Rusijos specnazas Viktoro Suvorovo akimis: „Kuo daugiau kraujo, tuo geriau“


Print

Specnazo kareivis veikia priešo teritorijoje. Viena jo svarbiausių užduočių – surasti ypatingai svarbius objektus. Tam jis turi sučiupti žmones ir iš jų išgauti reikalingą informaciją. Tai, kad kareivis žino, kokiais metodais tai padaryti, abejonių nekyla. Tačiau kaip jis gali suprasti, ką sako suimtasis? Specnazo karininkas moka bent po vieną svetimą kalbą, be to, kiekvienai specnazo kuopai papildomai priklauso vertėjas, laisvai kalbantis mažiausiai dviem kitomis kalbomis. O kareivis?

Kiekvienoje mažoje grupelėje nebus vertėjo. Ši problema sprendžiama labai primityviu būdu. Kiekvienas specnazo kareivis su savimi turi paprastą žodynėlį – baltą audeklo skiautę, kurioje atspausdinta 16 eilių įvairių frazių – klausimų ir atsakymų. Pirma eilė yra rusų kalba, o toliau vertimai į anglų, vokiečių, prancūzų ir kitas europiečių kalbas.

Užtenka tik kelių minučių net ir bukiausią kareivį išmokyti susikalbėti šio skuduro pagalba. Papildomai dar kareivis išmoksta “reikalingiausius” žodžius, kaip “stok”, “pirmyn”, “atgal”, “ten”, “čia”, “dešinė”, “kairė”, “metras”, “kilometras” ir skaičius nuo 1 iki 20.

Dar apie “informacijos išgavimo metodus”. Dantų dildymas paprasta dilde priklauso prie švelniausių priemonių. Net patys paprasčiausi instrumentai, naudojami namų buityje, – laidynė, elektrinis grąžtas, pjūkliukas, naudojami žiauriausiems kankinimams. Patys suimtieji stengiasi atsakyti tiksliai ir teisingai – jie kovoja ne už savo gyvybę, bet už lengvesnę mirtį: sušaudant, pakariant ar perrėžus gerklę. Neišdavęs informacijos arba išdavęs neteisingą informaciją (grupės vado manymu) miršta lėta kankinio mirtimi. Šių metodų specnazas nenaudoja vien todėl, kad žmonių kankinimas jiems teiktų pasitenkinimą, bet kad jų pagalba yra užtikrinamas sėkmingas užduoties įvykdymas. Milžiniška žmonių kankinimo patirtis buvo įgyta Afganistane, o dabar sėkmingai pritaikoma Čečėnijoje.

Kitas aspektas – ugnis. Nė vienas bet kokios ginklo rūšies kareivis neturi bijoti ugnies. Specnazo kareivis sutinka ugnį dar dažniau, negu kiti kareiviai. Beveik kiekvieną dieną jis mato ugnį, galinčią grėsti jo gyvybei. Užsiėmimų metu jis šokinėja per gilų griovį, kuriame dega ugnis. Jis bėga per degančius pastatus arba liepsnojančiu tiltu, arba išilgai dviejų liepsnojančių ilgų sienų. Šis kareivis yra išmokytas bet kokiomis priemonėmis ginti save ir savo ginklo draugus nuo ugnies – voliojimu ant žemės degančių rūbų užgesinimui, ugnies užslopinimu antklode ar užmėtymu žeme.

Per savo tarnybą kareivis turi išmokti žudyti, o tai padaryti galima tik įpratus nesibjaurėti krauju. Tai specnaze pasiekiama žymiai sudėtingiau, negu pėstininkų daliniuose. Pėstininkas savo priešą nukauna ne mažiau kaip iš 200 metrų atstumo ir, be to, jis nemato savo priešo veido. Jo užduotis – tiksliai nusitaikyti, sulaikyti kvėpavimą ir nuspausti nuleistuką. Pėstininkas pratybų metu šaudo į medinį taikinį, o karo atveju – į priešą, kuris yra toli ir atrodo beveik kaip medinis taikinys. Kraujas, kurį mato pėstininkas, yra jo sužeistų ar nukautų draugų, o neretai ir jo paties. Taip papildomai kurstomas jo įniršis ir noras keršyti.

Po to pėstininkas šaudys į savo priešą be sąžinės graužimo. Specnazo kareivis savo priešą nužudo artimoje kovoje, žiūrėdamas jam tiesiai į veidą. Jis taip pat mato kraują, tačiau šis kraujas jau ne jo ir net ne jo draugų – tai gali būti visiškai nekalto žmogaus kraujas. Paprastai pėstininkų kareivis prie kraujo vaizdo pripratinamas iš lėto, o specnazui šis metodas netinka. Specnazo kareivis su dideliu kraujo kiekiu susiduria visiškai nelauktai – jis neturi rodyti baimės.

