Rinkimai. Balsuoti. Slaptai.lt nuotr.
Šeštadienį už savivaldybių tarybas ir merus senjorai ir neįgalieji dar gali balsuoti namuose.
Tai bus paskutinė balsavimo namuose diena. Kaip informuoja Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), iš viso balsavimo namuose teisę turi daugiau kaip 571 tūkst. rinkėjų.
Apie 100 tūkstančių išreiškė pageidavimą balsuoti namuose.
Balsuoti namuose gali neįgalieji, neįgaliuosius namuose slaugantys asmenys, dėl ligos nedarbingi žmonės. Kaip ir anksčiau, taip ir šių rinkimų metu, balsuoti namuose gali rinkėjai, sulaukę 70 ir daugiau metų.
Per tris išankstinio balsavimo dienas iš viso balsavo daugiau kaip 137 tūkstančiai rinkėjų. VRK duomenimis, tai yra beveik 5,7 procento nuo bendro visų Lietuvoje balsuojančių rinkėjų skaičiaus. Raginimas balsuoti. Slaptai.lt nuotr.
Aktyviausi buvo Neringos savivaldybėje gyvenamąją vietą deklaravę asmenys. Jų balsavimo aktyvumas pasiekė beveik 29 proc. Aktyviai balsuojama ir Lazdijų rajone, čia balsuoti atvyko 13,3 proc. rinkėjų. Nedaug atsilieka Birštonas (12,6 proc.), Ignalinos rajonas (12,1 proc.).
Pasyviausi per išankstinį balsavimą buvo Kauno rajono (2,4 proc.), Panevėžio rajono (2,8 proc.), Vilniaus rajono (3 proc.) rinkėjai.
Pagrindinę rinkimų dieną – kovo 5-ąją – rinkėjai savo pilietinę valią išreikšti kviečiami į savo rinkimų apylinkes.
Dalyvauti savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose VRK registravo 13 tūkst.797 kandidatus. 433 iš jų sieks tapti savivaldybių merais.
Autobusas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Siūloma, kad vyresni nei 80 metų senjorai, neįgalieji, sergantys sunkiomis ligomis ir kitos pažeidžiamos gyventojų grupės galėtų vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais važinėti nemokamai.
Lietuvos socialdemokratų frakcijos Seime narys Linas Jonauskas įregistravo tai numatančias Transporto lengvatų įstatymų pataisas.
Projektą parengęs Seimo narys teigia, kad dėl tokios pataisos savivaldybės didelių pokyčių biudžete nepajustų, tačiau gyventojams, skaičiuojantiems kiekvieną centą, tai būtų didelė pagalba.
„Senjorai, kuriems daugiau nei 80 metų, neįgalieji, asmenys, kuriems nuolat reikalinga hemodializė, taip pat onkologinėmis ligomis sergantys žmonės, nukentėję nuo įvairių represijų, nepriklausomybės ir pasipriešinimo okupacijai kovų dalyviai ir dabar naudojasi 80 proc. lengvata, kuri taikoma transporto bilietams. Šioms grupėms priklausantys asmenys dažnai skaičiuoja paskutinį centą ir augančios maisto, energetikos, paslaugų kainos sukuria jiems dar didesnę atskirtį. Savivaldybės, kurios turės padengti likusią 20 proc. bilietų dalį, tikrai to ženkliai nepajus, o šiems žmonėms tai tikrai bus svarbi finansinė pagalba. Žmonės dėl pinigų stygiaus nebus įkalinti namuose, taip pat bus skatinama naudotis ne asmeniniu, o viešuoju transportu, taip mažinant miestų taršą“, – sako L. Jonauskas.
Pasak parlamentaro, kai kurios savivaldybės jau dabar suteikia savo gyventojams galimybę viešuoju transportu keliauti nemokamai.
„Lietuvoje daugėja savivaldybių, kurios visiems savo gyventojams mieste ir rajone viešuoju transportu siūlo važiuoti nemokamai. Tokia tvarka jau galioja Šilalėje, Plungėje, Kretingoje, Mažeikiuose, Varėnoje, Tauragėje“, – teigia L. Jonauskas.
Parlamentaras mano, kad kylant degalų kainoms, nemokamas viešasis transportas ilgainiui turėtų atsirasti visiems didžiųjų miestų gyventojams.
„Didžiausias pokytis įvyktų, įgyvendinus nemokamą viešąjį transportą Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose didžiuosiuose miestuose, kuriuose itin didelis automobilizacijos lygis bei transporto keliama tarša. Pažiūrėkime į Taliną. Estijos sostinę viešojo transporto bilietas ir kiti sprendimai pavertė vienu iš švariausią orą turinčių Europos miestų. Vilnius neseniai pateko tarp 100 Europos miestų, kurie iki 2030 metų taps poveikio klimatui nedarančiais miestais. Be viešojo transporto pertvarkos to pasiekti nebus įmanoma, nes elektromobilių visi gyventojai neprisipirks“, – sako L. Jonauskas.
Kas galėtų nemokamai keliauti?
Pagal siūlomą projektą, teisę nemokamai važiuoti vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais turi: asmenys, kuriems nustatytas neįgalumo lygis, arba asmenys, iki 2005 m. liepos 1 d. pripažinti vaikais invalidais, ir juos lydintys asmenys (vienam asmeniui – vienas lydintysis); asmenys, kuriems nustatytas 0–25 procentų darbingumo lygis, asmenys, kuriems nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, asmenys, iki 2005 m. birželio 30 d. pripažinti I grupės invalidais, ir juos lydintys asmenys (vienam asmeniui – vienas lydintysis); asmenys, kuriems gydyti nuolat reikalinga hemodializė, ir juos lydintys asmenys (vienam asmeniui – vienas lydintysis), taip pat onkologinėmis ligomis sergantys asmenys; 80 metų ir vyresni asmenys.
Troleibusas. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu Seimas pritartų projektui, teisę nemokamai važiuoti (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais taip pat turėtų Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjai, kuriems nustatytas 30–55 procentų darbingumo lygis arba kuriems nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis (iki 2005 m. birželio 30 d. pripažinti II ar III grupės invalidais) dėl 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos; žuvusių Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjų šeimos nariai, nukentėję nuo 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos; pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyviai – kariai savanoriai, sukakę 70 metų ir vyresni; nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėję asmenys – politiniai kaliniai ir tremtiniai, buvę getų, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinių stovyklų kaliniai, sukakę 70 metų ir vyresni.
Siūloma, kad Transporto lengvatų įstatymo pataisos įsigaliotų 2023 sausio 1 d.
Teisingumas
Šeši iš dešimties Lietuvos gyventojų mano, kad žmogaus teisės šalyje nėra gerbiamos. Sociologinė apklausa parodė, kad daugiausiai žmogaus teisių padėtimi nepatenkinti kaimo gyventojai, pensininkai ir tautinių mažumų atstovai. Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė sako, kad diskriminavimas dėl amžiaus yra viena dažniausių skundų priežasčių, dėl kurių kreipiamasi į jos vadovaujamą instituciją, todėl iš dalies galima suprasti, kodėl būtent išvardintos visuomenės grupės dažniau neigiamai vertina žmogaus teisių padėtį.
Kaip parodė naujienų agentūros ELTA užsakymu gegužės pabaigoje – birželio pradžioje viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ vykdyta apklausa, dauguma (šeši iš dešimties – 61 proc.) suaugusių šalies gyventojų mano, kad Lietuvoje dabartiniu metu žmogaus teisės yra negerbiamos (18 proc. gyventojų atsakė, kad jos labai negerbiamos, o 43 proc. kad greičiau negerbiamos).
