Aš nežinau, ar pasaulyje tarp vadinamųjų demokratinių valstybių išliko bent viena, kuri nuosekliai vykdo laisvės, lygybės ir brolybės siekį. Nežinau net, ar tokia ideali valstybė iš viso kada nors egzistavo, išskyrus trumpus laikotarpius pereinant iš vienos sanklodos į kitą – demokratinę, kada revoliucinis įkarštis ir idealizmas sudaro gyvenimo pagerėjimo regimybę.
Kiekviena pastanga įgyvendinti šį uždavinį, ypač griežčiau tvarkantis, iškart pradeda gimdyti šalutinius padarinius. Teisės vienam virsta beteisiškumu kitam, kad ir kaip būtų tobulinami įstatymai. Brolybė ir lygybė liberalizmo sąlygomis iš viso tampa nebereikalinga, nes pirmiausia rūpinamasi savo asmenine gerove, ir greitai paaiškėja, kad startas ne visiems vienodas, o dalijimasis su broliais geru – prietaras. O laisvė – tai sudėtingiausias reiškinys, kuriuo ne ką mažiau gudriai manipuliuojama.
Kad demokratija išoriškai teigia rūpinimąsi žmogaus teisėmis, o realiai augina galingą turtingųjų luomą, kuris skaitosi tik su tokiais pačiais, kaip jie, matyti iš viduriniosios klasės nykimo sparčiais tempais Vakaruose. Antvalstybiniai dariniai, tokie kaip ES taryba, įvairios tarptautinės organizacijos ir sąjungos, pagrįstos ekonominiais interesais, kartu perima valdymo ir įtakos svertus. Ir nors nominaliai rinkimų, žodžio ir kitos laisvės egzistuoja, faktiškai didėja atskirtis tarp politinių programų turinio, jų vykdymo ir tikrovės. Paskutiniu metu šis procesas tiek pagreitėjęs, jog bandoma steigti naujas partijas, grįžti prie laiko patikrintų visuomeninio bendrabūvio modelių, juos atrinkti ar jungti, o kartu galią vis kiečiau demonstruoja iš pažiūros visai nauji ideologiniai modeliai, kuriais stengiamasi paslankias visuomenes įtraukti į bendrą orbitą.
XXI a. tarptautiniuose įvairių institucijų sąskrydžiuose svarstomi globalūs projektai, kurie bandomi įpiršti pasaulio bendruomenėms, kuo toliau, tuo labiau atidengia ne tik faktą, kad kurpiami susitarimai ir jų pagrindu įvedinėjami įstatymai prieštarauja valstybių Konstitucijoms, bet ir tai, kad demokratija de fakto jau tampa atvira oligarchija, nes tie dariniai ignoruoja piliečių prieštaravimą, pasireiškiantį masinėmis demonstracijomis bei peticijomis, priiminėti svarbiausius gyvenimą reglamentuojančius įstatymus nepaisant pilietinės ir bet kurios šalies Konstitucijos valios. Ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Vakarų šalims, visiškai atvirai spjaunant į jų savisaugos interesus, per jėgą primetami sprendimai, naudingi per visą gaublį išsiraizgiusiems galios skirstytojams, nukreipiantiems pinigų srautus ten, kur jiems patinka.
Tai reiškia net ne laikiną interesų konfliktą, kurį įmanoma laisva valia suderinti, bet vienos ideologijos įsivyravimą būtent per demokratines institucijas, kurių galios tolydžio apribojamos. Vis dėlto beatodairiškas suverenių galių tiek individualiu, tiek bendruomeniniu lygmeniu naikinimas rodo ne tai, kad toji ideologija yra geresnė ar neišvengiamai būtina, bet veda į greitą totalitarizmo atgimimą.
Vargu, ar žmogaus prigimtis pasikeitė tiek, kad jis įstengtų suformuoti iš esmės naują, geresnį valdymo mechanizmą. Priešingai, pakenčiamai veikiančius mechanizmus išstumia banali ir vulgari mąstysena, netgi antiutopijos, kurios remiasi į nudvasintą ir žiaurų požiūrį, pagal kurį žmonių yra per daug, išteklių mažėja, o gerai visais laikais gyveno tik saujelė turtingų valdančiųjų. Todėl dabartiniams oligarchams yra aišku, kad visų neišgelbėsi ir nepamaitinsi, reikia gelbėti savo kailį kitų sąskaita. Zoologinį mentalitetą papildo psichologiniai veiksniai, kai viską susiglemžus pasitenkinimą teikia galia valdyti ne tik žmones, bet ir valstybes, net kontinentus ir visą žemės rutulį. Kaip tik šis žaidimas kaip marionetes už virvelių tampant žmones ir darant su jais visokiausio pobūdžio eksperimentus globaliomis sąlygomis gresiančiam totalitarizmui suteikia daug pavojingesnį pobūdį su dar blogesniais padariniais, nei atominio ginklo nežinojusiems XX a. totalitarizmams. Nežinojo jie nei visuotinio prieinamumo prie kiekvieno žmogaus asmeninės erdvės per internetą, socialinius tinklus, elektroninį paštą, elektroninę bankininkystę, išmaniuosius telefonus, video kameras, dronus ir kitus buitį „lengvinančius“ išradimus, kurie gresia tapti rimta problema. Visuotinis susijungimas per technologinius išradimus kontrolę bei duomenų rinkimą daro stulbinamai efektyvų ir greitą.
