Apie korupciją, o teisingiau – kyšininkavimą, kalbama daug. Deja, nuo tų kalbų kyšininkavimo nė kiek nemažėja, priešingai, jis jau tapo lobizmu vadinamo „verslo” rūšimi.
Nepadeda ne tik kalbos, bet ir parodomieji, per TV transliuojami prasikaltusiųjų sulaikymai – kyšininkavimas kaip klestėjo, taip klesti toliau. Kai kurie apsukruoliai jau net sukūrė „teoriją”, kad šis reiškinys paplitęs visose šalyse, todėl jo neįmanoma įveikti. Nors tai – ciniškas, niekuo nepagrįstas požiūris. Pavyzdžiui, visai netoli, Norvegijoje, korupcijos praktiškai nėra. Ten net sakoma: jeigu, ko nors paprašius, valdžia tau neduos, tai net karalius nebepadės. Tai reiškia, kad sprendimas teisingas ir kitoks būti negali. Ir tokių valstybių yra ne viena.
Antra kategorija – tai valstybės, kur korupcija egzistuoja, bet su ja kovojama ne plepalais, o suėmimais, operatyviais teismais ir realiu laisvės atėmimu su turto konfiskavimu. Tokiose šalyse į kalėjimus sodina politikus, valdininkus, policininkus, prokurorus ir net teisėjus.
Suprantama, taip daroma dėl bausmės neišvengiamumo principo, bet kartu tai yra ir auklėjamoji priemonė, kuri primena, kad tokie nusikaltimai – ypač pavojingi ir todėl netoleruotini. Juk nedraugiškų šalių specialiosios tarnybos, siekdamos pajungti savo tikslams aukšto rango valstybės pareigūnus, pirmoje eilėje renka informaciją apie jų kyšinikavimo faktus. Tarp kitko, jeigu Jungtinėse Valstijose solidus verslininkas bus pagautas nemokantis mokesčių ir bus pradėtas jo teisinis persekiojimas, nuo jo visi pradės šalintis kaip nuo raupsuotojo. Kitaip tariant, jis taps atstumtuoju. Ir tai yra ilgametis visos visuomenės auklėjamojo darbo rezultatas.
Gana įdomi padėtis Lietuvoje, apie kurią galima pamanyti, kad ji yra skaidriausia valstybė pasaulyje, nes čia per tris nepriklausomybės dešimtmečius nebuvo pasodintas už grotų nė vienas teisėjas ar aukšto rango politikas bei pareigūnas. Tačiau ar, žinant mūsų įpročius, įmanoma patikėti, kad nė vienas iš jų neima kyšių? Na, nebent tik tuo atveju, jei tie kyšiai vadinami ne kyšiais, o „paskolomis” – kaip įsigudrino pavadinti įkliuvęs politikas…
Tačiau man ne mažesnį nerimą kelia tiesiog gluminantis mūsų visuomenės pakantumas panašiems reiškiniams – kaip ir pakantumas piktybiškiems mokesčių nemokėtojams. Samprata apie tokio elgesio amoralumą mūsų visuomenėje nedovanotinai išplauta. Mes kaip bendruomenė mėtomės į kraštutinumus: dažnai apkaltiname urmu visus politikus, ypač Seimo narius, kuriuos vadiname vagimis, o, atėjus rinkimams, patys renkame į valdžią abejotinos reputacijos asmenis. Viešojoje erdvėje vieną politiką žiniasklaida net ir už nedidelį prasižengimą tiesiog „drožia”, o kito milijoninio ir akivaizdžiai amoralaus šeimos verslo paprasčiausiai „nemato”. Nesupratama, kodėl mes nesukūrėme kyšininkams ir biudžeto vagims nepakantumo ir viešo pasmerkimo atmosferos – užuot tai atlikę, mes net išrenkame juos mūsų visų vardu tvarkyti bendrų valstybės reikalų. Manau, būtent visuomenės nepasiruošime atmesti tokius veikėjus ir slypi pagrindinės korupcijos egzistavimo šaknys. Žiniasklaida, turėdama galingą viešumo įrankį, šioje kovoje juo naudojasi, deja, neskaidriai. Kol čia bus vadovaujamasi principu, kad vieną mušu – nesvarbu, kaltas ar ne, o kito – neliečiu, nes jis mūsiškis, tol žiniasklaida pati bus šių reiškinių daugintoja. Manau, kad tik visiškas skaidrumas ir nešališkumas gali atkurti pastruoju metu pašlijusią „ketvirtosios valdžios”reputaciją.
