Įvairių minčių kilo pprisiminus Anatolijaus Kostiukovo straipsnį “Partinis špionažas tapo privalomas politinių technologijų elementas”, kadaise pasirodžiusį laikraštyje “Nezavisimaja gazeta”. Lietuvos žiniasklaidoje tokie straipsniai apie partijas ir jų šnipus – reti. Eiliniai žmonės (gal net eiliniai partijų nariai) beveik neįsivaizduoja, kas dedasi partijų viduje, kuo jos kvėpuoja, kokias intrigas rezga. Mažai kalbama apie perbėgėlių padarytą žalą. O juk tie skrydžiai labai kryptingi, verti ne vieno straipsnio, gal net studijos. Partijos gimsta, auga, jungiasi, skyla, miršta (kartais – negimusios), dreifuoja, keičia pavadinimą, nesikeisdamos iš vidaus…
Įdomu būtų žinoti, kokį poveikį šiems procesams turi šnipai, perbėgėliai, apsimetėliai… Juk Lietuvoje tiek daug partijų partijėlių, taigi – ir šnipų.
Jūsų dėmesiui – Anatolijaus Kostikovo straipsnis “Partinis špionažas tapo privalomas politinių technologijų elementas”:
“Skandalas partijos “Vieningoji Rusija” vykdomajame komitete padarė rimtos žalos dešiniųjų interesams. “Senajame partijos aparate, prie Bespalovo, buvo pora vaikinų, su kuriais mes bendradarbiavome. Dabar juos pašalino, ir mes likome be agentūros”, – “Nezavisimaja gazeta” apžvalgininkui konfidencialiai tarstelėjo SPS įtakingas funkcionierius. Jo supratimu, tai labai didelis praradimas. Šiandien, esą, nė viena rimta partija neina į rinkimus neįterpusi į konkurentų štabus savo šnipų. Kitaip neįmanoma. “Votergeitas” tapo masine politine technologija, visi šnipinėja visus, svetimos akys ir ausys seka kiekvieną užrakto skylutę.
“Taip, toks reiškinys egzistuoja”, – patvirtino vienas “Jabloko” lyderių Segejus Mitrochinas. Tiesa, “jablokininkai”, jo žodžiais tariant, tokiais reikalais neužsiima. Visi partiniai darbuotojai tą būtinai pabrėžia, jų atsakymas standartinis: kitur – taip, bet mes – ne. Viešas priešiško agentūrinio tinklo demaskavimas, kurio ėmėsi komunistai – Rusijos praktikoje įvykis išimtinis. Paprastai apie tokius įkliuvimus garsiai nekalbama. Ir komunistai prabilo tik todėl, kad jų demaskuotas “šnipų tinklas”, kaip jiems pasirodė, išaugo iki antipartinio pogrindžio mąstų.
Koks tarppartinio špionažo objektas? Priešininkų žvalgybą labiausiai domina konkurentų rinkiminės kampanijos šaltiniai ir apimtys, jų neformalūs santykiai su valdžios organais, technologiniai partinių strategų ruošiniai. “Jeigu mūsų varžovas sužinos, per kokias agentūras mes skelbsime reklamą, su kokiomis SMI sudarysime bendradarbiavimo sutartis, kokius kanalus panaudosime ryšiams su regionais, mums jis gali sužlugdyti visą kampaniją, – sakė SPS vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Eugenijus Sučkovas. – Ir reklamines agentūras, ir SMI, ir ryšių kanalus galima perpirkti”.
Sergejus Mitrochinas prisiminė atsitikimus, kai konkurentai perpirko jau parengtą reklaminę produkciją, pastatydami konkurentą į padegėlio padėtį. Tačiau tai labai primityvus, net grubus darbas. Partinė žvalgyba kartais sprendžia sudėtingesnius uždavinius. Pavyzdžiui, RFKP vadovybė “iš savo šaltinių” neseniai gavo informacijos apie įdomius valdžios partijos planus. Omenyje turėti projektai “25” ir “Darja”. Pirmuoju atveju ketinta perpirkti 25 nuosaikiuosius kairiuosius vienmandačius kandidatus, kurie atstovavo taip pat ir Kompartiją. Paskui prie jų pridėjo dešimt nepriklausomųjų, ir buvo galima sudaryti pilnavertę proprezidentinės orientacijos deputatų grupę. Antras projektas, “Darja”: buvusi deputatė – komunistė Darja Mitina viename svarbiausių kanalų esą vaidins “Dorenko su sijonu”. Nutraukusi ryšius su Kompartija, Darja pasakos apie siaubingus dalykus, kuriuos jaunoji aktyvistė savo akimis stebėjo RFKP. Suprantama, sužinoję apie tokius ketinimus, komunistai savo agentams pavedė nustatyti kandidatus, pasirengusius parsiduoti, išsiaiškinti, kas ir kur rengia Mitinos televizijos premjerą, ir, jeigu gandai pasitvirtintų, šias grėsmes likviduoti.
Mitrochino nuomone, šnipinėjimo prasme ypač bejėgiai būdavo regioniniai rinkiminiai štabai ir kandidatai iš vienmandačių apygardų. Centriniuose štabuose yra kažkas panašaus į saugumo tarnybas, o regioniniai filialai patikimos apsaugos paprastai neturėdavo. Beje, patikimų skydų dažnai neturi ir centriniai štabai. Plyšių, per kuriuos gali “nutekėti” tarnybinė informacija, labai daug – visų neužtaisysi. “NG” pašnekovai šnipus skirstė į “pasiųstus” ir “perpirktus” ir minėjo keletą jų “įterpimo” kanalų. “Perpirktieji” – tai paprastai morališkai netvirti partinių aparatų darbuotojai arba reklaminių agentūrų darbuotojai, pasamdyti darbui rinkiminės kampanijos metu. Šioje kompanijoje pastebėti ir žurnalistai, kurie naudodavosi draugiškais neprofesiniais santykiais su tų ar kitų partijų lyderiais. “Pasiųstuosius” patogiausia būdavo “įterpti” per reklamines agentūras arba per partijų aparato struktūras. Savo agentūrinį tinklą paprastai turėdavo partiniai rėmėjai – “atverdami“ pinigines, jie prie pinigų pridėdavo ir savo “prižiūrėtojus”.
Stambūs rėmėjai dažniausiai finansuoja ne vieną partiją, todėl turi galimybę “perpilti” informaciją iš vieno štabo į kitą ir tuo pačiu nukreipti jų veiklą reikiama kryptimi. Dar lengviau tai daryti prezidento administracijos “kurmiams”, kurie, kaip manoma, veikia visuose dėmesio vertuose partiniuose štabuose.
Situacija tokia – pasirengti rinkimams slaptai nuo konkurentų, apstulbinti juos kažkokiu propagandiniu išsišokimu šiandien vargu ar įmanoma.
Portalui Slaptai.lt galėtų parengti ne vieną įdomia publikaciją apie šnipinėjimą Lietuvos politinėse partijose. Čia, žinoma, ne tokie dydžiai kaip Rusijoje, ir vis dėlto čia taip pat galima apčiuopti labai įdomių dalykų.
2011.06.12
