Galimi galimo teroro akto Lietuvoje scenarijai


Print

Visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt pažįstamas tautiškų, patriotinių nusiteikimų jaunuolis papasakojo, kas, kaip ir kodėl artimiausiu metu, jo manymu, gali norėt Lietuvoje surengti kruviną teroro aktą – susprogdinti bombą. Pasakota naudojant tariamąją nuosaką – ne kaip bus, o kaip galėtų būti. Nepaisant tariamos nuosakos pasakojimas atrodė labai įtikinamas.

Tautiškų aspiracijų turintis jaunuolis mano, kad visa Europa šiandien vaduojasi iš liberalų ir kosmopolitų primestų propagandinių žabangų. Jei dar prieš keletą metų asmenys, vertinatys ir gerbiantys savo tautinius papročius ir tradicijas buvo laikomi atsilikėliais, nesusipratėliais, nevykėliais, tai tautiškumo ir nacionalumo demonstravimas nūnai tampa natūraliu, suprantamu dalyku. Išties, kas gi čia blogo, jei lietuvis didžiuojasi lietuviška istorija, lietuviškomis dainomis, lietuviškais valgiais ir, beje, siekia, kad jo pase būtų užrašyta ne “Lietuvos pilietis” bet konkrečiai – “lietuvis”. Nieko keisto ir tuomet, jei lietuvis didžiuojasi savo nacionalinėmis išsivadavimo kovomis, kurios nepatinka kaimyninėms rusų ar lenkų tautoms.

Vadovaujantis sveiku protu, niekam, taip pat ir Lietuvos valdžiai, nederėtų smerkti ir tų lietuvių, kurie savo prezidentus ir premjerus ragina daugiau bičiuliautis būtent su gimininga baltų tauta – latviais, o ne, sakykim, slavais lenkais ar baltarusiais. Argi kas nors, įskaitant ir Lietuvos valdžią, gali smerkti lietuvius, kurie atkakliai reikalauja paaiškinti, kokiu pretekstu, padarius akivaizdžią išimtį, net 128 milijonai litų atiduodami žydų bendruomenėms? Argi kam nors gali pasirodyti agresyvūs lietuvių reikalavimai puoselėti baltiškąją kilmę bylojančius istorijos, kultūros paminklus dabartinėje Kaliningrado srityje ar Baltarusijoje?

Akivaizdu, jog Lietuvoje veikia užtektinai įtakingos jėgos, kurios lietuviams bando primesti kosmopolitizmo, nepilnavertiškumo nuostatas, kad ilgainiui “Lietuva liktų, bet liktų be lietuvių ir … atsivertų plačios galimybės čia įsikurti kitoms tautoms, pavargusioms nuo nuolatinių karų, žemės drebėjimų, taifūnų, sausrų”. Tos įžūlėjančios kosmopolitinės jėgos dabar net skatina niekinti Pilėnų žygdarbį, girdi, gynėjai nusižudė ne dėl dvasios stiprybės, o dėl bailumo. Tos įžūlėjančios kosmopolitinės jėgos šiandien bando įskiepyti nuomonę, esą tomaševskiai ir vyzentaliai mus kritikuoja pagrįstai, pelnytai, mat mes, lietuviai, nesugebame žvelgti globaliai, tolerantiškai ar civilizuotai. Tos įžūlėjančios kosmopolitinės jėgos mums bando įrodyti, jog bet kokio konflikto atveju privalome nusileisti kitataučiams – lenkams, rusams, žydams, nes to reikalauja išmintis, geopolitinės realijos ar dar kas nors labai svarbaus…

Laimė, lietuvių tauta pradeda atsikvošėti. Džiugu, kad pagaliau imame suvokti, jog tautiškumas ir nacionalumas nėra atgyvena. Taip pat reikia sveikinti Lietuvoje stiprėjančias nuostatas, jog nutautėjimas – labai blogas dalykas. Maždaug tas pats, kas ir fizinė mirtis.

