Edvardas Čiuldė. Vargas dėl dekonstrukcijų

Vienas gorbočiovinės epochos anekdotas porina apie tai, kad, pertvarkius sovietinę ekonomiką pagal laisvosios rinkos poreikius, drauge buvo nuspręsta įsteigti kelis pavyzdinius viešnamius, kur meilė taip pat būtų perkama ir parduodama pagal rinkos dėsnius.

Įdomiausia tai, kad, įsibėgėjus tokiems eksperimentams, vieno CK posėdžio metu kažkas iš dalyvaujančių partijos bonzų neva labai stebėjosi, kad naujai atidarytos pasilinksminimo įstaigos neduoda jokio pelno, nežiūrint to, jog čia darbuotis buvo pasiųsti labai patikimi kadrai, t. y. dar pilietinio karo metu savo ištikimybę partijos politikai pademonstravusios moterys, kitaip tariant, tikros bolševikės su ilgamečiu stažu.

Kas galėtų paneigti, kad Edmuntas Jakilaitis yra labiausiai respektabili lietuviškosios žiniasklaidos figūra. Pabandykime įsivaizduoti, kad, iškilus reikalui paimti interviu iš labai įtakingų žmonių, tarkime, vyriausiojo Karaliaus arba pasaulio Prezidento, visų akys iškart nukryptų į E.Jakilaitį, kaip į tą jau puikiai užsirekomendavusį žurnalistą, dėl kurio sugebėjimo tinkamai, nepakenkiant Lietuvos įvaizdžiui, pabendrauti su pasaulio galingaisiais niekas nedrįstų suabejoti.  

E.Jakilaitis – tai vizitinė Lietuvos žiniasklaidos kortelė arba pirmasis veidas žurnalistų garbės galerijoje. Tačiau, kaip matyti, net ir kasdieninių, net rutininių dalykų aptarimui minimas žurnalistas ruošiasi labai atsakingai ir kaip niekas kitas moka rasti labiausiai tinkamus pašnekovus vienos ar kitos temos plėtotėje. Trumpai tariant, E.Jakilaitis yra aukščiausiosios prabos profesionalas, savosios sferos asas.

Savo ruožtu mane, nesuinteresuotą stebėtoją, be visa ko kito, labai domina, stebina arba net verčia žavėtis šio žurnalisto sugebėjimai nutaisyti reikiamas minas, mokėjimas reljefiškai įtraukti veido plastiką į temos gvildenimą, tikrai neeiliniai artistiniai duomenys. E.Jakilaitis – tai vieno žmogaus  teatras, kitaip nepasakysi.  

Štai neseniai, kritiškai vertindamas atminimo lentos Jonui Noreikai-generolui Vėtrai atstatymą į ankstesnę vietą, mūsų žurnalistas leidžia suprasti, kad tokios garbės kovotojas už Lietuvos laisvę nėra vertas, drauge prabėgomis pastebėdamas, kad jis (žurnalistas) ne šiaip sau laido žodžius pavėjui, o yra net labai įsigilinęs į temą, dėl didesnio J.Noreikos asmens supratimo reikalo net radęs laiko aplankyti „Aušros“ (?) muziejų.

Kita vertus, jeigu dabar atsuktume buvusios laidos juostelę, labai aiškiai pasimatytų giliamintiška žurnalisto veido minika, šmėkštelėjusi po ką tik pacituotų žodžių, giliamintiškai leidžianti suprasti, kad visažinis žurnalistas tik pusę lūpų užsiminė apie baisią paslaptį, drauge būdamas pasiryžęs daug ką nutylėti dėl giliamintiškumo užkraunamos naštos, nes eilinis TV žiūrovas, kaip visi privalome žinoti, nesugebėtų pakelti gelmės pilnutinės atodangos. Joks tyrinėtojas, praleidęs daugybę metų archyvuose, beveik gyvenęs čia, o po to išėjęs į dienos šviesą, nė iš tolo negalėtų pademonstruoti tokios komiškumo viršūnes pasiekiančios pasitenkinimo savimi veido išraiškos kaip tūlas žurnalistas, net jeigu būtų kalbama apie tą klausimą, dėl kurio sėdėdamas prie bylų archyvuose tyrinėtojas galop užsiaugino geležinį užpakalį.

Teisybės dėlei reikia prisipažinti, kad esu matęs tik dvi E.Jakilaičio vedamos TV programos „Dekonstrukcijos“ laidas. Tikriausiai jų buvo daugiau, tačiau  neturiu jokio poreikio toliau gilintis į visumą dėl tos paprasčiausios priežasties, kad nenoriu dar labiau nusivilti. Dabar dar kol kas, visko nepamatęs, galiu sakyti, kad mano įspūdžiai apie minėtas analitines laidas yra labai padriki, atsitiktiniai, visiškai subjektyvus.

Galop iš tiesų nežinau galutinio atsakymo į kankinantį klausimą, kodėl vedamas doro tikslo atremti priešiškos Lietuvai propagandos išpuolius talentingas, tikrai patyręs, labiau už kitus pasikaustęs žurnalistas, paprastai į laidą sukviečiantis kompetentingiausius ekspertus, taip stipriai šauna pro šalį, kad, kaip atrodo bent man, tokių laidų rezultatai būna diametraliai priešingi nei buvo užmanyta laidos kūrėjų?

