Nesu lituanistas – tik paprastas gimtosios kalbos vartotojas. Tačiau man kaip tautiečiui, savo šalies patriotui (kas negerbia savo tautos – tas nemyli ir kitų!), niekada nebuvo tas pats, kas susiję su lietuvių tautos kultūra, pačia seniausia ir gražiausia jos kalba. Vyresnioji karta dar prisimena, kokia lietuvių kalbos padėtis buvo „prie ruso“, mato, kas su ja darosi dabar, kai esame lyg ir laisvi, bet… Ir aš su nerimu stebiu, kad dabar dažnai daug svarbių (gal ir lemtingų?!) sprendimų daroma neatsakingai, be įsipareigojimų lietuvių tautos ateičiai, t. y. ne tam, dėl ko ant Laisvės aukuro sudėta tiek daug aukų.
Tada mus prievartavo okupantai, o dabar patys save niekiname, demonstruodami savo nepilnavertiškumą. Nors būna ir išimčių, pavyzdžiui, Europos vyrų krepšinio čempionato burtų traukimo ceremonijoje iš dalies parodyta, kad galime dainuoti ir lietuviškai. Kaip puiku! Žinoma, ir čia neapsieita be „šampaninių“ chorų – o gal ir gerai? Tikėkimės ir sėkmės įvairiose „eurovizijose“. Užtenka kvailioti!
Sovietmečiu Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose „respublikose“ buvo leista vartoti gimtąją kalbą net aukštosiose mokyklose. Deja, gūdžiais stagnacijos metais dangus virš Lietuvos padangės ėmė smarkiai niaukstytis – net vaikų darželiuose pradėta įvesti rusų – kaip buvo sakoma, Lenino – kalbą. Tačiau nesuspėta. O dabar pavojai mažesni?
Pasak kolegų iš tuometinio Lvovo politechnikos instituto, pas juos irgi buvo bandyta studentų kursinius darbus atlikti ukrainiečių kalba. Tačiau viskas baigėsi liūdnokai – tie dėstytojai neteko darbo. Tad jie su baltu pavydu žiūrėjo į mus.
Prisimenu momentą, kai pats supratau, jog mano lietuvių kalbos ir rašybos mokėjimas, deja, toli gražu nebuvo toks jau tobulas. Bet nenusivyliau. Ir iki šiol siekiu, kad šie reikalai tik gerėtų.
Tai atsitiko, kai KPI leidyklos redakcijai (dabar – KTU leidykla „Technologija“) įteikiau pirmosios mokomosios knygos mašinraštį. Žinoma, jis buvo parengtas vadovaujantis rusiška literatūra – kitokios tada nebūta. Tad teko laimė pabendrauti su maloniu pagyvenusiu redaktoriumi lituanistu. Ne su viskuo sutikau – tekstas specifinis, kai ko redaktorius, ne statybos srities specialistas, galėjo ir nesuprasti. Po neilgų diskusijų radome bendrą kalbą. Dėl kai kurių „smulkmenų“, būtent: rusicizmų – vertimų ta pačia žodžių tvarka ir panašiai turėjau nusileisti. Dėl „pagrinde“ teko ir susigėsti. Tai man buvo pamoka visam gyvenimui. Nuo to karto pats sakau ir rašau tik: „daugiausia“, „paprastai“ ir pan. Siekiau, kad ir studentai tokių kalbos šiukšlių nevartotų net šnekėdami. Nors, anot vieno kolegos, „ne kiekvieną aviną universitetas lavina“.