Neseniai nuskambėjęs ir žiniasklaidos greitai pamirštas skandalas, susijęs su Verslo konfederacijos prezidento Valdo Sutkaus sulaikymu, verčia į šį įvykį pažvelgti atidžiau. Kad ir kaip keista, žiniasklaida į šį sulaikymą reagavo gan santūriai, net susidarė įspūdis, kad ji buvo sulaikytojo pusėje. Užuot prokuroriškai kaltinus, jam net buvo suteiktas eteris pasiteisinti. Ir labai greitai ši istorija tiesiog dingo iš žiniasklaidos akiračio. Apie tai teko pasikalbėti ir su kolegomis iš Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK). Pokalbio metu buvo išsakyta įdomi prielaida, kad oficiozinė žiniasklaida taip neapkenčia dabartinių politikų, kad jai net nesinori nukreipti publikos dėmesio nuo nuolatinių kalbų apie tai, kokie valdantieji blogi.
Deja, valdantieji šio egzamino taip pat neišlaikė ir užmynė ant to paties grėblio, ant kurio jau ne kartą lipo didieji moralizuotojai – konservatoriai: jie puolėsi lopyti lobizmo įstatymą. Didesnio kuriozo už lobizmą, kovojant su korupcija, vargu ar begali būti. Nors tai ir sunku, kviečiu įsiklausyti be nereikalingų emocijų. Lobistas – tai legalus verslininkas, kuris gauna piniginį atlygį už tai, kad „pramuša” įstatymų leidžiamoje arba vykdomojoje valdžioje jį nusamdžiusiam verslinkui ar kitam asmeniui naudingą sprendimą. Įsivaizduojate? Kas tai, jei ne legaliai įteisinta korupcija?.. Lobizmas – tai sena, ir, kiek žinau, gerokai kritikuojama JAV politinio gyvenimo tradicija. Lietuvoje, net neįsigilinęs į Europos tradiciją, šį įstatymą prastūmė ponas Andrius Kubilius po savo kelionės į JAV. Man, dirbant Seime, teko vadovauti darbo grupei ir sukaupti didžiulį kiekį informacijos, kuri leidžia daryti išvadą, kad lobizmo įteisinimas ne tik neišsprendžia korupcijos problemų, bet ir yra ydingas saviapgaulės precedentas, nes manoma, kad būtent tai ir panaikins kyšininkavimą.
Beje, jeigu tai priimtume už dogmą, tai kai kurie neskaidrūs ir neobjektyvūs žurnalistai ir turėtų būti traktuojami kaip patys didžiausi lobistai! Tačiau, kai mes tada darbo grupėje taip pareiškėme, jie ir pirmieji sukilo, kad jų mes net nebandytume liesti. Pamenu, „Lietuvos rytas” man net primetė kaltę, kad esu buvęs LPK Prezidentas. Taip, esu buvęs, ir ne tik Prezidentas. Be nereikalingo kuklumo galiu pareikšti, kad šios organizacijos įkūrimo idėja yra mano asmeniškai parsivežta dar 1988 m. pradžioje (kai Sąjūdis dar tik kūrėsi!) ir su bendraminčiais po gerų metų dar sovietų Lietuvoje realizuota. Ir jokia tai ne lobistų organizacija, o garbingų Lietuvos sūnų ir dukrų sambūris, kuris svariai prisidėjo Lietuvai iškovojant Nepriklausomybę. Apie tai byloja istoriniai šaltiniai ir betarpiški tų įvykių dalyviai ir liudininkai, kurių gretos, deja, vis labiau retėja. O kiek buvo norinčiųjų konfederaciją sunaikinti ir suniekinti, bet šis kūdikis sėkmingai gyvuoja jau 31 metus ir, seniai išaugęs iš vystyklų, stengiasi kurti geresnę bei teisingesnę Lietuvą.