Galbūt taip atsitinka dėl to, jog talentingasis Lietuvos žurnalistas nevalingai pretenduoja į oficiozo statusą, o tai šiandien, net ir sutelkiant rimtas pajėgas, atrodo šleivai ir nevalyvai? Galbūt čia yra kaip tik tas atvejis, kai sunkio dvasios vyravimas, t. y kažkoks gremėzdiškumo perteklius pradeda maišyti, tas atvejis, kai laidos kūrėjams, Friedricho Nietzsches žodžiais tariant, pritrūksta gero šokėjo kojų lengvumo. Butų didelė nuodėmė šiame kontekste neprisiminti, kad Rusijos šmeižikiškų išpuolių, mūsų partizanų niekinimo beveik tobulos dekostrukcijos pavyzdį yra pateikęs spontaniškasis Andrius Tapinas, kuris be jokio persitempimo ir geležinio rutulio ridenimo į kalną sugebėjo Rusijos Užsienio reikalų ministeriją pastatyti į kampą, skaudžiai pamokė prikąsti dvišakį liežuvį.

Kaip atrodo bent man, kartais Lietuvos žurnalistų atskiri pastebėjimai ar net pašmaikštavimai informaciniuose karuose sukuria didesnę vertę nei prakaituota E. Jakilaičio laidų atmosfera.

Ne taip paprasta, kaip galėtų kažkam pasirodyti, yra išsakyti savo abejones ir pastabas žmogaus, turinčio gerą vardą visuomenėje ir žinomo kaip aukščiausiosios prabos profesionalas, atžvilgiu. Kartais čia reikia labai pasistengti prisiverčiant, peržengiant visus nesmagumo barjerus.

Tačiau yra tokių principinės reikšmės dalykų, dėl kurių privalai prisiversti kalbėti, ginčytis, nesutikti, net ir tada, kai norėtųsi viską palaimingai nutylėti.

Tikriausiai vienoje iš savo pirmųjų „Dekonstrukcijos“ laidų garbusis žurnalistas aiškinosi klausimą – kaip Rusijos propagandos skleidėjai dalyvauja informaciniame kare dėl Lietuvos žmonių protų per socialinius tinklus, prisidengdami išgalvotomis arba anoniminėmis paskyromis. Gal jau ne pirmą kartą, bet šioje laidoje labai aiškiai buvo išsakyta mintis, kad svetimos šalies troliai drumsčia vandenį, skatindami Lietuvos žmones nerimauti dėl kertamų miškų, neteisėtai paimamų vaikų iš šeimų ir pan. valdžios perteklinio pademonstravimo atvejais (sic).

Klausiu – ar ne per didelė garbė rusiškos kilmės troliams, įrodinėjant, kad labiausiai įstabios visiško abejingumo atmosferoje, mūsų lietuviškos visuomenės likutinį gyvastingumą liudijančios akcijos yra inspiruotos priešiškos šalies propagandistų? Iš tiesų, prasikiša baisiai kraupus laidos dalyvių vargas dėl proto, – štai taip.

Iš mūsų leksikono, jeigu pastebėjote, labai staigiai pradingo pilietinės visuomenės užkeikimas. Ar sakote, kad, įsitvirtinus vartotojų visuomenės orientyrams, kai į piliečio vietą stoja vartotojas, pilietinės visuomenės pavadinimas yra nebevartotinas anachronizmas dėl visiškai sumenkusio sąvokos turinio? Tačiau ne pavadinimuose slypi visa esmė, kartais vienas žmogus gali pažadinti iš letargo dideles žmonių minias.

Kaip atrodo bent man, jeigu Lietuvoje, tarkime, neliktų žmonių, kurie kaunasi už medžius (skandinavų verslo įmonėms supirkus didžiąją dalį privatizuojamų Lietuvos miškų) kaip už tėvynę, iš Lietuvos vardo liktų tik tuščias garsas, nežiūrint sukuriamos babiloniškų užmojų valdžios infrastruktūros ir  valstybės tarnybos sunkiasvoriškumo. Būtent tokie žmonės yra žemės druska, mūsų laisvės, nepriklausomybės ir gerovės garantas, o ne abejingumą didinantis biurokratinis požiūris ir valdiški žurnalistai.

Kažkas iš E.Jakilaičio bendraminčių sako net taip, kad visose protesto akcijose Lietuvoje dalyvauja ta pati violetinė minia, visados tas pats kontingentas (neva maždaug 10 proc. nuo visos populiacijos), kiekvieną kartą pasirenkantis skirtingą nepasitenkinimo objektą ar dirgiklį. Žinia, nuomonių gali būti visokių, tačiau šioji neabejotinai yra nepriklausomybės laikų nešvankumo rekordas net tarp klinikinių atvejų.

Kas matėte E.Jakilaičio laidą apie humoro vaidmenį rusų propagandiniuose išpuoliuose, mane supras ir pateisins dėl to, kodėl dabar atsisakau prisiminti, stengiuosi forsuotai užmiršti tai, ką regėjau, išvydau tąkart stebėdamas transliaciją. Trumpai tariant, buvo gėda dėl to, jog laida suteikė gerą progą rusams dar kartą pasijuokti iš mūsų, buvo gaila į laidą pakviesto humoristinių teksto rašytojo, kuris įspraustas į jakilaitišką formatą, jautėsi tikrai ne savo vietoje, baisiai besimuistydamas.

O gal viskas yra paprasčiau, tarkime, taip, kad, apsunkęs nuo komercinių projektų net ir labai talentingas žurnalistas, neįstengia ilgiau užsibūti atkovotose viršūnėse, todėl anksčiau ar vėliau tupia pro šalį, rieda į papėdę.

2019.10.18; 07:46