Tačiau perkėlus visą žiniją ir duomenų bankus į virtualią erdvę, visut viską – suskaitmeninus (taip pat ryšius ir prekiavimą, institucijų ir agregatų koordinavimą), o paskui ištikus visuotiniam kataklizmui ir sunaikinus sistemą, žmogus būtų paliktas kaip stovi be jokių įrankių išgyvenimui. Kaip tik ši grėsmė, kurią supranta nedaugelis, ir lemia įsisiūbuojančius kibernetinius karus. Nes kas gali paneigti, kad tas, kas valdys viso pasaulio tinklaveiką, nevaldys ir viso pasaulio? Ir atėjus tai valandai, nepasakys: darykite, kaip sakau, nes kitaip jūsų neliks akimirksniu. Naujasis totalitarizmas turi šiurpiai virtualų – skaitmeninį – veidą.
Naujojo totalitarizmo gimimą liudija ideologijų perimta ir valdoma teisė, kuri visiškai atsiskiria nuo teisingumo ne tik ta prasme, kad kaltę, kurios liudininkais gali būti daugybė asmenų, reikia įrodyti, bet ir, priešingai, operuojant naujomis reikšmėmis ar interpretacijomis, kaltu įgalina padaryti visai nekaltą asmenį. Galiausiai teisingumas tampa priklausomas nuo kišenės ir antpečių laipsnio. Teisių perrašinėjimas vyksta su pagreičiu, ir tikrai netoli ta diena, kai ketinimas neatlikus veikos taps baudžiamas pagal įstatymą. Užteks, kad „netinkamai“ pagalvojai apie esamą santvarką, valdžią ar kaimyną. Įkalčiais taps bet kuri frazė ar pokalbis, sakinys, ištartas ar parašytas ne tik feisbuke, komentare po straipsniu, bet ir asmeniniame pašte, per skaipą, telefonu ar net virtuvėje, nes viskas gali būti ištraukta skaitmeniniu būdu. Minčių policija – visai reali ateitis.
***
O dabar pažvelkime, kaip „demokratija“ ir „liberalizmas“ veikia. Laisvė, pasireiškianti tik apolitinėmis pramogomis (geriu, valgau ką noriu, linksminuosi ir gyvenu su kuo noriu ir kaip noriu etc.), sutelkta į masinius ir paprastai kurtinančio triukšmo lydimus pramoginius renginius yra leidžiama tik tam, kad tuose daugiausiai jaunimo veiklos klasteriuose būtų renkama informacija ir stebimos nuomonės. Jokia reali nepriklausoma veikla nėra leidžiama, jeigu neatitinka vyraujančios ideologinės linijos arba peržengia fiziologines reikmes, o ir šios kreipiamos ir rūšiuojamos. O jeigu ir leidžiama (pvz., mitingai ar piketai, eitynės), tai tuoj pat spaudoje ir televizijoje yra išjuokiama arba iš viso nepastebima, geriausiu atveju atitinkamai ideologizuojama. Tokio „liberalizmo“ sąlygomis išaugęs žmogus gerai žino, kas yra pagrindinė srovė, kurioje jis yra „saugus“, nuo žiniasklaidos priemonių iki studijų ar darbo tematikos. Energijos perteklius nudrenuojamas fiktyviose diskusijose arba klubuose. Apskritai triukšmo valdymas tarnauja žmonių sąmonės kreipimui pageidautina linkme.
Pavyzdys – čiuožykla ar šunų vedžiojimas Lukiškių aikštėje, senamiestyje, ypač savaitgaliais ar rimtų renginių metu, trenkiantis popsas iš lauko scenų, garsiakalbių ir kavinių langų, per Adventą prie pat Katedros ir varpinės pasodinti „muzikuojantys“ vyrukai su mušamaisiais ir stiprintuvais. Ir pabandyk, žmogau, susikaupti, pasivaikščioti ramiai po Šventaragio slėnį arba skaityti pranešimą Mokslų akademijoje, kai net savo balso negirdi. Išsimiegoti iki ryto veikiančių barų apsupty.
Kodėl tad Lietuvoje žmonės sunkiai dirba, bet nieko neuždirba, kodėl išvyksta palikę negalinčiuosius išbėgti? Kodėl išvykusieji augina normalias šeimas, o Lietuvoje nesugeba vaikų nei gimdyti, nei išlaikyti? Kodėl (su menkomis išimtimis) nepaliaujamai uždarinėjamos mokyklos, darželiai ir ligoninės, nyksta ir pervardinami kultūros židiniai, nestatomi stadionai ir koncertų salės, o remontui uždaromos vienu metu? Kodėl skalbimo milteliai su pasaulinėmis etiketėmis ir kainomis kaip neskalbė, taip neskalbia jau trisdešimt metų? Kodėl dešimtmečiais branginami maisto produktai, vaistai ir alkoholis, kurių pirkti masiškai važiuojama užsienin arba didinamas pelnas kontrabandininkams? Kodėl sunaikinta aviacija ir laivynas, gamyba, litas, stambūs energetikos, kiti strateginiai objektai ir bankai atiduoti svetimiems valdyti? Kodėl valstybinė kalba nuosekliai stumiama iš visų sferų? Kodėl bendras kultūros lygis toks žemas, kad ir valdantieji oligarchai primena veikiau oligofenus? Darbšti, kultūringa ir turtinga istoriniu palikimu tauta gali klestėti visur, tik ne Lietuvoje? Ir galiausiai – kam tarnauja nuolatinis lietuvių žeminimas ir reikalavimas už visas bėdas prisiimti atsakomybę, tuo pačiu metu per specialias laidas su piktdžiuga rodant, kokia Lietuva smukusi, degradavusi?
