Pasak Marijos, dabar jos laukia antrasis svarbus etapas – kelionių turas po Jungtines Valstijas ir susitikimai su lietuvių bendruomenėmis, kur pasakos apie tai, ką patyrė ir sužinojo.
– Sakei, kad prieš kelionę jaudinaisi, ar jaudulys buvo pagrįstas? Kaip sekėsi?
– Viskas sekėsi labai gerai. Po kelionės esu pavargusi, bet šis nuovargis yra svarbiausias įrodymas, kad buvo prasminga ekspedicija.
– Kas buvo netikėta?
– Iš tikrųjų tai aš nelabai žinojau, ko tikėtis. Labiausiai bijojau, kad man nepavyks pritapti prie komandos, nes buvau vienintelė ne iš Lietuvos. Bet supratau, kad jaudinausi be reikalo. Man buvo labai gera su šiais žmonėmis. Kazachstane aš rašiau dienoraštį, tai vieną dieną rašiau vien apie tai, kaip man gera būti su jais. Buvo gera kasdien girdėti puikią lietuvių kalbą. Man dabar atrodo, kad su komandos nariais esame seni draugai, kad esame pažįstami visą gyvenimą. Jokių nusivylimų tikrai nebuvo.
– Kas buvo sunkiausia?
– Sunkiausia buvo pats darbas kapinėse, sunku prieiti. Reikėdavo prie kiekvieno kapo nueiti ir atidžiai pasižiūrėti, ar čia lietuvis, ar nelietuvis. Labai pavargdavome, dar saulė spigina, karšta, uodai puola. Dar ir lijo. Oro sąlygos ir fizinis darbas buvo sunkiausia.
– Su vietiniais Kazachstane bendravote rusiškai. Ar supratai, ką jie kalbėjo?
– Amerikoje aš ketverius metus mokiausi rusų kalbos. Šiek tiek moku, bet, žinoma, ne tiek, kiek kiti komandos nariai. Kai ką supratau, kai bendravo su vietiniais.
– Ką dabar darysi su ta patirtimi, tomis žiniom, kuriuos įgijai?
– Planas toks: po trijų savaičių grįšiu atgal į Čikagą ir per visus ateinančius metus turėsiu daug susitikimų su Amerikos lietuvių bendruomenėmis. Kai kurie prašė, kad aš angliškai pasakočiau apie ekspediciją, kai kur pasakosiu lietuviškai. Labai laukiu galimybės pasidalinti ta patirtimi su Amerikos lietuviais.
– Ką jiems sakysi?
– Sakysiu jiems, kad šita Lietuvos istorijos dalis yra labai svarbi. Lietuvos ateičiai būtina, kad visi lietuviai, kur jie begyventų, žinotų šią istoriją ir perduotų ateinančioms kartoms. Labai yra svarbu istorinės atminties išsaugojimas. Istoriją turi žinoti visi, net ir tie lietuviai Amerikoje, kurie neturi giminių, kurie buvo ištremti.
– Kodėl svarbu žinoti istoriją?
– Kad istorija nepasikartotų. Istoriją taip pat turime žinoti tam, kad suprastume Lietuvoje gyvenančius lietuvius, kodėl jie tokie, kodėl mes tokie, kad žinotume, iš kur tas skausmas, iš kur viltis. Turime suprasti kas mus jungia. Turime suprasti, kur buvome ir kur turime eiti.
– Kaip tau atrodo, kuo Amerikos lietuviai galėtų prisidėti prie gražesnio gyvenimo Lietuvoje?
– Reikėtų, kad kuo daugiau Amerikos lietuvių ir kuo dažniau atvažiuotų į Lietuvą, gyventų. Reikia, kad prisijungtų prie tokių programų, kaip „Misija Sibiras“, „Kurk Lietuvai“ ir kitų. Būtinas gyvas prisilietimas prie Lietuvos kasdienybės.
– Dar norėčiau paklausti apie komandą „Misija Sibiras“. Ar buvo tau kokių netikėtumų bendraujant? Kokie jie?
– Jie ištvermingi. Man buvo gera matyti, kokie jie yra patriotiški.
– Ar Lietuvos jaunimas yra kitoks nei Amerikos lietuvių jaunimas?
– Yra kai kurių kultūrinių skirtumų kai bendrauji. Bet štai ką norėčiau pasakyti: mums Amerikoje dažnai atrodo, kad esame patriotiški, nors iš tikrųjų nepažįstame Lietuvos, nesuprantame, nežinome jos istorijos. Mes didžiuojamės, kad esame lietuviai, vien todėl, kad lietuvybė mus išskiria iš amerikiečių. Labai gera žiūrėti į Lietuvoje gyvenantį jaunimą ir matyti, kad jie yra patriotiški, kad džiaugiasi gyvendami Lietuvoje. Jie žino, kas yra Lietuva, jie ją pažįsta.
– Ar yra ko galėtų Amerikos lietuvių jaunimas pasimokyti iš Lietuvos jaunimo?
– Visų pirma, lietuvių kalbos. Aš tik savaitę bendravau su komandos nariais ir tai spėjau išmokti naujų žodžių, ypač tokių, kurie vartojami buityje. Ir vadinamojo slengo reikia mokėti.
– Ką tu gyvenime veiki?
– Ką tik baigiau studijas universitete, sociologiją. Dabar planuoju grįžti į Ameriką, į Čikagą ir metus būti ten, susirasti darbą. Per tuos metu, kaip sakiau, Amerikoje pristatysiu „Misiją Sibiras“. O po to planuoju atvažiuoti į Lietuvą ir čia pagyventi.
XXX
Į Lietuvą grįžusius „Misijos Sibiras“ dalyvius priėmė prezidentas Gitanas Nausėda. Šalies vadovas dėkojo jiems už įvykdytą misiją ir nuveiktus darbus.
Užsimezgusius artimus „Misija Sibiras“ komandos dalyvių ryšius liudijo šiltas visų susitikimas Prezidentūroje: bendra daina, apsikabinimai, džiugios emocijos liejosi per kraštus.
Užsimezgusius draugiškus ryšius puikiai iliustruoja Prezidentūroje nugirstas komandos narių dialogas:
„Sveika, Aldona!” – džiugiai Mariją pasveikino vienas komandos narių. “Kad ji Marija, ne Aldona”, – tarstelėjo kitas. “Ne, ji ir Aldona, jos krikšto vardas Aldona!”…
Informacijos šaltinis – ELTA
2019.07.29; 06:00
