Jūratė Laučiūtė. Saugodama(s) save, saugau tave!


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Karantinas, būtinybė saviizoliuotis labai susiaurino akimis, ausimis ir šypsenomis aprėpiamą pasaulį. Bet tai tik – pirmas įspūdis. Atsiverčiame laikraštį, įsijungiame radiją, televiziją, paspaudžiam išmanios ar nelabai išmanios plokščios dėžutės mygtuką – ir pasaulis veržte įsiveržia į mūsų namus. O kadangi iš kažkur atsirado daugiau laiko, tą pasaulį galima apžiūrėti atidžiau, neskubant, įsigilinant į tokius niuansus, kurių anksčiau lyg ir nepastebėjome.

Pavyzdžiui, pastebėjome, jog karantinas atskleidė dvi pagrindines išgyvenimo strategijos linijas, kurių laikosi dauguma virusu apsikrėtusių šalių.

Vienos šalys vėliau ar anksčiau įsipareigoja laikytis griežto karantino politikos, nevengdamos, žmogaus teisių fanų nuomone, ir kai kurių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų.

Kitos šalys vadovaujasi filosofija, kurią pirmas aiškiai suformulavo (bet dabar jau jos išsižadėjo) JAV prezidentas D. Trumpas: „Vaistai nuo ligos neturi būti pražūtingesni už pačią ligą“ – tuo siekiant išsaugoti nuo kolapso ekonomiką. Sulig šita filosofija, pernelyg ilgai užsitęsęs ekonomikos stabdymas, atvedantis į pirmo būtinumo prekių stygių, visuomenei gali atnešti dar neigiamesnių pasekmių, nei toji priežastis, dėl kurios ekonomika buvo sustabdyta. Beje, taip manančių šalių – mažuma, o laikui bėgant, jų dar labiau mažėja. Europoje kol kas spyriojasi Švedija, Nyderlandai, iš dalies Islandija. O Anglijos premjeras, epidemijai prasidėjus aršiai neigęs karantino reikalavimus, dabar kovoja už savo gyvybę…

Lietuva, kaip visi jau supratome, pasirinko pirmąjį kovos su epidemija būdą, ir iškart į griežčiausio karantino narvelį patupdė “rizikos grupę“, kurios pagrindą sudaro senoliai arba kaip juos mandagiau vadina, senjorai. Mat, virusas su ypatinga aistra šienauja būtent juos, vyresnius nei 60 metų žmones. Todėl jau ir reklaminiai klipukai, ir žvaigždžių pasistaipymai ekrane prasideda ir baigiasi užkeikimu, skirtu vyresnio amžiaus žmonėms: saugokitės, saugokitės, nekiškite nei nosies, nei kitų kūno dalių iš namų. Maža to, tai grupei skirtą specialų kreipimąsi paskelbė ir premjeras S. Skvernelis.

Senjoras. Slaptai.lt nuotr.

Bet vietoj džiaugsmo, kažko neramu: sunku patikėti tokia staiga įsiliepsnojusia nuoširdžia ir nesavanaudiška meile senoliams šalyje, kurioje iki šiol visos vyriausybės, ir kairiosios, ir dešiniosios, ir kombinuotosios, senolius prisimindavo tik rinkimų išvakarėse, kai kovodamos už senolių balsus, susimylėdavo ir dribtelėdavo didesnį nei 10 litų ar 4 eurų priedą prie pensijos… Vienas kitas egoistiškesnis senolis net nugailėdavo, kad Seimo rinkimai nevyksta kasmet…na, gal bent kas antrus metus.

Sakote – perdedu? Bet pasižvalgykite po mūsų aukščiausios valdžios kabinetus: ar daug ten rasite vadinamojo „rizikos amžiaus“ atstovų? Ką ten – po kabinetus… ir koridoriais pavaikščioję, tarp pulko padėjėjų ir patarėjų vargu ar sutiksite tokių, kurie savo amžiumi būtų tolygūs ar vyresni už tuos, kuriems patarinėja. O ką gali patarti trisdešimtmetis patarėjas keturiasdešimtmečiui „bosui‘?

Specialių profesinių žinių jis gal turi ir daugiau už viršininką, bet kaip suderinti žinias su visuomenės psichologija, kad valdžios idėja, potvarkis rastų ir supratimą, ir pritarimą, jaunimas nelabai išmano. Tam reikia gyvenimiškos išminties, kurią gludina ir tobulina tik pats gyvenimas metų girnose.

Bet yra kaip yra. Ir kiekvienoje padėtyje galima rausti tuneliuką į šviesą…

Įdomu, kas gi tokio yra „mūsyse“, tuose senoliuose, dėl ko taip atkakliai (gal net iki įkyrumo) visi puolė raginti mus sėdėti namuose?

Na, negalime nematyti, jog per eilę metų mumyse išvešėjo marga puokštė įvairių įpročių, kurie mums psichologiškai padėdavo pakelti amžiaus naštą, bet gali atrodyti nenaudingi ar net žalingi šiandien, kai epidemijos akivaizdoje būtent mes, vyresnieji, atsidūrėme pirmose eilės į amžinybę gretose.

Toje puokštėje ryškiausiai šviečia  įprotis reguliariai susitikti su vaikais, ypač – vaikaičiais, noras juos ne tik girdėti, bet ir matyti, glostyti ir būti paglostytiems.