Visa tai reikalinga tam, kad suvargę žmonės nebepajėgtų galvoti ir užsiimti kuo kitu, kaip tik vegetavimu ir bandymu išgyventi baimėje. Kaip bolševikmečiu nuolat patirtų deficitą. Kad netikėtų savo galimybėmis, nes realiai galimybes turi ta pati išrinktųjų grupė, kuri taip pat kaunasi dėl vietos po saule ir kitų tautiečių į savo tarpą nenori priimti. Geriau svetimas atėjūnas, nes jį dar galima išnaudoti. Tos kautynės kažkodėl vadinamos politika ar priešrinkiminėmis akcijomis.
Kadangi gyvename, kaip skelbiama, demokratijos ir liberalizmo sąlygomis, dėl visko esame kalti mes patys. Mes patys renkamės savanorišką tremtį, skurdą, patyčias, savinieką ir savižudybes? Ar dėl to kalta nematomoji laisvos rinkos ranka, kurios nemokame pabučiuoti arba kaip nors kitaip pagriebti?
Pastarieji metai atskleidė faktą, kad net ir kantrūs lietuviai turi ribas, o akivaizdus skelbiamų žinių ir tikrovės neatitikimas skatina pagaliau pradėti telktis kartu su kitų valstybių žmonėmis, kurie yra drąsesni ir iškelia akivaizdžią tiesą, kad lietuviai yra tokie pat žmonės (tik pamanykite!), kaip ir kiti. Tiesa, turintys išskirtinį nacionalinį bruožą – tyliai kęsti, nesipriešinti, kantriai vargti, geriau tapti auka, nei budeliu. Labiau krikščionišką tautą dvasine prasme vargu ar galėtum rasti. Kita vertus, visa, ką dar turime sava ir gera, dažnai geresnio nei kiti, be gailesčio naikinama. Turime būti ne tik neoriginalūs, bet ir būtinai persirgti svetimomis ligomis.
Akylesnis stebėtojas mato, kad investicijos atitraukiamos, emigruojama ir dėl svarbios priežasties, būtent, kad tapome paribio valstybe, ties kurios sienomis žvanginama ginklais, o per teritoriją ramiausiai važinėjama į Karaliaučiaus anklavą. Vien tokios geopolitinės padėties pakanka, kad baimė vytų iš Tėvynės. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis prasminga kovoti dėl ateities, o ne rezignuoti, suvokus siaubingą tiesą, jog valdantieji mus pardavinėja ne tik iš gobšumo, o ir dėl to, kad patys yra nihilizmo aukos, nes – galiu duoti galvą kirsti – yra įsitikinę, kad Lietuvai lemta išnykti, kad reikia kabintis į galingesnes ir gausesnes tautas (vieniems mielesni rusai, kitiems lenkai, ir t.t.), o galiausiai – nesipriešinti globalizacijos procesams. Mus – gyvą tautą su dar esamais požymiais – tokie jau palaidojo savo mintyse, todėl darbai rodo jų beviltišką pasidavimą ir nesėkmingą mėginimą gelbėti išorinį įvaizdį. Jie patys bijo.
Ta nematomoji rinkos ranka pačiupusi elitą už pakarpos, todėl tenka žvelgti ne į programas ir kalbas, vietinės reikšmės ginčus, o realius darbus, kaip reaguojama į pagrindinių pasaulio iššūkių spaudimą. Ir reikia pasakyti, kad savaip tokia padėtis buvo neišvengiama, nors galėjo būti daug geresnė, jei būtų tikima, kad Lietuva gali būti savarankiška ir derėtis dėl kiekvieno punkto. Tas momentas buvo lemtingai praleistas nukritus geležinei uždangai. Iš to laimėjo ne naujosios nepriklausomybę atkūrusios valstybės, bet Sovietų Sąjungos tikslų paveldėtojai. Tuo metu, kai mes bandėme atrasti savo valstybingumo pamatus, atgauti savivertę, ištirti okupacijos padarinius, buvusieji toliau stiprino savo galias tiek prarastose teritorijose, tiek savo žemėje, tiek pasaulyje, į savo rankas perėmę privataus verslo ir kitus globalius įrankius. Todėl dėl žiojinčios dviprasmybės visose srityse ir Sąjūdžio tikslų sugriovimo kalta ne tik beveik iš karto kompromisus sudariusi valdančioji klasė, bet pirmiausia – faktas, kad komunizmo nusikaltimai nebuvo pasmerkti pasibaigus II pasauliniam karui. Niurnbergo procesas ir jo dvigubi standartai kalti dėl to, kad susidarė ideali padėtis pasauliniam komunizmui klestėti ir toliau vykdyti tautų niveliavimo ir kitą gerai žinomą programą. Rašytojo Jono Mikelinsko įžvalgos vieną dieną vistiek atsidurs galingųjų akiratyje. Kad tik nebūtų per vėlu.
