų byla! Kai kurie net Seimo nariai labai subtiliai patardavo verčiau palaikyti Lietuvos saugumiečius, nes “VSD puikiai žino, ką daro”.  Laimė – nepasidaviau įtikinėjimams. Dabar jau akivaizdu, kad VSD ir Kauno prokuratūros argumentai, pateikti prieš Khadižat ir Maliką Gatajevus, atrodo neįtikinami ne vien Slaptai.lt portalo žurnalistams. Kaltinimus nepagrįstais linkusi traktuoti ir Suomijos teisėsauga. Neatmestina galimybė, jog šiems grubiai, aršiai Lietuvoje persekiotiems čečėnams Suomijoje bus suteiktas politinis prieglobstis.

Panaši padėtis nūnai klostosi ir dėl Medininkų žudynių bylos tyrimo Vilniaus Apygardos teisme. Niekad nebuvau nei sovietinių, nei Rusijos karinių struktūrų gerbėjas. Taigi nejaučiu jokio palankumo ir OMON organizacijai. Tačiau teisti omonininką neturint nei tiesioginių, nei netiesioginių įkalčių, mano supratimu, – negalima. Todėl ir gilinuosi į buvusiam Rygos OMON milicininkui Konstantinui Michailovui – Nikulinui pažertus “šiaudinius” Lietuvos prokuratūros kaltinimus. Beje, abejonės Lietuvos prokuratūros objektyvumu šioje byloje tik didėja.

Šiandien galiu drąsiai teigti, jog neprašoviau ir prieš keletą metų nuo Lietuvos teisėsaugos spaudoje pradėjęs ginti Amerikoje besislapstantį Šarūną Paberalių. Prieš keletą dienų Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, jog Amerikos teisėsauga neketina mums atiduoti Čikagoje suimto Š.Paberaliaus, nes įsitikinusi, jog šiam vaikinui pateikti lietuviškieji kaltinimai – iš piršto laužti. Gali taip atsitikti, jog Amerika Š.Paberaliui suteiks net politinį prieglobstį. O juk 2007-aisiais ne sykį teko išklausyti priekaištų, suprask, ir vėl “nusikaltėlį painioju su auka”.

Tokia proga savo skaitytojams pateikiame du prieš keletą metų tiek portale Slaptai.lt, tiek laikraščio “XXI amžiaus” priede “Slaptieji takai” skelbtus straipsnius, kas, kaip ir kodėl, mūsų supratimu, keršijo principingam, doram, drąsiam, Lietuvos slaptosioms tarnyboms talkinti norėjusiam Š.Paberaliui. Ogi neatmestina versija, jog čia būta didelių Viktoro Uspaskicho interesų, o Lietuvos teisėsauga, užuot ieškojusi tikrosios tiesos, aklai talkino Kėdainių „kniaziumi“ tituluojamam V.Uspaskichui.

XXX

Gintaras Visockas

“Šarūnas Paberalius sąžiningai dirbo Lietuvos naudai”

Atsiliepdamas į šių metų rugpjūčio mėnesio pradžioje jai kuriuose leidiniuose paskelbtą informaciją apie Šarūno Paberaliaus bendradarbiavimą su Lietuvos valstybės saugumo departamentu (VSD), patvirtinu, kad Šarūnas Paberalius bendradarbiavo su Lietuvos Respublikos Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tuometiniu pirmininku Juozapu Algirdu Katkumi. Šarūnas Paberalius sąžiningai dirbo Lietuvos naudai“.

Ši ištrauka – iš buvusio Seimo NSGK pirmininko J.A.Katkaus viešo pareiškimo, praėjusią savaitę adresuoto visoms Lietuvos žiniasklaidos priemonėms. Beje, šis pareiškimas – ne išgalvotas. Jo autentiškumas patvirtintas Vilniaus miesto 3-iajame notarų biure. Kad J.A.Katkaus parašas yra ne klastotė, 2007 metų rugpjūčio 13 dieną oficialiai teigia notaras A.Rasimavičius.

