“Taip neatsitiks: mes nupjausime jums liežuvį”


Print

Sovietų Sąjungos, Rusijos karinė žvalgyba, dar žinoma kaip Generalinio štabo ketvitoji valdyba ir “VČ Nr.44388”. Žlugus Sovietų Sąjungai, sumažėjus KGB (paskui FST) galimybėms, GRU kaip užsienio žvalgybos reikšmė žymiai padidėjo. Neskaitant strateginės ir operatyvinės žvalgybos, GRU interesų sfera – karinė techninė informacija, įvairių šalių mokslo ir technikos pasiekimai karinėje srityje.

Senas anekdotas: rusų mokslininką GRU ketina siųsti į užsienį. Užduotis – kaupti tos šalies karinio pobūdžio mokslinę – techninę informaciją. Mokslininkas sutinka vykti, bet prisipažįsta nemokąs tos šalies kalbos. “Nepergyvenkite, – sako jam GRU specialistai, – apsimesite nebyliu”. “O jeigu aš kada per miegus netyčia imsiu ir prabilsiu?” – abejoja mokslininkas. “Taip neatsitiks: mes nupjausime jums liežuvį”.

Žiaurūs papročiai. Šį kartą neliesime šios grėsmingos žinybos ilgos ir sudėtingos istorijos, paminėsime tik kai kuriuos buvusius GRU žvalgybininkus. Kai kas juos vadina išdavikais. Mes turėtume vadinti kitaip. Keblu pasakyti – kaip. Tik – ne išdavikais.

Piotras Popovas

Piotras Popovas – pirmasis, išdavęs GRU paslaptis. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad, nuteistas mirties bausme, jis buvo gyvas sudegintas krematoriume. Oficiali versija: SSRS Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos 1960 m. sausio 7 d. nuosprendžiu – sušaudytas. Bet galėjo būti ir sudegintas, kad potencialūs išdavikai sudrebėtų. Buvęs GRU karininkas Viktoras Rezunas (Suvorovas) tokią bausmę yra aprašęs.

Amerikiečiams jis dirbo septynerius metus, nuo 1953-ųjų iki 1959-ųjų, kada buvo suimtas. Per pirmuosius dvejis metus išdavė apie 400 Vakaruose dirbusių sovietinių agentų. Su CŽV kontaktavo Austrijos sostinėje Vienoje, paskui – Rytų Vokietijoje – Šverine, Berlyne, Maskvoje. Perdavė daug informacijos apie pokarinę GRU struktūrą, apie sovietų užsienio žvalgybos operacijas Austrijoje ir Jugoslavijoje.

Suimtas buvo verčiamas agento darbą tęsti KGB priežiūroje, net susitarė susitikti su CŽV darbuotoju, bandė jį įspėti, tačiau nesėkmingai.

Piotrą Popovą rusams išdavė Džordžas Bleikas, D.Britanijos užsienio žvalgybos (MI 6) darbuotojas, o iš tiesų – sovietų agentas. Apie tai rašoma knygoje “Džordžas Bleikas –  superšnipas”. Pats Dž.Bleikas knygoje “Kito kelio nebuvo” šį kaltinimą atmeta. Šiaip ar taip, kratos metu Popovo bute buvo rastas šviesoraštis, šifrai, instrukcijos, paslėptos medžiokliniame peilyje, spiningo ritėje ir skutimosi teptuke.

Nikolajus Černovas

Penktojo dešimtmečio pradžioje iš GRU valdybos buvo pasiųstas į JAV, Niujorko rezidentūrą. Šioje šalyje gyveno ne kaip dauguma Sovietų Sąjungos piliečių, dirbusių užsienyje: dažnai lankėsi restoranuose, naktiniuose klubuose, kabaretuose. Reikėjo nemažai pinigų. Kartą su kolega jis prasimanė pinigų nelabai švariu būdu: dalį pasiuntinybės remontui skirtų pinigų įsidėjo į kišenę. Mažai, tik 200 dolerių, tačiau statybinės firmos atstovas, žinojęs apie šią beveik nekaltą suktybę, pasikvietė FTB agentus, kurie nuolatinį pasilinksminimo vietų lankytoją jau buvo įsidėmėję, net nufotografavę. Gera proga pašantažuoti, priminti, kad JAV žvalgybai seniai žinoma, jog jis  – GRU darbuotojas.

