Kas žudikas, o kas savižudis?


Print

Sacharovo aikštėje radijo stoties „Svoboda“ korespondentas kalbino atėjusius atsisveikinti su Borisu Nemcovu.

Kiekvieną kartą klausdavo to paties: po šios žmogžudystės demokratinės Rusijos jėgos bus drąsesnės ar bailesnės; valdžia dar labiau persekios jos kritikus ar vadžias šiek tiek atleis?

Kalbėtojai buvo atsargūs, diplomatiški, pasverdavo kiekvieną žodį, žinojo, kad Kremliaus ausys ir akys čia pat.

Labai dažnai politiko, visuomenės veikėjo ankstyva netikėta mirtis (juo labiau smurtinė) jį sureikšmina, iškelia, įrašo šalies istorijon, padaro beveik  nemirtingą. Panašiai atsitiko ir Borisui Nemcovui. Jeigu ne tie šūviai Kremliaus pašonėje, bebaimis politikas ir žavusis moterų širdžių ėdikas būtų tik vienas iš tūkstančių.

Tačiau dar svarbiau, kad tos kulkos rikošetu sužeidė ir patį šaulį, žudiką. Nuo šiol jo sveikatos būklė nuolat blogės. Neabejoju: kaip besielgtų dabartinis Rusijos valdovas – jo užsakymu ar ne jo užsakymu įvykdyta per visą pasaulį nuvilnijusi žmogžudystė nuolat trumpins jo politinį gyvenimą.

XXX

Rusų rašytojas Michailas Šiškinas nuo 1995 metų gyveno Londone, Berlyne, Niujorke, dabar, beveik dvidešimt metų – Šveicarijoje. Vasario mėnesį jis dalyvavo Vilniaus knygų mugėje. Lietuvių kalba yra išleisti du jo romanai – „Veneros plaukas“ (vert. A. Stanaitytė-Karsokienė) ir „Laiškų knyga“ (vert. S.Parulskis). Žurnalo „IQ“ kultūros redaktorei Viktorijai Vitkauskaitei jis davė interviu („Mirusiųjų žodžių gaivintojas“, 2015, kovas, Nr. 3). Tada Borisas Nemcovas dar buvo gyvas.   

Michailui Šiškinui labai skaudu matyti, kaip Rusija artėja prie savižudybės. Jis mini revoliucijas, Gulagą, paskui normalesnius, vitingesnius  laikotarpius, kai atrodydavo, kad ši šalis, kaip tas sūnus paklydėlis, vėl grįžta į „Europą, į pasaulį. Bet ji iš naujo išeidavo iš proto“.

Užuot saugojusi savo piliečius, siekusi jų gerovės, tautų šeimoje ji elgiasi kaip beprotė, ne kaip visi. „Tai jos tragedija. Svarbiausia, kad šokdama pro langą ji iš paskos nenusitemptų kitų. Rusijoje tvyro bendra artėjimo prie katastrofos nuotaika. Visi supranta, kad geruoju nesibaigs", – sako Šiškinas.

Rusija artėja prie savižudybės… Svarbiausia, kad šokdama pro langą ji iš paskos nenusitemptų kitų…

O juk bando nusitempti. Ir jai neblogai sekasi.

Nuostabą kelia Čekija, Vengrija, jų moralinis nuopuolis Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje.  Vengrų ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pasikviečia Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kuris kapinėse padėjo gėlių sovietų kariams, malšinusiems 1956 m. Budapešto sukilimą. Dešimtys tūkstančių vengrų piktinosi, mitingavo, bet jų premjeras į tai nereagavo.

Didžiulį nerimą kelia Graikija, ypač kai į valdžią atėjo A.Tsiprus – partijos „Syriza“ vadovas. Graikija iki šiol dar yra Europos Sąjungos ir NATO šalis, nors kalba ir elgiasi kaip didžiausias šių organizacijų priešas ir nuolankus Rusijos tarnas. Ne veltui ši šalis jau vadinama Rusijos Trojos arkliu ir Europos Sąjungoje, ir NATO.

Tačiau tokia ji jau seniai, per visą ilgą Tsiprus pirmtako A. Papandreou valdymo laikotarpį, tik tada Graikijos priešiškumas JAV, NATO – „imperializmo įrankiams" – nebuvo toks pastebimas kaip dabar.  

Graikija, suprasdama, kad ji reikalinga ir demokratiniam pasauliui, kuriam formaliai priklauso, ir Rusijai, labai „įdomiai“ sprendžia savo finansines problemas: bando negrąžinti 240 milijardų eurų skolų.

