Motinos meilės kelias labai ilgas ir erškėčiuotas. Nuo vaiko lopšio iki paskutinio jos atodūsio, arba iki atodūsio paskutinio – jos sūnaus, jos dukros – kritusių nuo niekšiškos okupanto rankos.
Kiek tokių motinų iš nevilties grąžė rankas pokaryje, regėdamos savo sūnų, dukterų kūnus, numestus bažnyčių šventoriuose, turgaus aikštėse? Išniekintus, apspjaudytus, apspardytus okupantų ir jų pakalikų stribų girtais batais?
Nuskandinti šuliniuose, išduoti savų, susisprogdinę drėgnuose bunkeriuose, – taip ir nesulaukę žadėtos pagalbos iš Vakarų jie degė šventa kančia nuo iš begalinio skausmo išprotėjusių motinų akyse.
Kas jas paguodė, kas priglaudė prie širdies, nuramino? Į jas taip pat spjaudė, jas taip pat niekino, žemino, nes jos buvo „banditų“ motinos.
Dar prisimenu keletą sutręšusių, kaip šmėklas slankiojančių stribų, kurie net aštuntajame dešimtmetyje dar įžūliai įsibraudavo į našlių, vaikų ir vyrų netekusių motinų namus ir reikalaudavo butelio, bet po pirmo stikliuko tuoj pat apsimyždavo.
Prisimenu vieną tokį – sėdi apsiseilėjęs už kadais ašarom aplaistyto seno medinio stalo, o iš jo klyno teka tokia srovelė ant cementinių grindų; ji pamažu plečiasi, kol galiausiai virsta į bjauriai dvokiančią balą.
Baugios akys laukia, kol visa tai pasibaigs: karvė jau gerą valandą kaip parginta iš kolchozo dobilienos pakraštėlio ir pririšta prie griūvančios tvoros, degtinės butelis išgertas.
Skurdas šiame vienkiemyje, duonos vos vos ketvertui burnų, nes viską iki žemės juodumo išdegino raudonasis maras.
Liko tik begalinė Motinos neviltis.
Tik ta bala – tokia dvokianti, tokia kokti.
Ir kai dabar aš grįžtu į gimtinę, ir kai girdžiu, koks niekšas tas Landsbergis, kad sugriovė kolchozus, tas „laimės“ kloakas, man norisi išrauti kuolą iš seniai sutręšusios žiogrelių tvoros ir trenkti tokiam per galvą.
Juk galvos vis tiek nėra tokiam, nei širdies, nei sielos.
Ar gi būtų nuodėmė? Tik baudžiamojo kodekso straipsnis.
Iš kur semiasi to dvoko „stiprybės“ šiandieniniai Kremliaus vatnikai? Iš vanagaičių ir į ją (juos) panašių – skraidančių pas Putiną ir Lukošenką.
Lavondėmėm paženklintais veidais.
Kad nebūtume panašūs į juos, prisiminkime visas motinas, kurios suklupo savo nelaisvos žemės arimuose, apraudojusios nekaltai pražudytas savo vaikų sielas.
Prisiminkime – kurios išliko, ir liko. Kurios sulaukė.
2019.05.05; 06:15
