Lietuviškųjų viešųjų diskusijų keistenybės


Print

Pats metas prisiminti, ko buvome mokomi Vilniaus Universitete. Ogi svarbiausių dalykų – studijuoti pirminius šaltinius ir nesusipainioti šalutiniuose, išvestiniuose reiškiniuose. Taigi prieš du gerus dešimtmečius Vilniaus universitete studijuojant žurnalistiką teko laimė sutikti gausų būrį dėstytojų, kurie pasižymėjo protingu reiklumu – liepdavo nagrinėti būtent pirminius šaltinius.

Reiklieji dėstytojai taip pat siekdavo, jog mes, studentai, kūrinius skaitytume atidžiai, nepraleisdami nė vieno puslapio, nė vieno skyriaus. Principingieji dėstytojai skubėjo mums įkalti į galvas svarbiausią taisyklę – vertinant kūrinius ar reiškinius neužtenka vien anotacijų ar recenzijų skaitymo.

Šiandien ši gyvenimiška išmintis Lietuvoje dažnokai pamirštama arba net ignoruojama. Ją pamiršta arba sąmoningai ignoruoja net tie, kurie mums kadaise draudė vertinti kūrinius ar reiškinius nesusipažinus su visa būtina literatūra.

Štai tik vienas pavyzdys. Prie puikiųjų savo dėstytojų priskiriu dabartinę Seimo narę Aušrinę Mariją Pavilionienę. Jos kadaise skaitytos paskaitos apie užsienio šalių literatūrą paliko neišdildomą įspūdį. Būdama reikli, principinga dėstytoja, kaip ir visi kiti puikieji dėstytojai ji reikalaudavo, jog būtume perskaitę visą Hemimgvėjų, Remarką ar Selindžerį.

Seminarų, įskaitų, egzaminų metu ji stengdavosi išsiaiškinti, ar studentas susipažinęs su visu kūriniu. Ji būtinai pateikdavo "suktų" klausimų, į kuriuos įmanoma atsakyti tik perskaičius romaną nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Jei tik dėstytoja pajusdavo, jog studento skaitymas – paviršutiniškas, toks antrakursis ar trečiakursis niekuomet nesulaukdavo aukšto įvertinimo.

Gerbiu buvusią dėstytoją A.M.Pavilionienę už rimtą požiūrį į užsienio literatūrą. Tačiau pasigendu tokio pat principingo jos požiūrio į politiką ir teisę. Viešojoje erdvėje parlamentarė A.M.Pavilionienė yra teigusi, esą jai užtenka trumpučio vaizdo įrašo, kurį specialiai Seimo komisijai pateikė prokurorai, siekiantys Neringą Venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Visi puikiai prisimename: prieš apsispręsdama, ar leisti N.Venckienę patraukti baudžiamojo atsakomybėn, specialioji parlamentinė komisija reikalavo, jog prokurorai pateiktų visą turimą filmuotą medžiagą, tuo tarpu prokurorai gynėsi negalį to padaryti prisidengdami nepilnamečio vaiko teisėmis.

Galų gale pasiektas neva protingas kompromisas: parlamentarų komisijai parodyta ne visa, o tik trumputė filmuotos medžiagos ištrauka. Suprask, tos ištraukos užtenka, kad Seimo nariai pajėgtų apsipsręsti, leist ar neleist N.Venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyti jos teises ir laisvę.

Vadovaujantis Vilniaus universiteto studentams taikytu A.M.Pavilionienės principu, parlamentarai pasielgė neteisingai, pasitenkindami ištraukų peržiūrėjimu. Balsuoti parlamentarai galėjo tik nuodugniai susipažinę su visa filmuota medžiaga. O jei tėra ištraukos, vadinasi, sąžiningas balsavimas – neįmanomas. Parlamentarai privalėjo prisipažinti nežinantys, kaip balsuoti, nes jie nematė viso vaizdo įrašo. Žodžiu, prokurorai privalėjo iš Seimo posėdžių salės išeiti nieko nepešę. Juk specialioji Seimo komisija – tai ta institucija, kuriai ne tik galima, bet ir privalu pateikti visą konfidencialią informaciją. Seimo specialioji komisija – ne žurnalistai.

Bet Seimas balsavo nesusipažinęs su visa vaizdo informacija. Tad ką galėtų reikšti "Sąmokslo terorijoje" (Baltijos televizija, vedėjas – Arnas Klivečka) nuskambėję A.M.Pavilionienės teiginiai, esą jai užteko ir trumputės ištraukos? Klausantis minėtoje laidoje savo poziciją dėsčiusios A.M.Pavilionienės taip ir knietėjo paklausti: nebeatpažįstu Jūsų, gerbiama dėstytoja…

Ypač keblu suvokti, kodėl prokurorai nusprendė vietoj filmuotos medžiagos parlamentarams pateikti skandalingųjų Garliavos įvykių aprašymą. Sveiku protu nebesuprantami dalykai: ar įmanoma popieriuje tiksliai išguldyti tokių konfliktų esmę? Bent jau tiems, kurie Vilniaus Universitete rimtai studijavo žurnalistiką, akivaizdu, jog, siekiant ypatingo tikslumo ir nešališkumo, protingiausia … studijuoti pirminius šaltinius, ypač kai pirminiai šaltiniai – vaizdo įrašas.