Dvigubai mažesnė dalis (31 proc.) apklaustųjų mano, kad žmogaus teisės yra gerbiamos (vos 1 proc. atsakė, kad jos yra labai gerbiamos, o dar 30 proc. kad greičiau gerbiamos). 8 proc. respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
Trečdalis gyventojų mano, kad reikalai šalyje gerėja
„Baltijos tyrimų“ apklausa taip pat parodė, kad beveik trečdalis (31 proc.) apklaustų suaugusių Lietuvos gyventojų atsakė, jog pastaruoju metu reikalai šalyje iš esmės krypsta į gerąją pusę, tačiau du trečdaliai (67 proc.) nurodė, kad reikalai šalyje blogėja. 2 proc. respondentų šiuo klausimu neturėjo nuomonės.
Manančių, kad šalies padėtis iš esmės krypsta į blogąją pusę, sumažėjo paklaidos ribose. Lyginant su atsakymais balandžio mėnesį, manančių, kad reikalai šalyje blogėja, sumažėjo 3 procentiniais punktais, o lyginant su gyventojų vertinimais prieš metus (pasibaigiant pirmajai COVID-19 pandemijos bangai – 2020 m. birželį), teigiančių, kad padėtis Lietuvoje krypsta į gerąją pusę, sumažėjo 3 procentiniais punktais.
B. Sabatauskaitė: pandemijos laikotarpiu daugelis susimąstė, kas yra žmogaus teisės
Lygių galimybių kontrolierė vertindama apklausos rezultatus pažymėjo, kad itin svarbu, jog žmonės apskritai atsako, kaip jie jaučiasi ir geba įvertinti žmogaus teisių situaciją šalyje. Jos nuomone, karantino laikotarpiu žmonės daug dažniau susimąstė apie teises, kuriomis iki pandemijos galėjo naudotis kiekvieną dieną, bei taip gyventi sau įprastą gyvenimą.
„Greičiausiai pandeminiu laikotarpiu nemaža mūsų dalis daugiau susimąstėme, kas yra tos žmogaus teisės, nes iki pandeminiu laikotarpiu dažnai tekdavo stebėti tendenciją, kad žmonės mano, jog žmogaus teisės yra tik kažkokiai saujelei žmonių ir dažnai nėra supratimo, kad mes iš esmės kas dieną naudojamės tomis žmogaus teisėmis. Pavyzdžiui: teise į švietimą, darbą, laisvą judėjimą, sveikatos apsaugą ir t.t.“, – Eltai kalbėjo B. Sabatauskaitė.
Jos nuomone, karantinas lėmė ne tik tai, kad žmonės pradėjo svarstyti, kokios jų teisės buvo suvaržytos šiuo laikotarpiu, tačiau apskritai pagalvoti, ar visos jų teisės būdavo užtikrinimas dar net neprasidėjus karantinui.
„Tiesiog, dėl pandemijos plitimo daugybei mūsų teisių esant apribotoms žmonėms pradėjo kilti daug daugiau klausimų ar pagrįstai yra apribotos mūsų teisės. Tam tikras supurtymas įvyko ir susimąstymas apie tas kasdienes teises ir iki pandeminiu laikotarpiu, ar tikrai aš jas visas turiu ir galiu pilnai įgyvendinti“, – sakė B. Sabatauskaitė.
Karantino metu padaugėjo skundų į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą
Pasak Lygių galimybių kontrolierės, jos vadovaujama institucija pandemijos laikotarpiu ėmė įžvelgti skundų augimo tendenciją. Kaip teigia B. Sabatauskaitė, nemažai skundų buvo susiję ir su karantino metu apribotomis veiklos galimybėmis srityse, kurių gyventojai negalėjo pasinaudoti nuotolinio darbo opcija. Tačiau išaugęs skundų skaičius, jos nuomone, greičiausiai parodo ir tai, kad žmonės nebesitaiksto su žmogaus teisių neužtikrinimu.
„Pastebime, kad daugėja skundų ir paklausimų, kreipimųsi. Tuo pačiu, reiškia, kad žmonės ieško ir nebesitaiksto, kad tos pagarbos jaučia mažiau ir su žmogaus teisių neužtikrinamumu nesitaiko, ieško sprendimų. Tuo pačiu drįsčiau sakyti, kad tam tikros grupės garsiau kalba apie savo teisių neužtikrintumą, pažeidžiamumą“, – svarstė Lygių galimybių kontrolierė.
Jaunimas ir miestų gyventojai žmogaus teisių padėtimi šalyje patenkinti labiau
„Baltijos tyrimų“ apklausa taip pat parodė, kad požiūrio, jog Lietuvoje dabartiniu metu gerbiamos žmogaus teisės, dažniau laikosi jaunimas iki 30 metų (41 proc. iš jų atsakė, kad gerbiamos), miestų gyventojai, respondentai su aukštuoju išsilavinimu, vadovai, specialistai ir tarnautojai bei besimokantis jaunimas, dešiniųjų pažiūrų respondentai.
Žmogaus teisių situacija Lietuvoje šiuo metu labiausiai yra nepatenkinti gyvenantys kaime, pensininkai bei darbininkai ir ūkininkai, rusų ir lenkų tautybių gyventojai, kairiųjų pažiūrų žmonės.
B. Sabatauskaitė nesiėmė vertinti, kodėl būtent pastarosios visuomenės grupės dažniau laikosi požiūrio, kad žmogaus teisės šalyje nėra gerbiamos. Tačiau ji pažymėjo, kad diskriminacija dėl amžiaus yra viena iš dažniausių priežasčių, dėl kurios kreipiasi žmonės.
„Daryti skubotų išvadų nedrįsčiau, bet bendrai, jeigu kalbėtumėme apie asmenų amžių, mes pastebime, kad skundai dėl diskriminacijos dėl amžiaus arba paklausimai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai tikrai yra vieni dažnesnių. Tai galima sieti su tuo, kad užimtumo srityje vyresnio amžiaus žmonės dažnai susiduria su diskrimanicija“, – aiškino Lygių galimybių kontrolierė, tuo pačiu pažymėdama, kad su diskriminacija dėl amžiaus ne retai susiduria ir jauni žmonės.
„Lygiai taip pat jauni žmonės laikomi neva nepatyrę, o kiti, suprask, jau per daug patyrusiais. Toks jausmas, lyg nebūtų tinkamo amžiaus dirbti“, – kalbėjo B. Sabatauskaitė.
Apklausa vyko 2021 m. gegužės 20 – birželio 2 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausta 1018 Lietuvos gyventojų (nuo 18 metų), apklausa vyko 112 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1proc.
Jau galima registruotis skiepui didžiausiame Vilniaus vakcinacijos centre – parodų rūmuose „Litexpo”. Šis vakcinacijos centras pradės darbą balandžio 26-ąją, pirmadienį. Jame veiks 50 vakcinavimo kabinų.
Kaip jau skelbta, nuo šeštadienio popietės kviečiami registruotis 65 metų ir vyresni vilniečiai, mokytojai, abiturientai (18 metų ir vyresni). Registruotis galima internetinėje svetainėje vakcina.vilnius.lt.
Visos kitos visuomenės grupės registruotis bus pakviestos pirmadienio popietę.
Vilniuje atidarant masinės vakcinacijos nuo COVID-19 centrą „Litexpo”, vilniečiai į jį kviečiami važiuoti specialiais, naujai sukurtais autobusų maršrutais: 100 Vakcinacijos centras „Litexpo” (Laisvės pr.-Fabijoniškės) ir 200 Vakcinacijos centras „Litexpo” (Savanorių pr.-Antakalnis.), skelbia sostinės savivaldybė.
Be to, „Litexpo” stotelėje vakcinacijos centro darbo valandomis papildomai stos 2G maršruto autobusai. Kaip visada, čia kursuos ir 21, 54 maršrutų autobusai, 13, 16, 18 maršrutų troleibusai.
Specialūs vakcinacijos centro „Litexpo” maršrutai 100 ir 200 sudaryti taip, kad užtikrintų patogų atvykimą iš tankiausiai apgyvendintų šiaurinės ir vakarinės miesto dalies rajonų. Vakcinaciją iš Šeškinės ir Karoliniškių poliklinikų nukreipiant į „Litexpo”, patogų tiesioginį atvykimą iki pat vakcinacijos centro gyventojams jau nuo pirmadienio užtikrins 100 autobusų maršrutas. Į „Litexpo” perkeliant vakcinaciją iš kitų miesto vakcinavimo centrų, gyventojai galės naudotis 200 autobusų maršrutu – planuojama, kad jis kursuos pirmoje gegužės pusėje.