Marksizmo ir komunizmo adeptai dažnai užima aukščiausias pozicijas JAV, ES, JT, NATO, milijonuose įvairaus plauko organizacijų, universitetuose ir žiniasklaidoje visuose kontinentuose. Ne išimtis ir Lietuva. Nors ir tenka maskuotis žmonių teisėmis ir kitais ideologiniais konstruktais, plėtoti neva liberalizmą, iš tiesų neokomunistų tikslas yra sutelkus visas galias perimti vadovavimą į savo rankas. To jie siekia beatodairiškai, kaip ir buvo mokomi. Turėdami pavaldžius kitų pažiūrų ar visai neideologizuotus žmones, jie gali lengvai veikti procesus ir tapti „nematoma ranka“. Visiškai tikslus yra „giliosios valstybės“ terminas, nes kad ir kokios būtų skirtingos valstybių išraiškos, prieštaravimai, galų gale vis tiek priimami globalūs ir privalomi visiems sprendimai, dažnai prasilenkiantys su sveiku protu ir bendruomenių įvairove.
Ryškiausias pavyzdys yra nūnai stumiamas per JT reguliarios emigracijos susitarimas, kuris vėliau taps ir įstatymiškai patvirtintas, jei paaiškės, kad susidarė pakankama paklusnių valstybių masė. Internacionalo tironijos požymiai darosi vis ryškesni: šeimos, tautos ir valstybės ardymas, dirbtiniai konfliktai (nekonvencionalūs karai, terorizmas, ksenofobijos ir rasinės neapykantos ekscesai ir t.t.). Vienas ciniškiausių požymių yra antisemitizmo kurstymas arba kairiųjų skalijimas apie jo buvimą ten, kur jo nėra. Tai irgi dezinformacinio karo dalis. Labai blogai, kada Holokaustas paverčiamas nesąžiningos politikos įrankiu ir neleidžia tautai vienytis, kompromituoja geros valios žmonių pastangas siekti tiesos.
***
Kaip tik todėl, kad sąžinė buvo numarinta dar nepriklausomybės pradžioje, nebuvo priimtas liustracijos įstatymas, o į ES siunčiami daugiausiai užsimaskavę komunistai ir kairiųjų bei liberalų pakraipos atstovai (R. Pavilionis, V. Tomaševskis, R. Paksas, V. Uspaskich, V. Andriukaitis ir kiti). Kaip tik todėl vienu metu vyksta priešingi procesai. Apginamas ir pagerbiamas A. Ramanauskas-Vanagas, o kito partizano, Kraujelio-Siaubūno byla vilkinama ir teismas konstatuoja, kad tuo metu okupantai rėmėsi galiojančiais įstatymais, todėl jo persekiotojai nenusikalto. Ordinai ir apdovanojimai dalijami ne tik nusipelniusiems, bet ir žmonėms, kurie akivaizdžiai yra dirbę prieš Lietuvą. Ką tik Nacionalinę meno ir literatūros premiją gavo rašytojas Marius Ivaškevičius, kuris savo veikla nuosekliai tyčiojosi iš partizanų ir apskritai iš lietuvių, o žurnalisto R. Valatkos, nepaisant visuomenės ir LLKS protestų, buvo pakviestas į eterį ir pasveikintas. Ginami ir saugojami okupaciniai paminklai ir kenotafai, pro pirštus žiūrima į vandalizmo aktus, įvykdytus prieš nacionalinius simbolius, iš aukštų tribūnų tyčiojamasi iš Basanavičiaus ir kitų iškilių asmenybių. Rašoma ir leidžiama falsifikuota istorija, o svarbūs istoriniai leidiniai net 100-mečio proga nefinansuojami. Tuo pačiu metu leidžiama veikti į Seimą patekusiems ir ten įsitvirtinusiems Lenkų rinkimų akcijai ir Rusų aljansui, ir niekas neprieštarauja, kada dalis neokomunistų balsuoja už akiplėšišką repolonizacijos vykdymą savivaldybių ir universitetų, švietimo ir istoriniu lygmeniu.
Iš visų mokesčių mokėtojų pinigų gausiai remiamas tautinių bendrijų, turinčių stiprias motinines tėvynes, švietimas, mokyklos ir kiti dariniai, tuo juos atitolinant nuo bendro piliečių ugdymo ir skatinant separatistines nuotaikas (ko nėra niekur kitur laisvame pasaulyje), o lietuviai skursta ir negauna lėšų elementariems savo vaikų poreikiams. Visiškai apleistos lietuvių bendrijos artimajame užsienyje, savo buvusiose istorinėse žemėse. Lietuvos piliečiai nežino, kiek žemės ir nejudamo turto parduota (perparduota) užsieniečiams, ir kas ten vyksta. Kai iškirs miškus, išparduos žemę, ateis eilė požeminiams ištekliams, pirmiausiai gėlam vandeniui, skalūnams ir t.t. Antivalstybinių veiksmų ignoravimas ir net palaikymas akis bado, bet taip jau yra, kada kolaborantai turi daugumą.
