2011-05-27 daugelyje Lietuvos mokyklų nuskambėjo ne tik pirmas skambutis, bet buvo kalbama apie šalies jaunimo ateities problemas.
Nesvarbu, kuo jie yra: vieni pirmūnai ar gerai besimokančiaisiais (šiuo atveju daugiatautėje Vilniaus Senamiesčio vidurinėje mokykloje chorošistais) vadinami visuomeniški intelektualai, kiti paprasčiausi padaužos, į kuriuos praeityje žvelgiant nežinojai ką daryti: verkti ar juoktis?
Visi jie užaugo, susiformavo novatorišką požiūrį į gyvenimą, tapo suaugusiais žmonėmis. Vienas jų – dvyliktokas Denisas Telešas – teigė, kad džiaugiasi šia mokykla, nesigaili, kad tėvai jį patikėjo auklėti šios mokyklos pedagogams. Mokytojai geri, dažnai pataria skirtingais klausimais, drauge su mokiniais tiek džiaugiasi jų pasiekimais, tiek pergyvena, jei atsitinka nelaimė.
D. Telešas ketina studijuoti psichologiją Skandinavijos šalyse ar JAV. Apie aukštuosius mokslus svajoja ir Jurijus Savickis, Maksimas Semaško, Darjušas Labulis, Iraida Aleksandra Lytkina bei kt. mokiniai.
Pašnekovai apgailestavo, kad Lietuvoje yra didelė bedarbystės ir inteligentijos nuvertinimo problema, menkas užmokestis už darbą.
Teigė, kad emociniu požiūriu šiandien jis nesijautė gerai, nes artėja diena, kuomet jis turės palikti mokyklą, kuri net dvylika metų jam buvo antraisiais namais…
Šis atotrūkis kuriam laikui įstumia į tam tikrą nežinios, baimės padaryti klaidingą sprendimą ir dvejonių erdvę.
Mokytojų pareiga yra padėti apsispręsti, tačiau pirmiau reikia išmokyti atrasti save.
Ne visais atvejais dėl charakterio įvairovės pavyksta išugdyti vaiką norima linkme klasėje, todėl buvo stengiamasi kompensuoti jam tai per neformalų ugdymą. Todėl mano iniciatyva buvo surengta daugybė ekskursijų ne tik Vilniuje, bet ir po Lietuvą, lankėme muziejus, kūrėme projektus. Šios veiklos metu panaudojau asmeninius ryšius, siekiant suorganizuoti susitikimus su įdomiais žmonėmis – LR Seimo nariais, bajorais, poetais, verslininkais, inteligentijos atstovais, kad vaikai pasisemtų daugiau žinių, labiau pasitikėtų savimi, pasirinktų reikiamą veiklos kryptį. Šiuose susitikimuose dalyvavo LR Seimo nariai Kazimieras Uoka, Auksutė Ramanauskaitė Skokauskienė. Nevengė apsilankyti šalies garsenybės – sesuo Nijolė Sadūnaitė, broliai pranciškonai Andrius ir Algirdas, kurie skambino jiems gitara ir drauge šoko, žaidė tėvų ir vaikų žiburėlio metu, gėrė su jais arbatą prie vieno stalo, Lietuvos bajorijos atstovai – Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadai Undinė Nasvytytė, Jonas Ragauskas, aktorius Tomas Vaisieta, dainininkė Romualda Suchocka, kiti garsūs visuomenės veikėjai…
Žiniasklaida tai aprašė ir tai nebuvo blogai suvokiant, kad visa tai ne visada buvo chronologiškai savalaikiu dalyku. Be jokios abejonės, tai davė teigiamos įtakos jų dvasingumui, išprusimui santykiuose su žmonėmis, skatino susidomėjimą Lietuvos istorija, meilę Tėvynei ir gamtai, pagarbą šeimai.
Organizavome parodas ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų. Atsirado mokyklos muziejaus įsteigimo, bei mokyklos metraščio vedimo poreikis. Buvo sukurta daugybė kitų svarbių renginių – Vilniaus dienos paminėjimas, vaiduoklių medžioklė Bajorų rūmuose…
Tikime, kad tai buvo maža, kupina pagarbos ir meilės sėklelė, kuri tikrai sudygs, nes visa tai, ką mes kartu sukūrėme, niekur nedings. Tai išliks. Vėliau jie kitaip pažvelgs į tai…
Džiaugėmės vaikų dovanotomis gėlėmis ir jų sukurtu popieriniu, paskutinį skambutį simbolizuojančiu medaliu, kurį jie mums prisegė prie drabužių…
Paskutiniojo skambučio, tuo pat metu apmąstymų šventė buvo kupina tiek džiaugsmo, tiek liūdesio ne tik mokiniams ir mokytojams. Ypatingai tai skaudi diena padoriems klasių vadovams, kurie panašiai kaip ir tikri tėvai, būna daug metų greta savo auklėtinių, rūpinasi jais…
Tai akivaizdžiai vienu metu atsispindėjo abiturientų elgesyje: grojant muzikai jie sustojo prie Aktų salėje esančios scenos ir kuriam laikui nutilo.
“Šiandien pirmą kartą gyvenime gėriau raminamųjų vaistų…“, – teigė 12 A klasės auklėtoja, matematikos mokytoja Olga Šiktorova. Liūdesio veide nepavyko paslėpti ir rusų kalbos mokytojai, 12 B klasės auklėtojai Alai Mylko, kuri mylėjo savo auklėtinius tarsi mama…
“Ką aš galiu pasakyti apie savo klasės auklėtoją? Aš ją vadinu antra mama !“, – tęsė D. Telešas.
Džiaugsmu netryško ir kartu su istorijos mokytoja Gražina Kosarieva ir kt. kolegom šį renginį suorganizavusi tiksliųjų mokslų mokytoja Liubovė Tkačiuk. Ji supranta, kad šį nepavydėtinai skaudų išsiskyrimo su savo auklėtiniais jausmą jai teks išgyventi… Pergyvena, kad ženkli jų vaikų dalis pateks į nežinią nepaisant, kad daugelis pedagogų siekia padėti vaikams. Tačiau vis tiek jie klysta. Todėl sieksime palaikyti ryšį bent su dalimi buvusių mokinių, integruosime juos į savo veiklą ir sieksime padėti kitiems.
Renginyje ypatingai gražiai pasirodė pirmokai. Patys dar gerai nepažindami gyvenimo, jie perspėjo dvyliktokus apie gyvenimo klastą, prašė nepasiduoti nesėkmėms ir kovoti už būvį.
Sėkmės egzaminuose palinkėjo mokyklos direktorė Liudmila Isajeva, jos pavaduotojos Galina Mackel, Tatjana Suprunovič. L. Isajeva padėkos raštais apdovanojo ne tik teigiama prasme pasižymėjusius abiturientus, bet ir jų tėvus, kurie bendradarbiavo su pedagogų kolektyvu švietimo srityje.
Ž.Radavičiaus ir V.Isajevo nuotraukos.
Mokytoja Olga Siktorova.
12-osios A klasės mokiniai su mokytojais Žilvinu Radavičiumi, Olga Siktorova, Gražina Kosarieva.
Senamiesčio mokyklos pradinukai.
2011.05.28