Viktoro Uspaskicho apsaugininku tapo ne atsitiktinai

Tuo pačiu buvusio Seimo NSGK pirmininko J.A.Katkaus viešas pareiškimas dėl Š.Paberaliaus „sąžiningo darbo Lietuvos naudai“ – unikalus. Jis paklius į Lietuvos žvalgybos istorijos vadovėlius. Ir bus traktuojamas kaip sąžiningo, garbingo elgesio etalonas. Šiandien Lietuvoje retai kada aukšto rango politikai – o Seimo NSGK pirmininko postas mūsų valstybėje yra vienas iš svarbiausių – imasi tokios atsakomybės: viešai patvirtinta, esą tas ar kitas žmogus jiems teikė slaptą, konfidencialią, vertingą informaciją.

Dažniausiai slaptam informacijos teikėjui pakliuvus į keblią situaciją net ir žymiai mažesnius postus užėmę arba tebeužimantys politikai traukiasi į šalį: nežinau, nemačiau, negirdėjau. Buvęs Seimo NSGK pirmininkas A.Katkus pasielgė ne tik sąžiningai, bet drąsiai. Š.Paberalius nebuvo eilinis informacijos teikėjas. Jis ne vienerius metus dirbo nūnai į Maskvą pabėgusio Viktoro Uspaskicho apsaugos viršininku.

Čia būtina pabrėžti: kai kurie politikos apžvalgininkai tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje pagrįstai mano, kad Kėdainių „kniazius“ gali būti susijęs su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Taigi Š.Paberalius buvo ne šiaip sau apsaugininkas, stebėjęs korumpuotą valdininką kokioje nors savivaldybėje ar departamente, o ėjo su Rusijos slaptosiomis tarnybomis galimai susijusio politiko apsaugos viršininko pareigas. Tuo pačiu liūdnai pagarsėjusio V.Uspaskicho draugystės ir pasitikėjimo jis ieškojo sąmoningai, svajodamas ilgainiui įsidarbinti Lietuvos slaptosiosiose tarnybose.

Prieš tapdamas V.Uspaskicho aplinkos žmogumi jis savo žingsnį derino su kai kuriais to meto politikais, J.A.Katkumi – taip pat. Ir bent jau tuometinis Seimo NSGK pirmininkas J.A.Katkus laimino drąsų, įžūlų jaunuolio sprendimą – įsitvirtinti įtartino politiko rusiška pavarde aplinkoje. J.A.Katkus vieno konfidencialaus susitikimo su jaunuoliu metu neneigė, jog Lietuvai labai praverstų informacija, ką iš tiesų veikia V.Uspaskichas: su kuo bendrauja, kur susitinka su svarbiomis personomis, ką planuoja, kuo nepasitiki, kokias silpnąsias savybes turi.

O šiandien, kai buvusiam V.Uspaskicho apsaugos viršininkui iškilo rimtų nemalonumų, J.A.Katkus nepuolė įrodinėti, jog Š.Paberaliaus pavardę girdįs pirmą kartą. Šių eilučių autoriui teko būti unikalaus susitikimo liudininku. Prie Seimo rūmų praėjusią savaitę įvyko Š.Paberaliaus motinos Teresės Tumėnaitės – Paberalienės ir buvusio Seimo NSGK vadovo J.A.Katkaus akistata. Apsaugininko motina T.Tumėnaitė – Paberalienė paprašė oficialaus patvirtinimo, kam iš tiesų tarnavo jos sūnus, nes toks pareiškimas gali būti naudingas nūnai užsienyje besislapstančiam Šarūnui. Ir buvęs politikas iš karto sutiko padėti „kuo galįs“. Oficialus patvirtinimas netrukus buvo parašytas.

Atsisveikinus su Šarūno motina J.A.Katkus pabrėžė, jog Šarūną laiko sąžiningu žmogumi ir nė per nago juodymą netiki jam pateiktais nusikaltimais. Pasak buvusio Seimo NSGK vadovo, Šarūną kažkas išdavė, papasakodamas V.Uspaskichui, esą Š.Paberalius – prolietuviškų jėgų atstovas. Išdavikų greičiausiai reikia ieškoti tarp buvusių aukšto rango VSD pareigūnų. Mat jie negalėjo nežinoti, jog Šarūnas nori įsidarbinti VSD, o jo gyvenimo byla atidžiai ir kruoščiai tikrinama bei analizuojama VSD analitikų.