Keletą dešimtmečių dirbdamas KPI (KTU) pastebėjau, kad dėmesys rašybos lietuvių (ir ne tik) kalba kultūrai palaipsniui ne didėjo, o atvirkščiai – mažėjo. (Žinoma, būta ir išimčių.) Nors formaliai studentams ir buvo dėstoma kanceliarinė lietuvių kalba, bet…
Paanalizavus paskutinių dviejų dešimtmečių KTU ir VGTU vykusių konferencijų pranešimų (straipsnių) rinkinių leidinius (pvz., „Statyba ir architektūra“, „Pažangioji statyba“ ir kt.) pastebėtina, jog jie neredaguoti – pasitenkinta tik įrašais: „autorių kalba ir stilius netaisyti“, „straipsnių kalba ir turinys netaisyti“, „spausdinta iš autorių originalo“ ir pan.). Užtat ten nesunku rasti, anot Andriaus Užkalnio, ne „medinės“ lituanistų kalbos reliktų, kaip, pvz., iš vieno leidinio mano čia pateikiamuose gretimuose sakiniuose: „Daug ganėtinai panašių pažeidų yra nustatoma, vertinant tiltų, bokštų ir kitų statinių būklę. Vykstant struktūrinėms ūkio pertvarkoms, nemažai jų ganėtinai ilgą laiką buvo likę be šeimininko.“ Nepaisant kitų dalykų, čia pirmiausia užkliūva ir „ganėtinai“, ir stilius. Todėl manau, kad dėl visapusiškos naudos būtina redaguoti ir turinio, ir rašybos požiūriu. Beje, tai tik pagerintų ne tik autorių, bet ir mokslo institucijų įvaizdį ir prestižą.
Kas atkreipia dėmesį į TV ar radijo laidų žurnalistų, ar visokių „šou“ vedėjų kalbėseną (nebent A.Valinskas būtų išimtis), gali suprasti, iš kur visa tai paplinta visose visuomenės grupėse. (Ne be reikalo amžinatilsį prof. Albertas Zalatorius vienoje savo knygoje yra parašęs: sunkiausiai dėstyti lietuvių kalbą sekėsi būsimiems žurnalistams – (jie juk žinojo būsią ketvirtąja valdžia…– aut. p.)) Ar tik ne Rimvydas Paleckis yra paskleidęs tą „ta prasme“, be kurio retas išsiverčia? O kur dar atskirų jaunimo grupių gatvinė, „šoferių“ ir kitų specifinių žmonių grupių šnekamoji kalba?
Įdomu, kokie rezultatai gautųsi visa tai ištyrus moksliškai? Žinoma, juos apdorojus matematinės statistikos metodais. Matyt tada būtų nustatytos pagrindinių tokios šnekamosios kalbos „vertybių“ (svetimų kalbų intarpų, žargono (pvz., egzas, stipkė, krūtas…), slengo (žodžių arba posakių, vartojamų atskirų profesijų ar klasinių tarpsluoksnių žmonių, pvz., koncertų metu galima išgirsti jų žodį „važiuojam!“) ir kt.) vertes, pvz., jų dažnį berniukų ar mergaičių tarpe ir kt. Bet ar tai padidintų Lietuvių kalbos instituto, katu ir jo Kalbos kultūros skyriaus autoritetą?
Suprantama – net gimtąją kalbą išmokti vartoti tobulai nerealu, bet stengtis reikia. Atsimenu, kaip būdavo malonu, kai po Nepriklausomybės atkūrimo dažnas pašnekovas TV laidose atsiprašydavo prieš žiūrovus, padaręs kokią nors kalbos klaidą! Vėliau tokių dalykų pastebėdavom vis rečiau…, kol toks reiškinys išnyko. Čia geras pavyzdys – LR Seimas: pirmasis (Atkuriamasis) ir dabartinis – nelygintini bet kuria prasme. Neseniai garbaus amžiaus Seimo narys neišsivertė be „kažkur tai“ vietoje to, kad sakytų „maždaug“, „apie“ ir pan. Gi Prezidentė paprastai negali atsisakyti mano jau minėto „pagrinde“. Galbūt aukščiausiose valdžios institucijose nepavydėtinas patarėjų korpusas ar jų per maža?.. Negi ten niekam nešauna į galvą, kad tuo menkinamas valdžios įvaizdis ir prestižas apskritai! Kita vertus, kai kam ir šiuo požiūriu padėti beviltiška… – juk, pvz., be „ške“ bus „medinė“ kalba.
