Dar net nepradėjus realiai veikti Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlytoms Baudžiamojo kodekso pataisoms, kuriomis leidžiama taikyti išplėstinį turto konfiskavimą, pasigirdo kritikų balsai.
Juk siūloma (o siaube!) remtis nekaltumo prezumpcija, konfiskuoti tik (!!!) per penkerius metus nežinia kokių kontrabandinių ar korupcinių aitvarų suneštus turtus. Ir įstatymas palies nusikaltimus darančius ne vakar, o šiandien!
Jau paskubėta dar „šiltą“ įstatymą vadinti viešųjų ryšių akcija, atseit „penkerius metus leidžiančia vogti“, nes iki šiol (t.y. net nesant dabar priimtų pataisų) būta mažai bylų, kai buvo pritaikytas turto konfiskavimas. Yra labai sunku ką nors atsakyti tokiems autoriams.
Kritika primena Stalino laikus
Kažkas panašaus buvo įdiegta Stalino laikais, kai lietuviai buvo apkaltinami „nusikaltimais“, tariamai padarytais prieš dvidešimt metų, o kalbos apie nekaltumo prezumpciją ir turto turėjimas savaime reiškė tik tiesesnį kelią į Sibirą. Nemanau, kad autoriai iš tikrųjų to nori, bet panašu, kad daugumą kritikų visiškai tenkina ankstesnė padėtis.
Man džiugu, kad per pastaruosius metus žiniasklaida pastebėjo (pagaliau!) ne tik korupciją, bet ir kontrabandą. Turėjo praeiti daugiau kaip metai, kad politiniai veiksmai kovojant su šiais nusikaltimais būtų paremti tinkamesniu informavimu.
Krizės įkarštyje retas laikraštis ar televizija informavo apie vyriausybės 2009 metais nustatytus ekonominio saugumo rizikos veiksnius.
Negaliu slėpti, kad pasirengimas atremti nacionaliniam saugumui iškilusius iššūkius iš esmės iki tol buvo laikomas apverktinoje padėtyje. Bet dabar jau matosi, kad žiniasklaida pradeda pastebėti ir tai, kad tokia šešėlio sritis kaip kontrabanda (kaip ir korupcija) išsivystė ir įgavo grėsmingus mastus ne šiais metais ir ne pernai. 2003-2005 metais buvo daroma viskas, kad augtų visuomenės tolerancija šiam blogiui.
Tik kol kas mažai kas skelbia, kad būtent tuo metu buvo pakeisti įstatymai, leidžiantys nebausti daugumos kontrabandininkų ir nereikalauti įrodyti turto kilmės.
Judesių daug, realių rezultatų nebuvo
Taigi radome problemų ignoravimą, korupcijos nesuvaldymą, kontrabandos toleravimą, savaip įstatymus interpretuojančią teisėsaugą. 2009 m. kai kurie šių institucijų vadovai mėgino prisitaikyti imituodami veiklą – darydami daug „judesių“ be konkrečių rezultatų ir klausinėdami, ar iš tikrųjų jau galima bus suimti ir korumpuotus valdančiųjų partijų narius.
Ir atsakymai, kad ne tik galima, bet ir būtina vykdyti įstatymus neskirstant nusikaltėlių pagal partiškumą, kai kam buvo nesuprantami. Mano įsitikinimu, bet kuris korumpuotas valdininkas ar pareigūnas daro žalą visiems.
Teisėsaugos renesansas
Tai, kad tarp sulaikytų korumpuotų valdininkų ar politikų yra visų be išimties partijų atstovų, rodo ne tiek padidėjusią korupciją, kiek sustiprėjusią kovą su šiais nusikaltimais, kurių lygis visą laiką buvo aukštas.
Vien pastangos, kad institucijos dalintųsi savo informacija, naudotų viena kitos turimas technologijas, užėmė daugiau kaip pusę metų. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad nepaisant gausių kritikos strėlių teisėsaugos atžvilgiu, joje dirba daugybė sąžiningų pareigūnų.
Pakeitus dalį vadovų, paskatinus teisėsaugos institucijas gerokai glaudesniam negu anksčiau tarpusavio bendradarbiavimui, pakeitus dalį įstatymų, net ir sumažėjus algoms bei institucijų finansavimui (iki 25 proc.), jau 2010 metais (tik pusmečio duomenimis) sugebėta sulaikyti pusantro karto daugiau kontrabandininkų, tris kartus daugiau korumpuotų valdininkų ir pareigūnų.
Ir, žinoma, nors viešojoje erdvėje ir nerašoma, 10 kartų išaugo užkardytos žalos biudžetui dydis, jeigu lyginsime su 2006 metais, kuomet kontrabanda buvo dar didesnė negu dabar. Ir ne tik.
Štai Seime jau beveik pusę metų aktyviai veikia pirmoji parlamentarų grupė „Už piliečių talką kuriant Lietuvą be korupcijos“. Priimami antikorupciniai įstatymai sulaukia neorganizuoto politinio pasipriešinimo. Per dvejus metus valstybės antikorupcinis vertinimas pasiekė lygį, kurio buvusios vyriausybės nepasiekė ir negalėjo pasiekti per 8 metus. Jeigu to nevertiname, tai bent žinokime tai.
Politiniai demagogai, ilgus metus toleravę buvusią padėtį ir leidę laisvai kurti korupcijos bei kontrabandos rezervatus, dabar pajutę silpstančius savo „gerovės“ pagrindus, staiga prabilo užsidėję teisuolių kaukes.
Jau dabar matosi ženklus atotrūkis tarp buvusių prognozių, komentarų ir dabartinės realybės.
Kalbama apie kontrabandos renesansą, nors akivaizdus bent jau dalies teisėsaugos renesansas ginant valstybės ir jos piliečių interesus.
Svarbūs žingsniai esminio persilaužimo link
Siekimas skaidrios, įstatymais besiremiančios teisėsaugos ir tokios pat politinės bei vykdomosios valdžios – tai ne tik įstatymų keitimo darbas, tai ir kova. Kova su melu, su mulkinimu, su korumpuotais ar neskaidriais sandėriais besivadovaujančių grupių interesais.
Ne kartą teko girdėti žmonių drąsinančius žodžius, nes būtent eiliniai piliečiai supranta, kad tai – ne vienerių metų darbas.
Gruodžio 9-ąją – Tarptautinę antikorupcijos dieną – galime pasakyti, kad padarėme svarbius žingsnius, bet esminis persilaužimas vis dar nepasiektas.
Gintaro Visocko nuotraukoje: Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas.
2010.12.09