Susidoroti su Šarūnu bandyta daug kartų

Kad visi Šarūnui dabar inkriminuojami nusikaltimai surežisuoti, leidžia įtarti iškalbinga detalė. Kada Š.Paberalius pajuto spaudimą? Nemalonumai prasidėjo būtent tuo metu, kai vieną dieną įsiutęs V.Uspaskichas atsisakė jo paslaugų. Nieko nepaaiškino, jokių priekaištų nepažėrė. Tiesiog pareiškė, kad Šarūnas jo asmens daugiau nesaugos. Beje, Šarūno paslaugų atsisakyta būtent tą dieną, kai į Kėdainius atvyko aukšto rango „Gazprom“ atstovai. Po to „Gazprom“ svečių pasirodymo ir prasidėjo Š.Paberaliaus bėdos. Štai tik keli pasakojimai, kaip buvo bandoma susidoroti.

1998 metų rugpjūtį Šarūnas sulaukė pavojaus pranešimo iš netoli jo darbo esančios „Vikondos“ autoplovyklos. Nemanydamas, kad čia gali būti kažkas labai rimto, Š.Paberalius atskubėjo vienas (argi rimti vagys puola autoplovyklas, negalinčias pasigirti didelėmis pinigų apyvartomis?). Tačiau padėtis susiklostė pavojinga. Plovyklos darbuotoją „užspaudę“ laikė keturi ar penki reketininkai. Juos pavyko sulaikyti panaudojus tik šaunamąjį ginklą ir iškvietus Greitojo reagavimo būrį bei policijos pareigūnus. Tačiau pinigų iš plovyklos darbuotojo reikalavę jaunuoliai kažkodėl vėliau paleisti.

1998-ųjų gruodyje Š.Paberalius po darbo nusprendė pėsčias grįžti į tarnybinį butą – pasivaikščioti. Tačiau vienoje iš Kėdainių gatvių jį užpuolė keli vaikinai. Tik panaudojus tarnybinį ginklą, kovinės savigynos veiksmus agresyvūs užpuolikai atsidūrė teisėsaugos rankose. Tačiau Kėdainių teisėsauga ir juos paleido į laisvę.

1999 metų spalio 20 dieną į tarnybinį butą, kuriame gyveno Š.Paberalius gyveno, kažkas įmetė kovinę granatą. Tik atsitiktinumo dėka Šarūnas liko gyvas. Kėdainių policija sprogdinimo užsakovų nerado. Šiuo nusikaltimu apkaltintas Kėdainių narkomanas. Iš kur jis gavo kovinę granatą, kėdainiškiai pareigūnai nesugebėjo nustatyti.

Dar vienas įtartinas incidentas įvyko pačioje 1999-ųjų pabaigoje. Š.Paberalius su keliais pažįstamas Kėdainių rajone esančioje kavinėje „Akimirka“ vakarieniavo, kai, vėl sutapimas, jon suvažiavo kelių kriminalinių grupuočių nariai. Sugužėję vidun jie elgėsi įžūliai, agresyviai – akivaizdžiai siekė Š.Paberalių ir jo draugus išprovokuoti muštynėms. Šarūnas iškvietė GRB būrį ir policiją, kuri, vėl sutapimas, stipriai vėlavo. Kitą dieną V.Uspaskichas išsikvietė Nepriklausomos Paieškos Agentūros (NPA) direktorių Laimį Dieninį ir pareikalavo, kad šis iš Kėdainių filialo atleistų visus geriausius, patikimiausius, sąžiningiausius darbuotojus, turinčius puikų psichologinį ir fizinį pasiruošimą.