Patikrinęs studentų kursinius darbus (projektus), paprastai reikalaudavau ištaisyti rašybos klaidas, nors labiausiai rėžiančias akį. Ir jie tą padarydavo – gal kai kas ir nenoriai. Savo archyve laikau kai kuriuos „įdomesnius“ jų atsakymus į egzaminų klausimus raštu – atrodo, kad vos ne vos baigę pradinę mokyklą. Kai tuo klausimu kartą pasisakiau per vieną Fakulteto tarybos posėdį, buvau nesuprastas. Tik gavau iki šiol nepamirštamą repliką: „Prie studentų nepriekabiauk dėl tokių smulkmenų, žiūrėk esmės!“ Beje, kai kurie vadovai taip pat ir viešai nevengė visokių „pagrinde“, „principe“, „ta prasme“, „tipo“, „10-to spalio“, „reiškia“ ir t. t. O dar tiek vargo jų patirta kuriant savarankišką aukštąją mokyklai Aukštaitijos sostinėje!.. Taigi matyt naujieji lietuvių kalbos „patarėjai“ teisūs – prieš vėją nepapūsi… Vadinasi, reikia prie jų ir prisitaikyti?
Internete perskaičiau Tomo Vaisetos rašinį: „Kalbininkė Loreta Vaicekauskienė: „Mes manipuliuojame visuomene, kai nuolat kalbame apie grėsmes lietuvių kalbai“ “. Čia teigiama, kad kalbininkai, literatai, sociologai ir istorikai imasi lietuvių kalbos tyrimo, kurio metu aiškinsis jos tapatybes, idealus ir ideologijas…
Pasirodo, dr. L. Vaicekauskienė (LKI Kalbos kultūros skyriaus vedėja!?) vadovauja projektui, kurio viena iš dalių – apklausti daugiau nei pusantro tūkstančio moksleivių visoje šalyje ir išsiaiškinti, kokia šnekamoji kalba jiems yra artimiausia. Anot tyrėjos, „tada tikrai galėsime sakyti, koks iš tiesų (gal ir be to nuvalkioto „iš tiesų“ kalbininkė galėjo apsieiti?) yra lietuvių kalbos idealas ir prestižas. Vaikų atsakymai nurodys šnekamosios kalbos kryptį (? – aut. p.). Dabar teigti, kad šnekamosios kalbos idealas buvo, bet mes jį praradome, negalime, nes neturėjome tyrimų…“
Pasak L. Vaicekauskienės, „dabartinė lietuvių kalbos kontrolė – per griežta, ji kelia žmonėms baimę kalbėti (…). Kartais sakoma, kad užaugo nauja kosmopolitų karta (kas paneigs? – aut. p.), kuri neturi idealo (…). Nesąmonė – aišku, kad turi. Tik to idealo turinys kitas, nes kalbos nuostatos ir idealai kinta (žinoma, dabar svarbiausia vertybė – Mamona, kurios reikia kuo daugiau čia ir dabar – aut. p.). (…) buvo apklausti žurnalistai iš TV ir kt. Jie išvardijo įvairius tos kalbos bruožus: įdomi, su humoru, turtinga, skambi, etiška. Bet bruožą „taisyklinga“ – kaip svarbiausią paminėjo tik vienas (…). Nereikia reglamentuoti tarties, kirčių ir kt. Tai yra gražu…, kad ir po šimto norminimo metų niekas nepasikeis – vis tiek bus skirtingai kalbama…“ Taigi neverta savęs tobulinti? Net viešoj erdvėj pasirodantiems? Štai ką reiškia apsileidimas ir tinginystė bei tokių reiškinių plėtra visuomenėje! Jokiu būdu tokie (pseudo)moksliniai tyrimai negali prisidėti prie bendrinės lietuvių kalbos tobulinimo – nebent atvirkščiai.
