Šių metų vasara ilgam įsirėš į Vakarų Žemaitijos Darbėnų miestelio gyventojų atmintį.
Birželio paskutinį sekmadienį kartu su šventųjų Petro ir Pauliaus atlaidais nuūžė nuskambėjo linksma, tranki miestelio gimtadienio šventė, tradiciškai sutraukianti keliskart daugiau svečių, nei Darbėnuose gyvena vietinių gyventojų.
O liepos pirmąjį sekmadienį į bažnyčią iš visų pusių vėl skubėjo tikintieji, tik jau tylesni, rimtesni ir netikėdami savo akimis: pirmuose bažnyčios klauptuose kukliai įsikūrė prezidentas elektas Gitanas Nausėda su žmona bei tėveliu, ir kartu su visais lenkė kelius bendrai maldai už savo prieš penkerius metus mirusią mamą, kuri palaidota Darbėnų kapinėse, už visus gyvus ir mirusius Darbėnų parapijiečius.
Prezidentas bažnyčioje – lyg ir ne tokia jau naujiena televizijos prikimštam elektoratui. Per kiekvienas valstybines šventes smalsūs piliečiai gali pasimėgauti kadrais, kuriuose užfiksuoti pirmieji valstybės asmenys svarbiausioje Lietuvos bažnyčioje. O štai atvykti į mažą bažnytėlę, kur nelydi būrys fotografų, TV kameros ir radijo mikrofonai – ne kiekvienam prezidentui duota ir ne kiekvienas prezidentas rastų tam laiko įtemptoje prezidentinėje dienotvarkėje, jei malda ir Bažnyčia jam – tik dalis prezidentui privalomų ritualų.
Bet kartu su prezidentu G. Nausėda maldas meldę darbėniškiai turėjo progos įsitikinti: šiam prezidentui malda su tikinčiųjų bendruomene – ne tuščias formalumas, ne prezidentinio įvaizdžio detalė.
Prezidentas buvo nuoširdus ir kalbėdamas poterius, ir vėliau, po pamaldų, ilgai ir šiltai bendravęs su visais pamaldose dalyvavusiais žmonėmis, fotografavosi ir su jaunais, ir su senais, ir su mažais. Ir būkite tikri: ne mažiau nuoširdžiai darbėniškiai žemaičiai didžiuodamiesi apie G. Nausėdą sakė: „Tas yr tėkros mūsa Prezidėnts“.
O ką jiems atsakė prezidentas?
Pirmiausia jis padėkojo: „Mielos seserys, mieli broliai, brangieji tautiečiai, žemaičiai – ačiū už visus linkėjimus, pasakytus tokia gražia žemaičių šnekta. Šiandien aš tiesiog norėčiau prisiminti ir liūdnas, ir geras akimirkas. Liūdnas, nes šiandien aš ir mano šeima atėjome į šią jaukią, nedidukę bažnyčią pasimelsti už mano mamytę, kuri prieš penkerius metus paliko šį pasaulį ir dabar ilsisi Darbėnų kapinėlėse. Man tikrai buvo malonu už jos vėlę melstis kartu su jumis, su žmonėmis, gyvenančiais čia, kur ji vaikystėje lakstė basa, kur pasitiko savo jaunystę“.
Prisiminęs vakarykščiai švęstą Lietuvos valstybės dieną, prezidentas tęsė: „Žinote, tokiomis akimirkomis aš visada susimąstau: o kaip gi ta mūsų maža Lietuva išliko per visas tas negandas? Kokios priežastys lėmė tai, kad daugybės tautų jau nebėra istorijos ir geografijos žemėlapiuose, tuo tarpu Lietuva yra ir stovi tvirta, nesiūbuojanti? Atsakymas būtų štai toks: tikėjimas į Dievą“ /…./ Antroji priežastis turbūt yra ta, kad mes tiesiog labai mylėjome ir gerbėme tai, ką mums paliko protėviai. O protėviai paliko ne tik šį gintarinį lopinėlį prie Baltijos jūros, bet paliko ir papročius, ir ypatingą, tiesiog neįkainojamą turtą – mūsų kalbą. Ir, matyt, jausdami atsakomybę už visus protėvių darbus mes visa tai branginame. Ir be jokios abejonės, išsaugosime tai, ką turime. Atskirai paėmus, visi mes esame mirtingi, tačiau aš tvirtai tikiu, kad mūsų tauta yra nemirtinga. Tik reikia tikėti į Dievą, reikia tikėti vienas į kitą ir reikia šiek tiek daugiau artimo meilės. Štai šitą Dievo priesaką, Dievo įsakymą mes kartais truputį primirštame. Mylėkime vieni kitus, ir aš tikiu, kad Lietuvoje bus švariau, šviesiau ir geriau gyventi. Laimink Dieve, mūsų tėvynę, laimink, Dieve, mus visus“.
Tokiu kreipiniu į Dievą užbaigė savo kalbą išrinktasis Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda.