Kiti senoliai, atsiprašau, senjorai, susikūrė gražią tradiciją reguliariai susitikinėti ir kuo glaudžiau bendrauti su būrelių bendraklasių, bendrakursių, bendradarbių.

Kažką ištiko laimė, gimus naujai šeimos atžalai, ar nelaimė, mirus artimam žmogui. Ir kaip čia nenuėjus, nepasidalinus džiaugsmu ar užuojauta!

Dar kiti išsiugdė įprotį kiekvieną dieną išeiti pasivaikščioti parke, apžiūrėti miesto gėlynus. O neretas, gyvenantis prie vandens telkinio, įprato pamaitinti vandens paukštelius, jau nebekalbant apie įprotį (beje, nesvetimą ir man) užbėgti į biblioteką, apsilankyti muziejuje, kultūros renginyje.

Prieš keletą metų per šv. Velykas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikintieji vėlgi kupini savo problemų. Štai Šv. Velykos  atskambina varpais, atidunda būgnais prie Žemaitijos bažnyčių… Rodos, naudodamiesi juos staiga ištikusia galimybe (ar nelaime) pabūti vieniems, be įsipareigojimų vaikams, anūkams, kaimynams, vaikystės draugams ir draugėms, katalikai ir kiti krikščionys gali glėbiais kuopti iš savęs, iš proto ir širdies visus juodulius, sąžinės priekaištus, o tuo pačiu – priekaištus artimesniems ir tolimesniesiems giminaičiams ar draugams… Bet ne. Jų neguodžia galimybė pabūti akistatoje su savo siela. Nerimsta be pamaldų, be išpažinties, be kunigo palaiminimo, be verbų, velykaičių pašventinimo!

Ir kaip nurimsi, jei tenka atsisakyti viso to, kas taip puošė  vyresnio amžiaus žmonių gyvenimus!… Todėl ne visi lengvai nurimsta. Ką ten – „lengvai“… Kai kam raginimas susivynioti tuos mielus įpročius ir laikinai padėti į sandėliuką sukelia net pyktį, agresiją. O tai, mieli senjorai, aplinkiniams yra taip pat nemalonu, kaip ir iš užsienio grįžusių budulių įžūlus nesiskaitymas su Lietuvoje priimtais sprendimais ir rekomendacijomis.

Paprastai žmogaus socialinis „bagažas“ susideda iš kelių sluoksnių, tarp kurių  reikšmingiausi yra žinios, įgūdžiai ir įpročiai. Jaunystėje, brandos amžiuje žmogus tą bagažą gausina, o gyvenimo saulėlydyje sankaupos  ima trauktis, mažėti, netgi nykti, ir tada paaiškėja, jog daugumai – žinoma, ne visiems, – žmonių kibiausias, ilgiausiai išliekantis sluoksnis yra įpročiai. O būtent įpročiams karantinas uždėjo didžiausius apribojimus, ir dėl to vyresnieji žmonės jaučia didelį psichologinį diskomfortą.

Mūsų valstybė pasirinko pragmatinį, emociškai šaltoką kovos su epidemija kelią, karantino būtinybę aiškindama ypatingu vyresniojo amžiaus žmonių „paklausumu“ virusui. Gal todėl iš sveikatos ministro A. Verygos lūpų išsprūdo ir ne itin taktiškas pasvarstymas, kad epidemijai įsisiautėjus ir susidarius tokiai padėčiai, kad, neduok Dieve, gali pristigti būtinų reanimacijos priemonių  itin sunkiems ligoniams gelbėti, medikai gali būti priversti rinktis, ką gelbėti, ar senolį, ar jauną šeimos tėvą/motiną.

Senelis ir anūkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prieš tokį paties nelabojo diktuojamą pasirinkimą ne kartą jau buvo atsidūrę Italijos, ypač Bergamo miesto medikai, ir mus jau pasiekė žinios, ką jie pasirenka… Tai, mano nuomone, yra baisiausia, ką per šitą epidemiją tenka patirti medikams, ir būtent įsipareigojimas gelbėti medikus nuo tokio nežmoniško pasirinkimo turėtų stabdyti vyresnio amžiaus žmones nuo neatsakingo, egoistiško savo įpročių puoselėjimo.

Atėjo laikas be jokių išsisukinėjimų pasakyti sau ir kitiems: saugodama(s) save, saugau tave!

Beje, besidomėdama, kaip kitose valstybėse yra grindžiama būtinybė griežtame karantine laikyti vyresniojo amžiaus žmones, aptikau ne tokį pragmatišką, kaip pas mus, bet labai humanišką, dangiškai šviesų argumentą: esą, visuomenei todėl labai svarbu išsaugoti senolius, nes būtent jie saugo ir perduoda ateities kartoms žmonijos kultūrinę atmintį!

Taigi, senoliai, senjorai, pensininkai  ar kaip ten dar mus vadina vaikų ir vaikaičių karta, aukštyn galvas: mes – ne tik didžiausią mirtingumo statistiką teikianti karta, bet ir pasaulio dvasinės kultūros lobynas, gyvoji atmintis, gyvoji istorija! Kaip rašė viena garsiausių XX a. mąstytojų, prancūzų filosofė Simone Weil, tautos praeitis, istorija  ir ją sauganti atmintis yra tai, kas sudaro tautos sielą. Atimk iš tautos praeitį – išrausi jos šaknis, išplėši sielą.

Todėl – už jūsų ir mūsų sveikatą, kad sveikame kūne jaukiai jaustųsi sveika siela!

2020.04.08; 06:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *