Wikileaks paskelbti dokumentai, žinoma, gali šiek tiek pakenkti Amerikos interesams Afganistane (santykiai su pora generolų iš Pakistano žvalgybos garantuotai bus sugadinti). Bet tuo pačiu negalima sakyti, kad nutekėjimas iš esmės keičia mūsų nuomonę apie tai, kaip kariaujama Afganistane: specialiųjų grupių (task forces) taktika gerai žinoma dar iš Irako, platus bepiločių panaudojimas talibų lyderiams likviduoti anaiptol ne paslaptis, o apie, švelniai tariant, dvejopą Pakistano žvalgybos ISI tiek britų, tiek amerikiečių žurnalistai yra prirašę tomus.
Šių dokumentų publikavimas – ypatingas atvejis visai ne dėl šitų priežasčių. Tūkstančių tūkstančiai nedidelių armijos padalinių vadų lauko ataskaitų, raportų pirmą kartą pateko į viešą aplinką, ir tai atvėrė visuomenei ir ekspertų bendrijai priėjimą prie tos informacijos, prie kurios prieidavo tik ribotas asmenų ratas. Šiuo atveju turi reikšmę nutekėjimas ne tik dėl raportų bei pranešimų turinio. Tai naujas vaizdo, su kuriuo mums tenka turėti reikalų, detalizavimo etapas. Tarsi mes būtume perėję nuo 800 prie 600 rezoliucijos šiuolaikiniuose monitoriuose.
Žinoma, analizuoti politinę situaciją šalyje galima ir pagal elnio kepurių išsidėstymą prie mauzoliejaus, bet analizė bus šiek tiek tikslesnė, jeigu viešoje erdvėje bus dokumentų: iš pradžių įstatymai, paskui generolų įsakymai, o dabar ir leitenantų pranešimai. Su kiekvienu nauju detalizavimo lygiu kariškiams ir specialiosioms tarnyboms vis sunkiau iškraipyti įvykių vaizdą. Dabar jau nepakanka pasakyti, kad mūsų padalinių nebuvo toje vietovėje, kur kažkodėl žuvo civilių asmenų – teks aiškinti, kur konkrečiai tą dieną veikė kiekvienas būrys, maža to, žurnalistai žinos kiekvieno iš jų numerį ir vado pavardę.
Įdomu, kad kol Rusijos žiniasklaida rašė apie skandalą Amerikoje, pranašaudama greitą koalicijos žlugimą, liko visai nepastebėtas kitas epizodas, betarpiškai susijęs su Rusija – taip pat nuotėkis.
Kalbama apie FST (Federalinės saugumo tarnybos) dokumentus, ir ypač reikšmingus – įsakus bei ataskaitas su grifu „visiškai slaptai“, paskelbtus tinklalapyje www.lubyanskayapravda.com pernai birželį. Visų pirma, tai, matyt, pirmas FST dokumentų nutekėjimo į internetą atvejis per pastaruosius dešimt metų (buvo vienas epizodas, kai Gruzijos slaptosios tarnybos paskelbė vietinio politiko „įskaitos lapą“, bet nuskanuotas tas dokumentas atrodė taip abejotinai, kad beveik neatkreipė dėmesio). Be to, jeigu Wikileaks‘o atveju pranešimų autoriai buvo jaunesnioji komanda, tai lubyanskayapravda.com svetainėje buvo išklotos ataskaitos, parengtos specialiosios tarnybos vadovybės, taip pat ir pirmajam asmeniui.
Jeigu Wikileaks‘o dokumentai paaiškina kai kuriuos klausimus apie karą Afganistane, esminę JAV problemą, tai FST – tai daugiausia FST Operatyvinės informacijos departamento (DIA) ataskaitos, o paprasčiau – FST žvalgybos apie operacijas Ukrainoje, Turkmėnijoje ir kitose buvusiose sąjunginėse respublikose šio šimtmečio pirmojo dešimtmečio vidury. Dokumentai ne tik paaiškina, ką būtent veikia FST šiose šalyse, bet net atskleidžia prieštaravimus tarp Rusijos specialiųjų tarnybų – pavyzdžiui, vienoje iš ataskaitų kalbama apie FST suklastotą Ukrainos dokumentą, kuris buvo gautas IŽT (Išorės žvalgybos tarnybos) ir pateiktas Kremliui kaip tikras.
Aš neatsitiktinai nepateikiu tų dokumentų smulkmenų. Dalykas tas, kad yra vienas didelis skirtumas tarp šių dokumentų ir Wikileaks‘o kolekcijos. Skirtingai nuo amerikietiškųjų ataskaitų, FST susirašinėjimas, nors ir išklotas internete, taip ir nepakliuvo į viešąjį lauką. Dokumentų neperspausdino Rusijos laikraščiai, pats tinklalapis buvo uždarytas praėjus dviem savaitėms nuo atidarymo. Nutekėjimas sudomino tik Armėnijos žurnalistus, kurie jų pagrindu pasiskubino apkaltinti vieną iš vietinių specialiųjų tarnybų vadovų dirbant Maskvai.
Dėl to susiklostė paradoksali situacija – FST dokumentai, nepakliuvę į viešąjį lauką, netapo svarstymų objektu, vadinasi, ir nebuvo tikrinamas jų autentiškumas (kaip tik todėl, manau, būtų nekorektiška remtis jais detaliau). Nebuvo oficialių užklausimų FST ir prezidento administracijai, nebuvo spaudos konferencijos su pateisinimais ar paneigimais, o žurnalistai nepatikrino jų, remdamiesi savais šaltiniais. Vadinasi, tais dokumentais neįmanoma remtis, ir jų tarsi išvis nėra.
JAV Senatas ką tik patvirtino įstatymą, kuris gina žurnalistus bei autorius, kurie spausdinasi Valstijose, nuo ieškinių dėl šmeižto kitose šalyse (pirmiausia Londone), ir teisių gynėjai sveikino tą įstatymą, be kita ko ir todėl, kad jis garantuoja tinklalapių savininkams, talpinantiems svetaines (hostingas) JAV, juridinę neliečiamybę nuo ieškinių iš represinio režimo šalių. Be abejo, tai teigiamas žingsnis, bet vargu ar jis smarkiai pagerins žodžio laisvės reikalus ir priėjimą prie informacijos.
Šiaip ar taip, tai nebuvo veiksminga per FST dokumentų nutekėjimus. Tinklalapis lubyanskayapravda.com talpino svetaines JAV, interneto adresas (domenas) buvo registruotas Egipte, tačiau būtent tradicinės spaudos nedėmesingumas Rusijoje neleido įvesti šių dokumentų į viešąją erdvę.
Išspausdinta žurnale „Ежедневный журнал” 2010.08.02 ir www.agentura.ru.
2011.01.27