Tačiau džiaugdamasis tokiomis tendencijomis tautinių nusiteikimų jaunuolis baiminasi, jog kosmopolitinės jėgos, matydamos augantį lietuvių sąmoningumą, gali imtis grubių, šlykščių provokacijų, kurių pagalba bus siekiama sukompromituoti būsimuosiuose Seimo rinkimuose dalyvauti siekiančias tautines jėgas. Kosmopolitinėms jėgoms, anot pašnekovo, jau gali nebeužtekti mūsų partizanus ar kunigaikščius juodinančių knygų, filmų, straipsnių. Jos gali imtis drastiškų priemonių. Net teroro akto, už kurį atsakomybė būtų sumaniai primesta būtent tautinių pažiūrų jaunimui, rengiančiam eitynes, mitingus ar leidžiančiam savo laikraštį.

Pirmiausia reakcija į pasakojimą apie “galimą galimo teroristinio akto Lietuvoje scenarijų” buvo rezervuota. Tačiau prisiminęs paskutiniųjų kelerių metų bylas, iškeltas prieš neva su savo vaikais grubiai pasielgusius čečėnus Gatajevus, terorizmu kaltinamą Eglę Kusaitę, be įrodymų nuteistą buvusį Rygos omonininką Konstantiną Michailovą, teisėsaugos persekiotą Kauno savanorį Mykolą Dūdonį, disidentą Algirdą Petrusevičių, bandymą susprogdinti Bražuolės tiltu turėjusį važiuoti traukinį į Kaliningradą, – susimąsčiau. Žinoma, kol kas sunku patikėti, jog teroro aktas įmanomas mūsų ramioje, niekam nieko blogo nedarančioje, nieko pulti neketinančioje, tautinių mažumų neskriaudžiančioje šalyje.

Bet tiesa ir tai, kad jei Lietuvoje būtų surengtas net mažytis kruvinas išpuolis, o atsakomybė už jį būtų primesta bent šiek tiek su tautiškumu siejamoms grupėms, atsigaunačios sveikos nacionalistinės jėgos ir vėl ilgam būtų nustumtos į politinį užribį. O jų vietą užimtų kosmopolitai, šūkyje “Lietuva – lietuviams” įžvelgiantys pačią didžiausią šių dienų nuodėmę.

O dabar išklausykite tautiškai nusiteikusio jaunuolio versiją ir spręskite patys, ar toks scenarijus Lietuvoje – įmanomas.

XXX

Lietingas rytas Vilniuje. Stoties žiede esančioje troleibusų stotelėje būriuojasi žmonės. Rudeninis lietus verčia slėptis po stotelės stogu. Žmonių daugėja. Niekas nekreipia dėmesio į porą krepšių, pūpsančių po suolu. Visi paskendę savo mintyse. Problemų – daugiau negu reikia. Lietuva neišlipa iš finansinės krizės, siaučia nedarbas, emigracijos mastai – milžiniški. Valdžią sukrėtė rezonansiniai korupcijos skandalai. Vienas didžiausių finansinių aferų – Lietuvoje taip ir neįvykęs krepšinio čempionatas, kuriam nespėta deramai pasiruošti. Sporto arenoms skirti pinigai išgaravo „komisijų“ ir „ekspertų“ kišenėse. Turnyras skubos tvarka surengtas Prancūzijoje.

Ne už kalnų – ir parlamentiniai rinkimai. Sprendžiant iš visuomenės apklausų, rinkimuose dalyvaus vos 18 proc. Lietuvos gyventojų. Tokio didelio nusivylimo Lietuvos valdžia dar nebuvo patyrusi. Seimu, partijomis, prokuratūra ir teismais pasitiki vos kas dvidešimtasis lietuvis. Žiniasklaidoje nuolat viešinami faktai apie girtus policininkus, kyšininkaujančius pareigūnus, tarnybinės kompetencijos neturinčius prokurorus. Neseniai pasibaigęs Europos Sąjungos dotacijų skyrimo terminas. Taigi užsuktas aštuonerius metus tekėjęs finansų kranelis. Šalyje daug kas tai vertina kaip pagrindinį gręsiančios finansinės katastrofos pranašą.

7:47 valandą minėtoje Vilniaus troleibusų linijos stotelėje nugriaudėja sprogimas. Atskubėjus policijos patruliui netikėtai nugriaudėja antrasis, dar galingesnis, sprogimas. Sprogstamieji užtaisai buvo paslėpti tuose krepšiuose, į kuriuos niekas neatkreipė dėmesio. Taigi Lietuvoje įvyksta tai, ką mūsų šalies gyventojai iki tol buvo įpratę matyti tik per televiziją: degančių Amerikos vėliavų ir skanduojančių “Alachas didis” musulmonių fone.