Vakcinacijos centro maršrutų pavadinimus keleiviai matys autobusų švieslentėse, juose galios įprastiniai viešojo transporto bilietai. Vakcinuotis vykstančius miestiečius autobusai atveš iki pat „Litexpo” teritorijos – jie sustos netoli centro papildomai įrengtoje viešojo transporto stotelėje, Parodų gatvėje.
Autobusų tvarkaraščiai derinami su vakcinacijos centro darbo valandomis. Pirmieji specialių maršrutų autobusai į centrą atvyks 8.45, 8.50 val., paskutiniai išvyks 19.20, 19.30 val. Bendras specialių ir įprastų viešojo transporto maršrutų į „Litexpo” eismo intervalas piko metu – kas 2-5 min, o dienos metu 10-16 min.
Tvarkaraščius keleiviai matys įprastoje „Litexpo” stotelėje ir papildomoje, į kurią atveš 100 ir 200 maršrutai. Be to, tvarkaraščius nuo kitos savaitės planuojama talpinti visose specialių maršrutų stotelėse.
Vykstant į vakcinacijos centrą autobusais, kaip ir kitame viešajame transporte, būtina dėvėti apsaugines veido kaukes, sėdint ir stovint būtina laikytis ne mažesnio kaip 1 metro atstumo, dezinfekuoti rankas įlipant ir išlipant.
Įsigyti viešojo transporto bilietus galima mobiliosiose programėlėse m.Ticket ar Trafi. Besirenkantys Vilniečio kortelę gali naudotis e.savitarna: https://mano.vilniustransport.lt/. Be to, Vilniečio kortelę įsigyti ir pildyti norimais bilietais Vilniuje galima daugiau nei 280 fizinių bilietų platinimo vietų.
Maskva. Kremlius. EPA – ELTA nuotr.
Smarkiai augant Covid-19 infekcijų skaičiui, vyresnio amžiaus maskviečiams ir toliau neleidžiama palikti savo namų. Rugsėjo gale paskelbtas atitinkamas nurodymas pratęstas iki sausio 15 dienos, pranešė Rusijos sostinės meras Sergejus Sobianinas. Palikti savo namus draudžiama vyresniems nei 65 metų ir chroniškomis ligomis sergantiems žmonėms.
Ir toliau liks uždarytos vaikų laisvalaikio įstaigos. Įmonėms nurodyta, kad mažiausiai 30 proc. personalo dirbtų nuotoliniu būdu.
S. Sobianinas paskelbė, kad ir Naujieji metai šiemet galės būti švenčiami tik kaip „šeimos šventė“ – „nedideliame namiškių rate“.
Rusijoje naujų viruso atvejų skaičius kasdien muša rekordus, Ketvirtadienį pranešta apie daugiau kaip 25 400 naujų užsikrėtimų. Rekordinis ir praėjusios paros mirčių skaičius – 524.
Vien tik Maskva pranešė apie 6 075 naujus viruso atvejus, mirčių padaugėjo 73 iki 8 603.
Jau esu viešai sukalbėjęs maldą, prašydamas Apvaizdos apsaugoti mus nuo bado, karo ir tokių gelbėtoj, kurių gražūs norai ir rūpintojėlio povyza kainuoja nepalyginamai daugiau nei bandomos per prievartą įpiršti paslaugos.
Bolševikai andai bandė visiems primesti suvalstybintos laimės vaizdinį, o nenorinčius būti laimingais pagal jų įsivaizdavimą naikino kaip tarakonus. Aurelijaus Verygos ir panašių veikėjų užmačiose šiandien rūpinimosi piliečių, peržengusių 60 metų slenkstį, ideokratinis užkeikimas yra susiejamas su vyresniojo amžiaus žmonių pašalinimu iš darbo rinkos.
Trumpai tariant, šalyje, kurioje Sveikatos ministru tampa žmogus, klonuotas pagal plakatinio bolševiko pavyzdį, nesinori būti sveiku, kaip anąsyk nesinorėjo būti laimingu. Ar tai reiškia, kad pasiligojimas čia gali būti prilygintas disidentinei veiklai? Žinoma, toks sugretinimas yra juokas pro ašaras, nešvankaus isteriško pakikenimo pavyzdys. Tačiau jeigu leistumėte pratęsti, tokiu pačiu tonu dar būtų galima pridurti, kad šioje šalyje nesinori būti ir blaiviu, nes užsipylus ne taip bado akis žaliųjų valstiečių kadencijoje pro visur prasikišantis kičas, matomiausioje vietoje iškrentantys falšo įklotai.
Antai turėjau progą pastebėti, kad Ramūnas Karbauskis gali būti pavadintas politinio kičo kunigaikščiu https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-ramunas-karbauskis-kico-kunigaikstis/. Tačiau tas pats A.Veryga kičo padauginimo sferoje niekuo pirmajam nenusileidžia, čia išties tinka priežodis: toks tokį pažino ir pasivadino. Dar daugiau – A. Veryga užsimojo pralenkti patį R.Karbauskį, didelėmis kaip mirtis dozėmis pratinant visuomenę prie lėkštumo estetikos. Tam pačiam A. Verygai neužteko anąsyk pasistaipyti prieš kameras su kamufliažine uniforma, žadinant neaiškius tautos vado lūkesčius, dabar, jis, Didysis Aurelijus, pateikė dar ir medalio, skirto pažymėti medikų didvyriškumui koronaviruso metu, eskizus. Be jokios abejonės, šis ekstremaliosios situacijos suvaldymo vadovo dailės kūrinys turėtų užimti garbingiausią vietą pasaulinio kičo muziejuje, yra eksponatas Nr.1 neskonybės etalono įtvirtinimo šventėje.
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Nesunku nuspėti, kad įsibėgėjęs ir jau pradėjęs socialinės inžinerijos eksperimentus su vyresniojo amžiaus žmonėmis, A.Veryga lengvai nesustos. Dabar būtų pats laikas įsikišti opozicijai, kuo greičiau skelbiant nepasitikėjimą šiuo ministru. Kitu atveju, atsakomybe už patologinės būsenos įsivyravimą, paminant elementarias demokratijos normas, pratęsiant suvaržymus, o, karantinui pasibaigus, planuojant nustatyti kažkokį ypatingą pokarantininį laikotarpį su naujomis demokratijos sumažinimo taisyklėmis, opozicija turi pasidalinti su R.Karbauskio valdančiaisiais.
Žmogus be refleksijos, neturintis nė lašelio vaizduotės valdžios vyrutis gali ir nesuvokti to, kokią gėdą anas užtraukia šaliai pradėdamas žmonių persekiojimą dėl amžiaus, tačiau, kaip dabar atrodo man, ne mažesnį pavojų kaip žmogaus be refleksijos siautėjimas gali užtraukti bedantės, patogiai įsitaisiusios opozicijos tylėjimas.
Tačiau net ir odiozinis A.Veryga nublanksta prieš tokio neva demokratinių vertybių gynėjo, delfi.lt apžvalgininko Romo Sadausko-Kvietkevičiaus paaiškinimus, kad už tai, ko nenorėjome, ką supratome kaip nelaimę, už tai, ko nesupratome kaip valdžios kvailystes ir kiaulystes, mes, šešiasdešimtmečiai, esą liekame dar ir skolingi iki tokio lygio, kad baigtine būtybe jau nebeįmanoma bus išsipirkti per likusį gyvenimą.
Esą yra taip, kad ekonomika Lietuvoje buvo sustabdyta, visi normalūs žmonės patyrė kraupius suvaržymus, o demokratija bus laidojama ir toliau su pagreičiu dėl to, jog būtų išgelbėta vadinamųjų senjorų sveikata.
Ar nejuokaujate, ponas Romai Sadauskai-Kvietkevičiau?