XXX

Deja, mes vis labiau linkę apsimesti, jog nenorime žinoti, kas – svarbiausia ir aktualiausia. Štai Vilniaus administraciniame teisme tebenagrinėjamas Lietuvos greitosios medicinos pagalbos (GMP)  darbuotojų skundas dėl diskriminacijos. Šio profilio medicinos specialistai mano, jog Lietuvos Vyriausybė pasielgė neteisingai, sutrumpindama kasmetines jų atostogas. Teismo posėdžių salėje GMP atstovai stengdavosi konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti, kuo jų darbas skiriasi nuo medikų, kurie pluša ne gatvėje, o ligoninėse bei poliklinikose. Jei iki šiol teisėja kantriai išklausydavo konkrečių pasakojimų apie žiaurius, kraupius, pavojingus nutikimus, tai paskutiniąjame teisme ji pakeitė taktiką – prašo nebepateikti konkrečių pavyzdžių.  

Žinoma, būtų labai puiku, jei galėtume išsiversti be pasakojimų apie žiaurumus. Bet ar įmanoma įrodyti diskriminacijos faktą neįvardinus konkrečių situacijų? Ir kaip teismui išsiaiškinti, būta ar nebūta diskriminacijos, jei nėra konkrečių pavyzdžių, iliustruojančių, kuo skiriasi gatvėje plušančio mediko darbas nuo to, kuris pluša ligoninės operacinėje?

XXX

Iškalbingas ir žemaitiškas pavyzdys. Plungėje šiandien teisiamas vyriškis, neva norėjęs kitų rankomis susidoroti su savo kaimynu. Plungės miesto prokuratūra kaltinamąjam pareiškė rimtų priekaištų: neva jis ieškojo žmogaus, kuris sumuštų kaimyno, su kuriuo nesutariama, sūnų, paniekintų kaimyno dukrą, padegtų kaimyno garažą… Tiesa, balandžio 10-ąją Plungės prokurorai savo toną kiek sušvelnino.

Ir vis dėlto ši byla tęsiasi užtektinai ilgai. Jos tyrimui sutelktos rimtos pajėgos. Tačiau pagirti Plungės ir kitų gretimų rajonų specialiųjų tarnybų už budrumą neapsiverčia liežuvis. Nes į dienos šviesą išvilkti pavojai labiau panašūs į pritemtus nei realius pavojus.

Juolab kad balandžio 10-osios dienos teismo posėdyje paaiškėjo, kad baudžiamąsias bylas nagrinėjantis teismas neturi vieno iš svarbiausių įkalčių. Omenyje turiu administracinio teismo posėdžio garso įrašą, neva įrodantį, jog vadinamasis blogasis plungiškis kadaise išties viešai paklausė, kas gi jam liko – gal nušauti oponentą ir pačiam nusišauti. nenuostabu, kad tada vadinamąjį blogąjį plungiškį ginantis advokatas paprašė, jog baudžiamuosius reikalus nagrinėjantis teismas apklaustų administracinio teismo atstovus, kurie girdėjo viešai ištartus žodžius apie šaudymą.

Bet šio pobūdžio apklausa nebuvo surengta. Taigi neturime teismo posėdžio metu privalomai daromų garso įrašų, galinčių pademonstruoti apie viešai ištartus žodžius "nušausiu ir pats nusišausiu". Taip pat neturime šiuos žodžius girdėjusių oficialių pareigūnų liudijimų.

Vaizdžiai tariant, neturime pirminių šaltinių, kurie mums leistų susigaudyti, kada tiksliai, kokiomis aplinkybėms ir kokiomis intonacijomis bauginimai buvo ištarti. Užtat turime daugiau nei metus tebesitęsiančią baudžiamąją bylą, kurios narpliojimui mestos milžiniškos pajėgos – policininkai, ikiteisminio tyrimo tyrėjai, prokurorai, teisėjai, advokatai.  Gal suskaičiuokime, kiek valstybei jau kaštavo tokios bylos nagrinėjimas?

XXX

Panaši tradicija, kai nagrinėjami ne pirminiai, ne svarbiausi šaltiniai, vyrauja ir visose kitose Lietuvos sferose, įskaitant ir politines, ir ekonomines.

