Laikraščio “The Guardian” žurnalistui pavyko susipažinti su itin slaptu dokumentu, kuris leidžia susidaryti išsamią nuomonę, kaip Didžiosios Britanijos žvalgyboms MI 5 ir MI 6 buvo leista elgtis su ne šalies teritorijoje laikomais pavojingais kaliniais. Ogi britų žvalgybos agentai turėjo teisę patys spręsti, kokias poveikio priemones taikyti svetur sučiuptiems ir kalinamiems įtariamiesiems. Jei britų žvalgybininkas manydavo, jog suimtasis turi svarbios arba labai svarbios informacijos, jam leista taikyti grubias, didelį skausmą sukeliančias priemones. Jei agentas būdavo įsitikinęs, jog įtariamasis neturi svarbių, aktualių, reikšmingų žinių, kankinimai galėdavo būti švelnesni arba jų iš viso galėjo nebūti.
Tokia nuostata MI 5 ir MI 6 vadovavosi ištisą paskutinįjį dešimtmetį. Pasak “The Guardian”, ši tvarka leidžia manyti, jog britų žvalgyba turėjo atrištas rankas terorizmu įtariamus arba terorizmu kaltinamus asmenis kankinti ne savo valstybės teritorijoje. Todėl lengva suprasti, kodėl doktrina ilgą laiką slėpta nuo visuomenės. Britų žvalgyba baiminosi, jog musulmonai, sužinoję apie britų žvalgybos agentams suteiktus plačius įgaliojimus svetur kankinti įtariamuosius teroristus, pasipiktins ir puls rengti atsakomuosius keršto planus. Be to, britų žvalgyba baiminosi ir dėl savo reputacijos. Juk britų visuomenė vargu ar vienareikšmiškai būtų pritarusi tokiems drastiškiems metodams.
Taigi oficialusis Londonas slėpė žinią, jog yra susijęs su galimais kankinimais už šalies ribų. Žodžiu, slapukaudama žvalgyba siekė išvengti neigiamų padarinių. Bet slapukavimas pakenkė ten, kur mažiausiai tikėtasi. Kai kurios žmogaus teisių gynimo organizacijos kaip Liberty, Amnesty International ar Reprieve kategoriškai atsisako bendradarbiauti su britų žvalgyba, nebeduoda jokių parodymų, nes britiškus tardymus nuo šiol traktuoja kaip nepatikimus – neskaidrius ir be abipusio pasitikėjimo.
“The Guardian” gautas slaptas dokumentas pasakoja, sakykim, kaip tardymai buvo organizuojami šių metų vasarą. Tardymai atlikti nepaisant nei britiškų, nei tarptautinių įstatymų. Ne Didžiosios Britanijos terirorijoje įkalinti galimi teroristai greičiausiai buvo kankinti. Ir ne vieną sykį.
Pavyzdžiui, 2002-aisiais metais Afganistane britai tardė suimtuosius, kurie prieš tai galėjo būti kankinti amerikiečių. 2004-aisiais slaptoji doktrina praplėsta naujomis nuostatomis. Jų esmė – žvalgybai suteikti papildomi įgaliojimai. Nes MI 5 ir MI 6 sužinojo, jog musulmonai itin pasipiktinę dėl amerikiečių įsiveržimo į Iraką ir norėtų surengti teroro aktus Didžiojoje Britanijoje. Kaip kerštą už tai, kad britai remia Vašingtono politiką. 2006-aisiais slaptoji doktrina buvo dar sykį pakoreguota. Ir vėl – ne suimtųjų naudai. Tais metais įtarta, jog islamo fundamentalistai planuoja sprogdinti virš Atlanto skrendančius orlaivius.
“The Guardian” žurnalisto aptikta doktrina kelia dvejopų jausmų. Pirma, britams draudžiama patiems dalyvauti bet kokio pobūdžio kankimimuose. Bet tik Didžiosios Britanijos teritorijoje. Tačiau minėtoji doktrina jiems suteikia galimybę kankinti suimtuosius, jei kankinimai organizuojami svetur ir esama užsienio agentūrų priedangos garantijų.
Įdomi detalė: 2004 metais tuometiniam Didžiosios Britanijos premjerui Toniui Bleirui pavyko išvengti nemalonių klausimų apie slaptąjį dokumentą, leidžiantį šalies žvalgybininkams kankinti suimtuosius. Nors jau tada būta įvairiausių įtarimų. O buvęs Didžiosios Britanijos Vidaus reikalų ministras Deividas Blanketas net įrodinėjo, jog pasakojimai apie kažkokią slaptąją doktriną tėra šmeižtas.
Šiandien akivaizdu, kad buvęs britų VRM vadovas sakė netiesą. Tačiau svarbiausia išsiaiškinti, ar teisė kankinti belaisvius britų visuomenei atnešė daugiau saugumo. Jei kankinimai padėjo išvengti žiaurių teroristinių išpuolių, – viena medalio pusė. Bet jei britai kankindami belaisvius neišpešė jokios svarbios informacijos ir tik dar labiau prieš save nuteikė musulmonų bendruomenę, – tai jau antroji medalio pusė. Nemalonioji medalio pusė.
Nuotraukoje: Didžiosios Britanijos žvalgybos pastatas Londone.
2011.08.11
