Pirmiausia į akis krenta įvykdytos reformos netolygumas. Štai teismų reforma pažengė gerokai toliau nei prokuratūros, vidaus reikalų sistemos reforma, nors vertinant reitingų požiūriu, teismai ligi šiol negali pasigirti dideliu žmonių pasitikėjimu.
Iš vidaus reikalų sistemos bene mažiausiai reformuota policija, nors be perstojo vis „reformuojama“, arba perstumdoma kabinetais ir tarnybomis. Policijos dienos išvakarėse šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė ragino policijos vadovus neatidėlioti būtiniausių, efektyvią ir profesionalią policijos veiklą užtikrinsiančių sprendimų, ūkiškiau tvarkyti policijos valdomą turtą ir daugiau dėmesio skirti kovai su organizuotu nusikalstamumu.
Apie teismus kita kalba.
REFORMOS NETOLYGUMAS
Administracinių teismų atsiradimą 1998 metais specialistai vertina kaip teigiamą reformos žingsnį. Vėliau įkurta dviejų pakopų administracinių teismų sistema praplečia šių teismų gebėjimus spręsti piliečių ginčus su valstybe. Šių teismų steigimo logika paprasta: ginčas su valstybe turi būti sprendžiamas kuo greičiau. Valstybė traktuojama kaip stipresnė pusė, tad aišku, kad žmogaus teisės turi būti ginamos kuo operatyviau. Bet bylų administraciniuose teismuose daugėjimo tendencija rodo neigiamą pusę: daugėja viešojo administravimo klaidų.
Deja, kol kas tegalime kalbėti tik apie administracinių teismų operatyvumą (juose paprastai bylos nagrinėjamos ne ilgiau nei metus). Tuo tarpu civiliniai ir baudžiamieji procesai įsukami (ar patys įsisuka?) į nesibaigiantį naujų faktų paieškos, parodymų papildymo ar net keitimo verpetą, užtrunkantį kelerius metus ir ilgiau.
Tokio įžūlaus išsisukinėjimo teisme pavyzdys – buvusio kelių patrulio R. Strolios parodymų versija: iš eismo nelaimės vietos pabėgęs kaltinamasis paskelbė, esą automobilį vairavo dabar jau miręs žmogus, o jis tebuvo keleivis, nors per parengtinį tyrimą, kaitaliojęs įvykio versijas, pareigūnas prisipažino vairavęs šį automobilį.
Kai teisme kaltinamasis keičia parodymus, nejučia šauna mintis: negi ir po reformų mūsų teisinė sistema liko šluba? Kokį dar epitetą galima parinkti sistemai, leidžiančiai kaltinamajam manipuliuoti savo parodymais, juos papildant sau naudinga linkme, keičiant? Tokių epitetų surinktume nemažai. O gal ikiteisminio tyrimo instancijos – policija ir prokuratūra – ne viską iki galo atliko, kad kaltinamasis negalėtų keisti parodymus?
Žodžiu, teismų srityje, kaip ir anksčiau, ne viskas kaip sviestu patepta. Sistema, leidžianti save diskredituoti, niekada nesulauks reikiamo žmonių pasitikėjimo. Jos nepilnavertiškumo neįmanoma, nors ir visaip stengiamasi, paaiškinti problemomis, kylančiomis dėl pretendentų į apylinkių teismų teisėjus, teisėjų padėjėjų, didelių darbo krūvių, akis badančio teisėjų arogantiškumo ir kt. Norėtųsi, kad teisėjų veikla taptų atviresnė visuomenei, būtų tinkamai reglamentuotas teisėjų atrankos proceso skaidrumas, kiltų mažiau problemų dėl nuolatinio teisėjų darbo vertinimo.
BAUDŽIAMOJO PROCESO VINGRYBĖS
Kad baudžiamasis procesas trunka per ilgai, sutinka ne vienas teisės specialistas. Ne kartą apeliuota, kad naujojo BPK rengimo darbai pakrypo netinkama linkme. Bet rengėjai (beje, dauguma jų – įvairių teisės sričių specialistai), nepaisydami kritikos, dievagojosi, esą naujasis jų tvarinys yra modernumo viršūnė, nes rengiamas atsižvelgiant į Vakarų valstybių patirtį. Deja, ne kartą buvo patvirtinta, kad su užsienio patirtimi reikia elgtis labai atsargiai, kadangi kiekvienos šalies teisinė situacija, juridinės tradicijos ir normos gana skirtingos, ir tai, kas vienoje šalyje pažangu, kitoje gali badyti akis. Iš klaidų, deja, nepasimokyta. Taigi pagal užsienio patirtį parengtas baudžiamasis procesas tapo gerokai sudėtingesnis, todėl neretai neišvengiama jo vilkinimo (sąmoningo arba ne). Savaime suprantama, kad sudėtingesnis procesas kainuoja brangiau, todėl vis dažniau pasigirsta raginimų optimizuoti, spartinti ir piginti šį procesą, daryti jį ekonomiškesnį, dar 2006 m. parengta BPK pataisų rekomendacijų, iškart nugulusių į stalčius.