Lietuvos visuomenė – šokiruota. Per masines informavimo priemones komentatoriai pradeda narplioti versijas, kam naudinga teroristinė ataka Lietuvos sostinėje. Į televizijos studijas kviečiami politikai bei specialiųjų tarnybų ekspertai kalba apie naująjį reiškinį Lietuvoje – nesaugumą dėl terorizmo išpuolių. Kalbas apie terorizmo istoriją, aukų skaičių bei sužeistųjų būklę ilgainiui pakeičia atsakingųjų pareigūnų pažadai iš po žemių surasti kaltuosius.

Kam galėjo būti naudingas teroro aktas Vilniuje? Specialiųjų ir slaptųjų tarnybų vadovai dėsto teorijas, kuriose minimi čečėnų kovotojai, galbūt keršijantys lietuviams už pamirštą Čečėnijos problemą, bei Rusijos ar jos satelitų žvalgybininkai, galbūt siekiantys destabilizuoti padėtį Lietuvoje. Kai kurie komentatoriai prabyla apie galimas sąsajas su Lietuvos vidaus politinėmis grupuotėmis.

Praėjus kelioms dienoms po sprogimo Lietuvos Vyriausybė paskelbia viltingą pareiškimą: prieš Lietuvą įvykdytas žiaurus teroro išpuolis, bet specialiosios tarnybos jau žino, kas galėjo jį surengti. Tos pačios dienos pavakarę valdžia praneša: rytoj teroristai bus surasti. Sukrėstą, pasimetusią, išsigandusią minią apima begalinis džiaugsmas. Lyg kadaise Sąjūdžio laikais. Pirmieji šalies asmenys, susikibę rankomis su tautiečiais, Nepriklausomybės aikštėje skanduoja „Lie-tu-va“.

Naktį Vilniuje – ramu. Visoje šalyje sustiprintos policijos pajėgos. Ryte televizija paskelbia džiugią naujieną – specialusis policijos dalinys surado asmenį, atsakingą už pralietą kraują Vilniuje. Iš visų miesto pusių į įvykio vietą skuba policijos patruliai. Jie atidžiai “šukuoja” mikrorajoną. Šalia arčiausiai įtariamųjų esančio vaikų darželio pareigūnai aptinka automobilį, kuriame – aprūdijusi, bet veikianti senoviška aviacinė bomba. Ji turėjo sprogti ryte. Nelaimės atveju aplinkiniai namai, įskaitant ir vaikų darželį, būtų nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Spragsint šimtams žurnalistų fotoaparatų, generalinis prokuroras ryte pareiškia, jog Lietuvos teisėsauga surado kaltininkus, kurie surengė sprogdinimus. Prokuroro teigimu, teroristai ruošėsi dar didesniam išpuoliui. Tačiau jie buvo laiku sučiupti. Gatvėje veikusių stebėjimo kamerų pagalba.

Iš daiktų, rastų kratos metu, padaryta išvada, jog ruošiamasi dar vienam išpuoliui. Vidaus reikalų ministerijos organizuota žaibiška pasala lėmė, jog buvo rastas sprogmenų prikrautas automobilis, turėjęs sprogti šalia vaikų darželio. Specialioji išminuotojų komanda, pasitelkusi naujausią įrangą, išminavo ganėtinai mėgėjiškai padarytą, tačiau labai pavojingą užtaisą.

Vidurdienį per televiziją pradedama pasakoti apie vienintelį įtariamąjį. Niekas neabejoja to asmens kaltumu. Prokuratūra teigia, kad jo pirštų antspaudų pilna ant bute rastos savadarbės įrangos, leidžiančios pasigaminti sprogmenis, bei automobilyje prie vaikų darželio (tiesa, name rasti dar keturių nenustatytų asmenų pirštų anspaudai). Mieste esančios videokameros užfiksavo panašaus sudėjimo asmenį su barzdele, kaip įtariamojo, kuris padėjo bombas stotyje. Nors asmuo dėvėjo galvos apdangalą, ant akių nuleistą kepurę ir tamsius akinius, prokuratūrai iš įtartinų asmenų duomenų bazės pavyko žaibiškai „ištraukti vieną žmogų”, į kurio namus ir buvo pasiųstas patrulis.