Dėl kalbos politikos liberalėjimo – siūlymo paprastinti skyrybą, atsisakyti nosinių ir kt. prelegentės atsakymas toks: „Rašyba ir skyryba – susitarimo reikalas. Ar bus vienaip, ar kitaip – kalba nenukentės“. Be to, atseit „kardinaliai tos kalbos pakeisti neįmanoma, nes kils didžiulis pasipriešinimas“. Mat ir istorikas Alfredas Bumblauskas to reiškinio šaknis yra jau išaiškinęs, siūlydamas net neieškoti Atlantidos, kurios ir nebuvo…
Po šio rašinio internete greitai pasirodė kitų kolegų, matyt esamų ar būsimų doktorančių, advokataujančių tyrėjai, darbeliai: Ingos Vyšniauskienės, Andriaus Užkalnio. Be to, teko išklausyti pokalbį su ponia L. Vaicekauskiene. Čia nieko naujo nesužinojau – vyravo tie patys išvedžiojimai, kurių tikslas – pateisinti pavėjui išleidžiamas biudžeto lėšas, pataikauti naujųjų lietuvių trokštamos laisvės be atsakomybės „idealams“. Arba dar trumpiau – pataikauti apsileidimui, vienam iš dabartinės moralinės krizės elementų. (Pasirodo, ir mes šeimoje, šiaip taip įveikę arogantiškai parašytus A. Užkalnio opusus, manėme kaip ir dauguma komentatorių. Vien tik jo straipsnelio antraštė daug pasako apie autorių.). Ačiū Aukščiausiam, kad absoliuti dauguma straipsnių komentatorių (apie 90 proc.) sumalė į miltus tokius pseudomokslinis tyrimus, kurie nepateisintini ne tik esamoje ekonominėje situacijoje.
Vertas dėmesio komentaras, parašytas „studentės“ vardu: „Buvo pati geriausia ir nuostabiausia dėstytoja!!!! O būsimam tyrimui, straipsnyje pateiktoms mintims norėčiau paspausti daug daug like“ (būti panaši, patikti – angl.). Štai tau boba, ir devintinės!
Jokia naujiena, kad yra ir bendrinė (norminama), ir šnekamoji lietuvių kalba. Įsidėmėtina – valstybinė lietuvių kalba yra prižiūrima, t.y. norminama. Kitu atveju – chaosas! Tačiau vargu ar dera ypatingą dėmesį skirti tyrimams, dėl kurių L. Vaicekauskienė privertė ne tik lituanistus sukryžiuoti ietis. Vargu ar įmanoma sunorminti šnekamąja kalbą – ją tik reikia tobulinti, artinti prie norminės. Tyrimų, kuriuos atlieka ši „mokslininkė ir Ko“, yra daug atlikta – užtenka tik netingėti pasidomėti internete ir kitur. Norint tuo įsitikinti praktiškai (ir pajusti „kaifą“ – pagal skonį), galima pavartyti kad ir kitos Loretos, irgi dr. filosofės ir vertėjos Loretos Anilionytės bulvarinį opusą „O kas po to?“. Kitas leidinys, kurio vienas iš personažų – Klaipėdoje sovietmečiu buvęs didžiausiu „rusu“, tik ne Jonas, o Č., tai – Vytauto Čepo „Po saule keičiasi tik laikas“. Beje, su šiuo antrosios knygos personažu teko ir studijuoti – ko tik nepasitaiko gyvenime!
Pabaigai norėčiau patarti mieliems lituanistams nenugrybauti į lankas, o imtis labai reikalingų darbų. Net sovietmečiu, o ypač po nepriklausomybės paskelbimo periodinėje spaudoje (pvz., „Panevėžio tiesoje“ (vėliau – „Panevėžio balsas“) buvo spausdinami įvairūs kalbos patarimai po rubrika „Kalba – Tautos dvasia“), TV ir radijo laidose buvo daug patarimų kalbos vartojimo tematika. Kas nutildė mūsų kalbininkus ir Panevėžyje, ir visoje Lietuvoje? Gal LR (anti)kultūros ar mokslo ir švietimo institucijų biurokratai? Amžinai įklimpę į (anti)reformas.
Ir dar: ačiū Aukščiausiam, kad tokia svarbia tematika visuomenė turi galimybę pasisakyti tik periodinės spaudos leidiniuose, kurių mūsų šiuolaikinis „elitas“ (ne tik valdžia) neskaito… Gi toks „runkelis“ kaip aš ir LA skaitytojas „elitinėje“ gali tikėtis to paties, kas yra paminėtose bulvarinėse knygose, su kai kuriomis išimtimis. Vadinasi, „elitas“ žino, ką daro – aiškinti naivu.
2011.02.10