Tikriausiai atsiras tokių, kurie kritikuos prezidentą, kad jis Lietuvos ateities ieškodamas pirmiausia kreipiasi į Dievą, o ne į Europos Sąjungą. Bet jis kalbėjo ne politikams, ne eurokarjeros žmonėms. Kalbėjo tiems, kurių daugumą nepriklausomybė atskyrė nuo vaikų, anūkų, išplasnojusių dirbti ir kurti kitose šalyse, bet patys jie tebesilaiko įsikibę savo šaknų, savo protėvių kapų čia, Lietuvoje…
Turėdami gana platų pasirinkimą, rinkdamiesi prezidentą, lietuviai pirmenybę sąmoningai ar nesąmoningai atidavė kandidatui, visu savo elgesiu, kalbėjimo maniera ir turiniu reprezentuojantį kultūrą. Tikrąją, ne popsinę, ne Eurovizinę, o didžiąją, klasikinę…
O juk būtent kultūros šiandien labiausiai stokoja Lietuvos politika ir politikai. Kultūros, meilės, atsakomybės.
Priminsiu filosofo Alvydo Jokubaičio mintis, išsakytas Lietuvos moderniosios nepriklausomos valstybės šimtmečio jubiliejaus išvakarėse.
Pasak filosofo, dabartinę Lietuvos valstybę kamuoja šios negalės: „(1) lietuviai kuria kultūros praradimo kultūrą; (2) save vadina suverenia tauta, tačiau apsidžiaugia bet kuria proga, kai šalį valdo Briuselio direktyvos ir finansai; (3) neturi aiškaus atsakymo į moralinę prasmę turintį klausimą, kodėl toliau prasminga likti lietuviais.
Alvydas Jokubaitis, atsigręžęs į istoriją, priminė, jog XIX amžiuje lietuviai reikalavo, kad būtų pripažinta jų kultūra.
Sovietmetis jiems primetė pirmą didelį išbandymą – lietuviai kaip tauta buvo priversti gyventi kartu su kitomis savo kultūrinį tapatumą ginančiomis tautomis, pavadintomis Sovietų Sąjunga. Antrą didelį išbandymą kultūros alkstantys lietuviai patyrė dabar, pokomunistiniu laikotarpiu: jie pamatė anksčiau nematytas multikultūriškumo puses. To pasėkoje kultūriškai numelioruoti „europietiškosios Lietuvos“ vadovai, politikai pradėjo manyti, kad 1918 metų stiliaus nepriklausomybė yra per didelis išbandymas, ir todėl būtina sugalvoti kažką lengvesnio. Europos Sąjunga davė progą „senojo stiliaus“ nepriklausomybę paversti kažkuo kitu, ir po valstybės priedanga imta ugdyti „lieteuropiečius“.
Filosofo verdiktas tokiam pasirinkimui griežtas ir negailestingas: „Griaunamas ne tik tautinis tapatumas, bet primetama daugybės kitų tapatumų revizija. Tai, ką sociologai vadina tautos tapatumo pasikeitimais, moralės požiūriu dažnai yra tautinės valstybės išdavystė“.
Kas laukia Lietuvos valstybės, kurios piliečiai, politikai nesuvokia lietuvybės prasmės? Jie nemato, jog, pasak A. Jokubaičio, „tarp tikėjimo Dievu ir tautinės ištikimybės egzistuoja ryšys. Lietuvių tautinei valstybei pradžią davė paprasti Katalikų Bažnyčios parapijų tikintieji“.
Šio ryšio nematančių politikų pastangomis šiandien Lietuva vis labiau virsta paprastu administraciniu vienetu (dėl šventos ramybės nepriminsiu tos valstybės, kurios administraciniu vienetu, „šiaurės vakarų kraštu“ Lietuva jau pabuvojo…), kuriame, taikliu filosofo pastebėjimu, „mokyklos užsidaro, o universitetai nutautėja. Bandoma įkvėpti politinį tikėjimą, tačiau tai tik jo surogatas“.
Tačiau to nenori matyti Europos Sąjungos šalininkai, kuriems tautinė valstybė reiškia vien atsilikimą bei uždarumą. Tauta, tikėjimas prisimenami nebent per vienadienius renginius, ir tris dienas per metus kalbama apie meilę tautai, o likusias viešpatauja individo religija.
Prezidento G. Nausėdos kalba Darbėnuose, kaip ir jo pasisakymai kitur kitomis progomis, įžiebia viltį, kad Lietuvoje moralinės ir politinės teisės į viešumą, į pagarbą ir valstybės rėmimą bus sugrąžintos tokioms tradicinėms (deja, nebe konservatoriškoms) vertybėms, kaip tautinė tapatybė, suvokiama per tikėjimą, kalbą, kultūrą plačiąja prasme, o ne vien proginę.
Prezidento žodžiai įžiebia viltį, kad tautos vienybė bus suprantama kaip Vilniaus vienybė su Darbėnais ir Pagėgiais, Marcinkonimis ir Varėna, Turmantu ir Zarasais, Žagare ir Biržais, o ne vien liberaliai abstrakčiai – su „pasaulio lietuviais“.
2019.07.12; 08:06