Apkaltintas net žmogžudyste

Kuo toliau, tuo dar įdomiau. Vienos inkasacijos metu Šarūno pagalbos paprašė Kėdainių autobuso parko profsąjungos nariai. Jie kvietė apžiūrėti vieno autoįvykio vietą. Atskubėjęs Šarūnas sužinojo, kad autobuse nugriuvo ir susižalojo po saloną vaikščiojęs ar už turėklų nesilaikęs pagyvenęs žmogus. Nelaimėlis susimušė sprandą ir po dviejų mėnesių mirė. Bet mirė ne nuo tiesioginės traumos, o nuo įvairių ligų ir prisidėjusių komplikacijų. Atspėkit, kas buvo apkaltintas dėl šio incidento? Tesingai atspėjote. Š.Paberalius.

Kėdainių apylinkės teismas ne tik jį apkaltino dėl incidento, nuteisė 3,5 laisvės atėmimo bausme nuosprendį atidedant dviems metams. Iš Šarūno dar pareikalauta, kad šis mirusiojo našlei sumokėtų piniginę kompensaciją – 12.500 litų. O štai dar vienas „atsitiktinumas“, po kurio Š.Paberalius galutinai įsitkino, jog visi tokie išpuoliai prieš jį yra sąmoningai organizuojami ir greičiausiai nesiliaus, kol jis nebus fiziškai sunaikintas. „Vikondai“ priklausančioje kavinėje „Vikondos slėnis“ organizuota didelė šventė. Šarūnas tądien buvo atsakingas už tvarką. Būtent tą vakarą pagalbos paprašė vaikinas, vardu Egidijus. Jis tvirtino, esą iš jo chuliganai reikalauja pinigų, be kita ko, reikalaudami pinigų, keletą kartų stipriai smogė į pilvą, grasino susidorojimu. Egidijus pažadėjo parašyti policijai pareiškimą dėl užpuolimo, mat šis incidentas – jau nebe pirmas.

Š.Paberaliaus ir jo pavaldinių meistriškumo dėka įžuliuosius chuliganus sulaikyti pavyko, nors jie ir priešinosi kaip įmanydami. Šio incidento pabaiga labai panaši į ankstesniuosius. Apkaltinti buvo ne chuliganai, o … Š.Paberalius. Nusivylęs Kėdainių teismų „objektyvumu“, Š.Paberalius teisybės bandė ieškoti kituose miestuose. Kėdainių teisėsaugos sprendimai buvo apskųsti tiek Panevėžio apygardos teismui, tiek Aukščiausiajam Teismui. Viskas veltui. Kėdainiškių teisėjų sprendimai visur buvo įvardinti kaip teisingi. Būtent tada Š.Paberaliui ir kilo liūdna mintis: jeigu jis nebėgs iš Lietuvos, jo laukia liūdnas likimas. Arba bus nužudytas, arba ilgiems metams atsidurs už grotų, kur su juo irgi gali būti nesunkiai susidorota. Vengdamas keršto Š.Paberalius išvyko į JAV. Gyvendamas ir dirbdamas Amerikoje Š.Paberalius vis dar bandė ieškoti teisybės. Tačiau jo byla dar labiau susikomplikavo, kai Kėdainių apylinkės teismas paskelbė paiešką. Šiandien paskelbta jau tarptautinė paieška.

VSD priedermė – ginti visus savo darbuotojus

Buvusio Seimo NSGK pirmininko J.A.Katkaus viešas teigimas, kad Š.Paberalius sąžiningai tarnavo Lietuvos valstybės interesams, – šiandien jau perduotas JAV teisėsaugos institucijoms. Mat vadovaudamasis tarptautiniais susitarimais, oficialus Vašingtonas privalo išsiųsti Amerikos terotorijoje gyvenantį vaikiną, kurį Lietuvos teismai laiko nusižengusiu įstatymams. Tačiau grąžinus bėglį į Lietuvą, Š.Paberaliaus gyvybei, sprendžiant iš visų aplinkybių, grėstų mirtinas pavojus. Kuo patikės oficialusis Vašingtonas – dar nežinia. Amerikiečiams tikriausiai labai sunku suvokti, kas gi iš tiesų dedasi vienoje iš NATO ir Europos Sąjungai priklausančių valstybių. Šiuo atveju labai svarbus ilgametės Seimo NSGK narės Rasos Juknevičienės pareiškimas. Šių metų rugpjūčio 3 dieną Tėvynės sąjungos frakcijos Seime spaudos tarnyba išplatino tokį pareiškimą: „Institucijos, vykdančios operatyvinę veiklą, turi saugoti ir branginti savo agentų slaptumą. Manau, naujasis VSD vadovas P.Malakauskas turi atlikti rimtą tyrimą ir išsiaiškinti spaudoje skelbiamos informacijos pagrįstumą, o faktams pasitvirtinus – nustatyti, kas ir kodėl išdavė slaptą VSD darbuotoją Š.Paberalių, dėl ko jis turėjo slėptis užsienyje. Kalti dėl to VSD pareigūnai turi atsakyti“.

