Dažnai girdime kalbant, kaip Lietuvoje bloga gyventi, kaip ekonomika rieda žemyn, o emigracija – aukštyn. Rasti teigiamų žinių nėra lengva, todėl turbūt ne vienas iš mūsų susimąsto: norėčiau gyventi kitur, ten, kur turtinga šalis, kur tvarkos daugiau.
Galbūt visai nieko būtų gyventi Vokietijoje ar Japonijoje? Vokietija – tai šalis, kurios automobiliais mėgsta važinėti lietuviai, o Japonija pradžiugina su naujausiais pasiekimais pritaikant robotus praktikoje. Gal visai nieko būtų kartu su vokiečiu konstruoti naujausią BMW automobilį ar su japonu kurti dar niekam nematytus robotus?
Galbūt ilgainiui Jus ten priims šilčiau negu Jūs galite įsivaizduoti, kadangi Vokietija ir Japonija turi ne tik bendrą liūdną istoriją – pralaimėtą II pasaulinį karą, ne tik turi bendrą aukštą išsivystymo lygį, tačiau abi valstybės, kad ir kaip tai keistai skambėtų, išmiršta.
Gimimo rodikliai Japonijoje ir Vokietijoje yra rekordiškai maži tarptautiniu mastu: 1,3-1,4 kūdikio moteriai (šaltinis – japantimes.co.jp/cgi bin/nb20100830ve.html) ir nematyti, kad šis rodiklis artimiausiu metu gerės. Remiantis Japan Times tinklalapiu, Japonijos gyventojų skaičius dabar yra 127 milijonai, tačiau prognozės liūdnos – šis skaičius taps 100 milijonai 2050-aisiais metais. Tuo tarpu Vokietijoje dabar esantis gyventojų skaičius 81,5 milijonai 2050 metais bus 71,5 milijonai. Įdomiausia, kad Vokietija išsiskiria iš Europos Sąjungos, kadangi ES gyventojų skaičius 2050 metais padidės iki 510 milijonų. Tokiose šalyse kaip Prancūzija ar Didžioji Britanija prognozuojamas gyventojų prieaugis siekia 10 procentų. Didžioji Britanija aplenks Vokietiją pagal gyventojų skaičių ir taps lyderiu dar iki 2050 metų. Japonija ir Vokietija ne itin noriai įsileidžia į savo vidų imigrantus iš kitų šalių. Vokietijoje netgi lietuviams buvo nustatyti apribojimai, tuo tarpu Didžioji Britanija plačiai atvėrė savo vartus.
Kodėl turtingos šalys susiduria su gimstamumo problemomis? Dar galima pateikti Lietuvą kaip pavyzdį: griuvus Sovietų Sąjungai, visa pagrindinė pramonė irgi griuvo kartu su Sąjunga. Ištisus dešimtmečius žmonės negalėję keliauti ėmė ir emigravo į užsienį. Dar šiandien Lietuvos ekonomika silpna ir tokiomis situacijomis auginti vaiką ne itin paprasta. Tačiau kodėl Vokietijoje ar Japonijoje taip yra? Valstybės išsivysčiusios, nebuvusios po Maskvos padu (dalis Vokietijos buvo, bet ne visa kaip Lietuva).
Galima daryti prielaidą, jog naujieji laikai ir didelis teisių rinkinys leido žmonėms negimdyti ir pamiršti savo pareigas valstybei, šeimai ir ateičiai. Kai musulmonai (turkai Vokietijoje) sėkmingai gimdo, remdamiesi tradicijomis, kad šeimoje turi būti ne vienas ar du vaikai, o kuo daugiau, kai turi po kelias žmonas, tai suprantama, kad tokie imigrantai kuo toliau tuo labiau sudarys vis didesnę gyventojų dalį šalyje. Ilgainiui galimi konfliktai tarp vietinių gyventojų ir imigrantų, bet tai galima palikti ateičiai (tolimai ar artimai – neaišku). Pavyzdžiui, Prancūzijoje vyko riaušės imigrantų rajonuose, gal tai tik įžanga? Galbūt prancūzai, anglai pakantesni imigrantams, o vokiečiai nori išlaikyti valstybę vokišką. Imigrantus vežasi ir Švedija. Atrodytų, Vakarų Europa sukuria gerovės valstybes, kuriose itin aukšta tvarka, žemas korupcijos lygis, BVP tenkantis vienam gyventojui yra labai didelis. Galima būtų pateikti statistines lenteles, kuriose D.Britanija, Švedija, Vokietija, Japonija užims aukštas pozicijas pagal visus geriausius rodiklius. Bet kartu šiose šalyse yra tas slaptas susinaikinimo mechanizmas, kuris aktyvuojamas, vos tik valstybė pasiekia kažkokią ribą, kai gyventojai nustoja galvoti apie ateitį prisiimdami dabarties pareigas ir atsakomybę.
