Jau keletą kartų esu bandęs viešai papasakoti apie tai, kad Romualdas Ozolas dar brežnevinio įšalo metais pakiliai postringaudavo (savo ausimis girdėjau) apie artėjančią sovietinės imperijos pabaigą. Sakau „esu bandęs“, nes iš tiesų nepavyksta perteikti to pagaugais per kūną nueinančio keistumo įspūdžio dėl to, kad vadinamoji „geopolitinė katastrofa“ R.Ozolo lūpomis buvo išpranašauta gal tik su kelių metų, plius minus, paklaida.
Vardan palyginimo priminsiu, kad net didžiausi to meto kovotojai su okupanto valdžia netikėjo tokia greita atomazga. Esu girdėjęs vieną anų laikų principingą literatūrinio pogrindžio veikėją dūsaujant dėl to, kad neva imperijos gyvuoja tūkstantmečiais, tačiau esą žmogus, nežiūrint blogio tvarumo, privalo kautis už savo orumą dabar ir visados.
Kova pažymėta rezignacijos ženklu ir tragizmo įsisąmoninimu dar labiau išaukština tų sugebėjusių aukotis žmonių vardą. Tačiau, kaip jau sakyta, R. Ozolas išsiskiria tuo, kad tikėjo gera įvykių pabaiga, kai kiti jau dažniausiai nebetikėjo.
Kažkokia mistika, galima pasakyti, ar ne? Iš tiesų, pasaulis yra labiau paslaptingas nei įprasta manyti, kartas nuo karto užduodantis mums sunkiai išsprendžiamus galvosūkius dar ir dėl to, kad neretai persimaino daug staigiau nei nusistovėjusios ir sustabarėjusios racionalizacijų sekos.
Jeigu neklystu, R. Ozolas neišpranašavo, kad labai panašiai žlugs ir nepalyginamai modernesnė Europos sąjungos imperija, tačiau, žinia, ne kartą išsakė savo labai skeptišką požiūrį dėl jungimosi į postimperines struktūras, atgaminančias imperijos idėją modernizuotu pavidalu, drauge labai entuziastingai pasisakydamas už NATO kaip tautų gynybinį susivienijimą.
Daugelis R. Ozolo minčių, išsakytų jau nepriklausomybės metais, buvo labai nepatogios, kartais net gluminančios buvusius bendraminčius, tačiau sunku būtų paneigti faktą, kad garbusis Lietuvos nepriklausomybės akto signataras visados buvo nuoseklus gindamas tautos kaip suvereno teises. Kita vertus, toks „nepatogumas“ yra vertybė labiausiai universalia to žodžio reikšme, nes leidžia praplėsti diskusijos diapazoną, kai net prisilaikydamas kitokio požiūrio esi priverstas įsiklausyti į žmogaus nuomonę, nes neįmanoma abejoti jo geru vardu, valios geranoriškumu ir taurumu.
Tarkime, R.Ozolas apie tautą mąstė remdamasis labiau moralinėmis nei ekonominėmis kategorijomis, neįvertindamas investicijų reikšmės, apskritai naujosios Sąjungos teikiamų ekonominio saugumo garantijų. Tačiau dabar, prasidėjus, kaip kartais sakoma apie situacijos ypatingumą, naujajam tautų persikraustymui, įkvėptas R.Ozolo pasekėjas galėtų byloti, kad numačiusi pabėgėlių kvotas ES įpainioja mus į ypač pavojingus mažųjų tautų saugumui išbandymus, priverčia užsikrauti nepamatuojamą rizikos naštą ir t.t., ir pan. Kad ir kaip būtų, R.Ozolo sukurpta nacionalizmo kaip giliausiojo humanizmo doktrina priveda mus prie viršijančių įprastus sąmonės keblumus sprendimo paieškos prieštarų, keliant klausimą – kaip gali/ negali brangintinas kaip sveikas akies vyzdys tautinio tapatumo puoselėjimo idealas derėti su universalizuota solidarumo dorybe.