Naujoji baudžiamojo proceso tvarka reikalavo visų ikiteisminio tyrimo įstaigų reformos, tačiau reformuota ne tiek, kiek tikėtasi. O darbo krūvių netolygumai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų motyvacijos problemos lėmė dabartinę situaciją: šalyje trūksta šios srities specialistų, sugebančių atlikti paprasčiausius tyrimus. Šiuo metu vos 30 proc. tyrėjų įgiję aukštąjį teisinį išsilavinimą. Jau nestebina net tokie faktai, kad teisės mokslus baigę magistrai kartais pasirenka patruliavimą gatvėse, nei sutinka dirbti tyrėjais. Jeigu tyrėjo profesija netaps prestižine, gali atsitikti taip, kad ikiteisminis tyrimas visiškai sušlubuos.
Na, o kol kas baudžiamosiose bylose teisėjai dažnai tampa savotiškais įkaitais. Policijos tyrėjai neretai kaltina teisėjus be reikalo paleidus įtariamąjį ar kaltinamąjį. Tačiau ką daryti teisėjui, matančiam, kad byla siūta baltais siūlais? Jam belieka tik vienintelė išeitis – paleisti kaltinamąjį (arba leisti keisti parodymus?). BPK numato aiškiai: nesant pakankamai įrodymų teisėjas privalo kaltinamąjį išteisinti. Asmuo išteisinamas ir tada, kai ikiteisminis tyrimas nuo pat pradžių pakrypsta neteisinga linkme (neteisėta krata, neteisėtas pokalbių klausymasis ir kt.).
Kita vertus, ikiteisminį tyrimą atlieka ne vien policija. Čia pirmiausia reikia komandos: ikiteisminio tyrimo institucijoms būtina susišnekėti, geranoriškai bendradarbiauti. Kaip ir kiekvienoje komandoje, taip ir čia visi turi dirbti susitelkę, pasiskirstę darbą tolygiai pagal galimybes.
Deja, šalies policijos veikla neretai vadinama „reaktyvine“ – dažniau reaguojama į pasekmes (kaip kad ir Kauno pedofilijos skandalo atveju – nei policija, nei prokuratūra nesugebėjo užbėgti tragiškiems įvykiams už akių), užuot aktyviai šalinus nusikaltimų priežastis, užsiėmus prevencija. Kad ir slegiama krizės, policija neturėtų atsitraukti nuo prevencinės veiklos. Deja, kol kas gražios ir veiksmingos prevencijos priemonės dažniausiai vykdomos tik pareigūnų mintyse, laukiant geresnių laikų.
METAS NUGRIAUTI TVORAS
Normaliam, dalykiškam abiejų institucijų – policijos ir prokuratūros – bendradarbiavimui kenkia noras vienai institucijai žūtbūt parodyti, kad gali dirbti nevadovaujama, o kitai – kad gali tinkamai vadovauti. Tai nieko gero nežada – tam tikra trintis tarp prokuratūros ir policijos akcentuojama kone per visus bendrus šių institucijų pasitarimus. Ir dažnai būna neaišku, kas lemia vienokius ar kitokius sprendimus: nesusikalbėjimas ar nenoras kalbėtis? Tai labai išryškėjo prieš gėjų paradą Vilniuje 2010 m. gegužės 8-ąją: tuo tarpu, kai generalinė prokuratūra kreipėsi į teismą prašydama uždrausti eitynes, neva gali kilti neramumų, Vilniaus apskrities vyriausias policijos komisariatas pareiškė įstengsiąs užtikrinti viešąją tvarką šių eitynių metu.
Beje, bandant keisti teisinę sistemą reformuota ir antstolių veikla. Prieš reformą antstoliai teišieškodavo vos 5 proc. išieškotinų sumų. Po reformos atsiradus motyvacijai, antstolių kontoros išieško daugiau nei 32 proc. Tai būtų teigiama antstolių reformos pusė.
Deja, specialistai mato daugiau neigiamų jos aspektų. Pirmiausia į akis krenta norminės bazės netobulumas, leidžiantis antstoliams piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, arogantiškai ir agresyviai bendrauti su žmonėmis. O galimybės vykdyti antstolių finansinę kontrolę ir traukti juos drausminėn atsakomybėn gana menkos. Neretai akcentuojama, kad pagrindinė Antstolių įstatymo yda ta, jog jis naudingas tik patiems antstoliams.
Tvirtinant Teisinės sistemos reformos metmenis tikėtasi, kad teisinių institucijų veiklos pertvarką lydės ir žmonių pasitikėjimas šiomis institucijomis. Bet gyventojų apklausos teisinės sistemos institucijoms neitin palankios: teismais, prokuratūra, policija, antstoliais nepasitikima tiek, kiek tikėtasi.
Kodėl? Gal todėl, kad žmonės, pasitelkę pagalbon teisinę sistemą, ilgai nesulaukia teigiamo rezultato? Ir nenuostabu, kad, be perstojo varstydami tesinės sistemos įstaigų duris, žmonės šią sistemą įvardija bedante…
2010.12.01