Svarbus ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos valdybos pirmininko Jono Buroko pareiškimas. LLKS vadovas J.Burokas labai taikliai pastebėjo, jog „VSD priedermė yra ginti ne tik VSD, bet ir kitų savo veikla giminingų institucijų darbuotojus“. J.Burokas taip pat reikalauja, kad naujasis VSD vadovas P.Malakauskas išsiaiškintų, kas Rusijos pusei išdavė Š.Paberalių. Tačiau akivaizdu ir tai, kad naujasis VSD vadovas P.Malakauskas šiandien laikosi visiškai kitos nuomonės, nei J.A.Katkus, R.Juknevičienė ar J.Burokas. Lietuvos Seimo pirmininkui Viktorui Muntianui, beje, buvusiam ilgamečiui V.Uspaskicho bendražygiui, jis siunčia laišką, kuriuo atsiriboja nuo Š.Paberaliaus. P.Malakausko pasirašytame laiške tvirtinama, kad „patikrinimo metu nustatyta, esą minėtasis Š.Paberalius niekad nebuvo nei VSD pareigūnu, nei slaptuoju ar kitokiu bendradarbiu.“

Nori įsiteikti buvusiam V.Uspaskicho bendražygiui?

Naujasis VSD šefas, be kita ko, dar pabrėžia, kad „Š.Paberaliaus, jo artimųjų bei neįvardintų kolegų teiginiai apie tariamą šio asmens bendradarbiavimą su VSD neatitinka tikrovės ir yra naudojami nepagrįstiems kaltinimams Lietuvos teisėsaugai“. Kur gi ne. Buvęs oficialus Seimo NSGK pirmininkas J.A.Katkus – neįvardintas kolega? Šis VSD generalinio direktoriaus P.Malakausko laiškas irgi greičiausiai bus cituojamas knygose apie Lietuvos žvalgybos kelius ir klystkelius. Tik bus visai kitaip traktuojamas, nei J.A.Katkaus laiškas.

Bent jau dėl trijų keistų aplinkybių. Pirma, atsakymas parengtas labai skubiai. Per dvi paras. Galima pagirti P.Malakauską už tokį uolumą, bet galima ir nusistebėti tokiu keistu darbštumu. Ar įmanoma per savaitgalį – per šeštadienį ir sekmadienį, t.y. išeigines dienas – išsiaiškinti, ar tikrai Š.Paberalius neturėjo jokių ryšių su VSD? Mus konsultavę slaptųjų tarnybų ekspertai vienbalsiai tvirtina, jog tokį dalyką išsiaiškinti – labai sunku. Ypač greitai. Visi slaptieji bendradarbiai, be abejo, – įslaptinti. Jų pavardžių nėra vienoje kartotekoje, vienoje užrašų knygoje, kurioje fiksuojami visi informatoriai, agentai, bendradarbiai.

Net patys aukščiausi VSD vadai žino ne viską. Norint tiksliai pasakyti, ar konkretus asmuo yra tikras ar apsišaukėlis agentas, būtina surengti dešimtis susitikimų su veikiančiais slaptųjų tarnybų agentais, kuriuos sušaukti į krūvą per keletą dienų neįmanoma, nes jie išsibarstę po visą pasaulį. Todėl akivaizdu, kad šiuo atveju P.Malakausko darbštumas nieko dėtas.

