“Aš sėdėjau prie vieno stalo su Brežnevu, Gromyka, kitais Politinio biuro nariais ir daug sužinojau apie šiuos žmones, Sovietų Sąjungos šeimininkus. Aš pamačiau, kaip greitai jie išsižada savo žodžių, keičia nuomonę. Supratau, kad veidmainyste ir moraliniu nuosmukiu persunkta kiekviena jų kūno lastelė. Supratau, kaip toli jie nuo liaudies, kuriai vadovauja.
Gromyka, pavyzdžiui, Maskvos gatvėmis pėsčias nėra vaikščiojęs beveik 40 metų! Ir visi kiti nebuvo geresni. Paauksuotame, pašvinkusiame ore, mirusiame Kremliuje jie įrengė savotišką muziejų, paauksuotą, bet suakmenėjusį, kaip musė gintaro gabale. Ir tie, kurie savo gyvenimą paskyrė šio muziejaus reliktų ir eksponatų išsaugojimui, bandė įdiegti sovietų liaudžiai tikėjimą sistema, paremta utopiniu mitu…
Kur kur, o Kremliuje buvo visiškai neįmanoma ieškoti tokių dalykų, kaip atvirumas, garbingumas ir tiesa”.
Tai citata iš Arkadijaus Ševčenkos (1930-1998) memuarinės knygos “Nutrūkimas su Maskva” (“Breaking with Moscow”, 1985).
A.Ševčenka – aukščiausio rango sovietų diplomatas, pasilikęs Vakaruose. Tai atsitiko 1978 metų balandžio 6 dieną. Tuo metu jis buvo Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus pavaduotojas Saugumo Taryboje.
Nusivylęs savo šalies vadovais, 1974 m. A.Ševčenka kreipėsi į amerikiečius ir pareiškė norįs ieškoti politinio prieglobsčio JAV. Jo paprašė pasilikti dirbti toliau ir teikti žvalgybinę informaciją apie Sovietų Sąjungą. Amerikos specialiosiose tarnybose jis buvo vadinamas “Endžiu”.
Kodėl būtent 1978 m. balandžio 6 d. jis nutraukė ryšius su Maskva? Kurį laiką A.Ševčenka jautė, kad yra įtariamas, sekamas. Buvęs URM saugumo tarnybos pavaduotojas, KGB pulkininkas Igoris Peretruchinas pasakojo, kad A.Ševčenką laiku įspėjo jo geras draugas iš SSRS URM (pavardė neskelbiama). Prieš išvykdamas į Niujorką šis diplomatas atsitiktinai ant vieno užsienio reikalų ministro pavaduotojo stalo perskaitė telegramą, iš kurios suprato, kad A.Ševčenka turės nemalonių reikalų su KGB. Atvykęs į Niujorką šis žmogus apie telegramą papasakojo A.Ševčenkai, kuris labai išsigando, naktį atėjo į CŽV konspiracinį butą išsiaiškinti situacijos, paskui sugrįžo į savo butą, pasiėmė kai kuriuos daiktus ir, nepažadinęs žmonos, išėjo.
A.Ševčenka buvo labai gerai informuotas SSRS diplomatas. Iš esmės jis žinojo “viską apie viską”. CŽV jis detaliai charakterizavo beveik visus aukštuosius Sovietų Sąjungos vadovus, diplomatus, KGB darbuotojus. Reguliariai papasakodavo, dėl ko L.Brežnevas nesutaria su A.Kosyginu, vertinant SSRS ir JAV santykius, kokia tikroji SSRS pozicija derybose dėl strateginės ginkluotės apribojimo, kiek Maskva galėtų nusileisti šiose derybose. Jo dėka Amerika žinojo tikrą Sovietų Sąjungos ekonominę padėtį.
Aukštas CŽV darbuotojas Oldridžas Eimsas, 1985 m. užverbuotas KGB ir 1994 m. demaskuotas, pripažino, kad A.Ševčenkai buvo prieinama pati slapčiausia informacija, CŽV jam tik pateikdavo klausimus, į kuriuos iš jo gaudavo išsamius atsakymus. A.Ševčenkos sūnus sako, kad jo tėvas Amerikai išdavė visus KGB agentus, dirbančius užsienyje, kuriuos žinojo. Tačiau šnipus, kuriuos išdavė A.Ševčenka, išsiuntė iš šalies, o tuos, kuriuos išdavė O. Eimsas, sušaudė. Pavyzdžiui, GRU generolą leitenantą D.Poliakovą, dirbusį CŽV nuo 1961 iki 1988 m. ir kitus.
