1951 m. balandžio pradžioje jis tapo dvigubu agentu, kontržvalgybininku. Tada jam buvo 41 metai. Tai atsitiko bare “Astor”. Inžinierius čia lankydavosi dažnai, nes tai būdavo puiki proga padiskutuoti su kolegomis.
Kai susirenka bendradarbiai, bendraminčiai, visada juk visokios kalbos baigiasi kalbomis apie darbą. Taip ir tąkart, kai inžinieriai diskutavo apie radarą, kuriamą krovininiams laivams. Inžinierių pokalbiu susidomėjo netoliese, prie dviviečio staliuko, sėdėjęs Aleksandras Kovaliovas, Sovietų Sąjungos delegacijos JTO antrasis sekretorius, žvalgas profesionalas.
Nuo tada A.Kovaliovas tapo inžinieriaus šešėliu, vogčiom stebėjo jį gatvėje, kituose restoranuose šeimos aplinkoje ir nusprendė, kad šiam vidutinio amžiaus vyrui pinigai būtų ne pro šalį. Daug uždirba, bet daug ir išleidžia.
1951 m. balandžio 26 d. A.Kovaliovas su inžinieriumi “atsitiktinai” susitiko restorane Leik Saksese. A.Kovaliovas prisėdo prie staliuko, kur sėdėjo inžinierius, po darbo užėjęs išgerti. Jie buvo dviese. Susipažino. Inžinierius prisiminė šį vyriškį, kai jis anąkart sėdėjo “Astoro” bare, tačiau apie tai neužsiminė. Kodėl rusui parūpo su juo susipažinti, kodėl JTO diplomatas pasiūlė artimiausiu metu papietauti?
Kitą kartą jie susitiko “Taner Klok” restorane Rosline, netoli Leik Sakseso. Tada A.Kovaliovas ir atskleidė savo kortas: jums reikia pinigų, o mums – informacijos apie karinę jūrų techniką, apie laivus, apie krovininius laivus ir … jūsų kuriamą radarą.
Amerikietis, dar per pirmąjį susitikimą suabejojęs ruso nuoširdumu, nusprendė nesipriešinti, pasiūlymo neatsisakyti. Grįžęs namo, jis paskambino į FTB ir dar tą pačią dieną susitiko su dviem agentais. Nuo to momento jis tapo dvigubu agentu, iš tiesų tarnaujančiu tik vienai pusei – savo šaliai.
Trečią kartą susitikę “bendrininkai” susitarė, kada, kaip ir kam bus perduota rusus dominanti informacija. Kadangi inžinierius darbo reikalais dažnai vykdavo į Vašingtoną, geriausia paketą perduoti sostinėje, Sovietų Sąjungos pasiuntinybėje į sovietų karinio jūrų laivyno atašė rankas. Taip buvo nuspręsta.
Per vienuolika mėnesių inžinierius septynis kartus vyko į Vašingtoną ir kiekvieną kartą informaciją perduodavo Viktorui Ustinovui. Žinoma, inžinieriaus informacija negalėjo būti naudinga rusams, nes ją apdorodavo FTB.
Saugumo sumetimais rusai nusprendė susitikinėti ne Vašingtone, Sovietų Sąjungos pasiuntinybėje, o Niujorke. Amerikiečiui buvo parūpinta kamera dokumentams fotografuoti: taip saugiau, paprasčiau. Juostos ryškinti nereikia. Suvyniotą į juodą popierių ją reikia įdėti į alaus skardinę ir palikti sutartoje vietoje netoli sovietų atstovybės. A.Kovaliovas inžinieriui viską smulkiai išaiškino: kaip pranešti, kai paketas jau bus parengtas, kada ir kur jį padėti, kada ir kur inžinierius sužinos, kad paketas pasiekė “adresatą”. Apie sėkmingą operacijos pabaigą inžinierius sužinos taip. Kitą dieną jis atvyksta į “Kontinentalio” restoraną, užsisako puodelį kavos, prieina prie lentynos, kur saugoma telefonų knyga; atverčia 700 puslapį. Jeigu rusai pasiėmė “alų”, žodis “Manhetenas” lapo viršuje bus pabrauktas. Paskui bus braukiamas 710, 720 ir t.t. puslapiai.
Visus rusų veiksmus sekė FTB agentai. Jie matė, kad “alų” iš sienos išėmė vyriškis, atvykęs su sovietų atstovybės mašina, jie nufotografavo žmogų, atėjusį į restoraną pabraukti žodį “Manheten”. Tas žmogus buvo A.Kovaliovas, Sovietų Sąjungos delegacijos JTO antrasis sekretorius, žvalgas profesionalas.
Operacijos su alaus skardine tęsėsi iki 1952 m. rudens. Informacija buvo perduota šešis kartus, už kurią (taip pat ir įteiktą Vašingtone), inžinierius gavo 3500 dolerių. Beje, pinigus inžinieriaus mašinoje (kai jis tyčia užeidavo į restoraną išgerti alaus) palikdavo taip pat A.Kovaliovas.
Perdavimo sąlygos dar kartą buvo šiek tiek pakeistos. Apie jas inžinierių informavo čia jau minėtas rusų atstovybės darbuotojas V. Ustinovas. Jo pokalbį su amerikiečiu restorane įrašė FTB agentai. Pagal šią instrukciją amerikietis teikė informaciją apie Speri taikiklį, leidžiantį žymiai taikliau bombarduoti objektus, negu naudojantis Nordeno taikikliu, kuriuo sėkmingai naudotasi Antrajame pasauliniame kare. Kad ir ši informacija netiksli, tą specialistai galėtų suprasti tik turėdami visus duomenis, tik pradėję prietaisą gaminti. Iki to buvo dar toli.
A.Kovaliovo ir amerikiečio duetas baigėsi tyliai, nebuvo jokių suėmimų, teismų. Tiesiog JAV pasiuntinys JTO Henris Kebotas Lodžas 1954 m. vasario 3 d. įteikė notą, kurioje informavo Sovietų Sąjungą, kad vienas jos pilietis susektas šnipinėjant. Tai buvo Aleksandras Kovaliovas. Po savaitės, vasaro 10 d., jis išvyko namo.
Tuo pat metu buvo deportuotas Igoris Amosovas. Tai tas pats Viktoras Ustinovas, su kuriuo amerikiečių inžinierius buvo susitikęs Vašingtone, taip pat restorane, kai buvo keičiami mikrofilmų perdavimo planai. Tada FTB darbuotojai ne tik įrašė jo nurodymus amerikiečiui, bet ir jį nufotografavo.
2011.05.17