Taip prasidėjo dviejų priešiškų žinybų “bendradarbiavimas”. Černovas (FTB vadino jį Nikneku) amerikiečiams ėmė teikti paslaugas: perdavė tablečių, skirtų slaptaraščiui, kurias naudodavo GRU, slaptų dokumentų, kuriuos operatybiniai GRU karininkai atnešdavo jam į laboratoriją apdoroti, kopijas. Amerikiečius visų pirma domino su NATO susiję karinės reikšmės dokumentai. 1963 metais, prieš Černovui išvykstant į Maskvą, FTB perdavė jam 10 000 rublių, kelis fotoaparatus, taip pat anglų-rusų kalbų žodyną su slaptaraščiu. Kodėl davė būtent 10 000 rublių? Tiek Černovas paprašė. Mėgėjas paskaičiavo, kad taurelei išleidžiant kasdien po dešimt rublių, tų pinigų užtektų penkeriems metams. O po penkerių metų Černovas tikėjosi vėl atvykti į Ameriką ir gauti daugiau pinigų.

Černovo dokumentų kopijos amerikečiams buvo ypač vertingos todėl, kad iš jų būdavo galima nustatyti agentų pavardes. Mat kopijuotojas jiems pateikdavo dokumento titulinį lapą su jo numeriu, kitais duomenimis. Černovas savo laboratorijoje kopijavo slaptą “JAV KJL valdomųjų raketų albumą”, gautą iš GRU agento “Drono”; šias kopijas perdavė FTB. 1963 metų rugsėjo mėnesį “Dronas” buvo suimtas ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Panašiai 1965 metais buvo išaiškintas GRU agentas “Bardas”, veikęs D.Britanijoje. Paaiškėjo, kad tai Frenkas Bosardas, Didžiosios Britanijos aviacijos ministerijos darbuotojas, kurį 1961 metais užverbavo I.Glazkovas. Frenkas Bosardas buvo nuteistas 21 metus kalėti.

Grįžęs į Maskvą N.Černovas taip pat dirbo GRU fotolaboratorijoje, apdorodavo į Centrą patenkančius ir rezidentūroms perduodamus dokumentus, kuriuose būdavo informacijos apie agentus. Šią medžiaga, daugiau kaip 3000 kadrų, 1972 metais jis perdavė FTB, kai buvo išvykęs komandiruotėn į užsienį. Savo veikla N.Černovas daug kam pakenkė. Dėl jo kaltės 1977 m. aštuoniolika metų kalėjimo gavo Šveicarijos brigados generolas, SSRS šnipas Žanas Lui Žanmeras, drauge su žmona sovietų užverbuotas 1962 metais. D.Britanijoje N.Černovo perduoti dokumentai padėjo demaskuoti KOL jaunesnįjį leitenantą Deividą Bingemą, dvejis metus iki 1972-ųjų rusams teikusį slaptus karinius dokumentus, susijusius su karine jūrų baze Portsmute. Leitanantas buvo nuteistas 21 metus kalėti.

N.Černovas labai pakenkė rusų agentūrai Prancūzijoje. 1977 m. buvo išaiškinti rusų šnipai D.Ferera, R.Lavalis ir M.Lefevras, S.Fabievas, Ž.Bofis, užverbuoti prieš keliolika metų.

Rusijoje N.Černovas ėmė dar labiau gerti. Dėl šios priežasties nutrūko jo ryšiai su JAV žvalgyba, jis buvo pašalintas iš SSKP CK, kur paskutiniu metu dirbo; išsiskyrė su žmona; išvyko į Soči, paskui įsikūrė netoli Maskvos kaime, ėmė ūkininkauti. KGB N.Černovu susidomėjo po to, kai 1986 metais buvo suimtas generolas Poliakovas, kuris tardomas paminėjo N.Černovo ryšius su FTB. Tačiau ilga laiką KGB jam nieko konkretaus negalėjo prikišti. Suimti jį ryžtasi tiktai 1990 metais. Iš tiesų pats išsidavė, pamanęs, kad jį “pakišo” amerikiečiai. KGB neturėjo jokių įkalčių. Tačiau įkalčiais jis pasirūpino pats, kai buvo pažadėta sušvelninti bausmę. N.Černovas užsiminė apie amerikiečių padovanotą žodyną, kurį jis, savo ruožtu, padovanojo draugui. Nors prabėgo 30 metų, žodyną pavyko surasti. Jame esanti slaptaraščio kalkė buvo nepanaudota.