“Jau 1975 – 1976 m., – rašo KGB rezidentas Niujorke J.Drozdovas, – mes jautėme, kad sovietų kolonijoje Niujorke yra išdavikas… Ratas informuotųjų susiaurėjo iki keleto žmonių. Tarp jų buvo ir A.Ševčenka”. Buvo įtariami nuolatinis SSRS atstovas prie Jungtinių Tautų O.Trojanovskis, SSRS ambasadorius JAV A.Dobryninas ir A.Ševčenka. Tačiau pastarasis ilgai turėjo galingų užtarėjų, konkrečiai – užsienio reikalų ministrą A.Gromyką. Igorio Peretruchino žiniomis, A.Ševčenka yra pasakęs: “Man nėra ko bijoti. Kol Andrejus (Gromyka) savo vietoje, man nieko neatsitiks”.
Pasakojama, kad A.Ševčenka Niujorke sau daug leisdavo: turėjo daugybę trumpalaikių ryšių su stenografistėmis, mašininkėmis, su vietinėmis ir tomis, kurios periodiškai atvažiuodavo į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijas. Teigiama, kad jis nesaikingai vartojo alkoholį.
A.Ševčenkos sūnus Genadijus Ševčenka pasakojo, kad jo motina Leongina A.Gromykos žmonai padovanojo segę su 56 briliantais, todėl tėvas ir buvo paskirtas darbui į Jungtines Tautas. Užsienio reikalų ministro žmona “ne vieną dešimtmetį turėjo didelės įtakos vyro vadovaujamojoje minsterijoje, ypač diplomatinių kadrų politikoje”. Be to, ji buvo didelė mėgėja priimti įvairias dovanas, ypač išvykose į užsienį (buvęs URM saugumo tarnybos viršininko pavaduotojas, KGB pulkininkas I.Petruchinas).
Nutraukęs ryšius su Maskva, A.Ševčenka išleido knygą, už kurią gavo milijoną dolerių; Vašingtono universitete profesoriavo, skaitė paskaitas Amerikos verslininkams, už kurias gaudavo po 20 tūkstančių dolerių. 1991 m. JAV jis jau turėjo tris didelius namus. “Didžiausias namas, kurį tėvui padovanojo CŽV, kainavo 1 milijoną dolerių ir buvo apstatytas brangiais antikvariniais baldais. Artiomas Borovikas juokais yra sakęs, kad M.Gorbačiovo vila Forose, lyginant ją su A.Ševčenkos namu, atrodo kaip tvartas. Tėvas turėjo keturių kambarių butą Kanarų salose. Visa tai kainavo daugiau kaip 2 milijonus dolerių”, – tvirtino Genadijus Ševčenka.
Ir visa tai jis prarado, iššvaistė. Kaip sūnus teigia, kalta čia jo antroji žmona, irgi atvykusi iš Sovietų Sąjungos, bei jos dukra. A.Ševčenka antrą kartą vedė 1992 m. vasario mėnesį, o 1998 m. vasario mėnesį mirė nuo kepenų cerozės nedideliame vieno kambario pustuščiame butelyje, kur buvo tik jo lova ir lentynos su mėgiamomis knygomis apie diplomatiją ir šnipus.
Tragiškai gyvenimą baigė pirmoji A.Ševčenkos žmona Leongina: ji nusižudė. Iš Niujorko į “Aerofloto” lektuvą ją įsodino pats SSRS ambasadorius JAV Anatolijus Dobryninas ir nuolatinis SSRS atstovas JT Olegas Trojanovskis. Sūnus Genadijus, suprantama, irgi turėjo didelių nemalonumų: jis buvo atleistas iš URM (dirbo Šveicarijoje), neteko turėtos materialinės gerovės, išsiskyrė su žmona. Beje, kai tik sovietai sužinojo, kad A.Ševčenka pabėgo, jo sūnų Genadijų pramanytu pretekstu iš Šveicarijos į Maskvą skubiai parlydėjo V.Rezunas, tas pats GRU majoras V.Rezunas, kuris po kelių mėnesių pasielgė taip, kaip ir A.Ševčenka (pabėgo į Angliją), o paskui V.Suvorovo vardu parašė daug demaskuojančių knygų apie Rusijos revoliuciją, prieškarį, karą ir pokarį. Leidykla “Mintis” kai kurias knygas yra išleidusi lietuvių kalba: “Paskutinė Respublika”, “Diena M”, “Kontrolė”, “Pasirinkimas”, “Valymas” ir kt.
A.Ševčenką teisė už akių Maskvoje. Teismas buvo uždaras. Nuosprendis: aukščiausia bausmė. Tačiau tiesiogine prasme Maskvos ranka jo nepasiekė.
Nuotraukoje: Arkadijaus Ševčenkos knygos „Nutrūkimas su Maskva” viršelis. Už šią knygą autoriui buvo sumokėtas vienas milijonas dolerių.
2011.05.27