Grupė jaunų specnazo kareivių naktį aliarmo signalu pakeliami ir metami persekioti “priešą diversantą”. Oras blogas – stūgauja stiprus vėjas, kaip iš kibiro pliaupia lietus ir visur aplink neišbrendamas purvas. Kliūtys: griuvėsiai, sulaužytos pakopos, sudužę stiklai, kiaurymės sienose, virviniai tiltai per tranšėjas, o jauni kareiviai visai be kvapo, jų kojos slidinėja, o rankos suraižytos, tačiau vis tiek judama pirmyn. Tvyro bloga nuotaika – seržantai garsiai keikiasi.

Staiga įbėgama į didelį rūsį. Durys tabaluodamos vos kabo ant vyrių. Kiekvienas leidžiasi žemyn ilgu siauru koridoriumi, kol įbėga į klampų skystį. Žybteli kišeninis žibintuvėlis ir visi pamato, kad stovi … kraujyje iki kelių, iki strėnų, iki krūtinės. Ant sienų ir lubų kabo pūvantys mėsgaliai ir žarnų liekanos. Jauni kareiviai neryžtingai ima vėl brautis koridoriumi. Tada paleidžiamas didelis šuo. Dabar yra tik viena išeitis – pagreitinti tempą ir toliau pirmyn… Tačiau mokymas su pripildytu rezervuaru neturi būti tos nakties paskutinė kliūtis. Būtų didelė klaida pervaryti kareivius per rezervuarą ir užbaigti pratybas, kad kareiviai, išsivalę ginklus ir nusiprausę galėtų eiti ilsėtis. Tokiu atveju pilnas kraujo rezervuaras po kiek laiko jų atmintyje liktų tik kaip blogas sapnas.

Varginančios mokymo dalys visą laiką turi būti kartojamos be jokių pertraukų poilsiui. Pratybos tęsiamos be maisto ir vandens iki ryto, o neretai ir per dieną. Taip kareiviai įpranta niekuo nesistebėti. Kraujas ant jų rankų, ant uniformų ir jų batuose – visa tai turi tapti įprastu reiškiniu. Tą pačią dieną dar bus automatinių šautuvų ugnis, labirintas su kaulais ir šunimis. Kraujo rezervuaras tada liks atmintyje kaip visiškai įprastas dalykas žiaurios patirties serijoje. Kito mokymo metu netikslinga naudoti tokį kraujo kiekį, tačiau jo kažkiek turi būti visada. Šliaužiant pro spygliuotą vielą primėtoma paskerstų gyvulių vidurių, taip, kad kareivis būtų priverstas šliaužti tais viduriais, o ne plika žeme.

Arba kareivis iš savo kalašnikovo šaudo į taikinį – kodėl neprimėčius aplink mėsgalių? Nusileidimo parašiutu zonoje galima padėti krauju apipurkštą lėlę specnazo uniforma ir su sugadintu parašiutu. Visa tai yra standartiniai specnazo triukai – paprasti, tačiau veiksmingi. Pratinant specnazo kareivį prie kraujo neketinama jį paversti sadistu. Tai atsitinka paprasčiausiai todėl, kad kraujas yra “tik” skystis, su kuriuo jam teks “dirbti” kare. Argi specnazo kareivis gali šlykštėtis krauju? Lygiai taip pat kaip chirurgas ar gyvylių skerdėjas. Kas būtų, jeigu jie pamatę kraują juo pasišlykštėtų?

Specnazo grupės turi nugalėti daug gynybos linijų. Kiekviena grupė, kurią per pratybas “suėmė” gynėjai, yra taip apdorojama, kad iš kareivių, tiesiogine žodžio prasme, yra išmušamas noras leistis pagaunamiems. Specnazo kareiviui nuolat kalama į galvą, kad nelaisvė yra žymiai blogiau net už mirtį, tuo pat metu skiepijant, kad jo tikslas – kilnus. Pratybų metu “suimtas” ir stipriai primuštas “priešų”, o po to ir savo karininkų, specnazo kareivis nuvedamas į salę, kur parodomas Antrojo pasaulinio karo filmas apie koncentracijos stovyklų baisumus. Jeigu per kitas pratybas jis vėl pagaunamas, mušimo porcija būna žiauresnė, o filmas dar baisesnis. Taip išvystoma labai stipri antipatija bet kuriai nelaisvės formai ir toks kareivis pirmenybę teiks, specnazo supratimu, “kilniai” mirčiai. Specnazo karininkai turi užtikrinti, kad kiekvienas specnazo kareivis ekstremalioje situacijoje įvykdytų savo užduotį.

Kas yra specnazas? Galvažudžiai ar profesionalių karių, išmokytų bet kokiomis aplinkybėmis įvykdyti savo užduotį vienetas, tegul nusprendžia šio rašinio skaitytojai.

Ši ištrauka – iš Rusijos žvalgo Viktoro Suvorovo, šiandien gyvenančio Didžiojoje Britanijoje, knygos “Specnazas – viešumo paslaptys”. Išvertė Stasys Guščius.

Nuotraukoje: į Vakarus pabėgęs Rusijos žvalgybininkas Viktoras Suvorovas – Rezunas, knygos „Specnazas – viešumo paslaptys“ autorius.

2011.06.12


Prisijunkite prie diskusijos