Apskritai plika akimi matyti, kad „gilioji valstybė“ vykdo planingą Lietuvos valstybės ir tautos išpardavimą siekiant savų tikslų ir paklūstant komunistuojančiai internacionalizmo „nematomai rankai“. Ji tik vadelioja vežimą ir bando pristabdyti, nors puikiai žino, kad prieš akis – stati nuokalnė ir praraja. Kaip tik todėl jai buvo paranku įsitvirtinti globaliose struktūrose, šalį, esant reikalui, paliksiant likimo valiai. Kitaip darbšti ir pasiaukoti mokanti lietuvių tauta nebūtų šitaip nukraujavusi ir begėdiškai pažeminta. Lietuva paversta atviru turgumi, kuriame patiems lietuviams vietos greitai nebeliks. Ir visa tai vainikuoja žemiausio lygmens pramogos, laidos ir lėkštos dainuškos, kuriomis penimi apgauti žiūrovai. „Ne, ne, ne, nereikia ašarų…“ Dažniausiai per koncertinę TV rodomas dainininkas Žvagulis. Tokia mat kokybės kartelė nuskirta.
Nepavykus „referendūmui“ ir patvarkius materialinę bazę, nuo apačių pereita prie viršūnių: prasidėjo mokslo, universiteto žmonių „valymai“, paskubomis pradėta vykdyti lietuvių kalbos, literatūros ir humanitarinių mokslų devalvacija. Turintieji nepriklausomą nuomonę ekspertai, profesoriai, mokslininkai vienas po kito atsidūrė marginalų ir bedarbių pozicijoje arba išvyko uždarbiauti į užsienį. Įsivyravo komunistinė skundimų ir anoniminio šmeižto praktika. Tuo pačiu metu liberaliai nusiteikę dešinieji spaudoje kimba į atlapus inteligentijai, kad ji neva be stuburo ir nieko nedaro.
Štai prof. Vytautas Radžvilas daro: visus trisdešimt metų nuosekliai laikosi Sąjūdžio idėjų, netyli, kai mato stalininio kirpimo susidorojimą su aukštos kvalifikacijos humanitarais. Tačiau ne tik jis pats buvo atleistas, bet tapo dešiniųjų patyčių objektu. Tai tikrai keista! Nors asmeniškų pavyzdžių iš principo vengiu, šis atvejis yra chrestomatinis, todėl išdėstysiu dar porą minčių. Radžvilo atvejis pagarsėjo dėl to, kad jis netylėjo, ir kad jį gynė jo per daugelį metų išauginta stipri, savarankiškai mąstanti politologų ir filosofų komanda. Jo ir kolegos Alvydo Jokubaičio santykis ypač pamokantis: tai tikra Mocarto ir Saljerio istorija. Saljerio sindromo simptomai ypač sustiprėjo plečiantis Lietuvos likimui neabejingų inteligentų ratui. Buvo nepatogu matyti, kaip per Radžvilo knygų pristatymus bičiulis arogantiškai filosofuoja ir šaiposi, kolegą švelniai pavadindamas „Makiaveliu“ ir kitais šmaikščiais epitetais, iš aukšto žvelgdamas apačion. Tuo tarpu oponento inteligencija niekada neleido atsakyti tuo pačiu. Nežinau, kokia draugystė abu filosofus sieja po to, kai įžūliai nuversto Radžvilo vietą TSPMI užėmė jo bičiulio sūnus. Apie ilgai planuotą susidorojimą liudija faktas, kad prieš du metus iki jo tas pats to paties filosofo sūnus užėmė šio straipsnio autorės mokslinio darbuotojo vietą kitame institute, panašiai „objektyviai“ suorganizavus „konkursą“.
Kadangi buvo įsteigtas Vilniaus forumas, iškart prasidėjo kryptingas jo organizatorių mėtymas iš aukštųjų mokyklų ir darbo vietų įvairiausiais pretekstais. Lėkė lauk nepriekaištingai dirbę aktyvūs visuomenininkai, o jų vietą užėmė oportunistai ir netinkamos kvalifikacijos pakaitiniai. Neabejoju tik dėl vieno: V. Radžvilo veiklą istorija tinkamai įvertins, o jo antipodo rokiruotės liks kaip vienas gėdingiausių puslapių. Saljerio sindromas lemia tai, kad nedidelė sąmoningos inteligentijos dalis, dirbanti Lietuvai iš idėjos, tapo pavojingu kliuviniu kolaborantams. Ir tai ne vien jų, o visos valstybės tragedija.