Sprendimų priėmėjai, kokiais yra Prezidentas, Seimo nariai arba ministrai, prieš priimdami sprendimus (o ypač tokius, kurie įtakoja visų arba daugumos šalies gyventojų veiklą ir gyvenseną) privalo surengti plačią diskusiją ir išmintingai pasverti visus „už” ir „prieš”. Be to, tam reikia ir mokslinės anlizės, kuri leistų įvertinti esamą situaciją ir kaip ji pasikeis po vienų ar kitų teisės aktų atsiradimo ar pakeitimo. Net LR Konstitucija numato, kad valstybės suverenas ar, kitaip tariant, šeimininkas yra Tauta. Ji valdo arba tiesiogiai, ypatingais atvejais – per referendumus, arba per Tautos išrinktus atstovus. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad visi Lietuvos valstybės piliečiai, politikai, verslininkai, darbininkai, mokslininkai, menininkai ir kiti asmenys turi teisę dalyvauti teikiant siūlymus ir diskutuoti apie ruošiamus sprendimus. Tai jie gali padaryti tik bendraudami.
Bendravimas vadovaujantis lobizmo įstatymu leidžia man, užsiregisravus lobistu, gauti atlygį – jeigu aš paveiksiu kurį nors sprendimo priėmėją priimti mano pinginio atlygio mokėtojui naudingą sprendimą. Tai – neoliberalų atvirai deklaruojama ideologija, kad viskas perkama ir parduodama, nes neva viskas yra prekė ar paslauga. Taip jie atstovavimą bendriems Tautos interesams suveda tik į prekinius pinginius santykius ir politiką, t.y. valstybės reikalų tvarkymą, paverčia verslu. O tai – ne kas kita, kaip įeisinta korupcija, nes, esant tokiam požiūriui, nebelieka vietos bendriems intresams – lieka tik mano asmeninė nauda, nes aš, norėdamas ją gauti, darysiu viską, kad „pramuščiau” man reikalingą sprendimą.
Diametraliai priešinga bendravimo ir pasitikėjimo kultūra kuriama Europoje, ypač Skandinavijos šalyse. Ten lobizmas neskatinamas, o puoselėjama socialinė partnerystė. Verslo organizacijos dar nuo gildijų laikų (apie 200 metų) buriasi į asociacijas (konfederacijas), mokslo, medicinos, meno, socialiniai darbuotojai, jaunimas – į taip vadinamas nevyriausybines visuomenines organizacijas. Jie diskusijų būdu išgrynina bendrus tai ar kitai socialinei grupei interesus, aktualias problemas bei numato jų sprendimo būdus. Šios struktūros bendrauja tarpusavyje – kaip pavyzdžiui, darbdaviai su profesinėmis sąjungomis ar verslo ir mokslo organizacijos. Taip yra viešai išdiskutuojami ir surandami gan išmintingi pasiūlymai, kurie teikiami sprendimų priėmėjams, t.y. politikams. Ir taip surandami šiuo metu galimi optimalūs sprendimai arba sutariama pataisyti nevykusius. Būtent taip ir plėtojama bei puoselėjama socialinė partnerystė, kuri, kas ypač svarbu, aukščiau iškelia bendrus tikslus prieš individo siekį pasipelnyti bet kokia kaina.
Anksčiau jau teko rašyti, kad, dirbdamas su Skandinavijos partneriais, neblogai susipažinau su jų sėkmės istorijomis ir gan aukštu visuomenės pasitikėjimu savo politikais – kaip ir politikų aukšta elgesio kultūra, besiremiančia dialogu ir bendradarbiavimu. Išnaudodamas sukauptas mokslo ir praktikos žinias, sukūriau Skaidrumo sistemos koncepciją. Ji turėtų išsiplėtoti į visos valstybės Skaidrumo sistemą, kurios įgyvendinimui reikia priimti Skaidrumo sistemos kodeksą. Tačiau tam mūsų politikai dar nepsiruošę. Čia noriu paminėti tik vieną sudedamąją sistemos dalį, kuri gan svarbi. Siūlau atsisakyti lobizmo kaip atgyvenos ir pereiti prie modernesnių ir demokratines vertybes labiau atspindinčių socialinės partnerystės santykių.