Antra, paklausimą dėl Š.Paberaliaus Lietuvos saugumo šefui adresavo ne Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, o Seimo NSGK narė R.Juknevičienė. Todėl VSD bosas savo atsakymą turėjo adresuoti ne V.Muntianui. Galima tik spėlioti, kodėl P.Malakauskas taip skuba įsiteikti Seimo vadovui V.Muntianui. Juk V.Muntianas – liūdnai pagarsėjusio V.Uspaskicho bendražygis. Tiksliau tariant, dešinioji ranka. Tai reiškia, kad buvęs V.Uspaskicho apsaugos viršininkas Š.Paberalius netiesiogiai privalėjo rinkti informaciją ir apie V.Muntiano, ilgamečio Kėdainiu mero, darbus.

Trečia, šiandien žinoma, kad šių metų rugpjūčio 8-ąją, tą pačią dieną, kai Lietuvos Seimas gavo VSD raštą, pas premjerą Gediminą Kirkilą įvyko „neplanuotas“ pasitarimas, kuriame dalyvavo VSD vadovas P.Malakauskas, Seimo vadovas V.Muntianas, premjeras G.Kirkilas ir premjero patarėjas Albinas Januška. Lyg ir nieko įtartino, jei nežinotum, kam iš tiesų pavaldus VSD vadovas. Ogi P.Malakauskas atskaitingas šalies Prezidentui Valdui Adamkui ir Seimo NSGK vadovui Algirdui Matulevičiui. Tad belieka retoriškai paklausti: gal VSD vadovas P.Malakauskas nesusigaudo, pas ką pirmiausiai turėtų rengti „neplanuotus mandagumo vizitus“?

XXX

Gintaras Visockas

Politinio terorizmo apraiškos

Ar Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę būta politinio terorizmo? Šia tema neseniai diskutuota Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) Vilniuje. Diskusija – labai aktuali. Tik labai vienpusiška. Bet juk kitaip ir būti negalėjo. Improvizuotą spaudos konferenciją TSPMI studentams organizavo ne kas kitas, o tendencingasis „Spaudos klubo“ vedėjas, savo laidose sunkiai slepiantis neapykantą dešiniesiems politikams.

O improvizuotosios spaudos konferencijos svečiu pasirinktas buvęs generalinis prokuroras, kadaise tyręs ir iki galo neištyręs daugelio to meto rezonansinių bylų. Todėl nenuostabu, kad tądien studentams buvo pateikiama itin vienpusiška, tendencinga informacija. Audrius Siaurusevičius teiravosi, kaip derėtų vertinti Juro Abromavičiaus nužudymo ar tilto per Bražuolę sprogdinimo versijas, o Artūras Paulauskas, prisimindamas to meto įvykius, tiesiogiai ir netiesiogiai bėdą vertė dešiniesiems. Lietuva bent jau oficialiai priskiriama demokratinėms valstybėms. Taigi mūsų šalyje toleruotinos net ir tokios paskaitos, kaip toji, kurią organizavo „Spaudos klubo“ vedantysis.

Tačiau TSPMI vadovybė vis dėlto privalėtų pasikviesti į svečius ir tuos politikus ar buvusius savanorius, kurie, analizuodami vadinamojo savanorių maišto priežastis, įžvelgia Rusijos slaptųjų tarnybų intrigas. Bet greičiausiai nepasikvies. Mat Lietuvoje nėra tikros demokratijos – tik deklaratyvi.

Jeigu Lietuva išties būtų demokratinė, tai TSPMI vadovas Raimundas Lopata netoleruotų tokių vienpusiškų pliūptelėjimų. Tereikia prisiminti kad ir buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus paskaitą, skaitytą tose pačiose TSPMI auditorijose. Nieko smerktino, jei studentams savo poziciją išguldo KGB rezervistus palankiai vertinantis M.Laurinkus. Bet kodėl į diskusiją vėliau nepakviečiami tie mūsų saugumiečiai, kuriuos buvę KGB rezervistai išstūmė iš darbo? Būtų suręgsta puiki intriga. Studentams kiltų įvairiausių klausimų. Negi mokslo įstaiga, kurioje gvildenami tarptautinių santykių ir politikos mokslai, nenori skatinti studentus tapti dar žingeidesniais?