Toli gražu tai dar ne visos ES ir NATO bėdos. Bendijos griūties trokštančių jėgų, remiamų Rusijos, apstu visose ES valstybėse, taip pat tose, kurios prieš ketvirtį amžiaus formaliai ištrūko iš SSRS. Ir formaliai, ir iš esmės tik Lietuva, Latvija ir Estija yra laisvos, demokratinės šalys, užtat labai nekenčiamos savižudiškos  Rusijos (rašytojo Šiškino žodžiais tariant). Laisvos tikriausiai tol, kol dar galutinai neparklupdyta Ukraina, kol Rusija dar tvirtai neįsitikinusi – būsime ginami savo sąjungininkų ar paaukoti ant jų laisvės ir gerovės aukuro.  

Matant, kas dedasi Europos Sąjungoje, kaip čia stengiamasi Rusijai pataikauti, panaikinti jai tebegaliojančias ekonomines sankcijas už Ukrainoje padarytus ir tebedaromus nusikaltimus, galima suabejoti, kas elgiasi savižudiškai, o kas – žudikiškai. Ar ne Europos Sąjunga panašesnė į savižudę, o Rusija – į jos žudikę?

Štai nerimą kelianti informacija iš žurnalo „IQ“:

„Po Europą toliau plintantis agresiją Ukrainoje tęsiančios Rusijos draugų virusas pasiekė ir Lenkiją. Kažkada viena įtakingiausių šalies partijų Demokratinis kairiųjų aljansas savo kandidate į šalies prezidento, kurio rinkimai vyks gegužę, postą iškėlė politinės patirties iš esmės neturinčią istorikę M.Ogorek (36 metų). Savo rinkimų kampaniją ši moteris dar partijos suvažiavime pradėjo nuo aršios  dabartinės Lenkijos valdžios kritikos dėl griežtos Varšuvos pozicijos Rusijos atžvilgiu. M.Ogorek, nors formaliai pasakė smerkianti agresiją prieš Ukrainą, pareiškė, kad ji elgtųsi kitaip negu dabartinė valdžia, pirmiausia tiesiogiai kalbėtųsi su Vladimiru Putinu. Lenkija esą sau negali leisti konfrontacinės politikos, o juo labiau būti pagrindine Rusijos prieše“ („IQ“, 2015 kovas, Nr.3).

Tai kas dar priešinasi naujai Rusijos beprotybei, jos pastangoms sugrįžti į revoliucijų, Gulago laikus?

„Maža Lenkija tyli sprendžiant Ukrainos klausimus. Taip savo komentarą viename Lenkijos politikų interneto forumų pavadino Europos Parlamento narys Januszas Wojciechowskis. „Didelė Lietuva gali vykdyti savarankišką politiką Rusijos atžvilgiu. Maža Lenkija, deja, privalo sėdėti tyliai“, – rašo politikas ir primena, kokios pozicijos dėl Ukrainos laikosi didelės Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Jos žodžius, kad užpulta Ukraina turi pajėgti apsiginti, todėl Lietuva teikia Kijevui ginamąją ginkluotę, cituoja „Deutsche Welle“.  „Didelė Lietuva gali atvirai pasakyti nepasitikinti Kremliaus vadovais. Didelė Lietuva pajėgi viešai pareikšti, kad turi būti pasirengusi gintis. Visai kitaip elgiasi maža Lenkija. <…> Mažos Lenkijos premjerė pasiima savo vaikus iš kiemo, uždaro namų duris ir tyliai sėdi. Maža Lenkija neturi balso dėl įvykių Ukrainoje. Didelė Lietuvos prezidentė Miuncheno konferencijos scenoje griežė pirmuoju smuiku, o mažos Lenkijos užsienio reikalų ministras sėdėjo tribūnoje ir diskretiškai linkčiojo galva“, – rašo J. Wojcechowskis („IQ“, 2015 kovas, Nr. 3).

Rusų rašytojas Šiškinas sako, kad Rusija elgiasi kaip beprotė, ir tai yra jos tragedija. Deja, ne tik jos. Ir tų, kurie pavojingo  ligonio niekaip nesugeba apvilkti tramdomaisiais marškiniais.

Ar ilgai didelė Lietuva atlaikys politikus žudančios Rusijos ir savižudiškos Europos Sąjungos spaudimą, kai pačioje Lietuvoje stiprėja kapituliantiškos nuotaikos, didėja Kremliaus įtaka žiniasklaidai?

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2015.03.06; 03:30


Prisijunkite prie diskusijos