Maždaug 40-šimt parų teks praleisti kalėjime


Print

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Benediktas Stakauskas, Rimantas Baumilas ir Viktoras Aidukas atmetė mane ginančios advokatės Liudvikos Meškauskaitės pareiškimą “dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo”.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų nutartis, mano supratimu,  keistoka. Joje išsamiau nepaaiškinta, kodėl atmestinas “nuteistojo G.Visocko gynėjos advokatės Liudvikos Meškauskaitės pareiškimas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo”.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje tiesiog dar sykį išvardinti Vilniaus miesto 1-osios Apylinkės teismo teisėjo Valerijaus Paškevič ir Vilniaus Apygardos teisėjo Stasio Lemežio vadovaujamos teisėjų kolegijos sprendimai, advokatės L.Meškauskaitės argumentai ir nurodyta, kokiais konkrečiais atvejais atnaujinamos baudžiamosios bylos. Ir – viskas. Mano manymu, nutartyje nėra svarbiausiojo dalyko: nepaaiškinta, kaip, kodėl, kuo remiantis aš įžeidžiau atsargos generolą, buvusį kandidatą į Lietuvos Respublikos prezidento postą Česlovas Jezerską, kad būčiau vertas kriminalinio nusiklatėlio statuso ir sulaukčiau maždaug 33 tūkst. litų baudos.

Čia pateikiu svarbiausius advokatės L.Meškauskaitės argumentus. Nejaugi jie nesuprantami, nejaugi jie nebado akių mūsų teisėjams?

“Baudžiamojoje teisėje nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai arba vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Teismų praktika įžeidimą kaip BK 155 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką visų pirma sieja su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t.y. siekiu paniekinti asmenį. Taigi įžeidimas padaromas tik turint tikslą kitą žmogų pažeminti. Teismai, pripažindami žurnalistą G.Visocką kaltu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neteisingai nustatė G.Visocko kaltės formą (tiesioginę tyčią). Dėl to G.Visockas buvo neteisėtai pripažintas kaltu įžeidęs Č.Jezerską ir nuteistas pagal BK 155-ojo straipsnio 1-ąją dalį. G.Visocko veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties.

Lietuvos Respublikos Konstitucija gina asmens teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kuri, kaip ir ją aiškinanti bei detalizuojanti Europos Žmogaus Teisių Konvencija (toliau – EŽTT), yra sudėtinė Lietuvos teisės dalis. Dėl šios priežasties teismas, spręsdamas baudžiamosios atsakomybės už įžeidimą klausimą, privalėjo atsižvelgti ir į EŽTT jurisprudenciją.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek iš ginčo teiginių paskelbimo konteksto, tiek iš pačių teiginių matyti, kad žurnalistas G.Visockas cituojamas mintis išsakė ne kaip konkrečią, kategorišką ir vienareikšmę informaciją apie Č.Jezerską, o su tam tikra abejone. Taigi žurnalisto G.Visocko išdėstytos mintys negalėjo būti laikomos įžeidžiančiomis Č.Jezerską. Žurnalistas nežemino ir jokiu būdu nesiekė pažeminti nukentėkjusiojo savo straipsnyje paskelbdamas ginčo teiginius. Kadangi Č.Jezerskas straipsnio paskelbimo metu ėjo itin aukštas pareigas Lietuvoje ir siekė Lietuvos prezidento posto, G.Visockas, būdamas žurnalistas, teisingai manė esant reikalinga atkreipti dėmesį į tam tikras Č.Jezersko asmenines savybes.

Baudžiamasis įstatymas buvo akivaizdžiai netinkamai pritaikytas dar ir dėl to, kad teismai, nukrypdami nuo suformuotos EŽTT ir LAT praktikos, neatsižvelgė į Č.Jezersko teisinį statusą. Apygardos teismas nutartyje visiškai neteisėtai nurodė, kad 2006 metais, kai buvo pirmą kartą publikuoti žurnalisto G.Visocko teiginiai apie Č.Jezerską, Č.Jezerskas buvo privatus asmuo. Tokia teismo išvada paneigia LR visuomenės informavimo įstatyme suformuotą viešojo asmens sąvoką, pagal kurią viešasis asmuo – tai valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje.

Tiek 2006-aisiais, tiek 2009-aisiais metais Č.Jezerskas buvo viešas asmuo. 2006-aisiais jis buvo Lietuvos Respublikos karinis veikėjas, todėl jo veikla turėjo reikšmės viešiesiems reikalams. 2009-aisiais Č.Jezerskas siekė užimti LR Prezidento postą ir dalyvavo rinkimų kampanijoje. Demokratinėje visuomenėje, vykstant įtemptai politinei kovai dėl svarbiausių valstybės pareigų, žurnalistas atlieka svarbias sargo funkcijas – jis turi pareigą supažindinti plačiąją visuomenę su kandidato į prezidento postą asmenybe ne vien jį liaupsindamas, bet taip pat atskleisdamas ir pateikdamas viešajai diskusijai neigiamus kandidato bruožus.

