Kodėl Lietuvoje iki šiol neįvesti progresiniai mokesčiai? Ar Lietuva šiandienine mokesčių politika nediskriminuoja kai kurių socialinių grupių?
Galų gale kokius svarbius momentus nutyli finansų ministrė Ingrida Šimonytė?
Taip pat įdomu būtų sužinoti, ar Lietuvos Laisvosios rinkos instituto (LLRI) peršamas idėjas galima vadinti utopiškomis?
Kodėl Rūtos Vainienės vadovaujama įstaiga pavadinta institutu? Ar į Lietuvos žiniasklaidos organizuojamas diskusijų laidas įmanoma pakliūti LLRI oponentams?
Į šiuos portalo Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalisto Gintaro Visocko klausimus atsako ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas LAZUTKA.
Kodėl pačiojo vyriausiojo amžaus pensininkams nutarta kompensuoti patirtus nuostolius dėl neišmokėtų pensijų, o štai jaunesniems pensininkams vilkinama išmokėti pinigus už prarastas pensijas, kai dirbantiems pensininkams buvo nutarta mokėti tik bazinę pensiją? Ar čia negalima įžvelgti diskriminacijos?
Dabar išmokos pristabdomos visiems pensininkams, nes Lietuvoje siautėja krizė. Akivaizdu, kad kai trūksta lėšų, tai prioritetas atiduodamas vyriausiems pensininkams. Omenyje turimas jų itin solidus amžius. Argumentas čia lyg ir logiškas – vyresni gali ir nesulaukti kompensacijų. Bet tuo pačiu nesunkiai galima įžvelgti sąlyginai jaunesnių pensininkų diskriminaciją. Kodėl vieniems pensininkams grąžinami pinigai, kitiems – ne? Visiems aišku, kad žmonių skirstymas į jaunesnius ir vyresnius pensininkus nėra teisingas. Pensininkas yra pensininkas. Statistika byloja, kad miršta ir tie pensininkai, kurie sąlyginai priskirti jaunųjų grupei.
Panašiai Lietuvoje buvo diskriminuojami ir neįgalieji. Juk dar visai neseniai į įstaigas, parduotuves, kavines, muziejus nebuvo nutiesta takų, kuriais būtų galima atvažiuoti sėdint neįgaliųjų vežimėlyje. Įmonių, parduotuvių, kavinių savininkai teisinosi, esą neįgaliųjų nėra daug, todėl jiems nutiesti specialius takus tiesiog ekonomiškai nuostolinga. Ilgainiui teismai nustatė, jog toks požiūris į neįgaliuosius yra diskriminacinis. Ir įmonių bei parduotuvių vadovai buvo priversti keisti diskriminacinę aplinką. Taigi esu įsitikinęs, jog negalima Lietuvoje diskriminuoti žmonių nei pagal invalidumą, nei pagal amžių. Koks skirtumas, ar pensininkui 75-eri, ar 65-eri metai. Ir vieni, ir kiti savas pensijas užsidirbo
Į pensininkus Lietuvoje susiklostęs iš esmės neteisingas požiūris. Nors mūsų Konstitucinis teismas sako, kad vaikai turi paremti savo tėvus senatvėje, reali situacija – kitokia. Tai pensininkai tėvai finansiškai remia savo atžalas. Nes vaikai dažnusyk – bedarbiai. Lietuvos pensininkai įpratę gyventi kukliai. Jie ne tik kad nekeliauja po pasaulį, nepoilsiauja kurortuose. Jų net “Akropolyje” nesutiksi. “Akropolyje” – daugiau jaunimo. Vakarų sostinėse – priešingai. Vakaruose pensininkai išlaidauja: leidžiasi į egzotiškas keliones, linksminasi restoranuose, o tuo metu jaunimas – dirba pasiraitojęs rankoves. Pas mus atėjusios tradicijos iš agrarinės aplinkos, kai dirbti tekdavo iki pat mirties ir jokių pensijų niekas niekam nemokėjo.
Kaip Jūs vertinate kai kurių Lietuvos laisvosios rinkos šalininkų propaguojamą idėją, esą ekonomiškai teisinga, kai pagrindiniais mokesčiais apkraunami būtent mažai uždirbantieji, o daug uždirbantieji – ne. Šios minties šalininkai bando įrodyti, jog tokia praktika egzistuoja todėl, kad turtingųjų yra labai mažai, ir nuo jų nuskaičius visus mokesčius biudžetas apčiuopiamos naudos nepatirs. Esą biudžetas bus ženkliai papildytas tik tuomet, jei mokesčiais bus apkraunami mažiausiai uždirbantys, nes jų – didelis būrys.