Štai taip kalbėjo tikrai ne Zaratustra, o Romas Sadauskas-Kvietkevičius, galimai nuo stogo ant galvos nukritęs žmogus. Iš tiesų, kartais patyrę sunkias traumas žmonės įgyja kažką panašaus į antrąjį kvėpavimą, kitu atveju – trečiosios akies sindromą arba aiškiaregystės dovaną, kurios pavydėti galėtų net užsigrūdinęs bolševikas, su savo senojo kirpimo pilvakalbystės meno dovana nesugebantis adaptuotis taip sparčiai kaip norėtųsi prie naujų laikų papročių.
Pensininkams belieka pasikarti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip jau esu pastebėjęs nuo seno, Lietuvoje labiausiai reikėtų saugotis žmonių, kurie viešojoje erdvėje prisistato sudvigubintų pavardžių pavidalu, kaip antai Romas Sadauskas-Kvietkevičius.
Žygiuoja protestuojantys pensininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žmogus su dviguba pavarde toli gražu nėra joks ateivis, dažnai net nėra dvigubas pilietis, dviguba pavardė nereiškia, kad toks žmogus yra būtinai susidvejinęs psichiatrine to žodžio reikšme arba dviveidis, žiūrint iš moralinio kaltinimo taško. Dažnai žmogus pasivadina dviguba pavarde vien dėl to, jog netelpa įprastiniame savo kailyje, nori pasidabinti pridėtine pavarde kaip tas indėnas paukščių plunksnomis vedamas aukštojo pilotažo poreikio.
Pabandykime įsivaizduoti, kad vadintis paprasčiausiu Romu Sadausku yra pernelyg lakoniška ir banalu. Tai būtų brachilogija (gr. brachys – trumpas), t. y. logine prasme toks įvardijimas, kuris tampa neaiškiu dėl sutrauktumo, perdėto lakoniškumo. Be to, prasikiša ne pati gražiausias asociacija, vedanti prie markizo de Sado, pagal kurio pavardę atsirado sadizmo kaip lytinio iškrypimo pavadinimas, pavyzdžio. Tačiau pasivadinus Kvietkevičiumi, visus blogus aromatus iškart nustelbia smūginė parfumerijos parduotuvės taktika, ne kitaip. Jeigu neklystu, lietuvių kalboje žodžiu „kvietkelis“ yra įvardijama gražiausių gėlių puokštė, kvietkeliu bernelis vadina savo mylimąją ir atvirkščiai.
Ar sakote, kad apie Romo Sadausko-Kvietkevičiaus pavardę taip ilgai kalbėjau iš pavydo, būdamas Čiuldė, ogi žmogumi, turinčiu tik vieną ir labai trumpą, t. y. dviejų skiemenų pavardę, kilusią iš pravardės, kai anksčiau Žemaitijoje taip būdavo pravardžiuojami neaiškiai kalbantys, t. y. čiuldantys žmonės? Tarkime, panašiai piktinasi plikiai, kai prieš jų akis neprašyti pradeda šmėžuoti pasišiaušusios ševeliūros žmonės, ar ne? Pavydas yra didelė jėga, nieko nepadarysi!
O kaip koronaviruso metu laikosi mūsų Gerovės valstybės idealas?
Kaip žinoma, kai kurios verslo šakos patyrė didelius nuostolius, kai kurios įmonės jau bankrutavo, išaugo nedarbas, tačiau būtų nuodėmė nepastebėti, kad Lietuvos valdžia deda nemenkas pastangas, siekdama amortizuoti ekonominius nuostolius. Kaip atrodo, panikuoti labai didelio preteksto čia nėra, anksčiau ar vėliau įveiksime dėl pandemijos prasidėjusį ekonomikos nuosmukį, išlipsime iš duobės, – ne pirmas kartas.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, labiau nerimauti verčia tie šalies politinės valdžios veiksmai ir iniciatyvos, kurie labai staigiai paspartino prasidėjusį demokratijos erozijos procesą, veda į demokratinės tvarkos dezintegracijos paūmėjimą. Kyla bjaurus įspūdis, kad mūsų nuostoliai demokratijos plėtotės sferoje nebus taip lengvai atstatomi kaip ūkio atgaivinimo plotmėje, galimas daiktas, demokratijos nuostoliai gali pastūmėti šalį į ilgalaikį moralinį ir politinį kolapsą.
Imkime vieną pavyzdį iš daugybės, nešvankiai prasikišančių. Sauliaus Skvernelio vyriausybė pažadėjo saugoti vadinamųjų rizikos grupių sveikatą ilguoju būdu, zonduodama dirvą dėl to, kaip būtų galima apsunkinti žmonių, sulaukusių 60-ties metų, gyvenimą net ir pasibaigus karantinui, įpareigojant juos dėvėti apsaugos kaukes neapibrėžtu pokarantininiu laiku viešose vietose, leidžiant dirbti tik nuotoliniu būdu, kitiems sugrįžus į normalią darbo ritmiką, ir pan. Vienas dalykas yra visiems vienodos sąlygos karantino metu, kitas – segregacija dėl amžiaus, ciniškai tai pavadinant rūpinimusi senjorais. Sekant tokia sugyvulėjusių politikų logika, vadinamiesiems senjoram būtų leista viešose vietose pasirodyti tik įsisegus skambutį į nosį, taip sukūrus perspėjimo įpareigojimą apie galimo užkrato pasirodymą tarp normalių žmonių. Kaip atrodo bent man, demokratijos pakasynomis užsiėmusiems politikams rūpi apriboti šešiasdešimtmečius jau vien dėl to, kad tai yra mažiausiai vartotojiškumo bacila apsikrėtusi gyventojų kategorija, be to, ši žmonių amžiaus grupė nėra dar taip pasiligojusi, jog negalėtų generuoti pilietinių iniciatyvų. Štai, pavyzdžiui, aš planavau „Darom“ akcijos metu su bendraminčiais pabandyti išardyti asfaltuotą keliuką, vedantį į S. Skvernelio sodybą. O kaip tai būtų galima padaryti nuotoliniu būdu, a?
Senjoras. Slaptai.lt nuotr.
Apsaugok mane, Viešpatie, nuo tokių mano sveikatos saugotojų kaip S. Skvernelis ir Aurelijus Veryga. Klasikinis totalitarizmas, suvalstybinęs laimės vaizdinį, net mirtimi bausdavo žmones už tai, kad jie nenorėjo siekti didžiosios savo laimės. Savo ruožtu, kaip matome, iš nešvankumo užgimstantis kvazitotalitarizmas sveikatos apsaugos pretekstu planuoja uždaryti galimai pilietiškai aktyviausias žmonių grupes į getus, gviešiasi drastiškai apriboti jų socialinį mobilumą.
NeduokDie, kad mano sveikatos rūpintojėliu taptų toks karbauskinių laikų personažas kaip A. Veryga, brrrr …, net nupurto. Tačiau šįkart jaučiuosi turintis teisę pasakyti stipresnį žodelį apie šį politiką, kuris neseniai pareiškė, kad karantinas gali užsitęsti net visą vasarą. Nėra jokių abejonių, kad anajam buvo patikėta prazonduoti dirvą – kaip gali reaguoti žmonės, jeigu dėl valstiečių siekiamos pergalės rinkimuose į Seimą rudenį, karantinas būtų pratęstas iki pat tokių rinkimų slenksčio, žmonėms neleidžiant per vasarą nė atsitokėti?
O kaip elgsis R. Karbauskio valstiečiai, jeigu koronaviruso susirgimų skaičius jau greitai sumažės iki nulio, ar tokiu atveju valstiečiai bus verčiami iš naujo apkrėsti žmones, perimant užkrato dozes iš laboratorijų? Visi gerai supranta, kad dirbtinis karantino užtęsimas yra politinis vadinamųjų valstiečių interesas, A.Veryga iš jo šutvė supranta, kad visi tai supranta, tačiau net ir tokiu atveju nenustojama ciniškai tauzyti niekus apie visuotinį gėrį ir rūpestį žmogumi. Toks apsimetėliškumas rėžia akis ir leidžia pasakyti, kad minėtasis A.Veryga galop pasiekė savo karjeros aukščiausiąjį tašką, tapdamas didžiausiu R. Karbauskio pastumdėliu.