Labiausiai visados užkliūdavo R.Ozolo antilenkiškumas, galbūt dėl to, kad man likimas lėmė susitikti su labai padoriais lenkų tautybės vyrais ir moterimis, bet tikriausiai dar labiau todėl, jog šių eilučių autoriaus vaizduotę yra užbūrusios tokios pasaulinio garso asmenybės kaip lenkų tautybės popiežius Jonas Paulius II, garsusis XXa. mąstytojas, poetas Cz. Miloszas ir kiti. Kita vertus, nesugebu susitūrėti nepastebėjęs, kad minėtų lenkų tautybės asmenų genealoginis medis rodo gilias jų lietuviškumo šaknis, taigi būtų galima pabandyti įrodyti teoremą, jog didžiu lenku įmanoma tapti tik būnant bent iš dalies lietuviu.
Galimas daiktas, kažką supratau ne taip arba ne viską tikslai prisimenu, bet, regis, iš tiesų R.Ozolas yra pasakęs net taip, kad neva Lenkija Lietuvai kartas nuo karto tampa didesniu priešu nei Rusija. Kyla klausimas – ar čia garbusis filosofas nepamatė kažko daugiau nei yra iš tiesų, nepažiūrėjo į reikalo esmę pernelyg „giliai“?
Šiaip ar taip, Rusijos keliamas pavojus yra savaime suprantamas dalykas, tokia pastovi konstanta, su kuria tarsi ir susigyvenome, o Lenkijos ir Lietuvos santykių problematiškumo aptarimas kai kuriems visuomenės veikėjams leidžia iš naujo pakurstyti nacionalinius jausmus, įpūsti labiau intymiai, nei numatant Rusijos grėsmę, plazdančią nacionalistinio nusiteikimo ugnelę. Kaip buvo užsiminta, R.Ozolas save laikė nacionalistu-humanistu, nacionalizmą vadino šiuolaikiniu humanizmu, o čia, truputėlį juokaujant, būtų galima pasakyti, kad nacionalizmas su R.Ozolo, geranoriško ir jautraus žmogaus, veidu nėra jau toks baisus dalykas kaip kartais jį piešia kiti.
Dar taip neseniai atrodė, kad R.Ozolas stipriai persūdė sakydamas, kad vadinamoji lenkiško katalikiškumo dvasia yra žiaurioji katalikybės atmaina. Tačiau žiū: dabar Lenkijos Bažnyčia, t. y. aukštieji hierarchai ir paprasti parapijiečiai piestu stojo prieš popiežiaus Pranciškaus paraginimą kiekvienoje parapijoje apgyvendinti bent po vieną pabėgėlių šeimą. Žinoma, lenkų kunigams pritaria ir mūsų tautininkai, tačiau griežtiesiems katalikams yra kebliau dėl to, jog reikia paaiškinti – kas lieka, pradėjus ginčą su popiežiumi, iš labai svarbios Bažnyčios vienybės užtikrinimui popiežiaus neklaidingumo dogmos? O gal popiežiaus Pranciškaus atveju yra taip (jeigu jis klysta teologiniu požiūriu, kviesdamas padėti kitatikiams), kad čia Žmogus nustelbia apaštališko sosto paveldėtojo titulo spindesį ir garbę? Na, būtų ne pats blogiausias atvejis!
Kita vertus, jeigu jau reikalaujate baigti pasvarstymus trumpu apibendrinimu, pasakysiu labai lakoniškai: nacionalizmas yra labai nepatogi našta.
Problema net ne ta, kad, kaip kartais sakoma, nusileidę dėl kelių raidžių, paskatinsime Lietuvos piliečius lenkus kelti naujus reikalavimus, o ta, ar jaučiamės pajėgūs pavilkti visą mums istorinio likimo užkrautą naštą, nacionalinį orumą suprantant kaip didingą įpareigojimą.
Kaip pasakoje apie Hansą, kuris gavęs už tarnybą galvos dydžio aukso gabalą pakeliui į namus auksą išmainė į patogesnį kelionei arklį, vėliau arklį į patogesnę maitinimosi reikalui pieningą karvę ir taip toliau, kol mainų grandinės pabaigoje rankoje liko niekam nenaudingas atšipęs galastuvas. Lengvai pritaikomas moralas čia toks: jeigu Lietuva atsisakytų savo naštos, galop liktų kaip tas atšipęs, nereikalingas nei pasauliui, nei patiems lietuviams gąlastuvas.
2019.02.01; 12:56