Žurnalistams pasidomėjus, kokiais kriterijais vadovaujantis ieškotas įtariamasis, aukšto rango saugumo pareigūnas pareiškė, jog jo vadovaujama institucija seniai stebi pavojingiausias Lietuvoje veikiančias neapykantos grupes. Pasirodo, nusišovęs įtariamasis K.S. priklausė ekstremistinei radikalių nacionalistų, save vadinančių tikraisiais Lietuvos patriotais, grupuotei. Dalyvaudavo šių grupuočių organizuotuose mitinguose, kurie, oficialių institucijų manymu, kursto neapykantą. Įskaitant ir Kovo 11-osios jaunimo eitynes Vilniuje. Manoma, kad šios grupės jaučia neapykantą demokratiniu keliu pasukusiai Lietuvos visuomenei, svajoja apie radikalios, nacionalistinės „kieto kumščio“ valdžios įsigalėjimą. Labai panašią į dabartinę rusiškąją valdžią.

Sprogdintojas administruoja internetinę svetainę „kontr….”, joje pilna informacijos ir literatūros, kuria raginama kuo greičiau „kilti į kovą ir gelbėti Lietuvą nuo parazitų“. Toje internetinėje svetainėje puikuojasi užrašas: „kas ne su mumis, tas prieš Lietuvą“ ir “Lietuva – lietuviams”.

Po teroristinio akto žiniasklaida turi darbo į valias. Kiekvieną dieną pateikiama naujos sensacingos informacijos apie vadinamuosius Lietuvos nacionalistus. Rodoma medžiaga iš jų renginių, eisenų. Interpretuojamas kiekvienas nacionalistų žingsnis. Palankių vertinimų – nė vieno.

Rastų pirštų anspaudų pretekstu apklausinėjami visi asmenys, bent mažumėlę susiję su Lietuvos nacionalistų judėjimu. Kai kurie iš jų kelioms paroms uždaromi į areštinę, atliekamos masinės kratos. Daugiau nebeišduodami leidimai piketams, eitynėms, protesto akcijoms. Veikiančios visuomeninės ir politinės organizacijos apmiršta. Jos neuždraudžiamos. Tačiau joms daromas milžiniškas teisėsaugos, valdžios, žiniasklaidos ir visuomenės spaudimas, ir jos praktiškai nebeturi jokių šansų normaliai veikti.

Ieškoma ryšių su užsienio valstybėmis. Išsiaiškinama, jog įtariamasis sprogdintojas porą kartų buvo nuvykęs į Rusijoje vykstančius nacionalistinius muzikos festivalius, jo elektroniniame pašte rasta laiškų nuo Rusijos dešiniųjų ekstremistų, kuriuos jis asmeniškai pažinojo. Neabejojama, kad įtariamasis atvirai žavėjosi nacionalistine Rusijos valdžia, kuri vaiko seksualinių mažumų paradus, vykdo represijas prieš neeuropietiškos kilmės imigrantus ir t.t. Tiesa, įtariamasis teroristas tikriausiai žavėjosi tik kieta Rusijos valdžia, tačiau neabejotinai nekentė rusakalbių Lietuvos gyventojų, nes savo nusikaltimui pasirinko būtent Vilniaus stoties rajoną, kur gyvena daug rusakalbių. Neatsitiktinai dauguma aukų buvo ne lietuvių kilmės žmonės.

Po teroro akto pastebimai keičiasi Lietuvos politinis gyvenimas. Apklausos rodo, kad žmonės pradeda labiau pasitikėti Vyriausybe, kuri greitai susekė teroristą. Skelbiama, jog policija apsivalė – atleido aplaidžiai dirbusius asmenis ir paskelbė, jog skirs dar daugiau dėmesio kovai su nacionalistų ekstremizmu Lietuvoje. Kovai su nacionalistiniu ekstremizmu specialiosios tarnybos sulaukia padidinto finansavimo, į valstybės biudžetą plūsteli solidi Europos Sąjungos struktūrinių fondų, skirtų kovai su ekstremizmu ir terorizmu, finansinė parama. Po tokių veiksmų pasitikėjimas Vyriausybe, Seimu ir prokuratūra stipriai auga. Žmonės dėkoja premjerui, kuris įveikė prieš nekaltus žmones nusistačiusius fanatikus.