“Man sakė: “Prabėgo daug metų. Pasidalinkite savo žiniomis apie amerikiečių specialiųjų tarnybų veiklą. Esą, tai bus panaudota mokant jaunus darbuotojus. Už tai iki teismo jūs neprieisite”. Štai aš ir fantazavau, ką kažkada knygose buvau skaitęs. Jie apsidžiaugė, ir ant mano galvos suvertė visas nesėkmes, kurias GRU patyrė per tą dvidešimtmetį… Nieko vertingo mano jiems perduotoje medžiagoje nebuvo. Dokumentai buvo nufotografuoti paprastoje bibliotekoje”.

Nors N.Černovui buvo žadėta, kad iki teismo prieita nebus, tačiau rusų saugumiečiai žodžio neištesėjo: 1991 m. rugsėjo 11 d. SSRS Aukščiausiojo teismo Karinė kolegija nuteisė jį aštuoneris metus kalėti. Tiesa, po penkių mėnesių jo ir dar devynių “tėvynės išdavikų” pirmasis Rusijos prezidentas B.Jelcinas “pasigailėjo”.

Dmitrijus Poliakovas

Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, apdovanotas ordinais ir medaliais. Baigė Frunzės akademijos žvalgybos fakultetą, atitinkamus Generalinio štabo kursus ir buvo paskirtas darbui į GRU. Šeštojo dešimtmečio pradžioje oficialiai tapo Jungtinių Tautų Organizacijos Sovietų Sąjungos misijos darbuotojas, o iš tiesų rūpinosi GRU nelegalų reikalais. Jo darbas buvo gerai vertinamas, todėl, antrą kartą atvykęs į JAV, Jungtinėse Tautose oficialiai dirbo kariniame komitete, o iš tiesų buvo rezidento pavaduotojas.

Agento kelią savo valia D.Poliakovas pasirinko 1961 lapkričio mėnesį. Nuo tada JAV FTB darbuotojams jis – “Topchetas”. Tardomas šią savo išdavystę aiškino noru viešai pasireikšti, išsakyti abejones dėl to, kas dedasi Sąjungoje po karo, taip pat charakterio bruožu – nenumaldomu siekiu vaikščioti “peilio ašmenimis”. Tokį  paaiškinimą reikia vertinti rezervuotai, nes Lubiankoje žmogus retai kalbėdavo tą, ką galvoja. Didelės naudos iš ryšių su Amerikos slaptosiomis tarnybomis jis neturėjo: gaudavo ne daugiau kaip 3000 dolerių per metus. Ir tai daugiausia ne pinigais, bet įvairiomis dovanomis. D.Poliakovas kolekcionavo medžioklinius šautuvus, žvejybos įrankius, elektrinius prietaisus Šių daiktų FTB negailėjo. Jis negėrė, nerūkė, buvo ištikimas žmonai. Beje, nei žmona, nei suaugę vaikai apie nematomąją vyro ir tėvo pusę nieko nežinojo, teisme jie buvo tik liudininkai.

Tačiau iki teismo, iki demaskavimo – dar toli. Su amerikiečių slaptosiomis tarnybomis D.Poliakovas bendradarbiavo ilgai, 24 metus,  ir uždirbo apie 94 tūkstančius rublių 1985-ųjų metų kursu.

Pirmasis D.Poliakovo “darbas” – jis išdavė sovietų karinės žvalgybos darbuotojus, reziduojančius Niujorke. “Aš nedvejodamas išvardinau visus man žinomus asmenis, dirbusius SSRS atstovybės priedangoje”, – rašoma jo tardymo protokole. Tai buvo daugiausia rusų užverbuoti užsieniečiai, bet ne tik. Štai į FTB rankas D.Poliakovo dėka pateko GRU kapitonė Marija Dobrova, Ispanijoje karo metu dirbusi vertėja. Amerikoje ji “buvo” kosmetikos salono savininkė. Šiame salone lankėsi aukšti karininkai, politikai. Savo tėvynainio išduota ji, nesutikusi bendradarbiauti su Amerikos specialiosiomis tarnybomis, nusižudė.

D.Poliakovo aukomis tapo: 19 sovietų žvalgų nelegalų, daugiau kaip 150 užsieniečių, apie 1500 veikiančių žvalgybos karininkų, susijusių su GRU ir KGB.