Gitano Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės lozungas, kaip atrodo, taip ir liks tik tuščiu lozungu jau vien dėl to esminio prieštaravimo, kad skandinaviško tipo socialinio balanso valstybės idealą čia kviečiama įgyvendinti remiantis vokiškos tvarkos pavyzdžiu, prezidento žodžiais tariant, siekiant perimti Vokietijos klestėjimą užtikrinančio sugebėjimo susitarti tarp darbdavių ir darbuotojų patirtį.
Dėl taip, t. y. pagal vokišką pavyzdį suprantamos Gerovės valstybės nėra jokio reikalo stengtis, verstis per galvą, manant, kad žmonės (darbdaviai ir darbuotojai) patys susitars, o jeigu nesusitars – jų pačių problema. Iš tiesų, Vokietijos politikai jokio Gerovės valstybės idealo neforsuoja, nežiūrint to, jog čia yra užtikrinamas aukštas žmonių pragyvenimo lygis.
Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.
Kaip darbdaviai gali susitarti su darbuotojais, geriausiai liudija tas faktas, kad mūsų laikais užsibaigė visi nesutarimai dėl darbo laiko trumpinimo.
Dar prieš keletą dešimtmečių virė diskusijos, kad neva pažangiųjų technologijų eroje atėjo metas pereiti prie keturių darbo dienų savaitėje, drauge ribojant darbo laiką iki keturių-šešių valandų per dieną. Kas atsitiko, pasikeitė iš esmės, kai dabar jau net Vakarų valstybėse yra linkstama atsisakyti darbo laiko reglamentavimo, numatant, kad tai vis labiau taps darbdavio ir darbuotojo laisvo susitarimo dalyku?
Kaip atrodo, tokią socialinę taiką visų pirma užtikrina į kraštutinį vartojimą atgręžta mūsų dienų žmogaus patirtis.
Intensyvėjanti vartojimo sparta reikalauja vis didesnės perkamosios galios, todėl pavyzdinis vartotojas, siekdamas daugiau uždirbti, privalo sparčiai suktis savo profesinėje veikloje, didindamas darbo našumą ir neretai aukodamas savo potencialiai laisvą laiką, dirbdamas viršvalandžius, ieškodamas papildomo pusės etato, ketvirčio ir pan.
Kaip atrodo, G. Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės idealas yra ne tiek kažkoks idealas, kiek sustiprėjęs pojūtis, pranešantis apie tai, kad į mūsų tyrus septynmyliais žingsniais atžirglioja vadinamoji vartotojų visuomenė su savo pažadu padaryti visus žmones laimingus per poreikių tenkinimo suintensyvinimą ir įvairovę.
Vartotojų visuomenė, nežiūrint didelio jos patrauklumo ir neatšaukiamumo, naikina pilietinę visuomenę, yra atvirkščiai proporcinga pilietinės visuomenės idealui, savo ruožtu neatsiejamai susijusiam su demokratinės visuomenės tvarkos palaikymu, civilizacinė būsena. Taip jau sutapo, kad šiandien Lietuvoje drauge pirmą kartą turime Prezidentūrą, kuri iš esmės jau yra praradusi demokratinio instituto reikšmę. Nesakau, kad šiandieninė Lietuvos prezidentūra yra tapusi Visiškai Tuščia Vieta. Jokiu būdu! Čia įsikūrė ir klesti prezidentu tapusio žmogaus didingai graži legenda, kurią galima perrišti įmantriu kaspinėliu. Tačiau demokratijos likimo požiūriu – tai išties yra Apytuštė Vieta, nežiūrint to, kad iš Prezidentūros rūmų sklinda raginimai stiprinti ir plėsti slaptųjų tarnybų veiklą, vardan tos pačios demokratijos stiprinimo.
Vartotojo refleksai ne visados pasitarnauja demokratijos gyvybingumo palaikymo labui!
Čia vertėtų bent sau užduoti tokį principinės reikšmės klausimą – ar laisvosios rinkos vartotojų visuomenė drauge yra demokratijos vartotoja, demokratinę visuomenės tvarką suprantanti kaip vartojimo produktą, ar mes, turintys teisę laisvai keliauti, turėti savo nuomonę, rinktis į mitingus, galime pavadinti save demokratijos vartotojais ta pačia maniera kaip ir tuo atveju, kai tuštiname vyno taurę, užsikąsdami rinktinio sūrio gabalėliais?
Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Niekas negalėtų užginčyti laisvosios rinkos ir demokratinės visuomenės tvarkos ryšio, tačiau, regis, padaugintume dviprasmybes, jeigu įsibėgėję pradėtume skelbti, kad demokratija yra laisvosios rinkos iškišamas produktas, kurį mes, laisvi žmonės, vartojame taip pat, kaip ir kitus laisvosios rinkos produktus iki pilnutinio pasitenkinimo. Tokiu atveju pasakius A, turėtume pasakyti ir B, kad demokratija, kaip ir bet koks kitas laisvosios rinkos produktas, yra parduodama ir perkama. Tačiau parduodama ir perkama demokratija būtų bjauri alternatyva tikrajai demokratijai, ar ne?
Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime, pagal inerciją atpažindami tokį vartojamą produktą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui, dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija arba Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartojimui produktą, kai yra piešiama tikrovė, panašesnė į tikrovę už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties yra galima tik tada, kai mes, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, o greičiau – pagiežingi, pikti ir kartais įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai.
„Baltijos tyrimų” direktorė Rasa Ališauskienė. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr. Koronaviruso sukeltos krizės kontekste valdžia daugiausiai dėmesio rodo vyresnio amžiaus žmonėms, nors labiau nukentėjęs jaučiasi jaunimas, rodo „Baltijos tyrimų” atlikta apklausa.
Bendrovės „Baltijos tyrimai“ vadovės sociologės Rasos Ališauskienės teigimu, iš apklausos metu surinktų duomenų matyti, kad ilgainiui šalyje gali formuotis neigiamos tendencijos visos visuomenės mastu: stiprėti emigracija, daugėti savižudybių. Mokslininkė neatmeta, kad šiuo metu psichologinė atmosfera taip pat kuria patogią terpę politiniams mesijams, kurių, mano sociologė, padidėjusio aktyvumo sulauksime dar rudenį vyksiančiuose rinkimuose.
Kaip rodo balandžio 28-30 dienomis „Baltijos tyrimų“ surinkti sociologiniai duomenys, dėl karantino kilusi krizė ir toliau didžiausią neigiamą įtaką daro žmonių psichologinei būsenai ir finansinei padėčiai. Jaunesni žmonės, didmiesčių gyventojai dažniau, nei kiti teigia, kad krizė neigiamai veikia tiek jų psichinę būseną, tiek finansinę padėtį bei profesinę veiklą.
Susisteminti apklausos rezultatai taip pat rodo, kad neigiamą įtaką savo psichologinei būsenai dažniausiai jaučia jaunesni nei 50 metų žmonės bei didmiesčių gyventojai. Tuo tarpu neigiamus pokyčius finansams labiausiai pajuto vyrai ir jaunesni nei 30 metų žmonės.
Moterys, miestų gyventojai ir jaunesni nei 30 metų žmonės dažniau nei kiti jaučia neigiamą krizės poveikį savo profesinei veiklai. O suprastėjusia fizine būkle dažniau skundžiasi jaunesni nei 30 metų žmonės ir miestų gyventojai.
Didžiausią stresą patiria ne pensininkai, bet jaunimas
Apklausą atlikusios bendrovės rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ vadovės teigimu, gauti duomenys rodo, kad kilusi krizė labiausiai paveikė ne vyresnius gyventojus, apie kurių apsaugą yra linkusi labiau kalbėti valdžia, bet, priešingai, – jaunimą.