Jeigu Vokietijoje gyventojams karjera, asmeninė laisvė ar gyvenimas be vaiko tampa geresnis pasirinkimas nei įprastinė šeima, tai logiška, kad tokioje valstybėje gimstamumas negali būti stabilus. Jis ne tik kad ne didėja, jis net nėra stabiliai atsinaujinantis, jis tiesiog mažėja. Tuo tarpu imigrantų nesinori kviestis, nes ir dabartiniai sukelia problemų. Lengviau yra iškelti gamyklas į užsienį, nes mokesčiai tokiose „brangiose“ šalyse yra labai dideli. Galbūt tai – išeitis valstybei? Iškelti gamyklą į užsienį ir nesikviesti imigrantų?
Bet reikia suvokti, kad Kinijoje, Indijoje jau yra po milijardą gyventojų. Afrikoje šis skaičius irgi didėja. Net JAV gyventojų skaičius auga. Vienas dalykas tikrai aiškus: jeigu Vokietijoje ar Japonijoje gyventojų skaičius tik sumažės, tai Lietuvai dėl gyventojų mažėjimo yra grėsmė iš viso tapti kaip Islandijai su 300 000 gyventojų ar išnykti amžiams. Išsivysčiusios ir pažangiosios šalys – tai ne tik veikianti sistema, kuri duoda žmogui daug gero, tai ne tik vien teigiami dalykai, o kartu ir mažėjantis gyventojų skaičius. Galima, aišku, teigti, kad svarbu ne tik kiekybė, o ir kokybė, kad viskas su laiku susitvarkys. Nors Lietuvoje ir buvo beprotiškai padidintos motinystės pašalpos, tačiau ar ilguoju periodu toks sprendimas turės naudos? Jeigu žmonės gimsta miestuose, o juose nėra tiek darbo, kiek gimsta žmonių, tai kokia nauda valstybei iš šių žmonių? Kiek iš jų taps „naujaisiais emigrantais“?
Anksčiau, kai Lietuva buvo agrarinė valstybė, kiekvienas papildomas gyventojas kaime būtų naudingas tuo, kad galėtų padėti savo šeimai ar kaimui dirbdamas įvairius darbus. Žemės yra daug kaime, derliaus galima turėti irgi daug. O mieste? Ar bute gyvenantys 6 vaikų ir dviejų tėvų šeima bus tokia pat konkurencinga, kokia ji buvo kaime? Jeigu kaime jie būtų tikrai didelis kumštis kovoje su nebaigtais darbais, tai mieste tokia šeima gali būti „pašalpinė“, nes tokią šeimą išmaitinti reikia didelio uždarbio ar valstybės paramos. Vien išauginti didelę šeimą kainuoja didelius pinigus, kai konkurencija aplink didelė, darbai per krizes prarandami, algos mažinamos, tai kuo didesnė šeima, tuo didesnė rizika patekti į skurdą. Be to, kiekvienas toks šeimos narys juk nori būti „modernus“. Turėti viską: nuo mobilaus telefono iki automobilio. Reikia milžiniško pasiaukojimo kiekvienam tokioje šeimoje, kad visi nors kiek turėtų kažko.
O kas šiais laikais nori aukotis? Ar tai – modernu? Ar tai – vertybė? Kiek ji kainuoja? Jeigu būtų idealios sąlygos ir visi didelėje šeimoje turėtų darbus, tai toks šeimos biudžetas gali siekti labai didelius pinigus, bet ar šiuolaikinis ekonominis pasaulis yra tobulas? Ne visada galima smerkti vokiečius, japonus, lietuvius, kad toks mažas gimstamumas. Galbūt tie turkai, kurie masiškai gimdo, tai jie gyvena skurde Vokietijoje, nes gyveno skurdžiai ir Turkijoje. Tačiau problema vis tiek išlieka. Ilgainiui valstybių politikai turės ne tik paprasčiausiu būdu didinti gyventojų skaičių – imigracijos pagalba, o ir ieškoti naujų problemos sprendimo būdų. Nebent Vokietija, Japonija ar Lietuva nori tapti kaip JAV, kur bus mišrainė žmonių, nebeliks tokios sąvokos kaip vokietis, japonas ar lietuvis.
Pasigendu labai rimtų svarstymų šiomis temomis spaudoje ir visur, kur tik galima. Stebina tie seksualinių mažumų paradai ar naujos teisės tiems, kas jų dar „neturi“. Tačiau pačios tautos Europoje miršta, o tautos teisė išlikti yra pirmoje vietoje. Net jeigu ir orientuosis politikai į kokybę, o ne į kiekybę, tai stabilaus gyventojų skaičiaus išlaikymas yra svarbiausias uždavinys. Vokietija, Japonija ar Lietuva turėtų apsibrėžti kokio gyventojų skaičiaus jos nori, kad jis nebūtų nei didesnis, nei mažesnis. Turi būti kažkoks planavimas į priekį, žiūrint kiek maždaug teritorijoje turėtų gyventi žmonių, kad ta teritorija dar kažką galėtų sukurti ir pagaminti, kad joje nebūtų vien tik pensininkai ar imigrantai juodadarbiai. Svarbu kokybė ar kiekybė? Kas svarbiausia? Reikia eškoti atsakymų.
Žinoma, kad individo neprivesti daugintis, o žmogus juk ne gyvūnas laukinis, jo protas suvokia, kad negalima daugintis bet kada ir su bet kuo. Gyvūnai šios funkcijos neturi, todėl jų populiacija auga ir nereikia rūpintis tuo, kad gyvūnas nenorės daugintis. Jo genetikoje užfiksuotas išlikimas. Kai žmogus išlindo iš kaimo ir tapo modernus, paragavo prie kapitalizmo saldumynų, gavo teisių ir laisvių, pamiršo kai kurias arba net didžiąją dalį pareigų, tada atsivėrė rojaus vartai, kurie veda tiesiai į rojų, pavadintą „darau ką noriu, man tas pats“. Genetikoje užfiksuotas išlikimas sumažėjo.
Reikėtų net įkurti specialią ministeriją, kuri rūpintųsi gimstamumo skatinimu. Šaunu, kad yra Kultūros ministerija, kad netgi yra Krašto apsaugos ar kitos ministerijos. Bet jeigu nebus žmonių, tai kam tos ministerijos reikalingos? Dejuojama, kad mažėja ligonių ligoninėse, kad nebereik tiek jų, kad mažėja studentų, kad apskritai mažėja visur žmonių Lietuvoje. Bet kodėl biurokratai ir kiti šiltose vietose sėdintys taip pavėluotai rūpinasi? Jau 20 metų iš eilės gyventojų skaičius mažėja, o politikai ir biurokratai sėdi tuos 20 metų šiltai savo ministerijose, ligoninėse, kabinetuose ir kiekvienas kaip atskiroje respublikoje sprendžia savo reikalus. Tačiau valstybė – tai ne
Seimas ar ministerijos. Valstybė – tai žmonės, kurie čia gyveno daug metų, tai ne imigrantai, kuriem ta laikina valstybė nebūtinai yra tikri namai. Jeigu būčiau ministras, tai ne tik Energetikos ministeriją kurčiau, o ir Gimstamumo ministeriją. Valstybės politikai turi kontroliuoti padėtį. Jeigu valstybėje dirbantys politikai nesugeba susivokti, kad tuščios mokyklos ir ligoninės – tai gyventojų mažėjimo pasekmė, tai tokie politikai turi būti išmetami į gatvę. Lietuva – tai ne Vokietija ar Japonija. Ten milijonai jeigu ir dings, tai liks dar daug gyventojų, tuo tarpu Lietuvoje ir tūkstantis yra labai daug.
Žinoma, negalima neigiamai žiūrėti į imigrantus. Kai kurie tikrai reikalingi valstybei. Tam tikro kiekio reikia, tačiau ne tokio, kuris sudarys reikšmingą dalį visuomenėje. Pati Europa keičiasi, tampa islamiška, ir tokiu būdu galima paskęsti toje tolerancijos jūroje. Nes jeigu tu toleruoji imigrantą su visomis jo keistenybėmis, tai nebūtinai jis tave toleruoja, nes jis imigruoja pas tave iš kito pasaulio: Afrika, Azija – ne Europa. Nebūtinai Lietuvoje imigrantai elgtųsi padoriai ir tvarkingai. Todėl stebina, kai tokia svarbi šaliai problema yra sprendžiama ne tomis priemonėmis, kokių reikia. Galbūt dabar žmonių į kaimą ir nesugrąžinsi, nes – ten skurdas, be to, technika leidžia padaryti tai, ko negalėjo daug žmonių padaryti. Nebereik tiek darbuotojų kaime. Technika atlieka daug darbų. Pats progresas ir technika išlaisvino milijonus žmonių nuo darbo, darbo procesas tapo efektyvesnis.