Prisiminkime, ką balandžio 16-ąją per LRT laidą "Įžvalgos" pasakė Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus, ieškodamas  rimtų ir nerimtų politinių Lietuvos aktualijų. Šis politikas stebėjosi, kodėl Lietuva nuo ryto iki vakaro  analizuoja scenarijus, kokių poreikių vedini bando susijungti Rolando Pakso "tvarkiečiai" su Viktoro Uspaskicho "darbiečiais". Tarsi ši tema būtų valstybei gyvybiškai svarbi. Tarsi nebūtų aišku, jog čia didelės įtakos turinti baudžiamoji "juodosios buhalterijos" byla.

Atsakydamas į žurnalisto Virginijaus Savukyno klausimus buvęs saugumo vadovas nuoširdžiai stebėjosi, nejaugi Lietuva nematanti, jog susijungimo sumanytojai akivaizdžiai blefuoja, siekdami dirbtinai "atkreipti dėmesį į save" ir tuo pačiu trukdydami piliečiams sukoncentruoti dėmesį į gyvybiškai svarbias temas.

Sakykim, premjero Algirdo Butkevičiaus susitikimai su Rusijos politikais ir pokalbiai su "Gazprom" vadovybe – tūkstantį kartų svarbesni bei aktualesni. Jei studijuot, tai būtent šiuos įvykius. Bet Lietuva noriai studijuoja ir pašalinius, ir šalutinius reiškinius, tuo pačiu prarasdama daug jėgų, reikalingų svarbiausioms temoms.

XXX

Panašiu būdu nutylėtas ir Seimo nario Ryto Kupčinsko vizitas pas Lietuvos Kultūros ministrą dėl vadinamųjų lenkiškųjų reikalų. Šių eilučių autoriui interviu davęs parlamentaras R.Kupčinskas išsamiai papasakojo, kaip Lietuva praranda Vilniaus kraštą, atiduodama jį į lenkiškas rankas. Kas tai – jei ne tragedija? Juk prarasdami Vilniaus kraštą mes išduodame ne tik save, bet ir savo brolius latvius, kuriuos politinės rusakalbių jėgos spaus pasiremdamos tokiais pat argumentais, kaip dabar mus spaudžia Lenkų rinkimų akcija.

Deja, triukšmas dėl prarandamų pozicijų Rytų Lietuvoje – ne toks didelis lyginant su diskusijomis dėl "tvarkiečių" ir "darbiečių" nuoširdžios ar tariamos sąjungos. Kaip paaiškinti tokias viešųjų diskusijų disproporcijas? Bijome už save keliolika kartų didesnės kaimynės?

XXX

Be abejo, niekas nepaneigs, jog Lenkija – ir įtakingesnė, ir didesnė. Mes jos nesulietuvinsime. O ji mus sulenkinti – pajėgi. Ir vis dėlto Lietuva, kai nori, moka parodyti dantis net ir labai didelėms valstybėms. Pavyzdžiui, Rusijai. Susiraskime šių metų kovo mėnesio rusišką mėnesinį leidinį "Soveršenno sekretno". Ten rasite išsamų Dmitrijaus Florino straipsnį "Heda ir kiti, belaukiantys vaikystės". Publikacijos autorius pasakoja apie Vilniaus SOS vaikų namuose auginamus čečėnų tautybės mažylius.

Tuos tėvų per karą netekusius mažylius buvo įsivaikinę prie Kauno ne vienerius metus gyvenę Hadižat ir Malikas Gatajevai. Bet Gatajevai nežinia dėl ko neįtiko Lietuvos specialiosioms tarnyboms, buvo įkalinti ir galų gale politinio prieglobsčio paprašė Suomijoje. Gatajevai šiandien Suomijoje ir gyvena. Bet į Suomiją drauge su jais išvažiavo ne visi jų globoti našlaičiai. Šešetas liko Lietuvoje.

Akivaizdu, jog čečėnų našlaičiams geriau gyventi su tais, kurie turi čečėniško kraujo. Bet Lietuva tų šešių mažylių niekam neatiduota. Neatiduoda nei Helsinkyje nuo lietuviškųjų persekiojimų pasislėpusiems Gatajevams. Neatiduoda ir Lietuvoje reziduojantiems Rusijos diplomatams, primenantiems, jog minėti vaikai – Rusijai oficialiai priklausančios Čečėnijos gyventojai. Neatiduoda ir dabartiniam Čečėnijos vadovui Ramzanui Kadyrovui, tvirtinančiam, kad čečėnų vaikus turi auklėti tik čečėnai.

Šiuo konkrečiu atveju Lietuva elgiasi labai drąsiai, įžūliai, net iššaukiančiai. Nebijome nei Rusijos diplomatų spaudimo, nei karingojo R.Kadyrovo grasinimų. Nors turėtume pripažinti, jog čečėnų mažyliams išties geriau gyventi su savais.

Taigi kai norime, sugebame būti užsispyrę, atkaklūs ir drąsūs. Bet savąjį užsispyrimą, atkaklumą ir drąsą kažkodėl demonstruojame ne ten, kur gyvybiškai svarbu. 

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2013.04.17


Prisijunkite prie diskusijos