Ketvirtus metus iš eilės Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga rengia vasaros stovyklą jaunimui.
Kaip ir praėjusiais metais, taip ir šiemet, vykdome tęstinį projektą – stovyklą „Mūsų šaknys – baltai“ Dieveniškėse. Šiais metais – pagal projektą „Baltų amatai, kultūra ir kalbos”.
Tautinio jaunimo suvažiavimai kasmet gausėja ir kokybiškėja, todėl džiaugiamės galėdami pristatyti pačią sėkmingiausią mūsų stovyklą, vykusią Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos bazėje.
Paskutinėmis liepos dienomis į „Lietuvos ašara“ vadinamas Dieveniškes susirinko apie aštuonios dešimtys asmenų, penkias dienas vykdę projekto misiją – sėti baltiškumo idėjos sėklą šiame sudėtingame krašte. Šie žmonės – stovyklos organizatoriai, lektoriai, amatininkai, įvairių pasirodymų vedėjai, stovyklos svečiai ir patys stovyklautojai, kurie susirinko iš visos Lietuvos bei Latvijos. Dalis žmonių buvo mūsų organizacijos nariai, tačiau stengėmės, kad tai būtų stovykla visiems. Tai mums puikiai pavyko, didelė dalis jaunimo buvo vietiniai dieveniškiečiai ar Šalčininkų gyventojai.
Trečiadienio popietę iš Vilniaus išvyko autobusas su stovyklautojais iš Sostinės, pradėjo rinktis vietiniai jaunuoliai, į renginį atvyko pavieniai keliautojai. Dalis stovyklautojų gyveno minėtame Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos bendrabutyje, kiti – palapinių miestelyje. Įsikūrę bei susipažinę su savo „kambariokais“, visi skubėjo į stovyklos atidarymą, kuris susilaukė didelio kiekio svečių bei žurnalistų. Stovyklautojus pasveikino mokyklos, šaulių, pasieniečių bei policijos atstovai – pastarieji mus budriai saugojo visos stovyklos metu, nors santykiai su vietiniais dieveniškiečiais ir taip buvo puikūs.
Tą patį vakarą programą pradėjo baltų karybos-rekonstrukcijos klubas „Varingis“, jų pasirodyme dalyvavo ne tik jie, bet ir patys stovyklautojai, mojavę skydais, kirviais ir kalavijais, žaidę baltiškus jėgos ir vikrumo žaidimus. Kaip ir visas penkias dienas, vakare visi susirinko prie laužo, kur bendravo su draugais, dainavo dainas ir šoko tautinius šokius. Visas dienas oras buvo puikus, todėl stovyklautojai miegodavo ramiai ir kietai – įtempta stovyklos programa nuvargindavo daugumą.
Kiekvienas rytas prasidėdavo rytine mankšta, po to visi skubėdavo į valgyklą. Reiktų tarti keletą žodžių apie tai. Įsimintiniausias daugelio stovyklautojų reiškinys renginyje – sotus, įvairus ir skanus maistas, kurį mums ruošė Dieveniškių virėjos mokyklos valgykloje. Likusį nesuvalgytą maistą perduodavome vargingai gyvenančioms vietinėms šeimoms.
„Viduramžių pasiuntiniai“ supažindino su baltų priešų ginkluote ir karyba, rekonstrukcijos ir amatų klubas „Dvargantis“ – visas dienas vedė archaiško verpimo, siuvimo, mezgimo adata, medienos drožybos ir juostų pynimo pamokas. Muzikalesnieji noriai mokėsi groti archaiškosiomis kanklėmis. Vakare atvyko ansamblis „Kūlgrinda“, kuris vedė visus į kelių kilometrų žygį ant Bečionių piliakalnio, kur buvo atliktos senovinės baltiškosios religijos apeigos.
Kitą dieną laukė žygis po Dieveniškių apylinkes, nusidriekęs apie 25 kilometrus. Grįžę žygeiviai vėl kibo į amatus, žaidė baltiškus žaidimus. Būtent LTJS stovykloje, 2008 metais Jurbarke, buvo pradėta žaisti senovinė ripka. Pagal senąsias taisykles jos niekas nežaidė jau seniai, todėl šiemet, praėjus trims metams, aptarėme, jog mūsų organizacija stipriai prisidėjo prie to, jog šis žaidimas yra žaidžiamas vis dažniau.
Visos stovyklos metu vyko latvių kalbos pamokėlės, kurių metu lektoriai mokė broliškos kalbos pagrindų. Taip pat buvo mokytasi gaminti lietuvių ir latvių taip mėgstamas riešines. Stovyklos metu užsiiminėta ir populiariosiomis sporto šakomis, pasikvietus vietinių jaunuolių buvo žaidžiamas futbolas, krepšinis, stalo tenisas. Šeštadienio vakare kelios komandos varžėsi jėgos, greičio ir komandinio darbo reikalavusiose lenktynėse-kliūčių ruože. Nugalėtojai buvo apdovanoti prizais. Paskutinį vakarą prie laužo visi jautė, jog stovykla jau artėja į pabaigą, visi stengėsi paskutinį kartą pabendrauti su čia sutiktais naujais draugais.
Rytas buvo lygiai toks pat, koks būna paskutinis kiekvienos stovyklos rytas. Visi jautė nuovargį ir liūdesį, jog baigėsi turininga ir puikiai pavykusi stovykla. Dieveniškių klebono kvietimu surengėme trispalvę eiseną per miestelį į sekmadienio mišias, kurios specialiai vyko latvių ir lietuvių kalbomis. Tiek trispalvių šioje bažnyčioje greičiausiai dar niekada nėra buvę… Grįžus, vyko dar keli užsiėmimai, kurių svarbiausias – latvių kalbos egzaminas, kuris parodė, kiek latvių kalbos išmoko kiekvienas stovyklos dalyvis. Absoliuti dauguma jų dabar gali šiek tiek susikalbėti su broliais latviais.
Uždarymo ceremonijoje visi stovyklos dalyviai buvo apdovanoti atminimo dovanėlėmis, pasveikinti patys aktyviausi stovyklos dalyviai – Eimantas ir Marija, pagerbti ir organizatoriai. Sugiedant Tautinę giesmę nuleistos vėliavos – stovykla baigėsi. Dieveniškės nenorėjo mūsų išleisti, besitvarkant stovyklą ir ruošiantis išvykti pirmą kartą stovyklos metu pradėjo lyti. Stovyklos dalyviai pradėjo skirstytis, atvykęs autobusas išgabeno paskutiniuosius stovyklautojus.
Labai sėkminga ir garsiai išreklamuota stovykla – neabejotinai sėkmingiausias vasaros renginys mūsų organizacijai. Organizacija dėkoja visiems, kurie morališkai ir finansiškai parėmė mus bei baltiškos kultūros puoselėjimą Lietuvoje. Tariame nuoširdų padėkos žodį mūsų partneriams iš Dieveniškių bei visiems stovyklos dalyviams. Jūsų visų prašymu, kitais metais mes vėl grįšime su dar gausesniu kiekiu dalyvių ir platesne programa. Nepamirškite, jog mūsų šaknys – baltai!
Vaivos Strikaitytės nuotr.
2011.08.05