Plačiai imant visi forumiečiai yra idėjiniai dešinieji, kovojantys su stalinizmo ir komunizmo reliktais. Tačiau partiniai dešinieji, taip pat suskilę į įvairias nematomas frakcijas, pliuralizmo visuomenėje nepripažįsta. „Pliuralizmas“ jų supratimu galimas tik tarp dešiniųjų valdžioje ir visų kitų valdžioje. Taikli visuomeninė kritika tampa negrabių patyčių objektu, kada aukojami patys geriausi ir labiausiai nusipelnę žmonės. Įkandin J. Marcinkevičiaus, R. Ozolo, V. Radžvilo bei kitų žinomų asmenybių pastaruoju metu kliūva Arvydui Juozaičiui, nes jis išdrįso kandidatuoti į prezidentus. Legendinė asmenybė, olimpinis čempionas, Sąjūdžio steigėjas, rašytojas, dramaturgas, buvęs kultūros atašė davus komandą imamas menkinti. Jeigu KK2 ir Tapinas jus pradeda traukti per dantį, jokie nuopelnai neišgelbės, joks vardas nepadės. Kaip nepadėjo garsiam režisieriui Jonui Vaitkui ir kitiems viešai išjuoktiems remiantis žeminančiomis insinuacijomis, o iš tikrųjų – už drąsą ir nepalaužiamus patriotinius principus. Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui, jautį suprantant kaip lietuvių veršio ar avino sinonimą.
Atrodo, kad konservatorių partijoje yra tik du tikri konservatoriai: Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis. Jaunojo politiko iniciatyva pavėlavus trisdešimt metų pradėti daryti svarbiausi žingsniai, mėginant apsaugoti valstybę (galima pamatyti veiklos ataskaitoje). O kodėl, tiesą sakant, reikėjo laukti, kol atsiras sąžiningas ir talentingas politikas, sausio tryliktąją lankęs darželį? Desovietizacijos, tautinių bendrijų integracijos ir kiti siūlymai gal ir pagerino partijos įvaizdį žmonių akyse, ar bent jau suteikė vilties, kad panašūs žmonės gali patekti į Seimą ir kažką realiai padaryti. Įžvalgumą rodo ir jo neseniai įkurta draugystės su JAV prezidentu D. Trumpu grupė Seime. O pažiūrėkime, kokios pozicijos laikosi nacionalinis transliuotojas?
***
Taigi priėjome prie išvados, kad Lietuvos valstybės problemos yra pasaulio problemų dalis, kurios aštrėja dėl neišspręsto dekomunizacijos klausimo XX a. visuotiniu mastu ir leidžia revanšistams bei oportunistams griauti atkurtosios valstybės eigą, nacionalinius prioritetus aukojant globaliam internacionalui. Sutapus liberalų ir kairiųjų, kapitalo korporacijų ir komunistų interesams, iš pažiūros merkantilinį interesą gali persverti ideologinis. Nepaisant marksistų lipdomos populizmo etiketės, bunda ir kitų šalių žmonės. Trintis tarp federalistų, globalistų ir nacionalistų išryškina takoskyras, paliktas žiaurios Stalino ir Hitlerio dvikovos pasekmių. Jos ypač sunkios Baltijos šalims, pirmiausia Lietuvai dėl geopolitinės padėties. Faktas, kad pasibaigus šaltojo karo epochai komunistinės jėgos nepaliovė daryti jau įgytos įtakos visur, kur tik raudonoji sėkla prigijo. Todėl nereikia stebėtis, kad niekas nesprendė Karaliaučiaus likimo ir ramiai ten leido Rusijai stiprinti karinę bazę, užuot priminus šios teritorijos valdymo sąlygas. Tokių regionų pasaulyje ne vienas, ir visi jie veikia kaip prigesęs ugnikalnis.
Bet kuriuo atveju aišku, kad Lietuva iš principo negali turėti neutralios pozicijos, nes karti patirtis ne kartą parodė tokio pasirinkimo kainą, matuojamą išdeginta žeme ir išnaikintu genofondu. Latvija turėtų būti tvirčiausias partneris. Partnerystė su Lenkija neturėtų leisti prarasti budrumo ir nepamiršti jos interesų. Tas pats liečia visas kaimynines šalis ir net Vokietiją, kuri šiuo metu mažiausiai Lietuvai reiškia pretenzijų, nors visada viskas gali pasikeisti, ir seni reikalavimai iškilti. Štai AfD konferencija Vilniuje buvo įdomi, joje dalyvavo ir Baltijos šalių prelegentai. Tačiau faktas, kad iš Vokietijos (taip pat ir Prancūzijos) atvykę politikai, nesvarbu, ar jie dalyvautų Adamkaus rengtoje, ar mažesnio formato renginyje, visada priešiškai pasisako Trumpo atžvilgiu, ir visada teigiamai arba rezervuotai – Rusijos atžvilgiu. Iš tiesų tai šiek tiek trikdo. Kodėl atvyksta būtent tokie atstovai iš ES branduolį sudarančių šalių?
Lietuviai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad AfD atstovai, konferencijoje pateikę svarbių faktų ir patarimų, Rusijos klausimą mandagiai apeina, ir jokios problemos dėl „Nord Stream-2“ nemato. Būtent todėl Vokietijos Bundestago AfD frakcijos užsienio reikalų komiteto vadovo Armin-Paul Hampelio pasisakymai verčia suklusti. Be kita ko jis pasakė, kad „Trumpą laiko žemiau kritikos“, nors nenoriai pripažįsta, kad jis vykdo pažadus, ir kad Vokietija pasirengusi atlikti tarpininko (jo žodžiais, maklerio) vaidmenį tarp Lietuvos ir kitų šalių. Kadangi ši partija yra trečia pagal svarbą ir gali ateity iškilti, matyti, kad santykius su Baltijos šalimis ji tikrai panaudos savo interesams. Tokia globėjiška laikysena, lietuviui skausmingai primenanti ilgą germanizaciją, priverstinius darbus, okupacijas ir visa kita, siūlytų Lietuvai atsargiai laikytis ir pačiai imtis tarpininko vaidmens, nes apskritai Vokietija, ir toliau nenorėdama aštrinti santykių su Rusija, gali mus vėl paaukoti savo realios politikos tikslams.
