“1990-ųjų sausio 20-ąją, Azerbaidžaną ir azerbaidžaniečius ištiko didžiulė nelaimė. Sovietų armijos daliniai, pasinaudoję apgalvotomis provokacijomis ir aklais etniniais pabėgėlių susirėmimais, ėmėsi ginkluoto smurto daužydami, šaudydami ir traiškydami beginklius protestuotojus, barikadų gynėjus Baku gatvėse ir aikštėse.
Vaizdai, jeigu visuomeninis transliuotojas nūnai primintų visuomenei, būtų labai panašūs į prieš tai, 1989 m. balandžio 9 d., įvykusias žudynes Tbilisyje ir dar po metų, 1991 m. sausio 13-ąją, Vilniuje. Baku prieš 20 metų buvo lyg jungiamoji grandis tų įvykių grandinėje, kuri liudijo „perestroikos” sąlygiškumą ir imperijos nekintamumą”, – prieš dešimt metų parašė pirmas atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-01-19-vytautas-landsbergis-azerbaidzano-tragedija/38742
Panašiai, kaip Vilniuje, naktį iš sausio 19-osios į sausio 20-ąją 1990-aisiais metais į Baku miestą įsiveržė apie 30 tūkst. iki dantų ginkluotų sovietų armijos kareivių su automatais, sunkiaisiais kulkosvaidžiais, šarvuočiais ir tankais. Prisidengdama demagogiška versija, esą taip bandoma „sureguliuoti nacionalinį klausimą“, sovietinė kariauna darė ką norėjo. Prieš azerbaidžaniečių tautą surengto karinio nusikaltimo duomenys: 137 žuvusieji, 744 sužeisti, 841 neteisėtai suimtas ir įkalintas. Ta tragedija Azerbaidžane gavo “Juodojo Sausio” pavadinimą.
Kaip žinia, SSSR vadovo Michailo Gorbačiovo paskelbtos “perestroikės” metu tiek Azerbaidžane, tiek Lietuvoje nepriklausomybės nuo Maskvos siekiančios pagrindinės jėgos buvo panašios: Azerbaidžane – Liaudies frontas, Lietuvoje – Sąjūdis.
Lietuvai kovoje už valstybės atkūrimą aplinkybės buvo žymiai palankesnės.
Lietuva išsikovojo Nepriklausomybę 1918 m. (Vasario 16) ir buvo pripažinta daugelio pasaulio valstybių. Todėl Sąjūdis turėjo galimybę tarptautiniame lygyje remtis neteisėtais Molotovo-Ribentropo slaptaisiais protokolais, kurių pagrindu Lietuva, pažeidžiant visas dvišales ir tarptautines sutartis, buvo SSSR okupuota.
Sąjūdžiui neprireikė eiti į atvirą konfrontaciją su vadinama Lietuvos komunistų partija ir Lietuvos TSR valdžia. Todėl Maskva neturėjo preteksto įsakyti kariuomenei ginti tuo metu dar „šventos“ KPSS turtą. „Bananų balius“ (1988 m. rugsėjo 28 d.), kurio metu milicijos ir SSRS vidaus kariuomenės dalinių pajėgos fiziškai susidorojo su Lietuvos Laisvės Lygos organizuoto mitingo už Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų pasmerkimą, reikalaujant panaikinti Baltijos šalių sovietinę okupaciją lėmusio Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos sąmokslo pasekmes, buvo paskutinis fizinis susidūrimas su sovietais iki Sausio 13.
Lietuvai paskelbus Kovo 11-osios aktą Kremlius bandė prieš lietuvius nuteikti gausiausias, įtakingiausias tautines bendrijas, ypač Lietuvoje gyvenančius rusakalbius ir lenkus. Bet šis scenarijus žlugo.
Iki Sausio 13 Lietuva jau buvo teisėtai paskelbusi atkūrusi Nepriklausomybę (1990 kovo 11 d.) ir jau funkcionavo, kaip valstybė.