„Įvertinę gyventojų atsakymus apie neigiamą krizės poveikį visoms gyvenimo sritims, matome, kad labiausiai tokį poveikį pajuto jaunesni nei 30 metų žmonės“, – teigia sociologė.
COVID-19
Anot jos, tai galima paaiškinti tuo, kad vyresnio amžiaus žmonės, viena vertus, jau yra išgyvenę ne vieną krizę ir, kita vertus, dažniausiai yra susikūrę stabilesnę finansinę situaciją.
„Buvo 1990-1992-ųjų krizė, vėliau 1998 metų bankinė krizė, po jos 2008… kitaip tariant, tai ne pirmas kartas vyresniems žmonėms, nors šis kartas ir kitoks, yra daugiau fizinių apribojimų. Tačiau galima sakyti, kad psichologiškai vyresni žmonės yra geriau pasiruošę. Kita vertus, jie mažiau pažeidžiami finansiškai“, – teigė R. Ališauskienė.
„Tuo tarpu jauniems žmonėms, – sakė sociologė, – tai primoji krizė būnant suaugusiųjų gyvenime. Taip pat dažnas jų yra pasiėmęs paskolas, neturi stabilių pajamų, turi mažų vaikų, kurie sukelia papildomų iššūkų karantino metu. Kitaip tariant, jiems sunkiau ir objektyviu, ir subjektyviu požiūriu“, – teigė ji.
Todėl, pažymėjo sociologė, tam tikras paradoksas yra tame, kad politikai pagrindinius dėmesio akcentus deda kalbėdami būtent apie vyresnio amžiaus žmones.
„Vis akcentuojamas sveikatos aspektas, kuris pavojingesnis vyriesiems žmonėms, tačiau socialiniai, profesiniai ir psichologiniai dalykai labiau veikia būtent jaunimą“, – aiškino R. Ališauskienė.
Situacija palinki atsirasti sąmokslo teorijoms ir politiniams mesijams
Vertindama šalies gyventojų emocinės būsenos tendencijas R. Ališauskienė neatmetė galimybės, kad stiprėjanti individų patiriama psichologinė bei finansinė frustracija gali virsi ir tam tikru socialiniu reiškiniu. Jos teigimu, gali kilti ir emigracijos banga, stiprėti nusivylimas politine vadžia ir atitinkamai didėti pagunda atsiduoti naujai atsiradusiems populizmą skleidžiantiems politiniams gelbėtojams.
„Tai gali skatinti ir agresyvumą, ir pykčio priepuolius. Kol kas agresija nukreipiama į artimąją aplinką: tad gali padidėti nusikalstamumas, gali daugiau atsirasti savižudybių. Kita vertus, tikėtina, kad didės emigracijos banga nors, ji gali būti ir sunkesnė dėl pandemijos. Valstybės, į kurias lietuviai tradiciškai emigruodavo, kol kas gali tiesiog neįsileisti. Tokiu atveju žmogus, susidūręs su prarasto darbo problema, su sumažėjusiomis pajamomis, nebegalės spręsti problemų, kaip jis jas buvo linkęs spręsti anksčiau“, – samprotavo sociologė.
Todėl, pažymėjo ji, nors iki rinkimų nebedaug laiko, neigiamas emocijas patiriančius gyventojus gali sutelkti pažadus žarstantys populistai.
„Tikrai gali atsirasti naujų gelbėtojų ar mesijų poreikis. Šiuo metu matome, kad yra padidėjęs sąmokslo teorijų poreikis, tam labai gera terpė yra suaktyvėję socialiniai tinklai“, – apibendrino mokslininkė.
Rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai” 2020 m. balandžio 28-30 d. atliko reprezentatyvią 18 m. ir vyresnių Lietuvos gyventojų apklausą „Covid-19 Ekspresas III“. Iš viso apklausti 536 gyventojai (CAWI metodu). Rezultatų paklaida neviršija 4,4 procentinio punkto.
M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo steigėja Kristina Čiuželienė ir fondo vadovas Marius Čiuželis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Lietuvoje švelnėjant karantino sąlygoms, o vyresnio amžiaus žmonių – pažeidžiamiausios visuomenės grupės – izoliaciją rekomenduojant tęsti kol kas neapibrėžtam laikotarpiui netgi karantinui pasibaigus, jų emocinės pagalbos skambučiai „Sidabrinėje linijoje“ pasiekė beprecedentį lygį, pažymima M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo pranešime.
„Per balandį sulaukėme net 442 naujų pašnekovų – tai daugiau nei per visus 2019 metus, ir šiuo metu „Sidabrinėje linijoje“ užsiregistravusių vyresnio amžiaus žmonių, kuriems dovanojame draugystės pokalbius ar suteikiame emocinę pagalbą, skaičius artėja prie 3 000. Absoliučiai didžioji dalis – 85 proc. – šių naujai užsiregistravusių pašnekovų skambučių buvo susiję su emocinės pagalbos poreikiais: mums skambinantys žmonės nesijaučia ramiai, išgyvena dėl esamos situacijos, ieško paguodos ir galimybės išsikalbėti“, – sakė „Sidabrinės linijos“ vadovas Marius Čiuželis.
Pasak M. Čiuželio, paskambinę vyresnio amžiaus žmonės dažniausiai guodžiasi sunkia sveikatos būkle ar tiesiog sunkiu gyvenimu, dalinasi išgyvenimais netekę artimųjų, ypač jei santykiai su jais buvo labai artimi, dabar jaučiasi tarsi netekę savo vaidmens gyvenime, niekam nebereikalingi, patiriantys didžiulę dvasinę tuštumą, savo gyvenimo beprasmiškumą. Nemaža dalis skambučių balandžio mėnesį buvo ir dėl kaimynų keliamo triukšmo, netvarkos, net jų uždarumo, bendruomeniškumo stokos, kas dar labiau didina vyresnio amžiaus žmonių atskirtį ir izoliaciją.
Apsauginės kaukės. Slaptai.lt nuotr.
„Sidabrinės linijos“ skambučių centro vadovė Kristina Čiuželienė pasakojo, kad iš viso, įskaitant ir esamus pašnekovus, balandžio mėnesį linija sulaukė daugiau nei 1 470 vienokios ar kitokios pagalbos ieškančių vyresnio amžiaus žmonių skambučių. Tai sudaro 19 proc. daugiau nei kovą ir net 116 proc. daugiau nei praėjusiųjų metų balandžio mėnesį. Apie 40 proc. visų gautų skambučių buvo susiję konkrečiai su COVID-19 pandemija, sakoma M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo pranešime. Skambinusiesiems rūpėjo sveikatos klausimai (ką daryti, jeigu pradėjau kosėti?, kaip susisiekti su savo gydytoju?, kaip įsigyti vaistų? ir pan.), klausimai dėl karantino (kada baigsis?, ar tikrai reikia dėvėti kaukes?, ar galiu eiti į lauką? ir pan.), fizinės pagalbos poreikiai (maisto pristatymai ir pan.), finansiniai klausimai (kaip sumokėti komunalinius mokesčius?, ar laiku gausiu pensiją?, kas ją atneš? ir pan.).
Reguliarūs draugystės pokalbiai su bendraminčiu („Sidabrinės linijos“ savanoriu ar kitu vyresnio amžiaus pašnekovu) balandį taip pat pasiekė iki tol neregėtą mastą: per mėnesį įvyko net 1 945 tokie pokalbiai (24 proc. daugiau nei kovą, 105 proc. daugiau nei 2019 m. balandžio mėn.), kurie truko daugiau nei 65 500 minučių (atitinkamai, +33 proc. ir +148 proc.). Iš viso balandžio mėnesį bendravo net 661 pašnekovų poros (atitinkamai, +18 proc. ir +68 proc.).