1962 m. vasarą D.Poliakovas grįžo į Maskvą, ginkluotas įvairiausiomis operatybinės veiklos priemonėmis. Jo ryšiai su Amerikos slaptosiomis tarnybomis neišaiškėjo net tada, kai tais pačiais metais buvo demaskuotas CŽV agentas O.Penkovskis. D.Poliakovas buvo labai apdairus, įžūlus, sumanus, drąsus. Turėjo Maskvoje kelias slaptavietes, nė karto neįkliuvo. Kai reikėdavo pranešti, kad slaptavietė netuščia, agentas, visuomeniniu transportu važiuodamas pro JAV ambasadą Maskvoje, įjungdavo kišenėje paslėptą miniatiūrinį siųstuvą. Jis turėjo specialų portatyvinį siųstuvą, kurio pagalba buvo galima atspausdinti informaciją, ją užšifruoti ir perduoti į amerikiečių ambasadą per 2,6 sekundės. Tokias “transliacijas” D.Poliakovas rengdavo iš įvairių Maskvos vietų.

D.Poliakovas buvo perspektyvus. SSRS jį siuntė į Birmą, jis dirbo Kinijoje, o 1977 m. išvyko į Indiją kaip karo atašė ir GRU rezidentas. Tuo metu nelegali jo veikla ypač sustiprėjo: jis išdavė keturis GRU užverbuotus amerikiečių karininkus, perdavė fotojuostą, kurioje buvo užfiksuoti dokumentai, bylojantys apie gilią SSRS ir Kinijos santykių krizę. Šie dokumentai amerikiečių politikams leido padaryti teisingas išvadas ir 1972 metais labai pagerinti JAV ir Kinijos santykius.

D.Poliakovo “ilgaamžiškumu” rūpinosi ne tik jis pats, bet ir CŽV. Amerikiečiai jam pateikdavo kai kurių slaptų dokumentų, net parūpino užverbuotų žmonių , kuriuos jis GRU pateikė kaip savo darbo vaisius. Jis mokėjo bendrauti su savo pavaldiniais, kolegomis, nuolat dovanodavo jiems visokių niekučių, o štai GRU kadrų skyriaus viršininkui generolui leitenantui Sergejui Izotovui nepagailėjo net sidabrinio servizo, kurį jam parūpino CŽV.

D.Poliakovui 1974 metais buvo suteiktas generolo majoro laipsnis. Tokio rango kariškis galėjo prieiti prie labai reikšmingos slaptos informacijos. Amerikiečiams jis išvardijo technologijas, kurios buvo perkamos arba žvalgybinėmis priemonėmis gaunamos iš Vakarų. JAV gynybos ministro padėjėjas Ričardas Perla (R.Reigano administracija) apstulbo, kai sužinojo, kad SSRS egzistuoja 5000 programų, kuriose naudojamos vakarietiškos technologijos kariniam potencialui didinti.

D.Poliakovas turėjo galimybę nutraukti ryšius su savo šalimi ir apsigyventi JAV, tokia išeitis jam buvo siūloma. D.Poliakovas atsisakė: “Nelaukite manęs. Aš niekada neatvyksiu į JAV. Tai darau ne dėl jūsų. Tai darau dėl savo šalies”.

Jo “dvigubas žaidimas” baigėsi tik 1985 metais, kai Vašingtone KGB rezidentūrai savo paslaugas pasiūlė CŽV darbuotojas Oldričas Eimsas. Jis papasakojo, kas iš tiesų yra D.Poliakovas. Suėmė jį 1986-aisiais. Nukentėjo daug aukštų kariškių, su kuriais D.Poliakovas palaikė artimus ryšius. Sušaudė jį 1988-aisiais, o apie tai “Pravdoje” paskelbė tik 1990-aisiais.

Manoma, kad D.Poliakovo nuopelnai arba nuostoliai (kaip pažiūrėsi) žymiai didesni, negu kito perbėgėlio iš GRU pulkininko O.Penkovskio. Kitas GRU “išdavikas” Nikolajus Černovas rašo: “Poliakovas – tai žvaigždė. O Penkovskis –  šiaip sau…” CŽV direktorius Džeimsas Vulsis mano, kad iš visų sovietų agentų, užverbuotų “šaltojo karo” metais, D.Poliakovas buvo tikras briliantas.

D.Poliakovas amerikiečius informavo apie naują Sovietų Sąjungos armijos ginkluotę, konkrečiai – prieštankines raketas. Ir tai leido jas sunaikinti  Persų įlankos karo metu 1991 metais. D.Poliakovo dėka Vakarams į rakas pateko slaptas periodinis žurnalas “Vojennaja myslj” (100 numerių). Ši literatūra suponavo išvadą, kad sovietų karo vadai nemato galimybės laimėti atominio karo ir stengsis jo išvengti. Iš dalies tai padėjo išventi “karštojo” karo.

Parengta pagal JAV ir Rusijos spaudos pranešimus.

2011.05.11


Prisijunkite prie diskusijos