Tokios kalbos mane piktina. Tai – demagogija. Lietuvoje nėra labai daug žmonių, kurie atsidūrę tikrai sudėtingoje ekonominėje situacijoje. Tačiau valstybė būtent šiems nelaimėliams ir nepadeda. Prisidengiama argumentais, jog šiandieninėje situacijoje valstybė nepajėgi pasirūpinti visais bėdžiais. O juk valstybė padėti tokiais atvejais ne tik privalo, bet ir gali padėti. Lietuvoje – itin daug diskriminacijos pavyzdžių. Ne taip seniai diskriminuoti neįgalieji, sąlyginai jaunesni pensininkai. Šiandien diskriminuojami aukštosiose mokyklose studijuojantys našlaičiai.
Šiuo metu dirbu universitete. Turiu daug studentų, kuriems dėstau ekonomines disciplinas. Tarp jų pasitaiko vienas kitas našlaitis, neturintis vieno ar dviejų tėvų. Tokie studentai gauna našlaičio pensiją. Našlaičio pensija išmokama iki pilnametystės. Iki 18-os metų. Bet jei našlaitis studijuoja universitete arba kolegijoje, našlaičio pensija jam mokama iki 24-erių metų, kol baigs aukštuosius mokslus. Tuo tarpu Lietuvoje dauguma studentų studijas aukštosiose mokyklose baigia sulaukę tik 25-erių metų. Vidurinę baigia sulaukę 19-os, ketverius metus trunka bakalauro studijos ir dvejis metus – magistro studijos. Tad tokie našlaičiai – studentai praktiškai negali užbaigti studijų, nes paskutiniaisiais studijų metais valstybė jiems nustoja mokėti našlaičio pensiją. Kodėl valstybė nenutaria našlaičių paremti pensija dar vienerius metus? Atsikertama, esą šiandien Sodros biudžetas – deficitinis. Tačiau valstybė tokiems našlaičiams nepadėjo net ir tada, kai “Sodros” biudžetas nebuvo deficitinis. Taigi valstybė nesiteikia padėti našlaičiams dar tuos papildomus vienerius metus, nors tokių atvejų – labai nedaug, ir jie tikrai iš biudžeto neiščiulptų didelių pinigų.Bet užsispyrę valstybės biurokratai kieti kaip uola: jie ir toliau nelinkę įsigilinti į našlaičių studentų problemas.
Ar teisinga būtų, jei daug uždirbantys mokėtų didelius mokesčius?
Dėl daug uždirbančiųjų štai ką pasakysiu. Daug uždirbančių Lietuvoje esama užtektinai. Tad jeigu jiems taikysime normalius mokesčius, tai biudžetas pasipildys užtektinai gausiai. Galų gale jei iš to biudžetas net negautų didelės naudos, vis tiek itin daug uždirbantys privalo mokėti didelius mokesčius. Nes kiekvienas į biudžetą atėjęs litas – svarbus. Nes solidžius mokesčius sumokantis turčius daug nenukentėtų. Svarbiausias socialinės apsaugos tikslas – ginti silpniausius visuomenės atstovus. Bet Lietuvos valstybė socialinei apsaugai skiria labai mažai dėmesio arba tas jos dėmesys – neteisingas, iškreiptas. Mes nuolat, be perstojo įgyvendiname struktūrines reformas, vis reformuojame, modernizuojame “Sodrą”, tačiau per du pastaruosius dešimtmečius nepasistūmėjome į priekį.
Teko ne sykį girdėti, kaip finansų ministrė Ingrida Šimonytė bandė įrodinėti, esą progresiniai mokesčiai Lietuvai neatneš laukiamo pagerėjimo. Čia vis prisimenamas argumentas, kad Lietuvoje daug uždirbančiųjų – mažai. Tokiu atveju įvesti progresiniai mokesčiai nėra prasmingi.
Tai dar vienas atsikalbinėjimo pavyzdys. Taip demagogiškai kalbančią finansų ministrę reikėtų rimtai remti prie sienos. Jau atsibodo nuolat kartoti, jog progresiniai mokesčiai – būtini. Progresiniai mokesčiai įvesti visose padoriose kapitalistinėse šalyse. Jų nėra tik posovietinėje erdvėje: Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Lietuvoje, Latvijoje… Tai vis šalys, kurios neturi progresinių mokesčių. O štai JAV, Italija, Vokietija, Didžioji Britanija turi progresinius mokesčius. Ir neskursta. Atvirkščiai: įsivedusios progresinius mokesčius gyvena puikiai. Tiesa, jose netyla diskusijos, kad galbūt reikia atsisakyti progresinių mokesčių.