Vienpusiškos paskaitos tikrai nėra geras dalykas. Dauguma studentų, kurie išklausė buvusio generalinio prokuroro samprotavimų, jo mintis priėmė beveik „už gryną pinigą“. Net paskaitos organizatoriai buvo priversti pripažinti, jog studentai, popieriuje išguldę savo įspūdžius apie paskaitą, kritišku, analitiniu mąstymu nepasižymėjo. Galų gale ir klausimus, ne tik atsakymus, reikia išmokt formuluoti. Sakykim, klausimas, kurį iškėlė „Spaudos klubo“ vedėjo paskaitoje buvęs generalinis prokuroras, – ne itin tikslus. Kodėl vartota sąvoka „buvo“, jei politinio terorizmo recidyvų galima rasti ir šiandien?

Štai tik vienas pavyzdys iš dabartinio politinio terorizmo apraiškų. Ką šiandien veikia Šarūnas Paberalius, buvęs liūdnai pagarsėjusio Viktoro Uspaskicho asmens sargybinis? Šis vaikinas iki šiol slapstosi vienoje iš Vakarų valstybių, baimindamasis dėl savo gyvybės. Mat į Kėdainius saugoti suvirintojo iš Rusijos jis išvažiavo ne šiaip sau. Jo tikslas buvo surinkti kuo daugiau žinių apie tikrąją padėtį įtartinojo V.Uspaskicho valdose. Vaikinui šiandien turėtų būti skiriama premija už drąsą, kurią jis pademonstravo, nuspręsdamas slapta rinkti informaciją apie su Rusijos slaptosiomis tarnybomis siejamą turtuolį. O išėjo atvirkščiai. Lietuvoje jam buvo dirbtinai „prikabinti“ keli nusikaltimai, Lietuvos slaptosios tarnybos nuo jo atsižegnojo, ir Šarūnas šiandien … vienas kaip pirštas slapstosi svetimoje valstybėje.

Jo motina Teresė Paberalienė bijo, kad sūnaus neištiktų didelė bėda. Mat ji neatmeta galimybės, jog V.Uspaskicho aplinkos žmonės nedovanos Šarūnui už „tokį įžūlumą“. Viktoras iki šiol įtakingas, ir jo įtaka nė kiek nemažėja. Kad ši istorija nėra pasibaigusi, akivaizdu dar ir dėl to, kad niekas iš Lietuvos slaptųjų tarnybų net nebando aiškintis, kas išdavė Šarūną. Kitaip tariant, Lietuvoje niekam nė motais, kas šnibžtelėjo Kėdainių kniaziui, esą asmens sargybinis apie jį Lietuvos teisėsaugai renka „kompromatą“. Šarūno motina baiminasi, kad sūnų gali pabandyt net fiziškai pašalinti. Mat jis „daug žino“, ir tas „jo žinojimas“ erzina, neramina kai kuriuos politikus, ne tik V.uspaskichą.

Štai gruodžio 4 dieną apie 21 valandą vakaro Šarūno motina buvo sulaikyta netoli savo namų policijos pareigūnų. Remdamiesi generalinės prokuratūros oficialiu laišku policininkai T.Paberalienei pateikė keletą klausimų: kur gyvena jos sūnus, su kuo bendrauja, ar turi automobilį, koks jo telefonas, ar turi giminių šalyje, kurioje apsistojęs? Tokios apklausos Lietuvoje pasilikusiai Šarūno motinai organizuojamos nebe pirmą kartą. Motina nieko konkretaus klausinėtojams nepasako. Ji – nežino. O jeigu ir žinotų, vis tiek nepasakytų. Nežinia dėl sūnaus likimo tęsiasi nebe pirmus metus. Sakykit, ar tai – ne pats tikriausias politinis terorizmas?

Nuotraukoje: politikas Viktoras Uspaskich, kurio apsaugininku kadaise dirbo Šarūnas Paberalius.

2011.07.06


Prisijunkite prie diskusijos