Juk ir Lietuvoje moderni gamykla gali įdarbinti kelis šimtus žmonių, o daug darbų atlieka technika. Tai ne prieš šimtą metų veikiančios gamyklos. Visiškai priešingas vaizdas. Mašinas gaminančios gamyklos yra robotizuotos. Jeigu seniai dar Anglijoje žmonės daužydavo gamyklose mašinas, kurios atimdavo iš jų darbo vietas, tai dabar tokių priemonių vargu ar galima imtis. Lietuvoje žmonių į kaimą atgal nesuvarysi, gimdyti nepriversi, bet galima skatinti grįžimą į kaimus, mažesnius miestelius, kuriant lengvatas būstui, verslui tose vietovėse. Reikėtų nesukoncentruoti visko Vilniuje ar didžiuosiuose miestuose. Ir reik suvokti, kad tai ne tokios paprastos užduotys, kaip gali atrodyti, nes jeigu Vokietija ar Japonija nesuranda „priešnuodžių“ nuo išmirimo, tai Lietuvai bus dar sunkiau, o žiūrint į bejėgius politikus ir biurokratus – tai tampa netgi baisu. Emigracija ir mirštamumas, mažas gimstamumas itin smogia valstybei, kai ji ir taip neturi milijonų rezervuose.
Bet galbūt tokiomis sąlygomis gyventojų skaičius ir neturi būti itin didelis? Svarbu, kad jis būtų pastovus ir kokybiškas, o tam reikės valstybės politikų įsikišimo. Reikės, kad tie, kas nori gimdyti vaikus, tai darytų, o tam, kad kompensuotų tą dalį, kurios trūksta, galbūt reikės dirbtiniais apvaisinimais apvaisinti tas moteris, kurios sutiks valstybei atiduoti savo vaikus. Valstybės politikai turės prisiimti atsakomybę už naujagimius. Nes bus būtina pratęsti giminę, kuri bus kokybiškai aukštame lygyje. Atrinkti geriausias moteris ir vyrus, kurie norės ir galės prisidėti prie savo genetikos išsaugojimo, nes tiek dabar, tiek ir ateityje bus reikalingi tokie žmonės, kurie bus itin intelektualūs ir pasirengę spręsti labai aktualias problemas pasaulyje. Jeigu vienas žmogus kažkada prieš 100 metų galbūt savo protu ir žinojimu vargiai galėtų konkuruoti su šiandieniniu, tai ateityje viskas turi judėti panašiu ritmu.
Dešimtys šiandieninių žmonių turi „tilpti“ į vieną rytojaus žmogų tam, kad užtikrintų kokybišką visuomenę. Purvini ir juodi darbai gali atitekti imigrantams – tai nėra pats blogiausias dalykas, nes taupomi resursai, be to, nėra įtampos tarp visuomenės narių, kurie gyvena šalyje daug metų, kadangi vokietis, nedirbdamas juodo darbo, nepasijus blogai. Jo intelektas leis jam dirbti tik aukšto lygio darbą arba bent jau vidutinių gabumų. Svarbiausia, kad politikai tikrai turės įsikišti, nes tiek metų kurta tvarka Vakaruose gali ir subyrėti. Socialinė apsauga Vakaruose kainuoja didelius pinigus, todėl tom sistemom pastoviai reikia galvoti, kaip išlaikyti esamą padėtį: pensininkų daugėja, todėl turi daugėti ir dirbančiųjų. Reikia suvokti, kad populiacija senėja, todėl žmonės turi dirbti sunkiau, greičiau, našiau, kokybiškiau, jų turi būti daugiau. Tai iš ties sunkūs uždaviniai.
Ir nors daugumoje sričių reikia pasveikinti Vokietiją ir Japoniją kaip lyderes, tačiau gimstamumas – jų Achilo kulnas. Jeigu valstybėse lyderėse – mažai vaikų, tai ilgainiui tos valstybės nebebus lyderės, nes Kinija užims jų vietą. Ir jau užima, nes Kinijos ekonomika veržias į priekį. Galbūt žmogaus protas visgi suras būdų spręsti problemas, galbūt klonavimas netgi bus pasitelktas gimstamumui skatinti. Galbūt ateities žmogus gimdys kitaip? Tačiau vėlgi reikės apeiti daug moralės, religijos tradicinių suvaržymų, kad mokslui būtų leista „įsivažiuoti“. Nereik pamiršti ir rizikos, jeigu mokslui neleisime dirbti taip, kaip jis nori, nes Afrika ir Kinija sparčiai dauginasi, Indija irgi. Netrukus šios šalys gali pretenduoti ne tik į pirmąsias vietas – tapti naujais lyderiais, bet ir tų šalių gyventojai gali važiuoti čia į Europą ir užimti Europos gyventojų vietas. Kitas variantas: jeigu Europa gimdytų daug ir Europos gyventojai važiuotų į Indiją ar Kiniją… Tačiau Europa nėra tokia skurdi, kad Europos gyventojai ten važiuotų.
Belieka laukti, kol Europa prabus. Kol tokie įvykiai kaip Prancūzijoje, kai buvo didelės riaušės, taps Europos kasdienybe ir Europos gyventojai pradės vienytis dėl išlikimo, pažadins iš miego. Europiečius turi vienyti norėjimas. Mieganti Europa – liūdna dabartis. Reikia, kad ji pabustų iš saldaus miego.
2010.09.15