Tiek EŽTT, tiek LAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pačiu garbės ir orumo gynimo mastu kaip privatus asmuo. Viešasis asmuo privalo demonstruoti didesnį tolerancijos laipsnį žiniasklaidos dėmesiui. Visuotinai pripažįstama, kad iš spaudos bei žurnalistų negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o tik sąžiningo elgesio, t.y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti svarbios informacijos.

BPK 20-ojo straipsnio 3-iojoje dalyje nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, kad asmens kaltė padarius nsuikaltimą negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Tuo tarpu teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, G.Visocko kaltę pagal BK 155 straipsnio 1 dalį pripažino remdamiesi ne konkrečiais ir kategoriškais duomenimis, o prielaidomis, t.y. tikėtinais samprotavimais dėl to, kad žurnalistas savo iškeltomis versijomis apie Č.Jezerską neva galėjo primesti eiliniam skaitytojui tam tikrų abejonių dėl šio asmens asmenybės. Toks bylos duomenų vertinimas yra ydingas, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas konkretūs duomenys gali būti paneigiami tik įrodžius jų klaidingumą kitais konkrečiais duomenimis, o ne samprotavimais ir prielaidomis.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamosios bylos medžiagoje bendrojoje lietuvių kalbos ekspertizės išvadoje buvo nustatyta, kad kaltinamojo žurnalisto G.Visocko teiginiuose nepadorumo elementų neįmanoma įžvelgti, nes vartojama padorumo kriterijus atitinkanti leksika. Č.Jezerskui nebuvo pateikta jokių tiesioginių kaltinimų, kurie jį galėtų įžeisti. Skaitytojams straipsniu tiesiog sukeliama abejonių, ar pareiškėjas yra tinkamas kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus.”

Atvirai kalbant, turėjau šiek tiek vilties, kad LAT teisėjai imsis mano bylos. Juk visi LAT išaiškinimai, kas yra viešasis asmuo ir kokias teises turi žurnalistai, rašydami straipsnius apie viešuosius asmenis, palankūs būtent man, korespondentui, o ne kandidatui į Prezidento postą. Tačiau konkrečiu mano atveju LAT kažkodėl pasielgė kitaip. LAT pareiškė: “Nuteistojo G.Visocko gynėjos advokatės L.Meškauskaitės prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmesti”. Mano manymu, šis LAT teisėjų B.Stakausko, R.Baumilo ir V.Aiduko sakinys prieštaraujau oficialiems, viešiems, ne sykį skelbtiems LAT išaiškinimams, kokias teises bei pareigas turi viešieji asmenys ir žurnalistai. Kodėl tokie dvigubi standartai – sunku pasakyti.

Aišku tik tiek, kad nuo šiol žurnalistas kriminaliniu nusikaltėliu Lietuvoje gali tapti ne už tai, ką konkrečiai parašė, bet už tai, ką galbūt galėjo pamanyti “statistinis skaitytojas, perskaitęs jo rašinį”. Spaudos laisvė Lietuvoje ima akivaizdžiai šlubuoti. Štai tik nedidelis pavyzdys. Kadaise teisėjas Stasys Lemežis, tas pats, kuris mane nubaudė, buvo pakliuvęs į autoavariją ir atsisakė tikrintis, ar yra blaivus. Sakykit, kaip šį faktą galėtų traktuoti statistiniai skaitytojai, jei tai aprašyčiau savo internetinėje svetainėje? Man regis, įvairiausiai. Žinoma, atsirastų tokių, kurie teisėją S.Lemežį laikytų absoliučiai sąžiningu, principingu, jokių žalingų įpročių neturinčiu Temidės tarnu. Tačiau būtų ir tokių, kurie galbūt pamanytų, jog aprašydamas šį faktą ir pateikdamas keletą skirtingų versijų aš teisėją specialiai užgauliai įžeidžiau bei pažeminau. Juk precedentas sukurtas – tai įsižeidusio Č.Jezersko atvejis, tarsi šaukte šaukiantis: jokių nepalankių versijų skelbti negalima, nes bus smogta “statistinio skaitytojo vėzdu”. O tai bylotų, jog manęs laukia dar viena baudžiamoji byla ir naujos finansinės išlaidos. Nors faktas, jog teisėjas S.Lemežis pakliuvo į autoavariją ir atsisakė tikrintis girtumą, – neišgalvotas.

Taigi dvikovą su atsargos generolu, buvusiu kandidatu į prezidento postą Č.Jezersku Lietuvoje pralaimėjau. Kodėl pralaimėjau – kol kas sunku suvokti. Bet dar ne viskas prarasta. Lieka paskutinė viltis – Strasbūras. O kol ateis atsakymas iš Strasbūro, teks sėsti į kalėjimą. Mat piniginė bauda, kurią man skyrė Vilniaus Apygardos teismas, per sunki žurnalistui, gaunančiam minimalią algą. Turiu teisę vieną baudą sumokėti … sėdėdamas kalėjime ar areštinėje. Šia galimybe žadu pasinaudoti. Artimiausiu metu bus išsiųsti būtini prašymai tiek teismui, tiek antsoliams.

Nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas.

www.lrytas.lt, www.lzs.lt ir laikraštis „XXI amžius“.

2011.05.17


Prisijunkite prie diskusijos