„Gyvenant karantino sąlygomis dėl sumažėjusio socialinio aktyvumo, silpstančių fizinių jėgų, baimės dėl savo sveikatos ir pasitikėjimo savimi stokos vyresnio amžiaus žmonės tampa psichologiškai dar labiau pažeidžiami, todėl jiems itin reikalingas ypatingas dėmesys, jų priimamų sprendimų ar elgsenos patvirtinimas. Mūsų pašnekovai dar turi vilties ir jėgų kabintis į gyvenimą, nors šiuo metu jiems yra labai sunku. Neretas pripažįsta ir net pasidžiaugia, kad po pokalbio „Sidabrinėje linijoje“ jaučia palengvėjimą, jėgų antplūdį, jiems išauga savivertė ir saugumo jausmas. O tai ir yra pagrindinė mūsų kasdienio darbo misija“, – sakė K. Čiuželienė.
„Sidabrinės linijos“ medicinos psichologė Justina Belevičienė pabrėžia, kaip svarbu užtikrinti nuolatinį bendravimą saugiais būdais, nuotoliniu būdu, telefonu. „Užklupus nerimui ar išgyvenimams yra lengviau pasikalbėti su nepažįstamais ar mažiau pažįstamais žmonėmis, bendraamžiu, dvasiniu konsultantu, specialistu. Bendravimas padeda sumažinti nerimo jausmą, išlikti pozityviai nusiteikusiam, išbūti visą karantiną“, – teigė „Sidabrinės linijos“ psichologė. Vilnius karantino metu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo įkurta „Sidabrinė linija“ – tai draugystės pokalbiai ir emocinė pagalba telefonu 8 800 800 20 vyresnio amžiaus žmonėms. „Sidabrinė linija“ siūlo galimybę turėti telefoninį draugą, su kuriuo galima reguliariai kalbėtis dominančiomis temomis, aptarti aktualijas ar tiesiog pasišnekučiuoti. „Sidabrinėje linijoje“ vyresniojo amžiaus žmonės gali ne tik nemokamai bendrauti tarpusavyje ar su savanoriais, bet jiems suteikiama ir emocinė pagalba bei dvasinis konsultavimas.
Iš viso nuo veiklos pradžios 2016 metais, fondo pateiktais duomenimis, jau įvyko 48 000 pokalbių, kurių trukmė artėja prie milijono minučių, kone 3 000 „Sidabrinės linijos“ pašnekovų iš visos Lietuvos kasdien kalbina beveik 500 savanorių.
Karantinas, būtinybė saviizoliuotis labai susiaurino akimis, ausimis ir šypsenomis aprėpiamą pasaulį. Bet tai tik – pirmas įspūdis. Atsiverčiame laikraštį, įsijungiame radiją, televiziją, paspaudžiam išmanios ar nelabai išmanios plokščios dėžutės mygtuką – ir pasaulis veržte įsiveržia į mūsų namus. O kadangi iš kažkur atsirado daugiau laiko, tą pasaulį galima apžiūrėti atidžiau, neskubant, įsigilinant į tokius niuansus, kurių anksčiau lyg ir nepastebėjome.
Pavyzdžiui, pastebėjome, jog karantinas atskleidė dvi pagrindines išgyvenimo strategijos linijas, kurių laikosi dauguma virusu apsikrėtusių šalių.
Vienos šalys vėliau ar anksčiau įsipareigoja laikytis griežto karantino politikos, nevengdamos, žmogaus teisių fanų nuomone, ir kai kurių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų.
Kitos šalys vadovaujasi filosofija, kurią pirmas aiškiai suformulavo (bet dabar jau jos išsižadėjo) JAV prezidentas D. Trumpas: „Vaistai nuo ligos neturi būti pražūtingesni už pačią ligą“ – tuo siekiant išsaugoti nuo kolapso ekonomiką. Sulig šita filosofija, pernelyg ilgai užsitęsęs ekonomikos stabdymas, atvedantis į pirmo būtinumo prekių stygių, visuomenei gali atnešti dar neigiamesnių pasekmių, nei toji priežastis, dėl kurios ekonomika buvo sustabdyta. Beje, taip manančių šalių – mažuma, o laikui bėgant, jų dar labiau mažėja. Europoje kol kas spyriojasi Švedija, Nyderlandai, iš dalies Islandija. O Anglijos premjeras, epidemijai prasidėjus aršiai neigęs karantino reikalavimus, dabar kovoja už savo gyvybę…
Lietuva, kaip visi jau supratome, pasirinko pirmąjį kovos su epidemija būdą, ir iškart į griežčiausio karantino narvelį patupdė “rizikos grupę“, kurios pagrindą sudaro senoliai arba kaip juos mandagiau vadina, senjorai. Mat, virusas su ypatinga aistra šienauja būtent juos, vyresnius nei 60 metų žmones. Todėl jau ir reklaminiai klipukai, ir žvaigždžių pasistaipymai ekrane prasideda ir baigiasi užkeikimu, skirtu vyresnio amžiaus žmonėms: saugokitės, saugokitės, nekiškite nei nosies, nei kitų kūno dalių iš namų. Maža to, tai grupei skirtą specialų kreipimąsi paskelbė ir premjeras S. Skvernelis.
Senjoras. Slaptai.lt nuotr.
Bet vietoj džiaugsmo, kažko neramu: sunku patikėti tokia staiga įsiliepsnojusia nuoširdžia ir nesavanaudiška meile senoliams šalyje, kurioje iki šiol visos vyriausybės, ir kairiosios, ir dešiniosios, ir kombinuotosios, senolius prisimindavo tik rinkimų išvakarėse, kai kovodamos už senolių balsus, susimylėdavo ir dribtelėdavo didesnį nei 10 litų ar 4 eurų priedą prie pensijos… Vienas kitas egoistiškesnis senolis net nugailėdavo, kad Seimo rinkimai nevyksta kasmet…na, gal bent kas antrus metus.
Sakote – perdedu? Bet pasižvalgykite po mūsų aukščiausios valdžios kabinetus: ar daug ten rasite vadinamojo „rizikos amžiaus“ atstovų? Ką ten – po kabinetus… ir koridoriais pavaikščioję, tarp pulko padėjėjų ir patarėjų vargu ar sutiksite tokių, kurie savo amžiumi būtų tolygūs ar vyresni už tuos, kuriems patarinėja. O ką gali patarti trisdešimtmetis patarėjas keturiasdešimtmečiui „bosui‘?
Specialių profesinių žinių jis gal turi ir daugiau už viršininką, bet kaip suderinti žinias su visuomenės psichologija, kad valdžios idėja, potvarkis rastų ir supratimą, ir pritarimą, jaunimas nelabai išmano. Tam reikia gyvenimiškos išminties, kurią gludina ir tobulina tik pats gyvenimas metų girnose.
Bet yra kaip yra. Ir kiekvienoje padėtyje galima rausti tuneliuką į šviesą…
Įdomu, kas gi tokio yra „mūsyse“, tuose senoliuose, dėl ko taip atkakliai (gal net iki įkyrumo) visi puolė raginti mus sėdėti namuose?
Na, negalime nematyti, jog per eilę metų mumyse išvešėjo marga puokštė įvairių įpročių, kurie mums psichologiškai padėdavo pakelti amžiaus naštą, bet gali atrodyti nenaudingi ar net žalingi šiandien, kai epidemijos akivaizdoje būtent mes, vyresnieji, atsidūrėme pirmose eilės į amžinybę gretose.
Toje puokštėje ryškiausiai šviečia įprotis reguliariai susitikti su vaikais, ypač – vaikaičiais, noras juos ne tik girdėti, bet ir matyti, glostyti ir būti paglostytiems.
Kiti senoliai, atsiprašau, senjorai, susikūrė gražią tradiciją reguliariai susitikinėti ir kuo glaudžiau bendrauti su būrelių bendraklasių, bendrakursių, bendradarbių.
Kažką ištiko laimė, gimus naujai šeimos atžalai, ar nelaimė, mirus artimam žmogui. Ir kaip čia nenuėjus, nepasidalinus džiaugsmu ar užuojauta!
