Kas yra alkoholis: gėris ar blogis? Klausimas nėra toks labai paprastas, kaip atrodo. Jei kažkas net nesusimąstęs atsakys, kad alkoholis – akivaizdus blogis, su juo bus labai įdomu pasišnekėti.
Greičiausiai netrukus paaiškės, kad alkoholis tikrai buvo didelis blogis to asmens arba jo aplinkos gyvenime.
Bet yra daugybė žmonių, kurie atsakys, mano manymu, teisingai. Blogis – ne pats alkoholis, o tik piktnaudžiavimas juo. Daugiausia taip galvojančių yra šalyse, kurioms alkoholizmas nekelia didelių problemų.
Lietuva praėjusių metų pabaigoje paskelbė totalų karą svaigalams. Buvo priimtos Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos, kurios mūsų valstybę padarė išskirtinę Europoje.
Šiuo metu jau įsigaliojusi įstatymo dalis yra griežta, bet gana proporcinga sudėtingai situacijai visuomenėje. Juk alkoholizmas iš tikrųjų – didžiulė Lietuvos žaizda. Tačiau keli įstatymo punktai, kurie turėtų įsigalioti nuo kitų metų, gretina Lietuvą tik su dviem pasaulio valstybėmis – Šri Lanka ir Kazachstanu. Tik šiose gana įdomios politikos šalyse alkoholio reklama draudžiama beveik absoliučiai.
Griežtas islamo požiūris į alkoholį gerai žinomas. Tuo tarpu krikščionybėje bent jau nestiprieji gėrimai visiškai priimtini. Turbūt niekas neišdrįs sakyti, kad Jėzus Kristus buvo alkoholikas, nors bendraudamas su savo mokiniais džiaugėsi vynu, kaip ir dabartiniai Viduržemio jūros šalių gyventojai.
Lietuviai, susidūrę su kokiais ispanais, negali atsižavėti jų mokėjimu vaišintis ir linksmintis neprisigėrus. To reikia mokytis. Mums – ypatingai. Todėl gėrimo kultūros puoselėjimas turi būti skatinamas, o ne priešingai.
Akivaizdūs alkoholio kontrolės politikos perlenkimai rodo, kad toli gražu ne visi tai supranta. Dabar nesigilinsiu į Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo nutarimų analizę, kuri rodo, kad visiškas alkoholio reklamos draudimas pažeidžia konstitucinį proporcingumo principą. Laikydamasis krikdemiškų pažiūrų ir gerbdamas Bažnyčios teisę dalyvauti visuomenės gyvenime, akcentuoti noriu ką kita.
Alkoholio demonizavimas nėra tinkamas krikščioniui. Tai daugiau sektantiška nuostata. Absoliutus Vyno ir alaus – kurio gamybą, beje, išpuoselėjo vienuoliai – neigimas negali būti pateisinamas jokiais proto argumentais. Kaip nepateisinamas būtų ir nuolatinis gundymas svaigintis, sklindantis iš žiniasklaidos priemonių.
Todėl grupė daugiausia dešiniųjų Seimo narių registravo įstatymo pataisas, kurios neatšaukia dabartinių griežtų alkoholio reklamos ribojimų, tačiau naikina pavojingus perlenkimus. Visų argumentų net nėra vietos išvardyti.
Visiškas reklamos draudimas visų pirma suduotų pribaigiantį smūgį per krizę ir taip nustekentai žiniasklaidai. Televizijos ir naujienų portalai būtų verčiami registruotis užsienyje. Ypač džiūgautų rusiški TV kanalai, agresyviai kovojantys dėl lietuviškos auditorijos. Todėl amžinas klausimas, kam tai naudinga, čia labai aktualus.
Lietuvos aludariams taip pat nebeapsimokėtų gaminti savų rūšių alaus, nes be reklamos jį lengvai nukonkuruotų užsienio produkcija. Jau šiuo metu kyla pavojus, kad rusiškas, ukrainietiškas ir baltarusiškas alus, kuris konkuruoja ne kokybe, o pigumu, pradeda išstumti iš rinkos lietuviškąjį alų. Ar tai mums visai nerūpi?
Šiuolaikiniu krikščionybės socialiniu mokymu nesidomintys vyskupo Motiejaus Valančiaus pasekėjai aiškiai perlenkia lazdą ir gąsdindami Bažnyčios rūstybe. Vargu ar jiems lemta tapti šventesniais už popiežių.
Dar 2007 metų rudenį Europos Parlamentas atmetė Žaliųjų frakcijos siūlymą skatinti visišką alkoholio reklamos draudimą. Šiai fundamentalistinei pataisai nepritarė ir didžiausia EP krikdemų-konservatorių frakcija.
Lietuvos Bažnyčia turi ilgą ir gerbtiną kovos su alkoholizmu tradiciją. Rusijos imperijos, o iš dalies ir sovietų laikais tai reiškė pasipriešinimą sąmoningam tautos girdymui, kurį skatino valdžia. Ir dabar pamokslai iš sakyklų prieš girtuokliavimą duoda naudos. Gražu, kai kunigai dalyvauja žmonių šventėse ir rodo jiems pavyzdį, kaip galima linksmintis neprisigėrus. Tačiau bet kokie perlenkimai yra pavojingi.
Šiuo metu galiojančios Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos draudžia bet kokią alkoholio reklamą televizijos ir radijo programose nuo 6 iki 23 valandos. Draudžiama reklama periodinių leidinių pirmuosiuose puslapiuose, o taip pat visa išorinė reklama išskyrus alų, natūralios fermentacijos vyną ir sidrą. To tikrai pakanka.
Priėmus Seime registruotą siūlymą nuo kitų metų nedrausti reklamos naktį, žiniasklaida neprarastų kelių dešimčių milijonų litų per metus. Dalį tų pinigų galima įpareigoti skirti socialinei antialkoholinei reklamai, kuri būtų transliuojama dieną. Tokia įstatymo pataisa taip pat rengiama.
Dabar tiesiog reikia ramiai pasverti visus argumentus ir niekam nepadaryti žalos. Nes gerais norais ir pragaras grįstas.
Manau, visuomenei tobulėjant netrukus galėsime pasijuokti ir iš kai kurių kitų Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų. Tarkime, tokios: „Lietuvos Respublikoje draudžiama visų formų alkoholio reklama: (…)
7) siejanti alkoholio vartojimą su stimuliuojančiomis, raminančiomis ir kitomis gydomosiomis savybėmis;“
Juk dabar šių eilučių autorius pažeistų įstatymą prisipažinęs, kad skardinė alaus prieš naktį pervargus jį gerai užmigdo. Ką jau kalbėti apie chrestomatinį Jono Jablonskio posakį „Alus gerti sveika“ ar močiučių paliktus „gydomųjų“ antpilų receptus.
Taigi pasistenkime neįeiti į istoriją kaip pati juokingiausia politikų karta. Juk jau turėjome „brendžiuku“ garsėjantį Seimo pirmininką, uždraudusį derama proga pakelti taurę šampano demokratijos šventovėje (draudimas tebegalioja), ir jo lipdukus „Įėjimas su fotoaparatais draudžiamas“ ant tualetų durų.
Kaip tik tokį elgesį reikėtų vadinti politiniu alkoholizmu. Tai – svaiginimasis turima valdžia ir piktnaudžiavimas pertekliniais draudimais. Karikatūrinė politika, kuri ne tik juokinga, bet ir pavojinga.
Nuotraukoje: straipsnio autorius parlamentaras Saulius Stoma.
2011.05.24
