Vakar Vokietijos užsienio reikalų ministras Heikas Maasas, lankydamasis Lenkijoje, kur buvo paminėtos Varšuvos sukilimo prieš nacius 75-osios metinės, paprašė Lenkijos tautos atleidimo už vokiečių karių žiaurumus, vykdytus Antrojo pasaulinio karo metais. Jis vokiečių tautos vardu atsiprašė lenkų aukų ir jų artimųjų.
1944 m. rugpjūčio 1 dieną Lenkijos pogrindinio pasipriešinimo kovotojai sukilo prieš vokiečių okupacinę valdžią, siekdami išlaisvinti sostinę. Deja, jėgos buvo nelygios – po 63 dienų kovos sukilimas buvo numalšintas. Per jį žuvo šimtai tūkstančių laisvės kovotojų bei civilių, daug jų pateko į nelaisvę ir buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas, o Varšuva su jos neįkainojamais istoriniais bei kultūriniais turtais sugriauta iki pamatų.
Iki šiol mažai kam buvo žinoma, o ir rusai įnirtingai iki dabar neigia, jog netoli Varšuvos buvusi sovietų kariuomenė specialiai nebuvo mesta į pagalbą lenkų sukilėliams, siekiant svetimomis rankomis užgniaužti lenkų pasipriešinimą.
Toks buvo „išvaduotojų“ siekis.
Klausant jautrią, nesuvaidintą ir nuoširdžią vokiečių ministro kalbą, piršosi vienintelė mintis: ar šiandien tokios drąsos užtektų Rusijos, SSSR teisių ir įsipareigojimų perėmėjos, užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui?
O juk yra už ką atsiprašyti.
Tačiau Rusija yra labiau linkusi perrašinėti istoriją nei atsiprašyti. O tai tik rodo jos silpnumą.
Anksčiau, birželio 6-ąją Prancūzijoje buvo paminėtos 75-osios Sąjungininkų išsilaipinimo penkiuose Normandijos paplūdimiuose metinės. Kanadiečiai, amerikiečiai aukojo savo gyvybes, idant būtų užbaigtas Trečiojo reicho viešpatavimas Europoje.
Putinas, kuris 2004-aisiais dar buvo pakviestas dalyvauti 60-osiose Sąjungininkų išsilaipinimo metinėse, šiemet kvietimo negavo.
Rusija į tai sureagavo skausmingai, tačiau, kaip visada panašiose situacijose, pareiškė, kad ir be sąjungininkų įsiveržimo SSSR būtų nugalėjusi nacizmą. Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė M. Zacharova tiesiai šviesiai pareiškė, kad būtent sovietų sąjunga užtikrino pergalę, 1941-aisiais įsitraukusi į karą. Tačiau „pamiršo“ pridurti, kad būtent jos kariuomenė 1939-ųjų metų rugsėjo 17-ąją įsiveržė į tuometines Lenkijos teritorijas rytuose ir niekuo nesiskyrė nuo nacių, kurie okupavo likusią šalies dalį.
Po mėnesio pasaulis minės šimtąsias Antrojo pasaulinio karo pradžios metines, į kurias oficialioji Varšuva Putino taip pat nekviečia. Vėl – audringa reakcija, svaidymasis kaltinimais.
Bet ar šiandieninė Rusija, pamynusi visus tarptautinius teisinius įsipareigojimus, verta dalyvauti tokiame renginyje?
Pasiklausius kai kurių dabartinių Rusijos istorikų, politologų bei politikų viešų pasisakymų, susidaro įspūdis, kad tuometinė SSSR buvo taip netikėtai ir niekšiškai užpulta (lyg prieš tai nebūtų bičiuliavusi su vokiečiais), jog viena turėjo žūtbūtinai kautis su didžiuoju blogiu, ir viena jį nugalėti. Tarsi laimėjusi karo nebūtų okupavusi Rytų Europos šalių, primesdama joms bolševikinius režimus.
Jau nekalbant apie šių dienų jos veiksmus: 2008 m. surengtą karą Gruzijoje, karo veiksmus Rytų Ukrainoje, klastą okupuojant Krymą.
Sakoma, jog nugalėtojų niekas neteisia? Deja, tai tiesa.
I944-tųjų spalį, pralaužusi vokiečių liniją, Raudonoji armija įsiveržė į Rytų Prūsiją ir pradėjo užimti miestus ir miestelius. Po kelių dienų, kontratakuodami vokiečiai išstūmė sovietus atgal už sienos. Ir jie pasibaisėjo tuo, ką rado atkovotose teritorijose.
Apie Raudonosios armijos žiaurumus Thomas Goodrichas 2010 m. išleistoje savo knygoje „Pragaro audra“ (į lietuvių kalbą ši knyga buvo išversta ir „Briedžio“ leidyklos išleista praėjusiais metais), autorius sudėjo to meto liudytojų pasakojimus. Tai dokumentika, nuo kurios tiesos nėra kelio pabėgti.
„Daugelyje miestelių jie kankino žmones. Vienus kalė prie durų, o daugelį sušaudė. Pakelėse „būrius“ pabėgėlių užklupę komunistai žmones traukė iš vežimų ir vietoje prievartavo bei šaudė“, – savo ataskaitoje rašė vienas vokiečių karininkų.
Kariuomenės gydytojas Heinrichas Ammbergeris: „Nemersdorfe kelyje ties tiltu mačiau būrius pabėgėlių, suvažinėtų sovietų tankų… Kelio pakraštyje ir ūkių kiemuose buvo sumesti nužudytų civilių kūnai.“
Kitas pasibaisėjęs liudininkas: „Toliau nuo kelio esančio ūkio kieme stovėjo vežimas, prie kurio per rankas kryžiaus forma buvo prikaltos keturios nuogos moterys… Toliau… stovėjo svirnas, prie kurio abejų durų per rankas taip pat kryžiumi buvo prikaltos moterys. Gyvenvietėse iš viso radome septyniasdešimt dvi negyvas moteris su vaikais ir vieną 74-erių vyrą… Visi mirę… Visi nužudyti žiauriausiais būdais, išskyrus gal kelis su šautinėmis žaizdomis kakluose. Kai kurių kūdikių galvos suknežintos. Viename kambaryje radome ant sofos sėdinčią 84 metų moterį, kurios pusė galvos buvo nukirsta kirviu ar kastuvu“.
Dar vienas liudytojas sakė „matęs išprievartautas moteriškos atstoves, tarp jų net aštuonerių metų mergaites“.
Tokių liudijimų – šimtai. Ir tai buvo sovietų „karas“ su civiliais, niekuo dėtais nekaltais žmonėmis.
Tokie ir dar didesni žiaurumai vyko sovietams 1945 m. įsiveržus į Berlyną. Siautėjanti sovietų armija, beje, prievartavo ir žudė visoje Europoje. Vokiečių moterys ir mergaitės nuo aštuonerių iki aštuoniasdešimties metų su siaubu laukdavo rusų kareivių žodžių „Frau Komm“ („Eikš, moterie“).
Šiandieninė Rusija sakosi kurianti ideologiją, kurios atspirtimi tampa nugalėtojos vaidmuo Antrajame pasauliniame kare. Kasmet, Gegužės – 9-ąją Kremliaus aikšte pražygiuoja „nemirtingasis pulkas“.
Rusija – forpostas prieš neva atgimstantį fašizmą.
Deja, su totalitarizmo veidu.
2019.08.02; 16:55