Dar kiti išsiugdė įprotį kiekvieną dieną išeiti pasivaikščioti parke, apžiūrėti miesto gėlynus. O neretas, gyvenantis prie vandens telkinio, įprato pamaitinti vandens paukštelius, jau nebekalbant apie įprotį (beje, nesvetimą ir man) užbėgti į biblioteką, apsilankyti muziejuje, kultūros renginyje.
Prieš keletą metų per šv. Velykas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tikintieji vėlgi kupini savo problemų. Štai Šv. Velykos atskambina varpais, atidunda būgnais prie Žemaitijos bažnyčių… Rodos, naudodamiesi juos staiga ištikusia galimybe (ar nelaime) pabūti vieniems, be įsipareigojimų vaikams, anūkams, kaimynams, vaikystės draugams ir draugėms, katalikai ir kiti krikščionys gali glėbiais kuopti iš savęs, iš proto ir širdies visus juodulius, sąžinės priekaištus, o tuo pačiu – priekaištus artimesniems ir tolimesniesiems giminaičiams ar draugams… Bet ne. Jų neguodžia galimybė pabūti akistatoje su savo siela. Nerimsta be pamaldų, be išpažinties, be kunigo palaiminimo, be verbų, velykaičių pašventinimo!
Ir kaip nurimsi, jei tenka atsisakyti viso to, kas taip puošė vyresnio amžiaus žmonių gyvenimus!… Todėl ne visi lengvai nurimsta. Ką ten – „lengvai“… Kai kam raginimas susivynioti tuos mielus įpročius ir laikinai padėti į sandėliuką sukelia net pyktį, agresiją. O tai, mieli senjorai, aplinkiniams yra taip pat nemalonu, kaip ir iš užsienio grįžusių budulių įžūlus nesiskaitymas su Lietuvoje priimtais sprendimais ir rekomendacijomis.
Paprastai žmogaus socialinis „bagažas“ susideda iš kelių sluoksnių, tarp kurių reikšmingiausi yra žinios, įgūdžiai ir įpročiai. Jaunystėje, brandos amžiuje žmogus tą bagažą gausina, o gyvenimo saulėlydyje sankaupos ima trauktis, mažėti, netgi nykti, ir tada paaiškėja, jog daugumai – žinoma, ne visiems, – žmonių kibiausias, ilgiausiai išliekantis sluoksnis yra įpročiai. O būtent įpročiams karantinas uždėjo didžiausius apribojimus, ir dėl to vyresnieji žmonės jaučia didelį psichologinį diskomfortą.
Mūsų valstybė pasirinko pragmatinį, emociškai šaltoką kovos su epidemija kelią, karantino būtinybę aiškindama ypatingu vyresniojo amžiaus žmonių „paklausumu“ virusui. Gal todėl iš sveikatos ministro A. Verygos lūpų išsprūdo ir ne itin taktiškas pasvarstymas, kad epidemijai įsisiautėjus ir susidarius tokiai padėčiai, kad, neduok Dieve, gali pristigti būtinų reanimacijos priemonių itin sunkiems ligoniams gelbėti, medikai gali būti priversti rinktis, ką gelbėti, ar senolį, ar jauną šeimos tėvą/motiną.
Senelis ir anūkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prieš tokį paties nelabojo diktuojamą pasirinkimą ne kartą jau buvo atsidūrę Italijos, ypač Bergamo miesto medikai, ir mus jau pasiekė žinios, ką jie pasirenka… Tai, mano nuomone, yra baisiausia, ką per šitą epidemiją tenka patirti medikams, ir būtent įsipareigojimas gelbėti medikus nuo tokio nežmoniško pasirinkimo turėtų stabdyti vyresnio amžiaus žmones nuo neatsakingo, egoistiško savo įpročių puoselėjimo.
Atėjo laikas be jokių išsisukinėjimų pasakyti sau ir kitiems: saugodama(s) save, saugau tave!
Beje, besidomėdama, kaip kitose valstybėse yra grindžiama būtinybė griežtame karantine laikyti vyresniojo amžiaus žmones, aptikau ne tokį pragmatišką, kaip pas mus, bet labai humanišką, dangiškai šviesų argumentą: esą, visuomenei todėl labai svarbu išsaugoti senolius, nes būtent jie saugo ir perduoda ateities kartoms žmonijos kultūrinę atmintį!
Taigi, senoliai, senjorai, pensininkai ar kaip ten dar mus vadina vaikų ir vaikaičių karta, aukštyn galvas: mes – ne tik didžiausią mirtingumo statistiką teikianti karta, bet ir pasaulio dvasinės kultūros lobynas, gyvoji atmintis, gyvoji istorija! Kaip rašė viena garsiausių XX a. mąstytojų, prancūzų filosofė Simone Weil, tautos praeitis, istorija ir ją sauganti atmintis yra tai, kas sudaro tautos sielą. Atimk iš tautos praeitį – išrausi jos šaknis, išplėši sielą.
Todėl – už jūsų ir mūsų sveikatą, kad sveikame kūne jaukiai jaustųsi sveika siela!
Beveik kas dieną į Lietuvos edukologijos universitetą (LEU) renkasi Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) studentai, kurie LEU patalpose rado savo namus. Garbaus amžiaus vilniečiai „kremta“ mokslus – lankosi paskaitose ir atlieka dėstytojų paskirtas užduotis.
Panašūs universitetai senjorams „dygsta“ įvairiuose Lietuvos miestuose.
Ne juokas sulaukti 100 metų… O mano garbioji kaimynė iš gretimo dvylikaaukščio Liudvika JUODIENĖ šią vasarą jau sulaukė 103 – jų!
Liepos mėnesį grupelė klubo „Lazdynų senjorai“ narių Aldona Žiupsnienė, Irena Klimienė, Monika Lukoševičienė ir šių eilučių autorius ją pasveikino su garbinga Gimimo Diena. (Klubo pirmininkas Petras Žiupsnys negalėjo dalyvauti, nes buvo išvykęs į Londoną; linkėjimus nuo jo perdavė Aldona ir mes, senjorai)…
Sovietmečiu Televizijos ir radijo komitete pirmadieniais būdavo aptariamos praėjusios savaitės televizijos ir radijo laidos. Komiteto darbuotojai, jas stebėję, jų specialiai su pieštuku rankoje klausęsi, referuodavo: pasakydavo savo nuomonę, pastebėtas klaidas, netikslumus.
Nežinau, kaip dabar Lietuvos radijuje ir televizijoje, bet turėtų būti kažkas panašaus. Žinoma, nepalyginamai geriau, profesionaliau, juk esame laisvi ir demokratiški, jokie cenzūros pančiai mūsų nevaržo! Ką norime, tą sakome, o tik paskui pagalvojame. Jeigu pastaruosiuose žodžiuose pajutote šiek tiek ironijos – neapsirikote: ironizuoju remdamasis žinomos televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės nesėkmingu pokalbiu apie “šventas karves”, o gal “atpirkimo ožius”, įvykusiu pačiame “Europos vidury”.
Senjorų suvažiavimu šiek tiek nusivyliau. Tikėjausi, kad jų susirinks tiek, kiek buvo tada, kai vyko Sąjūdžio suvažiavimas. Naiviai tikėjausi. Tiesa, tada jie dar nebuvo senjorai. Vis dėlto prabėgo 20 metų! Kai esi ubagas, ir dar senas ubagas – A.Kubiliaus labai neišgąsdinsi. Bijo jis jaunų ubagų. Senjorai neagresyvūs. Ir virvių neatsinešė, nors žadėjo, turėjo tik tiek, kiek buvo įteikta A.Kubiliui ir L.Diniui per P.Gražulio malonę. Atvažiavo žmonių iš įvairių Lietuvos vietų, bet tik simboliškai. Valdžia taip pasitvarkė, kad 15 – 20 litų kelionei – pensininkui per didelė prabanga. Deja, tik didžiulis jų “suvažiavimas” A.Kubiliui ir kitiems būtų padaręs reikiamą įspūdį, privertęs sudrebėti. Bedančiai mitingai turi būti labai dideli, visuotiniai, arba reikia badauti, pasikarti, susideginti, kad atkreiptum valdžios dėmesį.