Azerbaidžanas, kaip Nepriklausoma valstybė, gyvavo trumpai. 1918 m. gegužės 28 d. Azerbaidžanas pasiskelbė nepriklausoma Azerbaidžano Demokratine Respublika. Bolševikų ir armėnų spaudžiamas Azerbaidžanas pasikvietė į pagalbą Turkiją, kuri 1918 m. rugsėjo 15 d. užėmė Baku, tačiau lapkričio 10 d. pradėjo evakuotis. Tuomet Baku užėmė anglai (nafta!). 1918 m. gruodžio 4 d. buvo sušauktas pirmasis parlamentas. 1919 m. sausio 8 d. Azerbaidžanas pasiuntė savo delegaciją į Paryžiaus taikos konferenciją, 1920 m. sausio 12 d. buvo pripažintas de facto. Po to, kai 1919 m. lapkričio 20 d. iš Azerbaidžano ėmė evakuotis anglai, nuo bolševikų Azerbaidžaną dengė A. Denikino armija, tačiau jai pralaimėjus, Raudonoji Armija 1920 m. sausio 27 d. užėmė Baku, o netrukus įsigalėjo visame Azerbaidžane.
M. Gorbačiovui paskelbus “perestroikę” susikūręs Liaudies frontas buvo priverstas leistis į atvirą konfrontaciją su Azerbaidžano TSR valdžia, komunistų partija, kadangi šios niekaip nenorėjo pripažinti Liaudies fronto, kaip teisėtos politinės jėgos. Iki Maskvos kariuomenės įsiveržimo 1990 m. sausį Azerbaidžano liaudies frontas perėmė daugybę vyriausybės įstaigų visoje respublikoje. Azerbaidžaniečiai nuplėšė pasienio tvoras, skiriančias juos nuo daug didesnės etninių azerbaidžaniečių bendruomenės Irane, kuo ne tik Maskva, bet ir Iranas ne itin buvo sužavėti.
Azerbaidžanui buvo kur kas sunkiau nei Lietuvai.
Pirmiausia dėl informacinės blokados. Iki Azerbaidžano sostinės nusigauti Vakarų žurnalistams buvo beveik neįmanoma. Tad Kremlius apie įvykius Azerbaidžane galėjo meluoti kiek tinkamas.
Tokiose sąlygose sukurti „konfliktinę situaciją“ – Baku mieste surengti keletą provokacijų „nacionaliniu pagrindu“ ir pasiųsti kariuomenę neva konfliktams malšinti, buvo juokų reikalas.
Jautriausia vieta Azerbaidžane buvo azerbaidžaniečių ir armėnų tarpusavio santykiai.
Įsimintinomis 1990-ųjų sausio dienomis azerbaidžaniečiai buvo priversti gintis – protestuoti dėl armėnų bandymų atplėšti istoriniu ir kultūriniu požiūriu Azerbaidžanui labai svarbų regioną – Kalnų Karabachą, spėjama, ne be Kremliaus “pagalbos”. Azerbaidžano teritoriniam vientisumui tąsyk buvo iškilęs realus pavojus. Suprantama, santykiai tarp azerbaidžaniečių ir armėnų tapo įtempti, nors iki tol jie buvo normalūs. https://slaptai.lt/kas-1990-uju-sausio-20-aja-nutiko-azerbaidzano-sostineje-baku/.
Ir įvyko “Juodojo Sausio”, Sausio 13 vyresniojo brolio, tragedija.
Kai po ilgoko pokalbio apie Rytų partnerystės reikalus padovanojau Azerbaidžano ambasadoriui prie ES Fuad Isgandarov Neužmirštuolę, daug pasakoti nereikėjo – viską prisimena ir viską žino. Įsisegė iškart net neprašomas ir nelaukdamas Sausio 13, – veidaknygėje parašė Kovo 11-osios akto signatarė, Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė.
https://www.facebook.com/rasa.jukneviciene/posts/3404143269659402?comment_id=3408011569272572
“Kai sakome „tragedija”, turime suvokti ir kokie sąlygiški būna žodžiai. Sumanytojams Maskvoje ir vykdytojams „vietose” tai nebuvo tragedijos, nebent netrukus pavirto SSRS kalėjimo griūties „pasauline tragedija”. Žmonėms, kurie tada Baku ir kitur neteko artimųjų arba liko invalidais, be abejo, tai baisi nelaimė. Žudikams būtų nelaimė, jeigu reiktų atsakyti. Azerbaidžano kelyje i nepriklausomybę tai buvo smūgis, kaip ir ligi šiol kurstomi konfliktai su armėnais, prarasto laiko netektis. Galų gale, karas, perversmai, netektos teritorijos ir gyvybės, per milijoną „vidaus pabėgėlių”… Todėl nepamirškime draugiškos azerbaidžaniečių tautos nelaimių ypač šią sausio 20 dieną.”, – parašė Vytautas Landsbergis.
2020.01.19; 06:45