Taip pat gali būti, kad ilgojoje perspektyvoje didžiausia grėsmė pasaulio pusiausvyrai vis dėlto kils ne iš eurofederalistų ar dabar grėsmingos Rusijos, ne iš Šiaurės Korėjos ar Irano, bet iš taip pat komunistinės Kinijos. Nors bolševikinio ir progresyvistinio tandemo smaigalys įsiskvebia ir į Venesuelą, ir į Indiją, ir į Afriką, ir į Viduriniuosius Rytus bei Kaukazą, nekalbant apie išlepusias Vakarų valstybes ir Rusijos satelites, Lietuvai matyti ir vertinti Rusijos veiklą, nuo jos atsiriboti, bet visiškai atlapoti vartus Kinijai, kas dabar ir vyksta, yra savižudiška. Ar kas nors rimtai tyrė, kuo užsiima „Konfucijaus“ institutas, kokiais tikslais ir ką jis finansuoja?Jeigu vyksta mainai, tegu kultūriniai, jie neturi būti vienos krypties. Kaip tik todėl Lietuvai svarbu turėti tvirtą užsienio politiką, kurios pagrindinis ramstis lieka JAV.
Daugeliu atžvilgių esamoje padėtyje dabartinio JAV prezidento politika yra pavyzdinė ta prasme, kad ji parodė, kaip galima atsisakyti įpareigojančių, bet nuostolingų valstybės interesus pažeidžiančių susitarimų. Dvišalės sutartys, išėjimas iš prieštaringų globalių darinių, savo krašto gynybos stiprinimas, ekonomikos auginimas ir kiti pirmo svarbumo uždaviniai galimi ir būtini, norint išvengti minėto internacionalinio tinklo ideologinių užmačių, visose valstybėse turinčio galingai finansuojamas atstovybes, tikintis, kad ateityje pavyks išbalansuoti jėgų pusiausvyrą, ir neleidžiant tinklui galutinai uzurpuoti ir išsunkti gyvybines valstybių arterijas.
Tai nėra kažkoks virusas, bet konkretūs žmonės, priiminėjantys įstatymus, duodantys įsakymus ir mezgantys susitarimus. Paprastai tai yra vadovaujantys asmenys, ir kuo aukštesnę padėtį jie užima, tuo geriau arba blogiau yra visiems, priklausomai nuo to, ką jie gina ir ko siekia. Jeigu demokratiškai išrinkti vadovai ignoruoja rinkėjų lūkesčius, ir tai tęsiasi dešimtmečiais, tai ir yra įrodymas, kad demokratija yra parodomoji. Kam jie dirba, parodo konkretūs veiksmai. Prezidentas, Seimo pirmininkas, ministras pirmininkas – tai trys banginiai, ant kurių stovi šalies ateitis. Nuo jų ir tik nuo jų faktiškai priklauso šalies kursas. Jie ir tik jie turi galią paveikti pavaldinius. Jeigu neturi, jeigu veikia juos, tai jie nėra savo vietoje.
Nutylima, kad JAV išreiškė griežtą kritiką įžūliajam „visuotinės, tvarios ir reguliarios migracijos paktui” pabrėždamos, jog tokiu būdu JT siekia „plėsti pasaulinį valdymą valstybių suvereniteto sąskaita”. Svarbiausias politinis pasaulio organas, Jungtinės Tautos, pamažu tampa liberalkomunistinio totalitarizmo placdarmu ir hegemonu. (Nejauku, bet kaip du vandens lašai primena nacionalsocialistinio totalitarizmo bewegung leidžiantis demokratijos saulei viename Europos kampelių.)
Artėjant prezidento rinkimams Lietuvoje (suprantama, savivaldybių merų rinkimai taip pat labai svarbūs), Saljerio sindromas pasireiškė kaip staigiai nusileidusi giljotina. Ambasadorius Vygaudas Ušackas, labai sėkmingai dvidešimt metų dirbęs Lietuvai, vidiniuose konservatorių rinkimuose buvo paaukotas vardan kitų pretendentų į prezidento postą. Iš šalies tai priminė provincialų konkursą, kada iš anksto tetos ir dėdės žino būsimą laureatą, o pasirodžius dešimčia galvų pranašesniam atlikėjui, jis iš karto nukertamas kaip potencialus lyderis, ir tolesnei eigai paliekama maždaug vienodo lygmens smulkmė. V. Ušackas toli gražu nėra nežinomas visuomenei. Galima suminėti svarbiausius postus: VU baigęs teisininkas, stažavęsis Norvegijoje ir Danijoje (politikos mokslai), buvęs LR misijos prie Europos Bendrijos ir NATO patarėjas, vyriausiasis derybų dėl stojimo į ES derybininkas, buvęs LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV, Meksikoje ir Jungtinėje Karalystėje, buvęs LR užsienio reikalų ministras, ES specialusis įgaliotinis ir Bendrijos misijos vadovas Afganistane, ES atstovybės Rusijos Federacijoje vadovas. Nepriekaištingos karjeros ir biografijos pareigūnas, nuo kurio sprendimų priklausė svarbiausi Lietuvai įvykiai – įstojimas į ES ir NATO, o vėliau vadovavimas ypač svarbioms pareigoms geopolitinėje arenoje jį daro nepralenkiamą visais atžvilgiais, ir tapimas prezidentu būtų logiškas bei nuoseklus jo karjeros žingsnis.