Bet tos diskusijos kyla todėl, kad kiekviena tokia šalis turi panašų darinį į mūsiškį Lietuvos laisvosios rinkos institutą. Kiekvienoje demokratinėje kapitalistinėje šalyje esama grupės žmonių, kurie gauna milžiniškas pajamas, užima strategines pozicijas rinkose, mėgaujasi fantastiškais viršpelniais ir nenori mokėti jokio didesnio mokesčio. Jie ir organizuoja progresinių mokesčių šalininkų kritiką. Bet ne savo lūpomis, o per į Lietuvos laisvosios rinkos institutą panašias įstaigas. Būtent tokios įstaigos ir šaukia, esą progresiniai mokesčiai kenkia pažangai. Tačiau įdomiausia, kad Vokietijoje, Jungtinėse Valstijose ar Italijoje kairiuosius keičia dešinieji, dešiniuosius – kairieji, o progresiniai mokesčiai nenaikinami. Net buvęs JAV vadovas Džordžas Bušas, prezidento poste išbuvęs dvi kadencijas, nepanaikino progresinių mokesčių. Nors juk Dž.Bušas atstovavo būtent Amerikos turčių interesams.
Taigi ir Lietuvos, ir bet kokios kitos šalies Laisvosios rinkos instituto diskusijos apie progresinių mokesčių žalingumą yra demagogiškos. Meluojama, esą tai – socialdemokratų idėja, esą tokius dalykus siūlo tik komunistai. Dar sykį pabrėžiu: kvaila Dž.Bušą laikyti komunistu, bet šis vyras progresinių mokesčių neatsisakė.
Tačiau Lietuvos laisvosios rinkos instituro vadovai ir ekspertai – dažni mūsų televizijos ir radijo laidose.
Taip, dažni svečiai. Ir čia nematau nieko gero. Daug lietuvių klausosi radijo, žiūri TV. O ten daug kur kalba LLRI atstovai. Jie pučia savo propagandą. Todėl mūsų žiūrovai ir klausytojai susidaro iškreiptą vaizdą. Su LLRI nuomone nesutinkantiems labai sunku patekti į tokias diskusijas. Ir mums yra kalte įkaltos LLRI idėjos. Mums tos idėjos nėra naudingos, bet mes negirdime alternatyvių nuomonių, todėl įsitikinę, kad viską, ką sako LLRI, – yra šventa tiesa.
Pirmiausiai reikia pabrėžti, jog LLRI, nors ir pasivadinęs institutu, nėra mokslo įstaiga. LLRI pavadinimo nėra Lietuvos mokslo įstaigų sąrašuose. Žodis “institutas” mus ir klaidina. Institutą mes įsivaizduojame kaip rimtą mokslinę įstaigą, kur daug mokslininkų, ekspertų, analitikų, tyrimų. O LLRI iš tiesų dirba vos keli asmenys, beje, iš kurių dauguma greičiausiai neturi jokių mokslinių laipsnių. Oficialiai LLRI, pasivadinęs institutu, nieko neklaidina. Taip pasivadinti galima. Bėda ta, kad dauguma lietuvių žodžiui “institutas” suteikia kiek kitokią reikšmę. Lietuviai mano, kad LLRI dirba daug mokslininkų, kai tuo tarpu šis įsitikinimas – klaidingas.
LLRI tėra viešoji įstaiga, kuri propaguoja tam tikras ekonomikos idėjas. Peržvelgę jų pareiškimus, analizes, komentarus nesunkiai pastebėsime, jog LLRI propaguoja laisvosios rinkos idėjas. Bet juk laisvoji rinka – tai utopija. Tokia pat utopija kaip ir komunizmas. Laisvosios rinkos pasaulyje nėra. Atsiverskime bet kokį ekonomikos vadovėlį. Ten teigiama, kad šiuolaikinė pasaulio ekonomika – mišri. Žodžiu, ekonomikai įtakos turi ir privatūs verslininkai, ir valstybinės institucijos. Jei valstybė iš privataus sektoriaus paima apie 30 proc. bendrojo vidaus produkto ir jį perskirsto savo nuožiūra, vadinasi, tokios šalies ekonomika – mišri. Pusiau valstybinė, pusiau laisvosios rinkos. Galų gale nereikia pamiršti, kad valstybė kišasi į ekonominius reikalus ne tik perskirstydama bendrojo vidaus produkto gerybes. Valstybė ekonomiką reguliuoja dar kurdama ir įstatymus. Taigi grynos laisvosios rinkos nėra. Šiandieniniame pasaulyje viskas persipynė: ir valstybės reguliavimas, ir laisvosios rinkos taisyklės. Kalbėti apie grynąją laisvąją rinką – nesąmonė. Tai maždaug tas pats, jei šiandien tikėtume komunizmo idėjomis. Juo labiau beprasmiška bandyti įgyvendinti grynąją laisvąją rinką.