Vis aiškiau, kad būsimųjų rinkimų (kuriuose, pagal apklausas, jau pasiruošę dalyvauti ne 18, bet 53 proc. gyventojų) pagrindinė tema taps būtent teroro aktas. Prasidėjus reklaminei rinkimų kampanijai, dabartiniai valdantieji pradeda reklamuotis naudodami šūkį „Mes įveiksime ekstremizmą“. Nuolat spekuliuojama vaizdais, kaip po teroro akto valdžios atstovai ligoninėse lanko besigydančius sužeistuosius, kalbasi su žuvusiųjų giminėmis ir atimaisiais. Apklausos rodo, jog rinkimuose greičiausiai laimės dabar valdžioje esantys žmonės, nes jie pirmą kartą Lietuvoje žaibiškai neutralizavo įvykusią nelaimę. Finansinė krizė, emigracija ir nedarbas piliečiams tampa tarsi nereikšmingomis smulkmenomis, į kurias neverta kreipti dėmesio.

Dauguma kitų partijų taip pat kraunasi sau kapitalą: vieni piktinasi, jog dabartiniai valdantieji nesugebėjo laiku užkirsti kelio nelaimei, etninių mažumų partijos kviečia burtis visus kitataučius Lietuvos gyventojus kovai su „lietuviškuoju nacionalizmu“, treti postringauja apie „Rusijos kvapą šitame reikale“. Tik viena Lietuvos politinė jėga po šio įvykio patiria absoliutų sutriuškinimą.

Nacionalistinių jėgų pergalėms ritantis per Europą, Lietuvoje klostosi kitokia politinė padėtis. Lietuvoje kaip ir Europoje susikuria kritinė masė nacionalistiškai, tautiškai, patriotiškai nusiteikusių asmenų, susibūrusių į vieną iš partijų. Tačiau po teroro akto, o ypač, kai buvo parodyti vaizdai iš teroristo namų, kuriuose ant sienų puikavosi šios partijos plakatai ir atskleista, jog teroristas turėjo ryšių su keletu šios partijos veikėjų, bei savo internetiniame tinklalapyje nuolat rodė palankumą šiai jėgai, partija buvo sutrinta į miltus. Iš šios partijos išstojo daug asmenų, kurie dėl savo darbo pobūdžio, šeimos saugumo ir šventos ramybės nebenorėjo priklausyti organizacijai, žiniasklaidos nuolat įvardinamai „teroristų gynėjais“.

Beje, ši partija vienintelė bandė kelti klausimus dėl tikrųjų teororo akto organizatorių, todėl nuolat būdavo apibūdinama taip, tarsi teisintų nusikaltėlį. Taigi nacionalistinė, tautiška partija lieka kelių radikalų rankose, kurie liguistai tvirtina, esą visas šis incidentas sufabrikuotas ir įvykdytas tautos priešų. Iš pašiepiamų radikalų tokią versiją skelbiantieji  tampa nekenčiamais ekstremistais. Partija net nedalyvauja būsimuosiuose rinkimuose, nes supranta nieko nelaimėsianti.

O kratos ir apklausos tęsiasi. Policija kantriai ieško žuvusiojo teroristo bendrininkų. Suimamas dar vienas nacionalistas. Skelbiama, jog jo pirštų anspaudai rasti sprogmenų paruošimo vietose. Jis suimamas. Visuomenėje vyrauja nuomonė, jog jį reiktų nubausti visu įstatymo griežtumu. Sulaikytasis paskelbia, jog visi jam pateikti kaltinimai – laužti iš piršto. Tačiau mėnesiais jis laikomas uždarytas areštinėje, trukdoma susitikti su advokatais ir artimaisiais. Žmogaus teises ginančios organizacijos ignoruoja šį atvejį ir sveikina policiją sulaikius dar vieną neapykantos kitaip mąstantiems puoselėjusį ekstremistą. Policija skelbia, jog vyksta tyrimas, todėl negali teikti jokių komentarų…

2011.06.22


Prisijunkite prie diskusijos