Siekiant kuo didesnio skaidrumo, viena iš Skaidrumo sistemos sudedamųjų dalių turi tapti politikos – verslo- profesinių sąjungų – kitų socialinių grupių asocijuotų struktūrų bendradarbiavimo modelis. Tokio modelio pagrindiniai principai būtų:
- A) Asocijuotų struktūrų realus gyvybingumas ir aiški atstovaujama grupė.
- B) Politikų privalomumas tartis ir įsiklausyti bei įvertinti naudingus valstybei siūlymus.
- C) Viso bendradarbiavimo, pradedant susitikimų planavimu, jų vyksmu ir baigiant sprendimų – susitarimų priėmimu, visiškas skaidrumas ir viešumas.
- D) Išimčių atskiriems verslo subjektams ar atskiram asmeniui netoleravimas ir užkardymas.
Tai nereiškia, kad politikai ir šalies vadovai negali tartis ar susitikti su atskirais asmenimis ar jų grupėmis. Tik tai neturi būti slapta (išskyrus atvejus, kai tai susiję su šalies nacionalinio saugumo interesais) ir negali būti proteguojamos ar suteikiamos išskirtinės privilegijos vienai kompanijai ar asmeniui. Norint to išvengti, būtina pagal galimybes (vėlgi išskyrus objektyviai skubius, nenumatytus atvejus) tai viešai skelbti politiko darbotvarkėje.
Taisyklė: siekiant visos bendruomenės konsoliduotų pastangų susitarti ir kartu kurti Gerovės valstybę, priimtiniausia visų socialinių grupių bendravimo forma yra dialogas ir skaidrus viešumas. Lobizmas atmestinas kaip atgyvena, skatinanti korupciją ir negatyvius socialinius reiškinius.
Grafiškai tai būtų:
P – Vps-As-D- Vr, kur
P- politikai ar jų grupės;
Vps- viešas paskelbimas apie būsimus kontaktus( privalomas);
As – asocijuotos struktūros, būtinai deklaruojančios konkrečius atstovaujamus narius;
D – dialogas įvairiomis diskusijų, susirašinėjimo, pasiūlymų bei jų aptarimo, seminarų, konferencijų formomis;
Vr – pasiektas rezultatas, arba ne, bet būtinai viešai paskelbtas.
Šių kriterijų gali būti ir daugiau, bet, manau, svarbiausia yra principas. Susitarti, kad nėra atskiros politikų, verslo, žiniasklaidos, kultūros veikėjų ir pan. valstybės – yra vieninga valstybė Lietuva. Viskas šiame pasaulyje yra persipynę ir, kaip taisyklė, vyksta kartu. Juk politikai arba partijos nariai tuo pačiu gali būti ir verslo ar kitos socialinės sferos darbuotojai. Lygiai kaip verslininkai ir kompanijų savininkai, vadovai yra rinkėjai. Taip kad norintieji politikus visiškai atskirti nuo kitų socialinių grupių ir ypač verslininkų įtakos elgiasi neišmintingai. Valstybę sudaro jos piliečiai ir jie ją kuria, joje gyvena ir veikia. Veikia dažnai įvairiose persipynusiose sferose ir reiškiasi įvairiuose amplua. Todėl įvairių socialinių šalies gyventojų sferų bendravimas yra būtinas ir skatintinas. Šalies valdymas turi būti orientuotas į kuo platesnių gyventojų sluoksnių interesų teigiamą realizavimą ir jų bendrą veikimą siekiant bendros ir asmeninės naudos. O svarbiausia – geranoriškos, solidarios, vieningos ir teisingos visiems čia gyvenantiems visuomenės ir valstybės.Tai pasieksime supratę, kad kartu galima žymiai daugiau nuveikti, geriau ir laimingiau gyventi.
teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
2020.07.07; 17:32