Tačiau šios idėjos nuolat populiarinamos. Ir susilaukia užtektinai gausaus būrio gerbėjų. Nes tokias idėjas finansiškai remia turčiai. 1980-aisiais metais vargu ar kas nors iš SSRS vadovų tikėjo, jog komunizmas bus pastatytas, bet Sovietų Sąjungos vadovai vadovavosi ta ideologija, kadangi ji jiems asmeniškai buvo naudinga. Panašiai – ir dėl LLRI. Čia dirba vos keli žmonės, bet už jų nugarų – galingos bendrovės, įmonės, firmos. Todėl ir susidaro iškreiptas vaizdas.
Kaip derėtų žiūrėti į pelno mokestį? Jis būtinas? O gal reikia tikėti LLRI ekspertų teiginiais, jog pelno mokesčio galbūt visai nereikia?
LLRI idėjas įgyvendinti būtų įmanoma tik tais pačiais komunistiniais metodais – diktatoriškai. Demokratinėje visuomenėje padaryti tokių dalykų neįmanoma Laisvosios rinkos idėjų propagavimas turtingiesiems duoda konkrečios naudos – populiarumo ir dar didesnių pelnų. Kad visa ši mašina suktųsi, reikia palankios terpės. Lietuvoje tokia aplinka – labai palanki. Nes mes atėjome iš posovietinės erdvės, ir dauguma iš mūsų težino marksistinės ekonomikos dogmas bei visiškai nenutuokia apie tikrosios ekonomikos taisykles bei dėsnius. Rusijoje bankrutavo komunistinės idėjos, o Vakaruose šiandien bankrutavusios laisvosios rinkos idėjos. Vakaruose niekas rimtai nežiūri į tokių įstaigų kaip LLRI pastabas. Tik Lietuvoje kai kas dievina LLRI ir bando nuslėpti, jog Vakarai nebepasitiki LLRI peršama nuomone.
Ar tikrai Lietuvoje tiek mažai solidžius atlyginimus gaunančių verslininkų, kuriuos apmokęstinus pelno mokesčiais, mūsų biudžetas nepajus apčiuopiamos naudos?
Čia esama gudriai paslėptos apgaulės. Taip, dideles algas gaunančiųjų nėra daug. Jei jų algas apkrausime mokesčiais, biudžetas neturės ženkliai realios naudos. Tačiau net ir tuo atveju tokiems turtingiesiems turi būti taikomi didesni mokesčiai nei tiems, kurie uždirba tūkstantį ar pusantro tūkstančio litų per mėnesį. Ir vis dėlto Lietuvoje yra užtektinai daug tokių žmonių, kurių mėnesinės pajamos – labai solidžios. Tik tų pajamų pagrindą sudaro ne atlyginimas, bet premijos, priemokos ar dividendai už turimas akcijas. Pavyzdžiui, jų atlyginimas – 5 tūkst litų per mėnesį. Bet per mėnesį jie dar premijomis ir dividendais uždirba apie, sakykim, 95 tūkst. tūkstančių. Tad finansų ministrė I.Šimonytė teisi, kai sako, jog atlyginimų suvaržymas mokesčiais biudžetui neatneš didelės naudos. Tačiau ji neteisi tada, kai nesako, jog apmokęstinti derėtų ne tiek atlyginimą, kiek visas mėnesines pajamas. Neteisus ir LLRI institutas, kiekviena proga prabylantis apie nedidelius verslininkų atlyginimus, bet nutylintis apie milžiniškas jų pajamas dividentų, priemokų ar premijų pavidalu.
Vadinasi, Lietuvoje neįmanoma surengti nė vienos prasmingos diskusijos ekonominėmis temomis, jei ten nedalyvauja LLRI atstovas.
Būtent. Kur pažvelgsi, visur gausu LLRI ekspertų išvadų, samprotavimų. Štai kad ir toks pavyzdys. Į TV diskusijų laidą pakviečiamas vienas socialdemokratas, vienas dešinysis ir vienas LLRI ekspertas. O juk Lietuvoje kairė susipainiojusi su dešine. Lietuvoje sunku susigaudyti, kas atstovauja dešiniąsias, o kas – kairiąsias idėjas. Todėl tokiose laidose iš tiesų atstovaujama tik ultradešinioji pozicija, nes ir kairieji, ir dešinieji, ir LLRI pučia į tą pačią pusę. Taigi mūsų ekonomika – ne tiek dešinioji, kiek ultradešinioji. Galiu prisiminti, kaip viena žymi Vakarų ekonomistė yra pasakiusi, jog Rytų Europoje kairiųjų nėra. Ten kairieji iš tikrųjų yra dešinieji. O va tie, kurie Rytų Europoje laiko save dešiniaisiais, iš tikrųjų yra puspročiai. Vaizdžiai tariant, mūsų ekonomika šlubuoja todėl, kad jai vadovauja puspročiai.
Gintaro Visocko nuotraukoje: ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas LAZUTKA.
2010.08.17