Pakanka vienintelio punkto iš visų, kuriuos trumpos priešrinkiminės kampanijos metu V. Ušackas pozicionavo – tai siekis, kad NATO bazė būtų Lietuvoje, ir tuo viskas pasakyta (kitus išsikeltus pirminės svarbos uždavinius galima rasti internete). Sukaupęs nepamainomą tarptautinės padėties vertinimo patirtį, šis kandidatas parodė aiškų savos šalies prioritetą (Vyčio simblis). Sujungti tvirtas patriotines nuostatas su užsienio politikos išmanymu – tai geba retas. Pagaliau V. Ušackas iš viso kontingento išsiskiria kaip tikras vakarietiškų demokratinių pažiūrų ir elgesio politikas, jo kultūros lygmuo, savitvarda, etiketas, o kartu reiklumas ir valingumas sudaro puikų lydinį. Be to, jis jau įrodė, kad moka diplomatiškai kalbėtis ir su Vakarais, ir su Rytais. Kurie jį, beje, atitinkamai vertina. Kaip tik tokio prezidento Lietuvai reikia, jei ji nori išsikapstyti iš priklausomybių. Užsienio politika mąstant toli į priekį turės lemiamos reikšmės mūsų valstybės gerovei ar net išlikimui. Darytina prielaida, jog V. Ušacko atstūmimas Lietuvai kainuos labai daug ir galbūt negrįžtamai paskandins šalį į smulkias tarpusavio rietenas, tolesnę recesiją visose srityse, o galop ir suvereniteto praradimą. Iki šiol viskas nenukrypstamai judėjo būtent šia linkme.
Kol kas dešinieji už trumpo pavadžio laiko energingus žmones, kurie galėtų įvykdyti kad ir pavėluotą, bet egzistenciškai reikalingą šuolį iš dvigubų standartų karalijos, kuri įtvirtinta koketuojančių (iš esmės – kolaboruojančių) su nepalankiomis šaliai jėgomis karaliukų, siekiančių dvigubos naudos: ir įsiamžinti kaip tėvynės vieninteliai ir nepamainomi, ir neprarasti siūlomų gėrybių iš kitur (ne žmonėms, o sau). Sykį atvėrę Pandoros skrynią, veikia makiaveliškai ir beatodairiškai, su pasimėgavimu. Kartais praveria langelį ir išleidžia vienkartinį sutikimą gerai TV programai, vieno kito disidento reabilitacijai, o iš esmės stabdo darbą tiesiomis vėžėmis. Prisidengia rūpesčiu dėl Ukrainos, nors Johnas Ohmanas vienas turbūt padaro daugiau, nei visi rėksniai kartu paėmus. Jeigu būtų kitaip, argi girdėtume iš dešiniesiems atstovaujančių viešųjų ryšių pykčio persunktą nestatutinę leksiką straipsniuose ir laidose, ir argi nebūtų jų „torpedų“ taikiniu iš tiesų nepriklausomai mąstantys politikai? Nesibodima patyčių, užgaulių komentarų ir net šmeižto konkurentų atžvilgiu.
Neįtikėtina, bet net V. Ušackas neišvengė šios dalios. Vadinasi, gali būti pats Jėzus Kristus, o vis tiek tapsi niekena ir „rusų agentu“, jei savo iškilumu užgoši fariziejų auksą. Atžarūs žurnalistai ir žurnalistės tendencingus klausimus formuluos taip, kad sukurs nerealų „kompromituojantį“ kontekstą ir net kantriausią dalyvį išves iš pusiausvyros. Visi panašūs eterio „procesai“ tokie gėdingi, kad nesinori jų nė prisiminti. Per trisdešimt metų iššvaistyto bent kiek išsilavinusių rinkėjų pasitikėjimo nėra kuo kompensuoti!
***
Mocartą galima kvailinti, pajuokti, apvaginėti ir galiausiai kaip nuskurdėlį palaidoti bendrame kape. Tačiau auksas ir pelenuose žiba. Volfgangas Amadėjus Mocartas – tai burtažodis, atrakinantis fantaziją ir gyvenimo džiaugsmą, kūrybos versmes, jo laisvės dvasia ir krištolinė muzika gyvuoja per amžius, o Saljerį kas nors prisimena tik kaip pavydų smulkų intrigantą, puolusį taip žemai, kad jo vardas tapo sinonimu niekšybei. Kas Dievo dovaną – savaimingą, išmintingą, garbingą, nepriklausomą ir kitiems dosnią būtį – kaip nelaimėlis Grinčas mėgino pavogti iš tautos ir visų geros valios žmonių? Kiek Saljerių šalyje vaikšto nekaltais veidais? Kas supranta, kad Lietuvai vienintelė alternatyva – ji pati?
2018 m. gruodžio 24 d.
